Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-438-204-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-09-07
Bylos Nr.: P-438-204-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01693-2011-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai: Reda Kurlavičienė

Kategorijos

80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P438 - 204/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01693-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mambo Gedimino“ (toliau – ir UAB „Mambo Gedimino“) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 69-175, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-194 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo jam nurodyta sumokėti 20 598 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 2 484,86 Lt PVM delspinigių ir 6 179 Lt PVM baudos.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, jog bendrovė negalėjo taikyti 50 - 90 procentų nuolaidų nuo klientams suteiktų paslaugų ir parduotų prekių. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius gali nustatyti mokesčių bazę netiesioginiu būdu tik nustatęs tam pagrindą ir įrodęs, jog mokesčio neįmanoma apskaičiuoti tiesioginiu būdu. Patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nepakanka, kad galima būtų padaryti išvadą, jog bendrovė klientams atitinkamų nuolaidų netaikė, t. y. mokesčių administratorius nenustatė VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte apibrėžtų faktų ir aplinkybių (Taisyklių 6.1 p.). Todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės taikyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio ir nustatyti bendrovei mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Nurodė, kad apskaičiuodamas bendrovei mokesčius mokesčių administratorius remiasi tik prielaidomis, todėl skundžiami sprendimai negali būti laikomi pagrįstais. Vienintelis akcininkas UAB „Makrogrupė“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, veikimo, poveikio pajamoms, nes jis neturėjo pareigos domėtis nuolaidų sistemos įgyvendinimu. 2009 m. kovo 27 d. įsakymu patvirtinta bendrovės valdomoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Visos nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo perduotas bendrovei ir jos administracijai. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnį visi akcininkai turi teisę susipažinti su dokumentais, susijusiais su akcininkų susirinkimais, metinėmis finansinėmis ataskaitomis, kitais pagal įstatymą viešais dokumentais, tačiau susipažinimui su konkrečiais dokumentais gali būti taikomi ribojimai, susiję su komercine paslaptimi bei konfidencialios informacijos neskleidimu. Akcininkas neturi pareigos tikrinti ir domėtis kiekvienu įmonės priimamu sprendimu, susijusiu su jos vykdoma ūkine veikla, t. y. neprivalo kontroliuoti visų įmonės atliekamų mokėjimų, sudaromų sandorių ir pan. Bendrovės darbuotojai taip pat negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, nes už jos taikymą bendrovės direktorės įsakymu buvo atsakinga bendrovės administratorė. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius nenustatė, jog realus pinigų kiekis nesutampa su kasos aparatu, nes, vertindamas subjekto konkretų veiksmą kaip reikalingą ar nereikalingą jo ūkinėje veikloje, atlieka jo kompetencijai nepriskirtus veiksmus. Bendrovės nuolaidų sistemos taikymas yra verslo prasme logiškas – reikėjo išlaikyti senuosius klientus ir pritraukti naujų, išlikti konkurencinga rinkoje ir uždirbti daugiau pajamų. Kadangi mokesčių administratorius nustatė, kad bendrovė, sudarydama ir vykdydama sandorius su UAB „Foodmaster“, buvo nesąžininga, todėl ji praranda teisę į PVM atskaitą. Tačiau bendrovė viso ginčo nagrinėjimo metu teigė, jog kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinių sunkumų. Tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, mokesčių administratorius turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t. y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą. Nenustačius mokėtojo veiksmuose minėtų aplinkybių egzistavimo ar kitų neteisėtų veikų PVM prievolių vykdymo srityje, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama ir išlieka. Bendrovė iš sandorių gavo tiesioginę naudą – įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos. Teisė į atskaitą gali būti paneigta tik nustačius nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą. Bendrovė neneigia sąsajų su UAB „Foodmaster“, tačiau, mano, kad tokia sąsaja negali paneigti jos teisės į PVM atskaitą, kadangi ji yra įvykdžiusi visas sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikdamas asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o jos nesąžiningumas nėra įrodytas. Be to, bendrovė nėra atsakinga už kito juridinio asmens galimus sunkumus, vykdant savo prievoles, ir negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais, nes sandoriai buvo vykdomi laiku ir tinkamai, juos vykdė pats kontrahentas. Papildomai paaiškino, kad mokesčių administratorius iki šiol nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl neatsižvelgė į bendrovės pateiktus dokumentus ir nenurodė, kokiais dar įrodymais ji turėtų ir galėtų pagrįsti nuolaidų faktinį taikymą. Teigė, kad mokesčių administratorius, negalėdamas remtis bendrovės darbuotojų paaiškinimais, kuriais patvirtinamas nuolaidų sistemos egzistavimas, rėmėsi anonimiškai gautais paaiškinimais ir kitų mokesčių mokėtojų patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad nuolaidos buvo apskaitomos su administratoriaus kortele siekiant išvengti darbuotojų piktnaudžiavimo.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad bendrovė, apskaičiuodama mokesčius, į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, t. y. fiksavo tariamai taikytas klientams 50 ir 90 procentų nuolaidas, nors realiai jos nebuvo taikytos, todėl patikrinimo metu už 2009 m. kovo - rugpjūčio mėnesius bendrovės mokesčių bazė buvo apskaičiuota MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių nustatyta tvarka. Be to, bendrovė neturi teisės atskaityti 2 277 Lt PVM pagal UAB „M. Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes ji buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jos kontrahentas nuo ginčo ūkinių operacijų pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų sąmoningai, t. y. vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų ūkio naujai įsteigtus subjektus veiksmai, į bendrovę perėjo iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, ji ėmė veiklą vykdyti tose pačiose patalpose, buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri ėmė dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makro food“, pareiškėjas perėmė UAB „M. Foodmaster“ įsiskolinimus. Tai patvirtina, kad bendrovė ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M. Foodmaster“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Tokie pareiškėjo veiksmai vertinti kaip piktnaudžiavimas ir sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl to jis negali būti laikomas sąžiningu. Nurodė, kad bendrovė nepateikė jokių duomenų, kad apskaitos dokumentuose nurodomų PVM sumų jos kontrahentas nesumokėjo dėl objektyvių finansinių sunkumų. Jokių veiksmų, kurie rodytų jo siekimą padengti mokestines nepriemokas, nėra nustatyta, priešingai, buvo steigiami nauji ūkio subjektai, kuriuose buvo ketinama vykdyti tokio pat pobūdžio veiklą, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi. Pabrėžė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas bendrovės vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimas, kuriame yra patvirtinta bendrovės valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Tačiau UAB „Makrogrupė“ direktorius ir akcininkas A. P. negalėjo nurodyti kriterijų, kuriais remdamasis nusprendė taikyti 50 ir 90 procentų nuolaidų kuponus. 2009 m. balandžio 27 d. tarp visų viešojo maitinimo tinklo įmonių sudaryta bendradarbiavimo sutartis dėl bendros nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo. Susitarimu patvirtintos nuolaidų kortelių formos (pasinaudojant jomis taikomos nuolaidos) ir dovanų kuponų pavyzdinės formos, t. y. šiame susitarime nėra patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, bei su šiuo kuponu taikomos nuolaidos. Todėl akivaizdu, kad visų tinklui priklausančių įmonių pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje dėl bendros nuolaidų sistemos nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (50-90 proc.) įvedimo ar jų taikymo. Nuolaidų kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009 m. liepos 15 d. UAB „GG7“ sukurtą maketą. Kortelės su 90 procentų nuolaida buvo atspausdintos tik vieną kartą ir toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nuolaidų kuponų su 50 procentų nuolaida minėta bendrovė nėra gaminusi, kas pagamino minėtuosius kuponus, bendrovė mokestinio patikrinimo metu nenurodė. Apie tai, jog kuponai, suteikiantys teisę pasinaudoti 90 ar 50 procentų nuolaida, nebuvo realiai dalijami, galima spręsti ir iš bendrovės darbuotojų pateikiamų paaiškinimų. Pagal bendrovės direktorės įsakymu patvirtintiną nuolaidų kuponų dalijimo tvarką, tokius kuponus galėjo dalyti tik direktorė ar administratorė ir tik tvarkoje nurodytiems asmenims. Nuolaidų kuponai, kurių pavyzdžiai nurodomi bendrovės 2009 m. balandžio mėnesio dokumentuose ir kurie suteikė teisę pasinaudoti nuolaidomis, buvo atspausdinti tik 2009 m. liepos mėnesį. Duomenų apie tai, kas atspausdino nuolaidų kuponus, pagal kurios tariamai buvo suteikiamos 50 procentų nuolaidos, nėra. Nėra pagrindo teigti, kad bendrovė neva taikydama 90 arba 50 procentų nuolaidas siekė reklamai būdingų tikslų, nes