Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjai R. M., atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, atstovui A. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja R. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko (toliau – Lietuvos bankas), 24705,96 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Savo reikalavimus R. M. pagrindė tuo, kad tarp R. M. ir AB bankas SNORAS (toliau – Snoras) 2011-01-10 buvo pasirašytas indėlių sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įsigaliojo 2011-01-17 (toliau – Indėlio sertifikatas). Indėlio sertifikato išpirkimo data – 2012-01-19. Indėlio sertifikate buvo numatyta 7000 eurų suma ir 2,5 procentų metinių palūkanų.

R. M. nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo Snorui įsiteisėjo 2011-12-20. Tačiau buvo nurodyta, kad Snoro išduoti indėlių sertifikatai yra nepriskirtini draustiniems objektams ir valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl jų išmokų neišmokės.

R. M. pabrėžė, kad 2011-01-10 pasirašant Indėlio sertifikatą, jai buvo išaiškinta, kad Snoro išduodami sertifikatai yra draustini. Be to, indėlio sertifikatų draustumas buvo vienareikšmiškai nurodytas ir sutartyje, pasirašytoje su Snoru, įsigyjant minėtą finansinę priemonę. Šiuo atveju svarbu tai, kad kartu su Indėlio sertifikatu išduotoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje aiškiai buvo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Todėl manytina, kad Snoro išduodami sertifikatai negalėjo būti pristatomi ir platinami kaip indėliams lygiavertės finansavimo priemonės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.107 straipsnį, indėlių liudijimas (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. Indėlių sertifikatas yra vertybinis popierius. Indėlių sertifikatas taip pat yra finansinė priemonė, kuris yra priskirtinas prie pinigų rinkos priemonių. Vertybinių popierių įstatymo 2 str. 22 dalis numato, jog ne nuosavybės vertybiniai popieriai – obligacijos arba kiti įsiskolinimą patvirtinantys perleidžiamieji vertybiniai popieriai, išskyrus vertybinius popierius, kurie yra lygiaverčiai akcinių bendrovių akcijoms arba kurie, atlikus jų konvertavimą ar suteiktų teisių realizavimą, suteikia teisę įsigyti akcijas arba joms lygiaverčius vertybinius popierius. To paties įstatymo 2 str. 36 punktas numato, jog prospektas – investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo viešai siūlomus arba į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtraukiamus vertybinius popierius. Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnis numato, jog vertybiniai popieriai gali būti viešai siūlomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai šio skirsnio nustatyta tvarka vertybinių popierių emitentas ar siūlytojas paskelbia prospektą ir įtvirtina šio reikalavimo išimtis. Vertybinių popierių įstatymo 6 str. 1 dalis nustato, jog prospekte pateikiama informacija apie emitentą ir jo vertybinius popierius, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje. Prospekte turi būti pateikta visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje, ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, taip pat šių vertybinių popierių suteikiamas teises. Prospektas privalo būti tokios formos, kad informaciją būtų nesunku suprasti ir analizuoti. Pažymėtina, jog šiuo atveju nors ir yra nurodoma, kad indėlių sertifikatas yra vertybinis popierius, tačiau jų prospektai nebuvo rengiami ir derinami, nebuvo suderinta visa reikalinga informacija apie indėlių sertifikatus, jų nedraustumą, kad jie Snoro klientams nebūtų platinami kaip priemonės lygiavertės indėliams. Be to, vertybinių popierių priežiūrą vykdo Vertybinių popierių įstatyme nurodytos institucijos, tačiau šiuo atveju indėlių sertifikatų niekas nekontroliavo ir jų neprižiūrėjo.

R. M. paaiškino, kad 1998 m. gruodžio 17 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“ buvo pritarta Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimui Lietuvoje ir vadovautis jais vykdant bankų priežiūrą ir rengiant teisės aktus, reglamentuojančius komercinių bankų priežiūrą. Šiame akte yra nurodyta, kad bankų priežiūros institucija privalo nustatyti, ar bankai taiko tinkamą politiką, normas ir tvarką, įskaitant griežtas taisykles „pažink savo klientą“, kurios skatina aukštus finansinio sektoriaus etikos ir profesijos standartus ir apsaugo banką nuo tyčinės ar netyčinės nusikalstamos veiklos. Bankų priežiūros institucija privalo įsitikinti, ar visi bankai tinkamai tvarko apskaitą, kurią reglamentuoja nuosekli apskaitos politika ir praktika, įgalinanti priežiūros instituciją gauti tikrą ir neiškreiptą banko finansinės būklės ir jo veiklos pelningumo vaizdą, ir ar bankas reguliariai skelbia finansines ataskaitas, teisingai parodančias jo būklę. Be to, nurodoma, jog visuomenei skelbiama informacija turi atitikti tarptautinėje praktikoje pripažintus informacijos kokybės reikalavimus: svarbumo, patikimumo, palyginamumo, tikrumo ir teisingumo. Šiuo atveju, nors ir pateiktame 2012 m. liepos 3 d. Lietuvos banko atsakyme yra nurodoma, jog iki 2012 m. sausio 1 d. nei Vertybinių popierių komisija, nei Lietuvos bankas asmenų skundų dėl Snoro platintų indėlių sertifikatų nėra gavę, tačiau realiai nusiskundimų ir neturėjo būti pateikiama, nes tik po Snoro bankroto išaiškėjo apie galimą indėlių sertifikatų nedraustumą. Taigi, Snoro pateikiama informacija apie indėlių sertifikatus neatitiko tikrovės, nebuvo teisėta ir pagrįsta, juolab, jog tokia informacija buvo nurodyta ir R. M. turimame Indėlio sertifikate, kuris kaip tipinis dokumentas buvo siūlomos ir kitiems būsimiems Snoro klientams. Pabrėžtina, jog šiuo atveju nei viena iš atsakingų institucijų, taip pat ir Lietuvos bankas, ilgą tęstinį laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų dėl Snoro platinamų indėlių sertifikatų, nors turėjo visas galimybes ir privalėjo tai daryti, jei indėlių sertifikatų platinimas kaip lygiaverčių banko indėliams priemonių iš tiesų klaidino Snoro klientus ir skatino juos priimti sprendimus, susijusius su didele rizika, apie kurią jie net neįtarė.

R. M. pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 8 str. 6 dalis numato, kad Lietuvos bankas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito ir mokėjimo įstaigoms bei užsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir prižiūri jų veiklą, taip pat atlieka kitas įstatymų numatytas funkcijas, susijusias su kredito ir mokėjimo įstaigų veikla. Šiuo atveju Lietuvos bankas, atlikdamas bankų priežiūrą, neįvertino Snoro teikiamų pasirašyti tipinių sutarčių dėl indėlių sertifikatų ir leido, kad juose būtų nurodyta vartotojus klaidinanti sąlyga, kuri iš esmės ir lėmė Indelio sertifikato pasirašymą, kad indėlių sertifikatai yra apdrausti valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.

