Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-05-09 · Administracinė byla Nr. A-4128-438/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-09
Bylos Nr.
A-4128-438/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04251-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys, Romanas Klišauskas, Virginija Volskienė
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-4128-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04251-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1010 (00415) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietei E. V.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, sprendimas), kuriuo atsakovas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodė, kad buvo gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ketino pratęsti jo galiojimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnyje numatytu pagrindu – teisėtos veiklos pagrindu. Pažymėjo, kad jos atlikta investicija į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Europea Media“ (toliau – ir Bendrovė, įmonė) bei šios Bendrovės veiklos rodikliai visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Pareiškėja teigė, kad Bendrovė gauna pajamų už tai, jog pristato užsienyje veikiančių viešbučių paslaugas ir sukuria galimybę gauti klientų iš Lietuvos Respublikos. Akcentavo, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 punktas ar kitas teisės aktas nenustato, kad investuotojas, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pratęsti galiojimą teisėtos veiklos pagrindu, privalo užtikrinti, jog jo įmonė turėtų verslo partnerių būtent Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad darbo tikslais daug keliauja po įvairias šalis, įskaitant Kinijos Liaudies Respubliką ir Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – ir JAV), o Prancūzijoje ilgai atostogavo dėl sveikatos problemų. Pareiškėjos teigimu, į Lietuvos Respublikos kompetentingas įstaigas nesikreipė dėl nacionalinės daugkartinės vizos (D) išdavimo, o kreipėsi į Prancūzijos Respublikos atitinkamas įstaigas, kadangi apklausos lapą pildė 2017 m. lapkričio 23 d., o 2017 m. gruodžio 1 d. turėjo būti turizmo parodoje ILTM Cannes, kurios praleisti negalėjo. Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentais, kad ji neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, įskaitant šeiminius ryšius, jog jos sūnus gyvena ir studijuoja Jungtinėje Karalystėje, ir paaiškino, kad ketino išleisti sūnų į Lietuvos Respublikoje esančią mokyklą, tačiau nepavyko. Taip pat pareiškėja nurodė, kad ji įsigijo du butus Vilniuje (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), viename iš jų padarytas remontas pagal jos ir sūnaus poreikius. Pareiškėjos nuomone, atsakovo teiginys, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio jai vykdyti Bendrovės akcininkės pareigas, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu, nepagrįstas, kadangi jos darbas reikalauja atitinkamų žinių ir asmeninių ryšių.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo vertinimu, pareiškėja iš esmės siekia tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad nei verslo plane, nei pareiškėjos pateiktuose Bendrovės veiklą patvirtinančiuose dokumentuose nėra duomenų, jog Bendrovė sudariusi sutartis su verslo partneriais Lietuvos Respublikoje. Šią aplinkybę patvirtino ir AB SEB banko sąskaitos išrašai nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 10 d., iš kurių matyti tik užsienyje registruotų juridinių asmenų pervestos piniginės lėšos į Bendrovės sąskaitą. Akcentavo, kad pareiškėja, prieš tai turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Bendrovės veiklos pagrindu, nesurado partnerių Lietuvos Respublikoje, ir tai sukėlė pagrįstų abejonių dėl vykdomos veiklos realumo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu Lietuvos Respublikoje, kadangi ji galėtų nuolat ir efektyviai kontroliuoti įmonės veiklą per įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu. Pabrėžė, kad Bendrovės vykdomos veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjos, kaip bendrovės akcininkės, nuolatinio buvimo Lietuvos RespublikojeAtsakovas nurodė, kad pareiškėjos kelionės dokumente yra Kinijos Liaudies Respublikos ir JAV vizos, tačiau prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.7 eilutėje pareiškėja nenurodė šios informacijos. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktame išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąraše pareiškėja taip pat nenurodė, kad buvo išvykusi į minėtas užsienio valstybes. Atsakovas vertino, jog pareiškėja nepateikė tikrovę atitinkančių duomenų, neatskleidė visų aplinkybių, susijusių su buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje buvo tik 32 dienas. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos kelionės dokumente yra žyma, kad į Lietuvos Respubliką ji atvyko 2017 m. spalio 8 d. Nurodytos aplinkybės atsakovui sukėlė pagrįstų abejonių, ar pareiškėja tikrai gyvena ir vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad duomenys apie nuosavą kapitalą Bendrovės akcininkui aktualūs ir turi būti gerai žinomi. Kadangi pareiškėja siekė gauti leidimą teisėtos veiklos pagrindu, tai pareiškėjos, kaip akcininkės, žinios apie įmonę turėjo būti pakankamai detalios, tačiau apklausos metu nesimatė pareiškėjos aktyvaus įsitraukimo į įmonės valdymą bei supratimo apie įmonės nuosavą kapitalą.Atsakovas teigė, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta kreiptis dėl nacionalinės daugkartinės vizos (D) išdavimo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpiui, tačiau pareiškėja nurodė, jog dėl nacionalinės daugkartinės vizos (D) neketina kreiptis, jai patogiau gauti vizą Prancūzijos Respublikoje. Minėta aplinkybė patvirtino atsakovo įtarimą, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos atvykimo į šalį tikslas. Pažymėjo, kad pareiškėja kitų socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi 8.10 eilutėje pareiškėja nenurodė jokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Atsakovo vertinimu, pareiškėja, kreipdamasi prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, sprendė, kad atsakovas atliko išsamų pareiškėjos pateiktų duomenų ir nurodytų aplinkybių vertinimą, bei sutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėja siekia tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad visuma nustatytų aplinkybių patvirtino, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neatskleidė visų aplinkybių, susijusių su buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o vien nurodyti argumentai, kuriais pareiškėja nesutinka su atsakovo padarytomis išvadomis bei pateikia subjektyvų situacijos vertinimą, nepaneigia atsakovo atlikto tyrimo išsamumo bei objektyvumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ne tik Bendrovė, kurios akcininke yra pareiškėja, bet ir realiai vykdoma veikla Lietuvoje, t. y. bendradarbiavimas su Lietuvos Respublikos partneriais, turi pagrįsti veiklos realumą. Pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad nei verslo plane, nei pateiktuose Bendrovės veiklą patvirtinančiuose dokumentuose nėra duomenų, jog Bendrovė per dvejus metus būtų sudariusi sutartis su verslo partneriais Lietuvos Respublikoje. Atsakovo pateikti Bendrovės AB SEB banko sąskaitos išrašai nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 10 d., iš kurių matyti, kad į Bendrovės sąskaitą pervestos piniginės lėšos tik iš užsienyje registruotų juridinių asmenų, patvirtino aplinkybę, jog Bendrovė verslo partnerių Lietuvos Respublikoje neturi.Teismas akcentavo, kad pareiškėja nurodė, jog ji yra ne tik Bendrovės akcininke, bet yra tarptautinės bendrovės, kuri organizuoja tarptautines parodas, bendrasavininkė, o atsakydama į apklausos lapo 18 klausimą pažymėjo, jog didžiąją dalį savo laiko ji keliauja – dalyvauja tarptautinėse parodose, lydi klientus. Atsižvelgdamas į tai teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai rodo, jog realiai, net ir nebūdama Lietuvoje, ji savo darbines funkcijas Bendrovei gali užtikrinti tinkamai. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjos nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, ką patvirtina ir duomenys apie pareiškėjos buvimą Lietuvoje per dvejus metus tik 32 dienas.Teismas vertino, kad pareiškėja, nutylėdama aplinkybes apie vizas, išduotas Kinijos Liaudies Respublikos ir JAV, neatliko pareigos pateikti konkrečią, aiškią ir tikrovę atitinkančią informaciją, o siekdama aktyviai dalyvauja Bendrovės veikloje, pareiškėja turėjo žinoti įmonės finansinius duomenis. Pažymėjo, kad pareiškėjos pasirinkimas dėl nacionalinės daugkartinės vizos (D) išdavimo kreiptis į Prancūzijos Respublikos kompetentingas institucijas, patvirtino įtarimą, jog teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja jokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepalaiko, o aplinkybė, jog pareiškėjos sūnus norėjo mokytis Lietuvoje ar per atostogas gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat nepatvirtina realių socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių su Lietuva.

III.