pareiškėjas turėjo pakankamai rinkodaros priemonių, kuriomis galėjo skatinti ir skatino savo paslaugų teikimą. Be to, tariamos nuolaidos išimtinai buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynaisiais pinigais ir kuriems nebūdavo apskaičiuojama grąža. Šių aplinkybių bendrovė neginčija, tačiau ir nepagrindžia bei nemotyvuoja, kodėl nuolaidos būdavo taikomos tik šioms klientų kategorijoms, atsižvelgiant į tai, jog nėra jokių nuostatų, kad tokio dydžio nuolaidos būtų taikomos tik tokiu būdu atsiskaitantiems klientams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti VMI prie FM atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė 2 357 pirkimo PVM, ar pareiškėjo apskaitoje fiksuotos 50 ir 90 procentų nuolaidos realiai buvo taikomos, ir atsižvelgiant į taikytas nuolaidas papildomai apskaičiuoto 18 103 Lt pardavimo PVM. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl ūkinių operacijų, įvykusių tarp pareiškėjo ir UAB „M. Foodmaster“, realumo. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šios įmonės galėjo daryti viena kitai įtaką, todėl pareiškėjas žinojo apie UAB „M. Foodmaster“ finansinius įsipareigojimus, taip pat ir tai, kad UAB „M. Foodmaster“ mokėtino PVM į biudžetą nesumokės. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „M. Foodmaster“ buvo vykdytos sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus, kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, veiksmai, į UAB „Mambo Gedimino“ perėjo dirbti iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, pareiškėjo buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri pradėjo dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makro food“, pareiškėjas perėmė UAB „M. Foodmaster“ įsipareigojimus. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėją pripažino nesąžiningu mokesčių mokėtoju ir nepripažino jam teisės į PVM atskaitą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriui buvo iškilusi abejonė dėl pareiškėjo taikytų 50 ir 90 procentų nuolaidų, t. y. mokesčių administratorius nustatė, jog į apskaitą nebuvo įtrauktos visos iš pirkėjų gautos sumos, o nuolaidos klientams realiai nebuvo taikomos, kas buvo pagrindu taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog 50 ir 90 procentų nuolaidos pareiškėjo klientams realiai nebuvo taikomos. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir mokesčių administratorius, padidinęs pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas jo tariamai taikytų nuolaidų (50 ir 90 proc.) suma, pagrįstai nustatė pareiškėjo neįtrauktų į apskaitą pajamų dalį, nuo kurios papildomai apskaičiavo mokėtiną PVM. Tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

II.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad pareiškėjas sukūrė atitinkamą nuolaidų sistemą, ją reglamentavo, pritaikė ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas visapusiškai įgyvendino pareigą pagrįsti savo poziciją pateikdamas konkrečius dokumentus, reglamentuojančius 50 ir 90 procentų nuolaidų taikymą picerijoje. Šiuo atveju buvo pateikti ne vien kuponai, bet ir nuolaidų taikymo sukūrimo bei įgyvendinimo dokumentacija, todėl pareiškėjui neaišku, kokių dar įrodymų reikia jo pozicijos pagrįstumui patvirtinti. Pareiškėjas nurodė, kad nei viena iš ginčą nagrinėjusių institucijų neįvertino to, jog iš pradžių nuolaidų kuponai buvo gaminami paties pareiškėjo patalpose (UAB „Makro food“) esančiu spausdintuvu ir tik įvertinus tai, kad spausdinimo kaštai nuolaidų kuponus gaminant patiems buvo per dideli, buvo nuspręsta kreiptis į profesionalią reklamos paslaugas teikiančią įmonę UAB „GG7“. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad neaišku, kaip aplinkybė, jog nuolaidos taikomos tik atsiskaitant grynaisiais pinigais, gali įrodyti, buvo taikomos nuolaidos ar ne. Toks apribojimas buvo įvestas siekiant išvengti papildomų išlaidų, nes, asmeniui atsiskaitant elektroniniu būdu, pareiškėjas patirdavo papildomų išlaidų dėl privalomo banko mokesčio. Todėl nuo pat pradžių buvo priimtas sprendimas 50 – 90 procentų nuolaidas pagal kuponus taikyti tik asmenims, atsiskaitantiems grynaisiais pinigais. Ši aplinkybė negali įrodyti nuolaidų sistemos taikymo fiktyvumo. Pareiškėjas nurodė, kad faktinis stalų „neuždarymas“ ilgesnį laikotarpį susidarė dėl būtinybės kontroliuoti padavėjų darbą, nes 90 bei 50 procentų nuolaidos galėjo būti pritaikomos tik panaudojant administratorės, kuri ne visada būdavo salėje dėl kitų darbinių funkcijų atlikimo, kortelę. Taigi, administratorei dėl laiko stokos neturint galimybės atsiskaitymo su klientais metu pritaikyti nuolaidų, stalas buvo paliekamas atviras ir uždaromas iškart, jai turint galimybę tai padaryti bei su savo kortele apskaitoje užfiksuoti nuolaidas, kurios faktiškai klientams jau būdavo pritaikytos. Pirkėjui atsiskaitant