R. M. paaiškino, kad CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pažymėtina, jog, užtikrinant privačiu kapitalu ir privačia iniciatyva paremtos ekonominės sistemos ir civilinės apyvartos stabilumą, bankų veikla grindžiama stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo principais. Banko, kaip specializuotos finansinės institucijos, pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrąją banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Šiuo atveju taip lemia ir Vertybinių popierių komisijos, Lietuvos banko pareigą nustatyti, ar komerciniai bankai atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, imtis atitinkamų veiksmų, siekiant užtikrinti banko klientų interesus. Be to, pažymėtina, jog viešai Lietuvos bankas ir Vertybinių popierių komisija pripažįsta, kad indėlių sertifikatų priežiūra, kaip komerciniai bankai platina šiuos finansinius produktus nebuvo pavesta niekam prižiūrėti, todėl tokie veiksmai, kai yra platinamos finansinės priemonės ir asmenys yra apgaudinėjami dėl jų paskirties, nesuteikiama tinkama ir išsami informacija ir bankų veiklą prižiūrinčios institucijos neprižiūri šių veiksmų, neatitinka normų, įtvirtinančių komercinių bankų priežiūrą, klientų interesų apsaugą, reikalavimų ir dėl šių Lietuvos banko, Vertybinių popierių komisijos veiksmų R. M. kilo turtinė žala.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja R. M. skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjos R. M. skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindamas, kad R. M., reikalaudama iš Lietuvos valstybės atlyginti žalą, remiasi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis. Vadovaujantis CK, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; 3) teisės pažeidėjo kaltė; 4) teisės pažeidimu padaryta žala. CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos banko ir jo tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reguliuoja ir specialios Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Taigi, priešingai nei teigia R. M., jos reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kiek tai susiję su Lietuvos banko ar jo tarnautojų veiksmais, gali būti tenkinamas nustačius visas keturias civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą ją taikyti. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos bankas nurodė, kad esminė valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, kurie CK 6.271 str. 3 dalyje apibūdinami kaip bet kokie valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Iš skundo matyti, kad R. M. Lietuvos banko veiksmų neteisėtumą visų pirma bando grįsti pagrindiniais efektyvios bankų priežiūros principais. Tačiau pareiškėja, paminėdama kai kuriuos iš šiame dokumente aptartų principų, nenurodo, kokių konkrečių principų, o tuo labiau, kokių konkrečių šiuos principus detalizuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų Lietuvos bankas nesilaikė, atlikdamas Snoro riziką ribojančią priežiūrą. Lietuvos bankas, vadovaudamasis įstatymų ir kitų teisės aktų normomis, įskaitant ir skunde minimų pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų nuostatas, vykdė nuolatinę Snoro, kaip ir kitų Lietuvos banko licenciją turinčių kredito įstaigų, priežiūrą, t. y. buvo nagrinėjami Snoro pateikti prašymai ir sprendžiama dėl įstatymuose nustatytų leidimų išdavimo, buvo periodiškai atliekamas banko teikiamose finansinėse ir priežiūrai skirtose ataskaitose gautos informacijos kaupimas, analizė, banko veiklos ir finansinės būklės vertinimas pagal šią informaciją. Taip pat, kaip ir kituose Lietuvos banko licenciją turinčiuose bankuose, net kiekvienais metais būdavo atliekami Snoro inspektavimai, kurių metu būdavo tikrinama banko finansinė būklė, valdymo, vidaus kontrolės ir rizikos valdymo sistemos ir pan. Snoro inspektavimų metu šiame banke, kaip ir kituose bankuose, būdavo nustatoma veiklos trūkumų ir pažeidimų, todėl pagal įprastą praktiką bankas turėdavo parengti inspektavimo metu nustatytą veiklos trūkumų ir teisės aktų pažeidimų pašalinimo planą, jį įgyvendinti, taip pat vykdyti kitus Lietuvos banko duotus nurodymus ir veiklos riziką ribojančius reikalavimus. Taip pat po atliktų inspektavimų bankui būdavo taikomos įstatymuose nustatytos priemonės.

Lietuvos bankas pabrėžė, kad finansinių paslaugų teikėjų priežiūra skiriama į riziką ribojančią priežiūrą, kurios tikslas yra prižiūrėti, kaip finansų įstaigos laikosi reikalavimų, skirtų užtikrinti saugią ir patikimą jų veiklą, ir paslaugų teikimo priežiūrą, kurios tikslas prižiūrėti, ar finansų įstaigos laikosi teisės aktuose nustatytų su finansinių paslaugų vartotojų ar investuotojų apsauga susijusių reikalavimų. Pagal iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusius įstatymus Lietuvos banko atliekama jo išduotą licenciją turinčių kredito įstaigų priežiūra, kiek tai susiję su bankų veikla, buvo nukreipta į bankų finansinės būklės, vidaus kontrolės ir rizikos valdymo sistemų vertinimą bei į kitus neigiamą įtaką stabiliai ir patikimai konkretaus banko veiklai ir visai bankų sistemai galinčius turėti veiksnius, t. y. Lietuvos bankas atliko tik bankų riziką ribojančią priežiūrą. Iki Lietuvos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos Lietuvos bankui įstatymais nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti paslaugų teikimo priežiūros funkcijos, pvz., tirti ir vertinti, ar bankų parengtų standartinių sutarčių sąlygos arba konkrečios su klientais sudaromos sutartys, jose pateikiama informacija arba kiti bankų veiksmai teikiant konkrečias finansines paslaugas klientams atitinka tokių paslaugų teikimą reglamentuojančias normas. Taigi, darytina išvada, kad Lietuvos bankui įstatymais nebuvo suteikti įgaliojimai spręsti su bankų platinamais vertybiniais popieriais susijusių klausimų ir jis negali būti atsakingas už Snoro veiksmus platinant indėlio sertifikatus klientams.

Lietuvos bankas paaiškino, kad R. M. savo reikalavimą Lietuvos valstybei grindžia ir tuo, kad, jos nuomone, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija (toliau – Komisija) turėjo prižiūrėti Snoro platinamus indėlio sertifikatus, tačiau to nedarė. Bandant įrodyti Komisijos veiksmų neteisėtumą, remiamasi prospekto rengimo, tvirtinimo ir skelbimo tvarką reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymu ir kai kuriomis Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatomis. Tačiau R. M. netinkamai aiškina minėtų įstatymų nuostatų taikymą Snoro platintiems indėlio sertifikatams. Pažymėtina, kad pagal iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusius įstatymus prospekto rengimo, tvirtinimo ir skelbimo tvarkos priežiūrą pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymą Komisija turėjo teisę vykdyti ir vykdė tik dėl tų vertybinių popierių, kurie pateko į Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo reguliavimo sritį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 3 str. 1 dalies nuostatomis, vertybiniais popieriais pagal šį įstatymą yra laikomi perleidžiamieji vertybiniai popieriai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme. Kadangi Snoro platinti indėlio sertifikatai neturėjo galimybės cirkuliuoti kapitalo rinkoje, jie nebuvo laikomi perleidžiamaisiais vertybiniais popieriais ir nepateko į Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo reguliavimo sritį. Taigi, jų platinimui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo nustatyta tvarka prospektas nebuvo ir neprivalėjo būti parengtas ir pateiktas Komisijai tvirtinti. R. M. nepateikiant įrodymų apie konkrečius neteisėtus Lietuvos banko ar Komisijos veiksmus, teismui neįmanoma tinkamai nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nepaisant to, reikėtų konstatuoti, kad skunde nepagrindžiamas ne tik neteisėtų veiksmų buvimas, bet ir kitos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio – egzistavimas, t. y. tai, jog žala buvo patirta būtent dėl neteisėtų Lietuvos banko ar Komisijos veiksmų. Akivaizdu, kad sunkumai pareiškėjai atgaunant už įsigytą indėlio sertifikatą sumokėtas lėšas yra ne kažkokių Lietuvos banko ar Komisijos veiksmų (neveikimo) rezultatas, o R. M. kaip žalos atlyginimas prašoma priteisti pinigų suma yra negrąžinama dėl to, jog Snoras dėl galimai nusikalstamų banko vadovų ir pagrindinių akcininkų veiksmų ir kitų priežasčių nebegali įvykdyti ir nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų.

Lietuvos bankas nurodė, kad skunde visiškai nepagrįstas ir iš Lietuvos valstybės reikalaujamos žalos dydis (24705,96 Lt). Jis ne tik, kad nėra kaip nors siejamas su kokiais nors konkrečiais Lietuvos banko ar Komisijos veiksmais, bet iš pateikto skundo galima matyti, kad R. M. iš Lietuvos valstybės reikalauja priteisti tą pačią lėšų sumą, kurią Snoras pagal sudarytą sutartį jai yra įsipareigojęs sumokėti, išpirkdamas indėlio sertifikatą.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo Lietuvos banko atstovas su pareiškėjos R. M. skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždamas, kad R. M., be šios administracinės bylos, yra pareiškusi kreditorinius reikalavimus Snoro bankroto byloje bei Vilniaus apygardos teisme yra pareiškusi ieškinį dėl tos pačios 24705,96 Lt sumos Indėlių ir investicijų draudimo įmonei, Snorui bei Lietuvos bankui, todėl neaišku, kas, R. M. nuomone, yra kaltas dėl jos indėlio.

Byloje kilęs ginčas, ar R. M. reikalavimas atlyginti jai padarytą žalą, t. y. priteisti jos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, 24705,96 Lt, kuri, R. M. teigimu, atsirado R. M. dėl Lietuvos banko veiksmų, Lietuvos bankui netinkamai kontroliuojant Snorą, šiam išleidus ir pasirašius Indėlio sertifikatą, yra teisėtas ir pagrįstas.

2011-01-10 tarp R. M. ir Snoro buvo pasirašytas indėlio sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įsigaliojo 2011-01-17. Indėlio sertifikato išpirkimo data buvo 2012-01-19. Indėlio sertifikate buvo numatyta 7000 eurų suma ir 2,5 procentų metinių palūkanų.

Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo Snorui, kuri įsiteisėjo 2011-12-20.

Buvo nurodyta, kad Snoro išduoti indėlių sertifikatai yra nepriskirtini draustiniems objektams ir valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl jų išmokų neišmokės.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka.

CK 6.249 str. 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.263 str. 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Nesant bent vienos šių civilinės atsakomybės sąlygų, nėra ir civilinės atsakomybės.

Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, konstatuotina, kad valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad, ginčo atveju, sprendžiant, ar pareiškėjos R. M. reikalavimas dėl materialinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar jo nurodytas viešojo administravimo subjektas, t. y. Lietuvos bankas, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjos R. M. teisėms, laisvėms ir interesams, ar pareiškėjai R. M. buvo padaryta turtinė žala, kurios atsiradimą lėmė Lietuvos banko darbuotojų veiksmai (neveikimas). Nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga atlyginti žalą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, nekyla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007 patvirtina, kad pareiškėjas turi nurodyti, kokiais neteisėtais veiksmais ar neteisėtu ne­veikimu arba neatidžiai ir nerūpestingai elgiantis viešojo administravimo srityje jam buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala.

Teismas daro išvadą, kad R. M., reikalaudama atlyginti Lietuvos banko darbuotojų padarytą žalą, kuri, R. M. teigimu, pasireiškė netinkamu Snoro veiksmų kontroliavimu, Snorui išleidus ir pasirašius Indėlio sertifikatą, remiasi tik abstrakčiais samprotavimais bei prielaidomis, kad R. M. nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent Lietuvos banko darbuotojai elgėsi neteisėtai, ir kad R. M. dėl Lietuvos banko veiksmų patyrė turtinę žalą.

Teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėja R. M. neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – viešojo administravimo subjekto (Lietuvos banko) neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, t. y. vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo įrodinėti kitų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl Lietuvos valstybei ir jai atstovaujančiam Lietuvos bankui nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjos R. M. naudai priteisti prašomą turtinę žalą.

Teismas daro išvadą, kad Indėlio sertifikato sudarymo metu teisės aktais Lietuvos bankui nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti paslaugų teikimo priežiūros funkcijos, o būtent, tirti ir vertinti, ar bankų parengtų standartinių sutarčių sąlygos arba konkrečios su klientais sudaromos sutartys, jose pateikiama informacija arba kiti bankų veiksmai teikiant konkrečias finansines paslaugas klientams atitinka tokių paslaugų teikimą reglamentuojančias normas, t. y. teismas daro išvadą, kad Lietuvos bankui įstatymais nebuvo suteikti įgaliojimai spręsti su bankų platinamais vertybiniais popieriais susijusių klausimų ir jis negali būti atsakingas už Snoro veiksmus, platinant indėlio sertifikatus klientams.

Įvertinęs bylos medžiagą bei teisės aktus, reglamentuojančius Lietuvos banko pareigas, kontroliuojant komercinius bankus (ir Snorą), teismas daro išvadą, kad Lietuvos banko darbuotojų veiksmai, susiję su Snoro kontrole, pastarajam pasirašant su fiziniais asmenimis nurodytus indėlio sertifikatus, buvo teisėti, šie Lietuvos banko veiksmai buvo atlikti, tinkamai vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis, kad Lietuvos banko darbuotojų veiksmuose nėra nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. Lietuvos banko darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus bei kitas galiojančias teisės normas privalėjo veikti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos R. M. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl turtinės žalos atlyginimo, prašant priteisti R. M. 24705,96 Lt turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, yra nepagrįstas, nenustačius Lietuvos banko veiksmuose civilinės atsakomybės pagrindų, kurių pasekoje R. M. įgytų teisę į turtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos R. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.