Pareiškėja E. V. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą; 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1010 (00415); 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 11 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 4) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, priimtas neišanalizavus pareiškėjos paaiškinimų ir rašytinių įrodymų, o tik atkartojant atsakovo priimto ginčijamo sprendimo motyvus. Pareiškėja pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 punktas ar kitas teisės aktas nenustato, jog investuotojas, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pratęsti galiojimą teisėtos veiklos pagrindu, privalo užtikrinti, jog jo įmonė turėtų verslo partnerių būtent Lietuvos Respublikoje. Akcentavo, kad Lietuvoje esantys rezidentai, t. y. turizmo agentūros, kreipiasi į UAB „Europea Media“, kaip viešbučių atstovą, kai nori gauti apgyvendinimo paslaugas užsienio viešbučiuose geresnėmis sąlygomis, todėl apmokėjimą už paslaugas UAB „Europea Media“ gauna ne iš besikreipusio ir viešbučio ieškančio subjekto, bet iš gerai žinomų ir puikios reputacijos užsienio viešbučių. Dėl nurodytų priežasčių teigė, kad sutartys sudaromos ne su Lietuvos įmonėmis, o su užsienio viešbučiais.Pareiškėjos teigimu, Bendrovės veikla gerokai viršija Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, įmonė veikia pelningai, dokumentacija išsami ir dvikalbė, Bendrovės klientai yra puikios reputacijos juridiniai asmenys. Bendrovė sudariusi patalpų nuomos sutartį, todėl teiginys, jog UAB „Europea Media“ Lietuvos Respublikoje neturi verslo partnerių, nepagrįstas. Pareiškėja akcentuoja, kad apie išduotas Kinijos Liaudies Respublikos ir JAV vizas atsakovo atstovę Loretą Šidlauskaitę informavo žodžiu ir pati savanoriškai pateikė atsakovui išduotus dokumentus. Pažymi, kad prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.7 punktą ji klaidingai suprato, dėl ko informacijos apie turimas vizas nepateikė. Pareiškėja nurodė, kad pateikdama informaciją apie Bendrovės nuosavą kapitalą, per klaidą nurodė įmonės įstatinio kapitalo dydį. Mano, kad ji, kaip akcininkė, neturi pareigos žinoti, koks yra UAB „Europea Media“ nuosavas kapitalas. Dėl kreipimosi į Prancūzijos Respublikos kompetentingas institucijas dėl nacionalinės daugkartinės vizos (D) išdavimo, pareiškėja pažymi, jog atsakovo apklausos lapą pildė 2017 m. lapkričio 23 d., o 2017 m. gruodžio 1 d. turėjo dalyvauti turizmo parodoje ILTM Cannes, kurios praleisti negalėjo, todėl leidimą važiuoti į Prancūziją turėjo gauti operatyviai. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad bendravimas su užsienio viešbučiais, pristatant jiems Lietuvą ir galimybes gauti klientų Lietuvoje, reikalauja atitinkamų žinių, asmeninių ryšių, išmanymo gyvenimo Lietuvoje tendencijas, dalyvavimo įvairiose šventėse, dėl ko pareiškėjai būtinas buvimas Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nenumato reikalavimo investuotojui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pratęsti galiojimą teisėtos veiklos pagrindu, nuolat būti Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, kad ketino savo sūnų leisti mokintis Lietuvos Respublikoje esančioje mokykloje, turi du nuosavus butus Vilniaus mieste, vienas iš jų pritaikytas pareiškėjos ir jos sūnaus poreikiams, Lietuvą vadina savo antrąja tėvyne, pradėjo mokytis lietuvių klabos, jos draugai, gydytojas ir siuvėja yra Lietuvos Respublikos rezidentai, o verslas susijęs būtent su Lietuvos rinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1010 (00415) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnyje numatytu pagrindu (teisėtos veiklos pagrindu). Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, spręsdamas, jog pareiškėjos prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paduotas, ne siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o vien tik gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir juo suteikiamas teises.Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad tiek Departamento sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišanalizavus visų jos paaiškinimų bei rašytinių įrodymų, o tik atkartojo Departamento argumentus.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.Apeliacine skunde pareiškėja teigia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 punktas ar kitas teisės aktas nenustato, jog investuotojas, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pratęsti galiojimą teisėtos veiklos pagrindu, privalo užtikrinti, jog jo įmonė turėtų verslo partnerių būtent Lietuvos Respublikoje ar reikalavimo pačiam investuotojui nuolat būti Lietuvoje.Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamento atsisakymas pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sprendė, jog Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paduotas, ne siekiant plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja formaliai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra numatyti pagrindai, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Kaip jau buvo minėta nagrinėjamoje byloje ginčijamas sprendimas grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.Byloje nustatyta, kas pareiškėja yra įmonės UAB „Europea Media“ akcininkė, minėtoje Bendrovėje nuo 2016 m. vasario 1 d. dirbanti vadybininke (I t., b. l. 92–93). Pagal UAB „Europea Media“ verslo planą įmonė teikia rinkodaros ir pardavimų paslaugas, padeda organizuoti renginius, konsultuoja ir padeda tarptautinėms įmonėms prabangaus turizmo rinkoje (I t., b. l. 54–60). Pareiškėja Bendrovės realiai vykdomą veiklą įrodinėjo 2017 m. liepos 1 d. sutartimi Nr. COS-2017/20, sudaryta tarp Value Retail PLC, turinčia bendrovę Jungtinėje Karalystėje, 2017 m. sausio 18 d. sutartimi Nr. FCO-2017/19, sudaryta su „Villanocetta srl“, turinčia bendrovę Italijos Respublikoje, 2016 m. vasario 1 d. sutartimi Nr. DHR-2016, sudaryta su „Dogus Ostel Isletmeciligi Younetim Hizmetleri“ A. S., turinčia bendrovę Turkijos Respublikoje, 2017 m. kovo 15 d. sutartimi Nr. MUC/KI-2017/8, sudaryta su „Kempinski Services Germany GmbHC“, turinčia bendrovę Vokietijos Federacinėje Respublikoje, 2017 m. liepos 1 d. sutartimi Nr. MLE-2017/18, sudaryta su „Residency Resorta Male Private Limited“, bendrovę turinčia Maldyvų Respublikoje, 2016 m. gruodžio 1 d. sutartimi Nr. KEF/NL-2017, sudaryta su „Nordic Luxury Ehf“, turinčia bendrovę Islandijos Respublikoje (II t., b. l. 20–80). Iš byloje esančių AB SEB banko sąskaitos išrašų matyti, kad Bendrovė iš esmės visas pajamas gauna iš užsienyje veikiančių juridinių asmenų (I t., b. l. 145–176). UAB „Europea Media“ partnerių Lietuvoje neturi, su Lietuvos Respublikoje veikiančiu juridiniu asmeniu UAB „Teisė“ yra sudarytos patalpų nuomos ir buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartys (II t., b. l. 8–19). Pareiškėja daug keliauja po užsienio valstybes, tiek darbo reikalais, tiek asmeniniais tikslais (nurodė, kad ilgą laiką gydėsi Prancūzijoje), jos darbo pobūdis – lankymasis tarptautinėse parodose, bendravimas su klientais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pritarė atsakovo išvadai, kad aplinkybės apie verslo partnerių Lietuvos Respublikoje nebuvimą kelia pagrįstų abejonių dėl Bendrovės vykdomos veiklos realumo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog patalpų nuomos ir buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartys, sudarytos tarp Bendrovės ir UAB „Teisė“, nepatvirtina verslo partnerių Lietuvoje turėjo fakto, kadangi minėtos sutartys susijusios su paslaugų teikimu, o ne bendradarbiavimu, siekiant bendrų verslo tikslų. Nors Įstatymo 45 straipsnio 1 punktas nenustato, jog investuotojas, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pratęsti galiojimą teisėtos veiklos pagrindu, privalo užtikrinti, jog jo įmonė turėtų verslo partnerių būtent Lietuvos Respublikoje, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtent bendradarbiavimas su parneriai Lietuvoje yra vienas iš kriterijų, pagrindžiančių vykdomos veiklos realumą Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos dažnus vizitus užsienio valstybėse darbo tikslais, pagrįstai sprendė, jog realiai net ir nebūdama Lietuvoje pareiškėja savo darbines funkcijas gali atlikti tinkamai, dėl ko pareiškėjos nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jai būtina būti Lietuvos Respublikoje, siekiant bendrauti su užsienio viešbučiais ir pristatyti jiems Lietuvą, kadangi iš surinktų duomenų matyti, jog per dvejus metus pareiškėja Lietuvoje buvo tik 32 dienas, o toks retas buvimas Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nesutrukdė jai tinkamai atstovauti Bendrovės interesus užsienyje. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjos kelionės dokumentuose yra Kinijos Liaudies Respublikos ir JAV vizos, tačiau prašyme išvardinti valstybes, išdavusias vizas ar leidimus gyventi per pastaruosius 5 metus, išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąraše pareiškėja tokios informacijos nenurodė. Be to, pareiškėja apklausos metu pateikė atsakovui tikrovę neatitinkančią informaciją apie Bendrovės nuosavą kapitalą. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog klaidingai suprato prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.7 punktą, dėl ko informacijos apie turimas vizas nepateikė, o pasisakydama apie įmonės nuosavą kapitalą, per klaidą nurodė Bendrovės įstatinį kapitalą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėja turėjo suprasti ir įvertinti pateikiamų atsakymų teisingumą. Pareiškėja nurodytų kausimų netikslino ir nenurodė, kad nesuprantanti jų esmės. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja nepateikė tikrovę atitinkančių duomenų, nenurodė ir neatskleidė visų aplinkybių, susijusių su jos buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nors tokią pareigą turėjo. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktų pagrindais, pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, įvertino aplinkybių visumą, kurios sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos santykį su Lietuvos Respublika, t. y. aplinkybę, jog pareiškėja dėl nacionalinės daugkartinės vizos (D) išdavimo kreipėsi į Prancūzijos Respublikos kompetentingas institucijas, tačiau ne į Lietuvos Respublikos institucijas, kadangi jai taip buvo patogiau; aplinkybę, jog pareiškėja per dvejus metus Lietuvoje buvo tik 32 dienas; aplinkybes, kad pareiškėjos sūnus gyvena ir mokosi Jungtinėje Karalystėje, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi 8.10 eilutėje pareiškėja nenurodė jokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir kitas nustatytas aplinkybes. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pradėjo mokytis lietuvių kalbos, o Lietuvą vadina savo antrąją tėvyne, teigia, jog Lietuvoje gyvena jos draugai, gydytojas ir siuvėja bei turi nekilnojamojo turto, kuris pritaikytas jos ir sūnaus poreikiams, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti argumentai nustatytų aplinkybių kontekste nepagrindžia pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tiek Departamento, tiek pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja tik formaliai siekia atitikti leidimo išdavimo pagrindus. Akcentuotina, kad pačios pareiškėjos veiksmai, t. y. dažni vizitai užsienio šalyse, retas apsilankymas Lietuvoje, pasirinkimas tam tikras procedūras atlikti užsienio valstybėse, o ne Lietuvoje, ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturėjimas, suponuoja išvadą, jog pareiškėja neturi tikslų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos vykdoma veikla orientuota į užsienio valstybių rinką, dėl ko pati pareiškėja didžiąją laiko dalį praleidžia keliaudama po įvairias pasaulio šalis. Nors pareiškėja teigia, kad pristato užsienyje veikiančių viešbučių paslaugas ir sukuria galimybę gauti klientų iš Lietuvos Respublikos, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog kuris nors iš pareiškėjos užsienio verslo partnerių bendradarbiautų su Lietuvos Respublikoje veikiančiu juridiniu asmeniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Bendrovė, pareiškėjos teigimu, veikianti kaip tarpininkė tarp užsienio viešbučių ir Lietuvoje veikiančių juridinių asmenų, turėtų disponuoti tokio pobūdžio informacija. Apeliacinės instancijos teismui taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikrųjų tikslų Lietuvos Respublikoje, kadangi byloje esantys dokumentai bei pareiškėjos paaiškinimai, nepatvirtina jos deklaratyvių ketinimų įsitvirtinti Lietuvoje.Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja, pateikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, o ne visi pateikti duomenys atitiko tikrovę. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas ginčijamu sprendimu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Pareiškėja apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėja pateikto prašymo iš esmės nemotyvavo, proceso šalys ir jų atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėja nenurodė, kokias aplinkybes ji nori papildomai paaiškinti, pareiškėjai nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėja turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėja, prašydama nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasDainius Raižys Virginija Volskienė