už maistą ir pateikiant padavėjai turimą nuolaidų kuponą, ši jam faktiškai pritaikydavo nuolaidą ir, atsiradus galimybei, administratorei pateikdavo iš klientų gautą kuponą bei pinigų sumą, o administratorė užfiksuodavo pritaikytą nuolaidą „R-keeper“ sistemoje. Lygiai taip pat yra paaiškinama ir aplinkybė dėl to, jog keliasdešimt patiekalų buvo įtraukiama į vieną sąskaitą. Pareiškėjas akcentavo, jog išvada, kad atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamas, yra klaidinga. Norint gauti realią per tam tikrą dieną pritaikytų nuolaidų sumą, nuolaidos procento skaičiavimas turi būti atliktas nuo dienos apyvartos sumos. Pareiškėjas pabžė, kad jis nuo pat pradžių įvertino atitinkamo dydžio nuolaidų taikymo naudą. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, neigdamas jo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, neįrodė, jog jis buvo nesąžiningas, jog sandorių vienintelis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Šiuo atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą, t. y. įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), jam buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos, o jo kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius remiasi vienintele aplinkybe, jog pareiškėjas ir UAB „M. Foodmaster“ yra susijusios įmonės. Tačiau joks įmonių sąsajumas negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nes jis yra įvykdęs visas sąlygas teisei pasinaudoti PVM atskaita. Pareiškėjas nėra atsakingas už kito juridinio asmens prievolių vykdymą ir negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ir Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT) ne sykį savo praktikoje yra pažymėjęs, kad iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis specialiosios tarnyboms priskirtų funkcijų vykdymo, siekiant įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu (LVAT 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1365/2009, ETT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje C-384/04 Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries). Šiuo atveju pareiškėjo rūpestingumas buvo pakankamai protingas ir versliškas - bendravimas su asmeniu, tinkamai atliktos paslaugos, pateiktos prekės, suteiktos paslaugos. Todėl išvados, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti ar numanyti, jog jo kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą, yra tik nepagrįstos prielaidos. Pareiškėjas šiuo atveju buvo sąžiningas, todėl jo teisė atskaityti 2 357 Lt pirkimo PVM išlieka. Pažymėjo, kad LVAT 2011 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-342/2011 nurodė, jog toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p.).

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo nutraukė.

Teismas konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paskelbtas 2011 m. lapkričio 24 d. Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme registruotas 2011 m. gruodžio 8 d. ir pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi priimtas, kaip iš esmės atitinkantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 130 straipsnio reikalavimus bei perduotas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai padaryta nepagrįstai, kadangi apeliacinis skundas, kuris paduotas UAB „Mambo Gedimino“ atstovės advokatės Redos Kurlavičienės vardu, pastarosios nepasirašytas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ABTĮ 134 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Šiuo atveju apeliacinis skundas neatitiko ABTĮ 130 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų nuostatų ir negalėjo būti priimtas iki, per teismo nustatytą laiko tarpą, nebus pasirašytas bendrovės įgaliotos atstovės, o įpareigojimo neįvykdžius apeliacinį skundą turėjo būti atsisakyta priimti. Aptariamo trūkumo ištaisyti nebeįmanoma, nes advokatės įgalinimai atstovauti uždarąją akcinę bendrovę „Mambo Gedimino“ yra nutrūkę. Atstovavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2010 m. gruodžio 8 d. Šios sutarties pagrindu juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mambo Gedimino“ įgaliojo advokatę R. Kurlavičienę atstovauti bendrovės interesus dėl mokesčių administratoriaus surašyto 2010 m. gegužės 10 d. patikrinimo akto. Būtent jai suteikta teisė atlikti veiksmų daugetą, kur numatyta ir teisė pateikti skundus.