Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. spalio 31 d. buvo laikomas LAVL ūkio darbams atlikti antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, kad darbo LVAL valandos neribotos, pareigūnai keldavo ir naktimis versdavo atlikti įvairius ūkinius darbus, o už darbą šeštadieniais ir sekmadieniais pinigų niekas nemokėjo.Pareiškėjo teigimu, minėtu laikotarpiu buvo laikomas priimamojo skyriaus pastate, antrame aukšte 3 ir 4 miegamuosiuose (6 asmenys, apie 12 kv. m.), kuriuose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 2 kv. m kameros ploto. Dėl per mažo laisvo ploto kameroje pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o dėl netinkamo apšvietimo pakenkta jo akims. Akcentavo, kad LAVL kamerose šalta ir drėgna, trūko oro, buvo tamsu, o kamerose esantis sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi būdant kameroje tekdavo kvėpuoti iš tualeto sklindančia smarve. Pabrėžė, kad naudotis tualetu turėjo kitų asmenų akivaizdoje, dėl ko buvo žeminama jo garbė ir orumas, o rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, todėl tarp kalinamųjų kildavo konfliktinės situacijos.Pareiškėjo nuomone, būtent dėl neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, dėl ko prašo atlyginti jam padarytą žalą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma asmenų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. Atsakovas paaiškino, kad ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba keičiamas nauju. Akcentavo, kad teisės aktai nereikalauja, jog unitazas ar klozetas būtų uždengiamas, o palatose apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad vasaros metu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, jog būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, tačiau kiekvienoje kameroje langai vėdinimui pritaikyti. Atsakovas pabrėžė, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat iškabinti įspėjamieji ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pažymėjo, kad žmogaus imunodeficito virusu infekuotas asmuo nėra ligonis, nuo jo kasdienių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus užsikrėsti, todėl ypatingos saugumo priemonės netaikomos. Teigė, kad pats pareiškėjas dėl netinkamų darbo sąlygų į LAVL administraciją nesikreipė ir pretenzijų nepareiškė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas iš viso 224 paras. Įvertinęs gyvenamųjų patalpų plotus teismas padarė išvadą, jog LAVL nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. balandžio 8 d., toliau ir – Tvarkos taisyklės) reikalavimai. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų dėl netinkamo LAVL darbo organizavimo pagrįstumą, pažymėjo, kad pareiškėjas savo iniciatyva liko LAVL dirbti ūkio darbus. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės, galėjo teikti prašymą LAVL direktoriui dėl tolesnio bausmės atlikimo pataisos namuose, arba teikti skundą LAVL direktoriui, o nesutikdamas su LAVL direktoriaus sprendimu, teikti skundą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL direktorių, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus dėl netinkamų darbo sąlygų. Pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių pareiškėjo teiginiai dėl jo darbo naktimis, šeštadieniais ir sekmadieniais, neribotų darbo valandų, saugos priemonių neišdavimo, kadangi laivės atėmimo bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja laisvės atėmimo bausmes vykdančias institucijas giežtai laikytis bausmės atlikimo režimo reikalavimų, o duomenų apie tai, kad LAVL būtų nesilaikiusi pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo režimo reikalavimų, nėra. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl neribotų darbo valandų, kėlimo naktimis atlikti įvairius ūkinius darbus, taip pat dėl neapmokamo darbo šeštadieniais ir sekmadieniais.Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl LAVL higienos reikalavimų pažeidimo, kadangi įvertinęs byloje pateiktas fotonuotraukas, rašytinę bylos medžiagą ir administracinių teismų praktiką, nustatė, jog fotonuotraukose, kuriose užfiksuotos LAVL bendrabučio tipo patalpos ir kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų nėra, dėl ko pareiškėjui garbės ir orumo pažeidimas dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu negalėjo kilti. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog kameroje jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog būtų užfiksuotas asmenų rūkymo faktas LAVL bendrabučio tipo palatose, kuriose ginčo metu buvo laikomas pareiškėjas, o pats pareiškėjas į LAVL administraciją su prašymais (skundais) dėl nuteistųjų (suimtųjų) rūkymo palatoje nesikreipė, perkelti į kitą gyvenamąją patalpą neprašė. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, kad apie draudimą rūkyti LAVL ir jos teritorijoje informuota tinkamai, duomenų, jog kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose esantys asmenys būtų rūkę, ir tai daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nėra, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie nerūkančių asmenų laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, jog šiuo aspektu LAVL neteisėtų veiksmų taip pat nėra pagrindo konstatuoti.

III.

Pareiškėjas R. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo laikotarpiu jam tenkantį kameros plotą. Pažymi, kad gyveno kameroje, kurioje jam tenkanti dalis sudarė 3,13 kv. m., kai pagal teisės aktus nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas LAVL nebuvo gydomas, o atlikinėjo bausmę ir tuo pačiu dirbo ūkio darbus, todėl jo laikymo sąlygos turėtų būti vertinamos kaip asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad pagal Tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto dalis negali būti mažesnė nei 3,1 kv. m., todėl mano, jog LAVL nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. spalio 31 d.Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad LAVL neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo laikomas, plotų įvertinimu, teigdamas, jog ginčo laikotarpiu jam tenkanti kameros ploto dalis sudarė 3,13 kv. m., kai pagal teisės aktus nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas. Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas LAVL buvo likęs savo noru ūkio darbams atlikti, ką patvirtina atsakovo pateikti LAVL direktoriaus įsakymai (b. l. 15–18). Kadangi pareiškėjas LAVL nebuvo gydomas, o atlikinėjo bausmę, tuo pačiu ir dirbo ūkio darbus, spręstina, kad jo laikymo LAVL sąlygos turėtų būti vertinamos kaip ir asmenų, atliekančių bausmę pataisos namuose. Pagal Tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m bendrabučių tipo patalpose. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas gyvenamosiose patalpose (ne kamerų tipo patalpose) Nr. 2–4 (12,76 kv. m., 4 gulimos vietos) ir Nr. 2–5 (15,66 kv. m., 5 gulimos vietos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, bei nustatytą teisinį reglamentavimą dėl minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, konstatavo, jog LAVL nepažeidė Tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikomas 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimas, kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, o ne kamerų tipo patalpose, kurioms taikomas 3,6 kv. m. reikalavimas (Tvarkos taisyklių 11¹.2 p.). Atsižvelgdama į tai, jog LAVL nepažeidė teisės aktų reikalavimų dėl minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima.Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.