- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-23
- Bylos Nr.
- eA-1657-442/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04714-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- A. S. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35653 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 6K-1948 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis yra (duomenys neskelbtini). Pagrindinis motyvas, paskatinęs pareiškėją atvykti į Lietuvą, yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, o tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai.
3. Pareiškėjas paaiškino (duomenys neskelbtini).
4. Pareiškėjas rėmėsi kilmės valstybės informacija ir teigė, jog kilmės valstybėje vyksta vidinis karinis konfliktas. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl nėra jokio pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).
5. Pareiškėjas nurodė, jog bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio prašymo motyvams nustatyti, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nėra duomenų apie jo padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad pareiškėjas atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjas savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Byloje nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kad pareiškėjas gali pasislėpti. Atsakovas, nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką, iš esmės rėmėsi tais pačiais motyvais. Taigi pareiškėjui nustatytas terminas nėra proporcingas.
6. Pareiškėjas vertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, tinkamai nepatikrino pareiškėjo paaiškinimo tikrumo. Todėl skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjas nurodė, jog Komisija vertino, kad nėra būtinas žodinis skundo nagrinėjimas, tačiau pareiškėjas prašė užtikrinti tiesioginį jo išklausymą.
8. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad nori likti Lietuvoje. Pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės ar, kad yra diskriminuojamas dėl individualių savybių ar, kad jam neleidžiama, draudžiama įsidarbinti ir kt. Pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė tai, jog (duomenys neskelbtini).
11. Atsakovas teigė, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį kilmės šalyje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas nepateikė papildomos ar naujos informacijos, galinčios paneigti Migracijos departamento Sprendime padarytas išvadas. Nei Įstatyme, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nėra įpareigojimo Migracijos departamentui rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).
12. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių kilmės valstybėje būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino aktualią kilmės valstybės situaciją, vadovavosi 2021 m. EPPB gairėmis, kurios patvirtina, kad nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) miesto apylinkes. Kilmės valstybėje yra teritorijų, kur jokie kariniai konfliktai nevyksta, todėl pareiškėjas, būdamas jaunas, darbingo amžiaus vyras, turi galimybę persikelti gyventi ir į saugesnę vietą kilmės šalyje.
13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas vertino, jog yra tikėtina, kad atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti.
14. Atsakovas nurodė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
15. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo A. S. A. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „4. Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
17. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
17.1. (duomenys neskelbtini).
17.2. (duomenys neskelbtini).
17.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
17.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį Įstatymo nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą Komisijos sprendimu atmetė.
18. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Tvarkos aprašo 99 punktu ir, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nurodė, kad apklausos metu pareiškėjas pažymėjo, jog jo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini), saugu gyventi, minėtoje vietovėje pareiškėjas nebuvo persekiojamas, tačiau (duomenys neskelbtini), todėl pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nenori grįžti į kilmės valstybę, yra (duomenys neskelbtini). Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ekonominio pobūdžio priežastys nėra tapačios persekiojimui, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai ir išsamiai įvertino byloje esančią medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.
20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją bei tinkamai ją įvertino pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Atsakovas, remdamasis EPPB ataskaita, taip pat nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gubernijoje (vieta, iš kurios kilęs pareiškėjas) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas apklausos metu paaiškino, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), o Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė, kad asmenys, persikėlę gyventi į kilmės valstybę būtų diskriminuojami, persekiojami ar jiems neleidžiama (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog pagrįsta yra Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
21. Teismas pažymėjo, jog atsakovas įvertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, patikrino, ar pareiškėjas neatitinka nė vieno asmens, susiduriančio su padidinta rizika, profilio, įvertino, ar pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo ir būtent surinktos informacijos kontekste priėmė Sprendimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ar informacijos, pagrindžiančios, jog Migracijos departamento surinkti ir pateikti duomenys yra neteisingi.
22. Teismas sprendė, jog pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
23. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir atmetė pareiškėjo skundo teiginius, jog Komisija privalėjo organizuoti žodinį posėdį.
24. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atvykimu, teismas sprendė, kad atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį yra motyvuotas, nulemtas tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui penkerius metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą padarytam teisės pažeidimui. Teismas sprendė, jog būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi teismas sumažino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki dviejų metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.
26. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
III.
27. Pareiškėjas A. S. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo paaiškinimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.
29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini).
30. Pareiškėjas teigia, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini).
31. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, kurioje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, apibendrinta informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, jog negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į kilmės šalį, tiek bijodamas ten vykstančių karo veiksmų, tiek persekiojimo dėl (duomenys neskelbtini).
32. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
Atsiliepimas
33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
34. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo teismo sprendimo išvadas. Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, ir papildomai nurodo, kad pareiškėjo įžvelgiama grėsmė iš esmės yra siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog kilmės valstybė šiuo metu (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovas nurodo, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o, nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, kurio vienas iš tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, surinkta informacija, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei Sprendime, išvadas, pareiškėjas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Pareiškėjas A. S. A. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.
36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.
V.
37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui A. S. A. prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
40. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
41. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.
42. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).
44. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
45. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).
46. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo prie pagrįstų išvadų, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), o vien (duomenys neskelbtini) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, jokių argumentų, susijusių su visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam, nepateikė, priešingai, apklausos metu tvirtino, kad neturi problemų dėl saugumo, asmeniškai jam konkrečios grėsmės nėra, niekas jam negrasino. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas plačiai aptaria (duomenys neskelbtini) situaciją kilmės valstybėje, tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti jam tariamai gresiančio pavojaus. Byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta. Šių išvadų niekaip nepaneigia ir kitos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su (duomenys neskelbtini), dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjo paaiškinimų ir baimės grįžti į kilmės valstybę.
48. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie kilmės valstybę, tai savaime nereiškia Migracijos departamento pareigos informaciją rinkti visais pareiškėjo norimais aspektais. Nors šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Kaip minėta, ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turi surinkti ne tik bendrą informaciją apie kilmės valstybę, bet ir informaciją, pagrindžiančią individualias aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.
50. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.
51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.