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai akcentavo, jog Civilinio kodekso 2.142 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Įgaliojimas (šiuo atveju Atstovavimo sutartis) datuotas 2010 m. gruodžio 8 d., jog galiojimo terminas nenurodytas. Vadinasi, advokatei suteikti įgalinimai atstovauti įmonę nebegalioja. Kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, suteikus galimybę šalinti trūkumą su advokate turėtų būti sudaroma nauja atstovavimo sutartis, kuri negalėtų būti pažymėta atgaline data, o tai reiškia, kad net ir pasirašius skundą šiai advokatei dabartiniu laiku būtų praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, dėl išdėstytų priežasčių taikytina ABTĮ 134 straipsnio 7 dalis tvirtinant, jog skundas paduotas įgaliojimų neturinčio atstovo, t. y. plečiamai, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, aiškinant ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mambo Gedimino“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 pasisakė, kad „apeliacinis skundas neatitiko ABTĮ 130 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų nuostatų ir negalėjo būti priimtas iki, per teismo nustatytą laiko tarpą, nebus pasirašytas bendrovės įgaliotos atstovės, o įpareigojimo neįvykdžius apeliacinį skundą turėjo būti atsisakyta priimti“, tačiau apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įstatymo reikalavimus (ABTĮ 134 str. 2 d.), nepagrįstai advokatės nepasirašyto apeliacinio skundo nepripažinęs trūkumu ir nenustatęs termino šiam trūkumui pašalinti, ir nedarė išvados, jog apeliacinio skundo priėmimo klausimas nebuvo tinkamai išspręstas. Taip pat, pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepanaikino pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties ir negrąžino jam iš naujo spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą. Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, jog tarp pareiškėjo ir advokatės yra sudaryta galiojanti teisinių paslaugų sutartis, advokatė būtų turėjusi visas galimybes tinkamai ir laiku pašalinti trūkumus, todėl nepagrįsta laikytina apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad trūkumo ištaisyti jau būtų buvę neįmanoma dėl įgalinimų atstovauti UAB „Mambo Gedimino“ nutrūkimo po 2011 m. gruodžio 8 d. Be to, pasak pareiškėjo, spręsdamas klausimus dėl apeliacinio skundo trūkumų šalinimo apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. AS442-56/2009, AS556-351/2010, AS858-128/2012 ir N16-310/2007. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos, nekonstatavo jokių apeliacinio skundo trūkumų, kurie būtų trukdę pradėti ar tęsti administracinės bylos teiseną, be to, byloje apskritai nebuvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, todėl nebuvo ir teisinio pagrindo nutraukti apeliacinį procesą dėl tariamų procesinio pobūdžio trūkumų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.

Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad vienas iš prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų yra susijęs su tuo, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A556-1685/2012 ydingai aiškino ir taikė apeliacinio skundo trūkumų šalinimą reglamentuojančias ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį, netinkamas procesinių teisės normų taikymas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme (pvz. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktai): kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų; teismo sprendimas ir nutartis yra be motyvų ir pan. Pareiškėjo nurodomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdžiai taip pat yra susiję ne su materialinės, bet proceso teisės normų interpretavimu (skundo trūkumų šalinimo institutą sudarančių teisės normų aiškinimu). Todėl akivaizdu, jog proceso atnaujinimo pagrindais nagrinėjamu atveju negali būti laikomi pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A556-1685/2012 buvo padaryti procesiniai ABTĮ nuostatų pažeidimai. Papildomai pabrėžtina, jog kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėja nepateikė jokių naujų įrodymų (nenurodė jokių naujai paaiškėjusių ir bylos Nr. A556-1685/2012 nagrinėjimo metu nežinomų aplinkybių), kurie (kurios) galėtų turėti reikšmės vertinant procesinio sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012, teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, jog iš esmės nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyta pozicija, jog pirmosios instancijos teismui priėmus jo apeliacinį skundą nagrinėti ir nekonstatavus jokių šio skundo trūkumų, apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo trūkumų negalėjo nutraukti administracinės bylos teisenos. Akcentuotina, jog tokia pareiškėjo argumentacija nėra pagrįsta apeliacinį procesą reglamentuojančiomis ABTĮ nuostatomis, kadangi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiesiogiai (eksplicitiškai) numato, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės, t. y. bylos nutraukimo pagrindai arba skundo (prašymo) palikimo nenagrinėto pagrindai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo UAB „Mambo Gedimino“ prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 yra netenkintas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1685/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan