Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. I. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant T. I. baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL, t. y. 3250 Lt dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti I. P. ir P. P., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. I. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo realizavo šaudmenis, o būtent: P. P., paprašytas I. P. realizuoti pastarajam 85 vienetus medžioklinių šovinių, 2012-04-18 susitarė su T. I., kad šis įsigis minėtą kiekį medžioklinių šovinių ir per jį perparduos juos I. P.. 2012-04-30 apie 17.00 val. T. I. UAB „Sidabrinė kulka“, parduotuvėje „Vilniaus ginklai“, esančioje Laisvės pr. 60, Vilniuje, pateikus leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijus 85 vienetus 12 kalibro medžioklinių šovinių ir 2012-04-30 apie 17.00 val. prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje perdavus šiuos šaudmenis P. P., P. P. iki 2012-05-04, neturėdamas leidimo, laikė minėtus šovinius savo automobilio (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini), bagažinėje, po to 2012-05-04 apie 13.00 val. nugabeno juos savo automobiliu (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur už 157 Lt neteisėtai realizavo juos I. P., o pastarasis neturėdamas leidimo, pagal išankstinį susitarimą per P. P. už 157 Lt įgijo iš P. P. ir T. I. šaudmenų – 85 vienetus 12 kalibro medžioklinių šovinių, kuriuos neturėdamas leidimo gabeno automobiliu VW Multivan, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), iki Šalčininkų pasienio kontrolės punkto, esančio Pamurinės k., Šalčininkų rajone, kuomet tą pačią dieną apie 16.35 val. buvo sulaikytas VSAT prie LR VRM pareigūnų.

Remdamasis Lietuvos A. T. praktika baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011 ir 2K-P-267/2011, gynėjas kelia baudžiamosios ir administracinės teisinės atsakomybės atribojimo klausimą. Nurodo, kad analogiškus santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau–ATPK) 196 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismas nesivadovavo Lietuvos A. T. praktika ir nepagrįstai nuteisė T. I. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Gynėjas teigia, kad šioje byloje nagrinėjami santykiai laikytini ne baudžiamosios, o administracinės teisės reguliavimo dalyku. Tokią išvadą leidžia daryti ir retrospektyvinė baudžiamųjų įstatymų analizė.

Gynėjas taip pat nurodo, kad ATPK 196 straipsnis yra blanketinė teisės norma. Detaliau ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuoja 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-172 „ Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Skunde teigiama, kad nurodytas įsakymas nenumato reikalavimo asmeniui, turinčiam leidimą laikyti ar įsigyti ginklą, papildomai pateikti leidimą įsigyti ar parduoti šaudmenis. Be to, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tam ginklui ir juos nešiotis ar laikyti. Gynėjas teigia, kad norint pirkti ar parduoti šaudmenis nereikia atskiro leidimo, nes šį leidimą atstoja leidimas turėti ar laikyti šaunamąjį ginklą.

BK 253 straipsnis numato atsakomybę už tai, kad asmuo, neturėdamas leidimo gamina, įgyja, laiko ar realizuoja šaudmenis. Gynėjas nurodo, kad T. I. turėjo leidimą įgyti ir laikyti šaunamąjį ginklą, kuris taip pat suteikė jam teisę realizuoti šaudmenis. Ginamasis pažeidė nustatytą jų realizavimo tvarką, kadangi šaudmenis perdavė ne Ginklų fondui arba prekybos tarpininkui, o tiesiogiai kitam medžiotojui, turinčiam analogišką leidimą įgyti ir laikyti šaudmenis. Gynėjas teigia, kad T. I. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Skunde gynėjas remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika Administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N-756-283-06. Taip pat cituoja 2002 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 530 „Dėl trumpųjų graižtvinių šaunamųjų ginklų išbandymo, tūtelių ir kulkų kolekcijų sudarymo, tvarkymo ir naudojimo taisyklų patvirtinimo“ nuostatas. Gynėjas teigia, kad pagal kaltinimo ir teismo poziciją net ir šio įsakymo 9 punkte numatytu atveju asmuo turėtų būti baudžiamas pagal BK.

Tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad šioje byloje nagrinėjami santykiai laikytini baudžiamosios teisės reguliavimo dalyku, gynėjas prašo atleisti T. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jo tėvo – V. I. atsakomybei. Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad V. I. nesugebėjo užkardyti sūnaus nusikalstamos veikos, todėl nėra tikimybės, kad ateityje galės daryti jam teigiamą įtaką. Skunde nurodoma, kad V. I. negalėjo žinoti apie tokį sūnaus sumanymą. Kaltininko tėvas atitinka laiduotojui keliamus reikalavimus, atsižvelgtina ir į tai, kad jie kartu gyvena, abu yra medžiotojai, dirba toje pačioje darbovietėje. Gynėjas taip pat pažymi, kad T. I. praeityje neteistas, turi šeimą, charakterizuojamas teigiamai, dirba AB LESTO, šaudmenis pardavė iš draugiškumo, šis pažeidimas yra atsitiktinio pobūdžio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį ir atleisti T. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Teismo posėdyje nuteistasis T. I. ir jo gynėjas bei nuteistojo P. P. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. I. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad šioje byloje nagrinėjami santykiai laikytini ne baudžiamosios, o administracinės teisės reguliavimo dalyku. Nurodo, kad analogiškus santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau–ATPK) 196 straipsnio 3 dalies nuostatos. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

BK 253 straipsnio 1 dalies ir ATPK 196 straipsnio 3 dalies dispozicijose numatyti iš esmės skirtingi teisės pažeidimai, kurių padarymas asmeniui užtraukia atitinkamai baudžiamąją arba administracinę atsakomybę.

ATPK 196 straipsnio 3 dalis numato administracinę atsakomybę už teisėtai įgyto ginklo, šaudmenų, kuriems įsigyti, laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimą.

BK 253 straipsnyje yra įtirtinta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šiame straipsnyje išvardytus objektus. Straipsnio dispozicijoje numatyti veiksmai, kaip ir numatyti objektai, yra alternatyvūs, todėl bet kurio iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Nors ATPK 196 ir BK 253 straipsniai yra blanketinės teisės normos, tačiau jų taikymą kiekvienu atveju lemia skirtingas teisinis reguliavimas. Kaip matyti iš ATPK 196 straipsnio 3 dalies dispozicijos, šioje teisės normoje numatyta administracinė atsakomybė už atitinkamų taisyklių dėl teisėtai įgyto ginklo, šaudmenų, kuriems įsigyti, laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo, pažeidimą, kuo gali būti ir apelianto skunde paminėtas 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-172 „ Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“

Aptariamoje ATPK normoje nenumatyta atsakomybė už neteisėtą disponavimą šaudmenimis, įskaitant jų realizavimą, neturint leidimo, nes tai yra LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reguliavimo sfera. Būtent ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamųjų medžiagų apyvartą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja pastarasis įstatymas bei dar keli poįstatyminiai aktai, kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 10 d. nutarimas Nr. 1108 „Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įgyvendinimo“. Paminėto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pažeidimai, susiję su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis, suponuoja galimą baudžiamojo įstatymo taikymą konkrečiu atveju.

Byloje nustatyta, kad T. I. neturėdamas leidimo realizavo šaudmenis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad T. I. veika atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymius. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad T. I. veiksmai vertintini kaip administracinės teisės pažeidimas, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 196 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentas, kad leidimas įgyti ir laikyti šaunamąjį ginklą suteikė T. I. teisę realizuoti šaudmenis, atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktuose ir 5 straipsnio 4 punkte nurodytais ginklais, jų dalimis, A kategorijos ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis, jų dalimis turi teisę prekiauti tik Ginklų fondas. Kitais B, C, D kategorijų ginklais, išskyrus D kategorijos šaltuosius ginklus, jų šaudmenimis, jų dalimis, ginklų priedėliais turi teisę prekiauti Ginklų fondas, Europos fiziniai asmenys ir Europos juridiniai asmenys, turintys licenciją prekiauti civilinėje apyvartoje ginklais, šaudmenimis, jų dalimis ir ginklų priedėliais. Tokią licenciją Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda Policijos departamentas.

Iš specialisto R. Š. parodymų matyti, jog tirti pateikti šoviniai priskiriami C kategorijai. T. I. įstatyme numatytos licencijos neturėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jis neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 24 straipsnio nuostatas, t. y. neturėdamas leidimo, realizavo Baltarusijos piliečiui I. P. šaudmenis.

Iš bylos duomenų matyti, kad T. I. buvo medžiotojas, vadinasi jis yra susipažinęs su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais šaudmenų apyvartą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad T. I. suprato, jog jo veiksmai yra neteisėti.

BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, nuo veikos, numatytos šio straipsnio 2 dalyje, atribojama remiantis vertinamuoju didelio šaudmenų kiekio požymiu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistųjų ir liudytojų paaiškinimus, kad tokio šovinių kiekio pakaktų tik vienai smulkios faunos medžioklei, konstatavo, kad šaudmenų kiekis nelaikytinas dideliu ir pagrįstai T. I. veiksmus kvalifikavo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo ir nesivadovavo precedentais, suformuluotais nutartyse Nr. 2K-409/2011 ir 2K-P-267/2011, taip pat atmetami kaip nepagrįsti. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliaciniame skunde nurodytose nutartyse buvo sprendžiami ir aiškinami baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės klausimai, tačiau nagrinėjama byla nelaikytina panašia į ankstesnes, kadangi nurodytose nutartyse pateiktas ne tų pačių teisės normų aiškinimas. Administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N-756-283-06 nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. I. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, motyvuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo visuomenei laipsnį, t. y. kad T. I. padarė apysunkį nusikaltimą, už kurį įstatymas numato arešto arba laisvės atėmimo bausmes. Taip pat teismas visapusiškai įvertino nuteistojo asmenybę, nes atsižvelgė į tai, kad jis praeityje neteistas ir charakterizuojamas teigiamai.

Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas T. I. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas minimaliam. Tokia bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos A. T. senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Be to, teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, tinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atidėjo nuteitajam T. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Apeliaciniu skundu gynėjas prašo atleisti T. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jo tėvo – V. I. atsakomybei. Šis prašymas atmetamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Vadovaujantis BK 40 straipsniu, asmuo, padaręs šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pobūdžio nusikalstamą veiką, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą esant šio straipsnio 2 dalyje numatytų būtinų sąlygų visumai. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje yra BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos būtinos sąlygos, tačiau, įvertinęs kitas byloje nustatytas aplinkybes, kurios išsamiai aptartos skundžiamame nuosprendyje, netenkino prašymo atleisti T. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas įvertino apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad V. I. yra nuteistojo tėvas, jie kartu gyvena, abu yra medžiotojai, dirba toje pačioje darbovietėje, tačiau konstatavo, kad jis nesugebėjo užkardyti sūnaus nusikalstamos veikos ir savo autoriteto panaudoti sūnaus interesais. Be to, spręsdamas dėl T. I. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teismas atsižvelgė ir į tai, kad T. I. jau yra brandaus amžiaus, pilnametis ir turintis savo šeimą asmuo. Kitaip interpretuoti byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamą nuosprendį ir atleisti T. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. I. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą atmesti.