- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-270/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00305-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Linas Šiukšta (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- I. J., E. S.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
nuteistajam A. Ž.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. Ž. priteista 500 Lt nukentėjusiajai I. J. ir 500 Lt nukentėjusiajai E. S. laidojimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
A. Ž. 2011 m. kovo 12 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. S. metu, tyčia sudavė ne mažiau kaip 17 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į galvą, veidą ir krūtinę, padarydamas poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, akių vokuose, lūpose, smakre, odos nubrozdinimus skruostuose, lūpose, smakre, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose kaktos dešinėje, kairėje smilkininėje srityje, veido dešinėje, kraujosruvas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairės kaktinės skilties sferiniame paviršiuje, dešinės smilkininės skilties pamatiniame paviršiuje, dešinės kaktinės skilties pamatiniame paviršiuje, smegenų kamieno ventraliniame paviršiuje, daugybines muštines žaizdas abiejose lūpose, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje, dešiniame sėdmenyje - visumoje sužalojimus, kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu kraujavimu iš žaizdų lūpose, aspiracija (uždusimu) krauju, dėl ko nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu A. Ž. V. S. nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jo kaltė visiškai neįrodyta. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo kaltę patvirtina jo rašytas nuoširdus prisipažinimas, po šio prisipažinimo duoti parodymai tyrėjai, ikiteisminio tyrimo teisėjai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, liudytojų parodymai bei ekspertų išvados, tačiau nė vienas iš šių įrodymų jo kaltės nepatvirtina. Byloje yra daug kitų įrodymų, kurių teismas net netyrė tik nurodė, kad jie nepatvirtina jo nekaltumo. Kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą teismą, tai jam garantuoja nacionaliniai įstatymai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatos. Šis straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Šioje byloje jis pats turėjo įrodinėti, kad nepadarė nusikalstamos veikos. Teismo išvados grindžiamos prielaidomis nurodant, kad šį nusikaltimą galėjo padaryti tik jis, nes kitas asmuo nenustatytas, tačiau kitų nustatyti net nebuvo bandoma. Sutinkamai su BPK 301 str. teismas nuosprendį turi grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Tačiau teismas šių reikalavimų nepaisė ir jo tariamą agresyvumą, kaip jo būdo bruožą, galintį įtakoti nusikaltimo padarymą, teismas grindė liudytojos G. B. parodymais, tačiau nuosprendyje išdėstyti šios liudytojos parodymai neatitinka tikrovės, nes teisme tokių parodymų ši liudytoja nedavė. Ji parodė tik apie tai, kad jis nusikalstamos veikos nėra padaręs. Kiti liudytojai taip pat nepatvirtino, kad būtų matę nuo jo (A. Ž.) nukentėjusį ar sumuštą V. S. ar kad jis nukentėjusįjį būtų kada nuskriaudęs. Priešingai, visi liudytojai tik patvirtino, kad V. S. gyveno kartu su juo, išgėrinėjo, kartu vaikščiojo į parduotuvę. V. S. gaudavo nemažą pensiją, tačiau iš jo pinigų už pragyvenimą jis (A. Ž.) neėmė, todėl V. S. pirkdavo produktus, alų. Jis (A. Ž.) yra menininkas ir sau pragyvenimui uždirbdavo darydamas įvairius kūrinius, kuriuos pardavinėjo. Teismas netyrė ir nenustatė, ar jis turėjo motyvą nužudyti nukentėjusįjį. V. S. gaudavo nemažą pensiją, todėl jam nukentėjusįjį žudyti būtų buvę nelogiška, nes taip būtų prarastas pajamų šaltinis. Teismas neapklausė svarbios liudytojo O. Ž., kuri galėtų teismui pateikti svarbios informacijos apie jį, nes yra jo sutuoktinė. Baudžiamojoje byloje yra jo nuoširdus prisipažinimas, 2011-03-22 įtariamojo apklausa, 2011-03-24 jo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jo parodymų patikrinimas vietoje. Tačiau visi šie veiksmai buvo atlikti skubos tvarka po jo nuoširdaus prisipažinimo surašymo. Teisme ir dar iki teismo posėdžių pradžios jis savo kaltę neigė. Visuose paminėtuose dokumentuose įvykių seka išdėstyta skirtingai. Skirtingai nurodomas laikas, datos, V. S. ir jo (A. Ž.) judėjimas bute įvykio metu. Akivaizdu, jog tie parodymai yra ne jo. Jeigu parodymai skiriasi, tai reiškia, kad kiekvieną kartą jis (A. Ž.) juos „kūrė“. Jeigu tikėtume apgaule iš jo išgautais parodymais, kad jis nuo V. S. taip pat gavo smūgių, tai ir jam turėjo likti smūgių žymių, tačiau jų nerasta. Nuosprendyje nurodyta, kad jis sužalojimus V. S. padarė suduodamas kojomis ir rankomis 17 smūgių, jame taip pat nurodyta, kad jo ir jo gynėjo pateikti duomenys, jog tai, kad ant jo (A. Ž.) kūno nerasta sužalojimų, nepatvirtina, kad jis nepanaudojo smurto prieš nukentėjusįjį. Tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes jis (A. Ž.) buvo apžiūrėtas iš karto po sulaikymo tiek policijos patrulių, tiek areštinėje, tiek vėliau Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir jam nei ant rankų, nei ant kojų, nei kitose kūno vietose mėlynių ar sužalojimų nerasta. Kita svarbi aplinkybė, apie kurią teismas net neužsiminė nuosprendyje ir kurią sunku paaiškinti, yra tai, kad ant jo (A. Ž.) rūbų ir avalynės nenustatyta nei V. S. rūbų mikrodalelių, nei jo kraujo ar kitokių mikrodalelių. Tai patvirtina, kad jis neturėjo jokio kontakto su V. S. ir nepanaudojo prieš jį smurto. Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. S. mirtis galėjo įvykti prieš 12-48 val. iki lavono apžiūros, todėl nepaneigta prielaida, kad V. S. galėjo numirti tuomet, kai jo (A. Ž.) nebuvo namuose. Jo buto durys nebuvo rakinamos, nes nebuvo spynos ir butas buvo žinomas kaip landynė, todėl į jį galėjo bet kas patekti ir sumušti V. S., kad ir patys kaimynai, žinant V. S. būdą, kad išgėręs jis garsiai šūkaudavo. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau kokios būklės jis buvo 2011-03-12, 21.00 val., nenustatyta, nes jo neblaivumo tuo metu niekas netikrino. 2011-03-13 iš ryto jis buvo užėjęs pas G. B., kur gėrė alkoholio, kaip tik po šio vizito alkotesteriu ir buvo patikrintas blaivumas. Tai, kad jis nusikaltimo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nenustatyta jokiais įrodymais, todėl ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti pašalinta.
Nuteistasis mano, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jis teismui pateikė rašytinius įrodymus, kad V. S. turėjo rimtų priešų tuo metu, kai gyveno nakvynės namuose, ir faktiškai teismui nurodė galimus V. S. žudikus. Tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių jiems nustatyti, apklausti, patikrinti šių asmenų alibi nusikaltimo dieną. Jis teisme paaiškino, kad nuoširdus prisipažinimas ir po jo sekę procesiniai veiksmai, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, buvo išgauti apgaule, naudojant psichologinį poveikį. Jam patekus į areštinę jis turėjo sveikatos problemų ir mainais į jo prisipažinimą buvo žadami įvairūs dalykai. Jis prašė teismo apklausti liudytojais policijos pareigūnus, kurių “dėka” jis surašė nuoširdų prisipažinimą, tačiau teismas jo prašymo netenkino. Tokiu būdu jam buvo apribota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuota teisė į teisingą teismą. Teismas įrodinėjimo naštą perkėlė jam pačiam ir nesant objektyvių jo kaltės įrodymų, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, o civilinius ieškinius atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, jo gynėjas taip pat prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir A. Ž. išteisinti. Prokuroras prašo nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino A. Ž. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta A. Ž. nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus ir nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, jo kaltės byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Visi šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.
Kad A. Ž. padarė skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų: įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai teisme, liudytojų teisme duoti parodymai, o taip pat ir nuteistojo A. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų nepaneigė, o kaip tik patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėti papildomi įrodymai.
Iš byloje esančio įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo bei prie jo pridėtų fotonuotraukų (1 t., 8-25 b. l.) matosi, kad 2011 m. kovo 13 d., buvo apžiūrėtas A. Ž. butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir kambaryje aptiktas ant grindų gulinčio V. S. lavonas su smurto žymėmis veide. Bute didelė betvarkė, daiktai išmėtyti, apverstas stalas. Apžiūrint lavoną, matosi, kad V. S. burna užpildyta kraujo krešuliais.
Atlikus V. S. lavono tyrimą, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 363/11 (01) (1 t.,36-44 b. l.) konstatuota, kad V. S. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis kaktos dešinėje, akių vokuose, lūpose, smakre, odos nubrozdinimais skruostuose, lūpose, smakre, kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose kaktos dešinėje, kairėje smilkininėje srityje, veido dešinėje; kraujosruvomis po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairės kaktinės skilties sferiniame paviršiuje, dešinės smilkininės skilties pamatiniame paviršiuje, dešinės kaktinės skilties pamatiniame paviršiuje, smegenų kamieno ventraliniame paviršiuje, daugybinėmis muštinėmis žaizdomis abiejose lūpose. Tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu kraujavimu iš žaizdų lūpose, aspiracija (uždusimu) krauju. Lavoninių reiškinių būklė lavono apžiūros įvykio vietoje metu 2011 m. kovo 13 d., 14.00-15.00 val., rodo, kad nuo mirties iki lavono apžiūros įvykio vietoje praėjo 12-48 val. laiko. Sužalojimai visumoje dėl grėsmingo gyvybei kraujavimo į kvėpavimo takus, sukėlusio uždusimą, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. V. S. taip pat nustatytos kraujosruvos dešiniame žaste, kairėje plaštakoje bei odos nubrozdinimai kairiame dilbyje ir dešiniame sėdmenyje. Sužalojimai, konstatuoti V. S. lavone, visumoje nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui. Neatmetama galimybė, kad odos nubrozdinimai kairiame dilbyje ir poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje galėjo būti padaryta ir kaire ranka prisidengiant nuo smūgių. Visi V. S. lavone nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 17-ka trauminių poveikių. Jie padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais neilgai trukus iki mirties. Individualūs žalojančių daiktų požymiai sužalojimuose neužsifiksavo. Sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą vienas po kito. V. S. lavono kraujyje rasta 0,20 promilių etilo alkoholio.
Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas D. Fomin savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad jis pats atliko V. S. lavono skrodimą ir fiksavo visus faktus, o nustatydamas V. S. mirties laiką jis vadovavosi ir lavoniniais reiškiniais (lavondėmės, lavoninis atvėsimas, lavoninis džiūvimas ir kt.), kurie buvo užfiksuoti ir aprašyti įvykio vietoje dalyvavusio eksperto J. M. Paliulio. Tie lavoniniai reiškiniai ir radiniai, įvertinus jų visumą, ir leido nustatyti tokį mirties laiką, kuris nurodytas specialisto išvadoje. Sužalojimai V. S. padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, kurių individualūs požymiai neužsifiksavo, todėl tai galėjo būti tiek kumščiai, tiek kojos. Ekspertas taip pat paaiškino, kad visi nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti griuvimo metu. Lūpose, kairės akies viršutinio voko viduriniame trečdalyje, viršutinės lūpos kairėje žemiau kairio nosies sparnelio, viršutinės lūpos dešinėje raudonyje, apatinės lūpos raudonyje padaryti sužalojimai nebūdingi griuvimui. Kiti nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryta tiek griuvimo metu, tiek ir dėl suduotų smūgių.
Teisme apklaustas nuteistasis A. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2011 m. kovo 12 d., nuo 12 val. jis svečiavosi pas G. B. ir namo sugrįžo apie 21-22 val. Buto duris rado praviras, kambaryje buvo tamsu, nes bute nėra elektros. Eidamas miegoti link savo sofos, jis pamatė ant žemės gulintį žmogų, pats buvo girtas (2-3 promilės), bet suprato, kad ten guli V. S., bet prie jo nepriėjo. Kitą dieną, apie 10 val. ryto, jis pabudo kai G. S. pabeldė į langą. Jis G. S. ir su juo kartu atėjusius kaimyną V. U. bei J. Š. įsileido vidun. Jie pamatė, kad V. S. negyvas. Tada jis (A. Ž.) nuėjo pas G. B. ir V. B. paskambinti ir jiems pasakė, kad jį gali suimti policija.
Atsakydamas į teismo klausimus nuteistasis parodė, kad pas G. B. nuėjo kovo 12 d., apie 12 val., ten buvo ne visą dieną, nes dar buvo su V. S. parduotuvėje, išgėrė alaus. Pas G. B. alkoholio jis nenusinešė, nes neturėjo. Likerį „Vana Talin“ pas G. B. tą dieną gėrė, o po to 21 val. sugrįžo namo. V. S. pasą parduotuvėje jis paliko kovo 12 d., po pietų, ir nuėjo pas G. B., nes žadėjo nueiti. Kovo 11 dieną jis su V. S. irgi buvo nuėjęs į parduotuvę, V. S. sėdėjo ant palangės, o jis pirko 2 butelius po du litrus alaus, jis visada perka alų. „Vana Talin“ pirko anksčiau. Pas V. S. jokie seni pažįstami iš ankstesnių laikų nebuvo užėję. Be to, jis pats prašė V. S., kad nieko neįleistų ir visada užsikabintų, nes gali patikrint vandens ir elektros skaitiklius V. S. jam nesakė, kad kas nors pas jį būtų atėjęs ir grasinęs ar kažko reikalavęs. Atsakydamas į gynėjo klausimus A. Ž. parodė, kad V. S. jam yra pasakojęs apie nakvynės namus, kur anksčiau gyveno, sakė, kad žaidžiant kortomis jį su peiliu užpuolė du tų pačių nakvynės namų gyventojai narkomanai, buvo iškviesta apsauga ir juos visus tris iš ten išvarė. Pats jis nėra matęs ir nepažįsta narkomanų.
Iš bylos matosi, kad nuteistasis A. Ž. tokius parodymus davė ne viso tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis, duodamas parodymus apie kaltinime nurodytu laiku buvusius įvykius buvo parodęs ir apie tai, kad tarp jo ir V. S. buvo kilęs konfliktas, kai jis vakare sugrįžo iš G. B. ir V. B., ir kad to konflikto metu jis sudavė V. S. smūgius į veidą, galvos sritį, o nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis buvo nugriuvęs ant grindų.
Iš byloje esančio 2011 m. kovo 21 d. A. Ž. ranka rašyto nuoširdaus prisipažinimo (1 t., 160-162 b. l.) matosi, kad jame nuteistasis buvo gana smulkiai aprašęs 2011 m. kovo 11 – 13 dienų įvykius. Jame nuteistasis nurodė, kad 2011 m. kovo 11 d. kartu su V. S. buvo nuėjęs į parduotuvę apsipirkti maisto produktų ir alkoholio, kartu su V. S. išgėrinėjo, buvo nuėjęs ir pas pažįstamus, o grįžus namo vakare, V. S. vėl paprašė nupirkti maisto, cigarečių, alaus, davė pasą. Jis vėl nuėjo į parduotuvę, prisirinko prekių, o prie kasos pastebėjo, kad neturi banko kortelės. Paprašė pardavėjos, kad prekes pasaugotų, parėjo namo ir rado Vaclovą miegantį, bandė jį prikelti, bet V. S. murmėjo, kad jam skauda koją ir nesikėlė. Tada jis vėl nuėjo pas pažįstamus ir namo grįžo vėlai vakare. Kitą, kovo 12 dieną, apie 11 val., jis išėjo pas Vytą ir Galiną (G. B. ir V. B.) į Donelaičio gatvę, o vakare, apie 21.00 val., grįžęs namo V. S. rado stipriai išgėrusį ir susinervinusį, nukentėjusysis jam priekaištavo ir reikalavo cigarečių, įžeidinėjo jį vadindamas ubagu, tinginiu. Po to V. S. sudavė jam į galvą ir pastūmė, dėl ko jis nukrito. Atsikėlęs jis nuo savęs V. S. nustūmė, po to sudavė V. S. ranka į veidą, šis, užkliuvęs už spintelės, nukrito veidu ant jos kampo. Atsikėlusiam V. S., kuris jam grasino, dar kartą ranka sudavė į veidą, galvą, o V. S. vėl nukrito ant grindų, kur buvo įvairių daiktų. Po to V. S. nesikėlė, o jis nuėjo miegoti. Kitos dienos (2011-03-13) ryte, apie 10.00 val., pabudo nuo beldimo į langą. Atėjusių kaimynų paprašė pažiūrėti, kas nutiko Vaclovui. Joris nustatė, kad V. S. negyvas. Tuomet jis (A. Ž.) atėjusių kaimynų paprašė, jog jie praneštų apie mirtį velionio dukrai, o pats nuėjo pas Vytą paskambinti.
2011-03-22 apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui (t 1, 163-165 b. l.) A. Ž. apie įvykio aplinkybes iš esmės davė analogiškus parodymus kaip ir jo rašytame prisipažinime, tačiau kaltu neprisipažino nurodydamas, kad V. S. nenužudė, nes jam sudavė tik du kartus. Taip pat parodė, kad tarp jo ir V. S. konfliktas buvo ne 2011 m. kovo 12 d., o kovo 11 dieną, šią dieną jis du kartus ėjo į parduotuvę, vieną kartą ir su V. S., pirko alkoholį ir maistą, po to su juo namuose gėrė. Parodė, kad antrą kartą jis į parduotuvę ėjo apie 11 val., bet tada nieko nenupirko, nes neturėjo banko kortelės atsiskaityti už prekes. Tada apie 12.00 val. jis nuėjo pas G. B., jai nunešė butelį „Vana Talin“, iš kur namo grįžo apie 21.00 val. Vaclovas buvo labai stipriai girtas ir labai susierzinęs, pradėjo ant jo rėkti, reikalaudamas cigarečių. Jis V. S. paaiškino, kad nieko nenupirko, nes nerado kortelės. Tuomet V. S. ėmė jį įžeidinėti ir konflikto metu pakilęs nuo sofos, viena ranka įsikibęs į stalą, kita ranka sudavė jam per galvą bei pastūmė, nuo ko jis (A. Ž.) nugriuvo prie pečiaus. Tuomet jis atsistojo, priėjo prie V. S. ir šiam dešiniu kumščiu sudavė vieną kartą į veidą. Nuo smūgio V. S. nukrito, o krisdamas trenkėsi lyg į spintelės kampą. Atsikėlęs V. S. ėmė grasinti, todėl jis dešiniu kumščiu vėl trenkė V. S. į veidą bei galvą du kartus, po to pastūmė, dėl ko pastarasis nugriuvo ant grindų. Po kurio laiko V. S. atsistojo ir laikydamasis už stalo bandė nueiti iki lovos, bet vėl nugriuvo nepriėjęs prie lovos, net stalas apvirto. Jis prie V. S. nepriėjo ir nuėjo miegoti. Ryte pabudo nuo beldimo į langą. Pasižiūrėjęs pamatė G. S., buvo 10.00 val., jis G. S. bei Vadimą su Joriu įsileido į vidų. Joris iškart pamatė ant grindų gulintį V. S., (šio jis (A. Ž.) iki tol net nepastebėjo) ir pasakė, kad V. S. miręs.
Panašiai apie įvykio aplinkybes nuteistasis A. Ž. parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos (1 t., 167-168 b. l.), tik šios apklausos metu jis apie įvykį parodė daug trumpiau, o savo ankstesnius parodymus iš dalies pakeitė ir patikslino, kad konfliktas su V. S. buvo 2011 m. kovo 12 d. ir kad to konflikto metu jis V. S. sudavė tik vieną smūgį. Jis parodė, kad 2011 m. kovo 12 d. grįžęs namo iš Vyto (V. B.) ir G. B., buto duris rado praviras, kambaryje buvo apverstas staliukas. V. S. sėdėjo ant sofos-lovos, kur prisėdo ir jis pats. V. S. užsipuolė jį, klausdamas, kur taip ilgai buvo, ir kad jam vienam buvo nuobodu, priekaištavo, kad neatnešė cigarečių ir atsistojęs kumščiu sudavė jam (A. Ž.) į viršugalvį. Nuo šio smūgio jis (A. Ž.) lėtai nugriuvo prie pečiaus, o atsistojęs dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį V. S. į veidą, nuo kurio šis nugriuvo ant grindų. Po to V. S. ėmė grasinti, įžeidinėti, o atsistojęs ir eidamas link savo guolio, pargriuvo, o gal atsigulė, to jis gerai nematė, nes buvo tamsu. Kitą dieną, apie 10.00 val. ryto, pabudęs nuo G. S. beldimo į langą, tada ir pamatė V. S., gulintį ant grindų tarp sofos-lovos bei stalo. Į prokuroro klausimą A. Ž. paaiškino, kad V. S. jis sudavė tik vieną kartą, o antrą kartą tik pastūmė, tas stūmimas galėjo būti ir į veidą.
Savo parodymus nuteistasis A. Ž. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 169-180 b. l.). Šio tyrimo veiksmo metu jis ant manekeno ir pademonstravo, kaip kumščiu į veidą jis sudavė 2 smūgius V. S. ir kaip nukentėjusysis krito ant grindų.
Visi šie nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei jo rašytas nuoširdus prisipažinimas buvo perskaityti teisiamajame posėdyje (1 t., 161-162, 163-165, 167-168, 169-180). Nuteistasis parodė, kad tie parodymai iš jo buvo išgauti darant spaudimą. Sulaikius jį ir patalpinus į areštinę, jam buvo pakilusi temperatūra ir ištinę kojos. Jam du tyrėjai grasino prisipažinti, sakė, kad jį išgydys ir jam nieko nebus, gal jam duos kokius metus lygtinai. Nuoširdžiame prisipažinime parašyta netiesa, visa tai jam padiktavo. Vėliau duoti jo parodymai taip pat neteisingi, jis V. S. nesudavė nė vieno smūgio, nukentėjusysis jau gulėjo ant grindų kai jis sugrįžo. Ten spintelės nebuvo, o kambaryje nėra vietos, kur galima nugriūti. Kas surašyta kaip jo parodymai, pareigūnai viską išgalvojo. Parodymų patikrinimo vietoje metu tyrėja irgi jam aiškino, ką jis turi nurodyti. Apklausoje ir parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavo advokatas A. Švedas, jis sakė advokatui (ką, nenurodė), bet šis sakė kreiptis į tyrėją. Parodymus teisme jis davė, jam buvo pasakyta „kas parašyta, tą ir sakyk“. Tačiau nuteistasis nenurodė, kas jam liepė sakyti tai, kas parašyta, ir kur tai parašyta.
Iš išdėstytų nuteistojo A. Ž. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad A. Ž. kaltu niekada neprisipažino. Net ir nurodęs ikiteisminio tyrimo metu apie tarp jo ir V. S. buvusį konfliktą ir jo V. S. į veidą suduotus smūgius, apie kurių skaičių jis, beje, parodė skirtingai nuo 1 iki 3-jų, nuteistasis parodė, kad V. S. nenužudė. Buvus konfliktą tarp jo ir V. S. teisme nuteistasis jau iš viso neigė ir parodė, kad nukentėjusįjį grįžęs namo jau rado gulintį. Tačiau tokius nuteistojo A. Ž. parodymus teismas pagrįstai atmetė.
Visų pirma, nuteistojo paaiškinimai teisme apie jo parodymų keitimo priežastis yra neįtikinantys. Iš nuteistojo rašyto nuoširdaus prisipažinimo teksto ir jame išdėstytų aplinkybių matosi, kad tokio teksto nuteistajam niekas padiktuoti negalėjo, nes kai kurių smulkių detalių, be paties nuteistojo, niekas negalėjo žinoti. Nuteistasis išdėstė, ką jis veikė nuo 2011 m. kovo 11 d. iki kovo 13 d., kai rado V. S. negyvą, ir tokių aplinkybių tikrai niekas negalėjo žinoti ir jam padiktuoti. Nuteistojo nurodytos aplinkybės apie tai, kad jo bute buvo labai šalta, išdaužyti langai, dėl to negalėjo buto remontuoti, todėl su V. S. ir vartojo alkoholį, irgi patvirtina, kad prisipažinimo tekstas nebuvo padiktuotas, nes tokios aplinkybės iš esmės nėra svarbios vertinant A. Ž. veiksmus. Tai, kad nuteistasis teigia nežinantis termino „nuoširdus prisipažinimas“, irgi nepaneigia, jog patį prisipažinimo tekstą jis surašė savarankiškai. Be to, ir pačiame nuteistojo pasirašytame prisipažinime A. Ž. nurodė, kad jį surašė savarankiškai, o po to dar įrašė patikslinimą ir dar kartą pasirašė. Visos šios aplinkybės tikrai neleidžia daryti išvados, kad prisipažinimo tekstas nuteistajam buvo padiktuotas. Juo labiau, kad vėliau duodamas parodymus, dalyvaujant advokatui, nuteistasis A. Ž. nurodė tas pačias įvykių aplinkybes. Iš bylos matosi, kad nuteistojo gynėjas prašė apklausti liudytojais pareigūnus, paėmusius iš A. Ž. prisipažinimą, ir išsiaiškinti prisipažinimo surašymo aplinkybes, tačiau tokį gynėjo prašymą teismas atmetė pagrįstai. Nuteistojo A. Ž. versija apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų tariamai darytą poveikį nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Nuteistasis apie nuoširdžiame prisipažinime nurodytas aplinkybes, dalyvaujant advokatui, pakartojo ir duodamas parodymus vėliau ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o po to ir ikiteisminio tyrimo teisėjai. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. Ž. būtų kreipęsis į prokurorą dėl galimai prieš jį naudoto psichologinio ar kitokio smurto. Nors nuteistasis teisme parodė, kad advokatui kažką sakė, tačiau ką konkrečiai, A. Ž. nenurodė. Šios aplinkybės patvirtina, kad jokio spaudimo A. Ž. prisipažinti kaltu nebuvo daroma ir todėl jis niekam dėl to nesiskundė. Manyti, kad nuteistasis gynėjui skundėsi, jog yra verčiamas duoti save apkaltinančius parodymus, nėra jokio pagrindo. Todėl teismas pagrįstai atmetė prašymą apklausti šioje byloje kokius nors policijos pareigūnus ir teisme pakeistus nuteistojo A. Ž. parodymus pagrįstai įvertino kaip pasirinktą gynybos būdą. Be to, kad A. Ž. patekus į areštinę, jam buvo taikytas gydymas dėl pedikuliozės (utėlėtumas), jokių kitų sveikatos problemų nebuvo. Todėl teigti, kad A. Ž. turėjo sveikatos problemų ir mainais į prisipažinimą jam buvo žadami įvairūs dalykai (kokie, apeliantas neįvardija net savo skunde), taip pat nėra jokio pagrindo.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuteistojo nuoširdus prisipažinimas ir nelaikomas įrodymu BPK 20 str. prasme, be to, jame nuteistasis A. Ž. nenurodė, kad prisipažįsta nužudęs V. S., tačiau jame nurodytos esminės aplinkybės sutampa ne tik su jo vėlesnių apklausų metu duotais parodymais, bet ir kitais surinktais įrodymais nustatytomis bylos aplinkybėmis, todėl nuosprendyje vertindamas visus bylos duomenis, teismas pagrįstai išdėstė bei įvertino ir šiame prisipažinime nurodytas aplinkybes. Tuo tarpu nuteistojo A. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti ir teisiamajame posėdyje balsu perskaityti parodymai apie tarp jo ir nukentėjusiojo V. S. buvusį konfliktą ir nuteistojo smurto panaudojimą prieš V. S. yra laikomi įrodymu, kuris buvo gautas teisėtu būdu ir patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. BPK 276 str. 1 d. nurodyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Nuteistojo A. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai buvo perskaityti teisme. Nors tada nuteistasis labai išsamiai įvykio aplinkybių neišdėstė, tačiau pripažino naudojęs smurtą prieš V. S.. Šiems nuteistojo parodymams bei kitiems bylos įrodymams patikrinti teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, perskaitė ir nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Tai, kad apelianto skunde nurodomi proceso veiksmai buvo atlikti per trumpą laikotarpį, taip pat neduoda pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo A. Ž. parodymai buvo duoti jam darant kokį nors poveikį. Kaip jau buvo nurodyta, visi nuteistojo A. Ž. duoti parodymai buvo aptarti ir įvertinti nuosprendyje. Būtent nuteistojo A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie kaltinime nurodytu laiku buvusių įvykių aplinkybes didžiąja dalimi atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo apie tai, kad nuosprendyje nurodytuose procesiniuose dokumentuose, kuriais grindžiama jo kaltė, nevienodai nurodyta įvykių seka, nurodytos skirtingos datos, jo ir V. S. judėjimas bute įvykio vakarą, o tai, apelianto manymu, rodo, kad tie parodymai yra ne jo. Jeigu jo parodymai skiriasi, tai reiškia, kad kiekvieną kartą jis juos „kūrė“. Jau buvo aptarta, kad duodant parodymus nuteistajam joks spaudimas nebuvo daromas. Nors nuteistojo parodymai iš tikrųjų nebuvo labai nuoseklūs ir vienodi, tačiau tai gali būti paaiškinama ne tuo, kad jis juos kiekvieną kartą kūrė, o tuo, kad dėl girtumo jų galėjo neprisiminti arba painioti datas ir ką kurią dieną jis veikė.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad teismas neįvertino to, kad jam pačiam nebuvo padaryti jokie sužalojimai, nors teismas pripažino įrodytu, kad jis V. S. rankomis ir kojomis sudavė 17 smūgių. Be to, teismas nuosprendyje net neužsiminė apie tai, kad ant jo (A. Ž.) rūbų ir avalynės nenustatyta nei V. S. rūbų mikrodalelių, nei jo kraujo ar kitokių mikrodalelių, kas patvirtina, kad jis neturėjo jokio kontakto su V. S. ir negalėjo jo sumušti. Tačiau ir šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.
Iš byloje esančio tyrėjos tarnybinio pranešimo (1 t. b. l. 130) matosi, kad sulaikius A. Ž. ir patalpinus jį į areštinę, jo drabužiai buvo utilizuoti. Tie drabužiai prieš tai buvo apžiūrėti, jie buvo purvini, ant jų biologinių pėdsakų, panašių į kraujo, nesimatė. Taip pat išoriškai buvo apžiūrėtas ir pats A. Ž., vizualiai ant jo kūno, rankų sužalojimų nesimatė. Atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes ir į tai, kad A. Ž. su V. S. kartu gyveno, nuteistojo A. Ž. drabužiai nebuvo saugomi nusprendus, kad tai daryti netikslinga. Nenustačius A. Ž. rankose sužalojimų, negalima teigti, kad nuteistais negalėjo panaudoti smurto prieš V. S.. Specialisto išvadoje konstatuota, kad V. S. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 17 trauminių poveikių, kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Tačiau ekspertas teisme paaiškino, kad tik dalis tų sužalojimų galėjo būti padaryti smūgiais (galėjo būti kumščiais ir kojomis), tačiau didelė dalis sužalojimų galėjo būti padaryta tiek suduodant smūgius, tiek ir nugiūnant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Be to, ekspertas teisme paaiškino, kad ir suduodant 17 smūgių nebūtinai turėjo likti sužalojimai. Įvertinant paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus apie tai, kad V. S. jam sudavė kumščiu į viršugalvį, o po šio smūgio jis lėtai nugriuvo prie pečiaus, dėl nuteistojo nugriuvimo sužalojimų jam taip pat galėjo nebūti. O apie kokius nors galimai jo patirtus sužalojimus pats nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neužsiminė. Vienos iš apklausų metu jis netgi parodė, kad jam dėl nugriuvimo ir V. S. suduoto smūgio sužalojimų nebuvo padaryta ir todėl jis nenori, kad jį apžiūrėtų teismo medicinos ekspertas. Įvertinus šias aplinkybes, teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė ir apie tai, kad gynėjo pateikti duomenys apie A. Ž. kūne sužalojimų nebuvimą nepatvirtina, kad jis nepanaudojo smurto. Todėl apelianto argumentai apie tai, kad teismas netyrė daug jo nekaltumo įrodymų, yra visiškai nepagrįsti.
Neigdamas savo kaltę nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde pats nieko konkretesnio apie tai, kas galėjo V. S. sumušti, nenurodo. Remdamasis specialisto išvada apeliantas nurodo, kad nustatytas V. S. mirties laikas nepaneigia prielaidos, kad V. S. galėjo būti sumuštas kai jo nebuvo namuose. V. S. buvo neužsidaręs durų ir į butą bet kas galėjo patekti ir sumušti V. S., kaip pavyzdį jis nurodo kaimynus. Taip pat nuteistasis nurodo, kad jis pateikė įrodymus, jog V. S. turėjo rimtų priešų tuo metu, kai gyveno nakvynės namuose, faktiškai jis nurodė V. S. žudikus, tačiau teismas nesiėmė priemonių to patikrinti. Tokie nuteistojo argumentai irgi yra nepagrįsti jokiais bylos duomenimis, o juos paneigia teisme apklaustų liudytojų parodymai. Daugelio liudytojų parodymai kaip tik patvirtina, kad V. S. sumušti galėjo kaip tik A. Ž..
Teisme apklausti nuteistojo A. Ž. kaimynai S. P. bei A. P. parodė, kad apie nusikaltimą jie nieko nežino, jog V. S. negyvas, jiems pranešė policijos pareigūnai. Liudytojas A. P. parodė, kad tą vakarą triukšmo pas A. Ž. negirdėjo ir nematė jokių pašalinių asmenų. A. Ž. buto durys visada būdavo praviros. Iš teisme perskaitytų liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t. 108-109 b. l.) matosi, kad juose liudytojas buvo nurodęs, jog A. Ž. niekur nedirbo, laikė save menininku, nuolat girtuokliavo, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Būdamas girtas buvo agresyvus, nuolat mušdavo savo buvusią žmoną ir sugyventinę G. B. bei kaimynus. Girtaudavo ir su jo žmona, kurią du kartus buvo sužalojęs peiliu, jam buvo pradėtas ir ikiteisminis tyrimas. A. Ž. buvo impulsyvus, jo veiksmai pasireikšdavo agresija. Liudytojui V. S. mirtis nebuvo netikėta, jis visada manė, kad A. Ž. ką nors nužudys, nes nuolat mušdavo visus. Šiuos perskaitytus parodymus liudytojas patvirtino ir parodė, kad tai tik laiko klausimas, ar grįžęs iš kalėjimo A. Ž. vėl neatsiras teisiamųjų suole. Liudytoja S. P. teisme parodė, kad A. Ž. yra agresyvus žmogus. Vieno konflikto metu jis buvo ją sužalojęs peiliu, jei ji nebūtų prisidengusi ranka, galėjo mirtinai sužaloti. Dėl to įvykio ji kreipėsi į policiją ir A. Ž. buvo nuteistas. V. S. ji nepažinojo, ar šis turėjo kokių nusiskundimų, ji nežino, jai pačiai V. S. nieko nepasakojo, kad turėtų kokių priešų. Teisme apklaustas liudytojas V. I. parodė, kad pažįsta ir nuteistąjį, ir V. S., kurie kartu gyveno, gėrė. A. Ž. yra ramus, o V. S. nervingas, garsiai kalbėjo. V. S. turėjo pinigų, gal jį kas nors dėl pinigų sumušė. Jis su V. S. pasikalbėdavo apie medžioklę, pernai V. S. buvo sumuštas, bet kas jį sumušė, nežino. V. S. jam sakė, kad A. Ž. jį sumušė. Anksčiau V. S. gyveno ir nakvynės namuose, ir pašiūrėje, ir savo automobilyje, jis buvo didelis vaikas. Kad jam kas būtų grasinęs, nesiskundė.
Teisme apklausti liudytojai G. S., V. U. ir J. D. Š. parodė, kad 2011 m. kovo 13 d., sekmadienį, buvo nuėję į Čiurlionio g. esančią parduotuvę „Maxima“ ir pažįstama pardavėja paprašė jų nueiti pas V. S. bei paprašyti, kad šis ateitų pasiimti savo pasą. Tuo tikslu jie ir nuėjo pas A. Ž., pas kurį tuo metu V. S. gyveno. G. S. pabeldus į langą, A. Ž. juos įsileido vidun ir ten jie pamatė ant grindų gulintį negyvą V. S.. Nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, jis buvo miręs. Tada jie išėję į kiemą sutiko V. S. dukrą, išvedusią į lauką pavedžioti šunį ir jai pranešė apie tėvo mirtį bei iškvietė policiją. Liudytojas G. S. parodė, kad V. S. gerai nepažinojo, tik žino, kad paskutiniu metu jis gyveno kartu su A. Ž., dažnokai kartu eidavo į parduotuvę. Kad jie būtų vaikščioję su kitais asmenimis, nematė. Taip pat nėra matęs sumušto V. S., o šis jam apie kokius nors grasinimus taip pat nėra sakęs. Teisme buvo perskaityti liudytojo G. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino. Juose nurodyta, kad pabeldus į langą, A. Ž. atkabino durų kabliuką, jį įsileido į vidų, o pats atsisėdęs ant lovos nieko nesakė. G. S. pamačius ant žemės gulintį V. S. ir supratus, jog jis negyvas bei apie tai pasakius A. Ž., šis į tai nieko neatsakė. Nuteistasis iš viso nesiorientavo aplinkoje ir atrodė kaip žmogus, kuris ilgai ir labai daug gėrė, o nubudęs nieko nesupranta. A. Ž. labai greitai išbėgo iš namų, sakydamas, kad eina pas G. B.. Atvykę policijos pareigūnai paprašė jo nuvesti juos pas G. B..
Liudytojas V. U. teisme taip pat parodė, kad nuėjus pas A. Ž. pranešti apie V. S. parduotuvėje paliktą pasą, A. Ž. atidarė duris, buvo labai pasimetęs, pasakė, kad „kažkas atsitiko, V. S. jau ilgai guli ir tyli“. Pirmas į butą užėjęs G. S. pamatė, kad V. S. negyvas ir apie tai pranešė jam ir J. D. Š.. Kai jie užėjo į butą, A. Ž. greitai kažkur dingo. Liudytojas taip pat parodė, kad pas A. Ž. bute buvo didelė nešvara, todėl pas jį niekas neidavo. Išgėręs V. S. būdavo agresyvus, jie su A. Ž. kartais bardavosi, bet kad V. S. kas nors būtų grasinęs, nukentėjusysis jam nėra sakęs. Paskutiniu metu V. S. labai sunkiai vaikščiojo, jam kažkas buvo negerai su kojomis. Iš esmės tokias pačias aplinkybes nurodė ir liudytojas J. D. Š.. Be to, jis parodė, kad A. Ž. girtas pašūkaudavo, V. S. balse irgi pasireikšdavo triukšmingumas, bet kad A. Ž. skriaustų V. S., nėra matęs. Su V. S. jis pasikalbėdavo, anksčiau kurį laiką nukentėjusysis ir pas jį gyveno, bet apie kokius nors priešus nieko neminėjo.
Teisme apklausta V. S. dukra nukentėjusioji I. J. parodė, kad 2011 m. kovo 13 d. išvedus į lauką šunį prie jos priėję trys vyrai jai pasakė, kad, atrodo, jos tėvas miręs. Nuėjusi į A. Ž. butą, rado tėvą negyvą, jo veidas buvo suknežintas. A. Ž. bute nebuvo, liudytojai jai sakė, kad jis išbėgo pas Galką (G. B.). Nukentėjusioji gyvena šalia A. Ž., tačiau pas jį niekada nebuvo nuėjusi, nes ten netvarka, tėvas buvo utėlėtas. Tėvas jai nėra sakęs, kad nakvynės namuose su kuo nors pykdavosi. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad buvęs jos sutuoktinis turėjo priklausomybę narkotikams, dėl to ji turėjo 250 Lt skolą, prašė pas tėvą pinigų ir tėvas davė jos vyrui D. J. 300 Lt.
Liudytoja G. B. teisme parodė, kad A. Ž. buvo normalus vyras. Kai O. Ž. ar ji ant A. Ž. „lodavo“, tuomet jis „per snukį daužydavo“, o šiaip jis labai ramus, neagresyvus ir savo dukroms nieko blogo nėra padaręs. V. S. jis vijo, visi jam sakydavo, kad jį varytų kuo toliau, bet A. Ž. buvo liūdna vienam. Prisiliūdėjo. A. Ž. negalėjo nužudyti V. S., nes kam jam „užmušti vištą, kuri auksinius kiaušinius neša“. V. S. jį maitino ir girdė. Teisme liudytojai davus iš esmės skirtingus parodymus, buvo perskaityti liudytojos G. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 100-101 b. l.), kuriuose ji buvo parodžiusi apie tai, kad ji anksčiau su A. Ž. apie 11 m. gyveno kartu ir A. Ž. ją nuolat smarkiai mušė, išmušė dantis, ant jai veido iki šiol likę randai, bet ji nei į policiją, nei į medikus nesikreipė. Žino, jog A. Ž. buvo ne kartą sumušęs ir savo žmoną O. Ž., net kaulus jai buvo sulaužęs. Taip pat ji buvo parodžiusi, kad 2011 m. kovo mėn., gal 9-10 dienomis, apie 12 val. buvo pas ją atėjęs A. Ž., atsinešė butelį alkoholio „Vana Talin“, išgėrė, pabuvo ir vakare labai girtas nuėjo namo, o kitą dieną atbėgo ir pasakė, kad norėjo pakelti V. S., bet tas yra kruvinas ir jau negyvas. Šių teisme perskaitytų parodymų liudytoja nei paneigė, nei patvirtino, dėl jų ji nedavė jokių paaiškinimų, o tik parodžiusi, kad V. S. su A. Ž. gyveno normaliai ir A. Ž. nebuvo reikalo V. S. nužudyti bei pridūrusi, kad A. Ž. nekaltas, paliko teismo posėdžių salę.
Teisme apklausta parduotuvės „Maxima“ pardavėja liudytoja I. S. parodė, kad ir A. Ž., ir V. S. pažįsta kaip to rajono gyventojus. Paskutiniu metu jie abu ateidavo į parduotuvę apsipirkti, V. S. sakė, kad leidžia A. Ž. apsipirkti jo banko kortele. A. S. sveikata paskutiniu metu buvo prasta, jis atėjęs sėdėdavo ant palangės, o A. Ž. apsipirkinėjo. Su V. S. ji pasikalbėdavo, šis jai niekuo nesiskųsdavo. Paskutinį kartą vakare, apie 19 val., A. Ž. į parduotuvę buvo atėjęs vienas, pasiėmė kažkokių prekių, bet neradęs kortelės prekes ir pasą palikęs išėjo. Tik vėliau ji pamatė, kad pasas yra V. S.. Tą pasą ji paliko kitoje pamainoje dirbančiai bendradarbei.
Iš byloje esančio daiktų apžiūros protokolo (t. 1, 49-50 b. l.) matosi, kad be V. S. asmeninių daiktų, rūbų, ant kurių matosi smurto pėdsakai, buvo apžiūrėtas ir iš prekybos centro „Maxima“ paimtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti vaizdai laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki kovo 11 d. imtinai (jo turinys perkeltas į protokolą). Protokole aprašyti du bylai reikšmingi įvykiai, kuriuose užfiksuotas A. Ž. apsipirkimas 2011 m. kovo 11 d. Nurodyta, kad A. Ž. apsipirkinėjo 10.52-10.55 val. Tuomet jis su maisto produktais ir alkoholiu priėjo prie kasos Nr. 2, po to vėl priėjo prie alkoholio skyriaus, paėmė butelį ir vėl atsistojo prie kasos, dalį prekių pardavėja padėjo prie kasos, o už kitas prekes atsiskaitęs banko kortele A. Ž. iš parduotuvės išėjo. Antrą kartą A. Ž. parduotuvėje apsilankė 19.11 val. ir ten užtruko 3 min. Prisirinkęs produktų ir alkoholio jis kasoje Nr. 4 norėjo atsiskaityti, tačiau kažko ieškojo kišenėje, bet kažko neradęs už prekes neatsiskaitė, jas, o taip pat dar kažką, galimai pasą, paliko ir išėjo. Iš AB „SEB bankas“ V. S. sąskaitos išrašo (1 t., 69 b. l.) matosi, kad V. S. 2011 m. kovo 9 d. buvo pervesta pensija, tą pačią dieną V. S. banko kortele prekybos centre „Maxima“ buvo atsiskaityta 2, o kovo 10 d. net 9 kartus. 2011 m. kovo 11 d. buvo įvykdyti du atsiskaitymai V. S. banko kortele. Atsiskaitymo sumos yra labai įvairios, jos yra nuo 5 Lt iki 125 Lt, tačiau daugiausiai jos yra apie 10-20 Lt. Būtent šis V. S. banko sąskaitos išrašas, vertinant šį įrodymą kartu su liudytojų bei paties nuteistojo parodymais, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis iki kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo dienos, t. y. 2011 m. kovo 12 d., labai dažnai ėjo į parduotuvę ir tomis dienomis girtavo. Visa tai paaiškina ir nuteistojo parodymų nenuoseklumą, ir kad nuolat girtaudamas kai kurių įvykių aplinkybių iš viso galėjo neprisiminti. Iš visų išdėstytų nuteistojo parodymų matosi, kad nuteistasis neaiškiai nurodė, kiek kartų jis ėjo parduotuvę iki V. S. mirties. Banko sąskaitos išraše užfiksuotos parduotuvėje „Maxima“ išleistos nedidelės pinigų sumos atitinka ir paties A. Ž. teisme duotus parodymus apie tai, kad dažniausiai jis pirkdavo tik alaus. Tai, kad nuteistasis A. Ž. V. S. mirties išvakarėse galėjo būti labai girtas, kas turėjo įtakos ne tik nusikalstamos veikos padarymui, bet ir galimybei prisiminti įvykių aplinkybes, patvirtina ir jau išdėstyti liudytojų G. S., V. U. ir J. D. Š. parodymai.
Iš išdėstytų liudytojų parodymų matosi, kad nė vienas liudytojas apie kaltinime nurodytas įvykio aplinkybes, konkrečiai, apie V. S. sumušimą, nieko neparodė. Liudytojai taip pat neparodė ir apie tai, kad asmeniškai kada nors anksčiau būtų matę A. Ž. mušant V. S.. Apie tai nuteistasis, kaip vieną iš jo nekaltumą patvirtinančių argumentų, nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau išdėstyti liudytojų parodymai patvirtina kitas svarbias bylai teisingai išspręsti aplinkybes. Jų parodymai leidžia daryti išvadą apie nuteistojo ir nukentėjusiojo bendro gyvenimo aplinkybes, jų gyvenimo būdą ir nuteistojo A. Ž. asmenines savybes, galėjusias turėti įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tie parodymai paneigia ir nuteistojo keliamas versijas apie tai, kad V. S. nužudyti galėjo kokie nors kiti asmenys. Beveik visi liudytojai parodė, kad A. Ž. bute buvo labai netvarkinga, ten buvo antisanitarinės gyvenimo sąlygos, todėl pas juos niekas neužeidavo. Nė vienas liudytojas neparodė, kad būtų matęs kaltinime nurodytu laiku A. Ž. bute besilankančius asmenis. Liudytojai taip pat neparodė ir apie tai, kad nukentėjusysis V. S. būtų pasakojęs apie kokius nors priešus. Netgi pats nuteistasis parodė, kad V. S. jam nesakė, jog kas nors pas jį būtų atėjęs ir grasinęs ar kažko reikalavęs. Tai, kad V. S. jam pasakojo apie nakvynės namuose buvusį konfliktą su tų namų gyventojais, tikrai nepatvirtina apelianto argumentų apie tai, kad V. S. turėjo rimtų priešų, kurie ir galėjo jį nužudyti. Iš bylos matosi, kad nuteistojo gynėjas buvo pateikęs teismui Vilniaus miesto nakvynės namų informacinį pranešimą (2 t., 94 b. l.) apie tai, kad V. S. nakvynės namuos gyveno iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. Įvertinus liudytojų ir paties nuteistojo parodymus apie tai, kad jie paskutiniu metu nematė nieko besilankančio A. Ž. bute, kad nukentėjusįjį dažniausiai matydavo tik kartu su nuteistuoju, manyti, kad V. S. turėjo priešų nuo tų laikų, kai gyveno nakvynės namuose, ir juo labiau daryti išvadą, kad jie galėjo V. S. nužudyti, nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai liudytojos G. B. parodymus įvertino kaip jo agresyvumą, galintį įtakoti nusikaltimo padarymą, patvirtinantį įrodymą, nuosprendyje išdėstė šios liudytojos parodymus, kurių ji teisme nedavė. Be to, teisme neapklausė, jo nuomone, labai svarbias aplinkybes galinčios patvirtinti liudytojos, jo žmonos O. Ž.. Su šiais apelianto argumentais iš dalies galima sutikti.
Iš nuosprendžio matosi, kad jame išdėstyti liudytojos G. B. parodymai iš tikrųjų neatitinka jos parodymų, užfiksuotų teisiamojo posėdžio protokole, tačiau šio nuosprendžio trūkumo laikyti esminiu BPK pažeidimu pagrindo nėra. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jame išdėstė teisme perskaitytus liudytojos G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad teisme liudytoja jos perskaitytų parodymų nei patvirtino, nei paneigė. Be to, ji davė labai trumpus parodymus, kurie, beje, nebuvo visiškai skirtingi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Ji teisme faktiškai patvirtino, kad A. Ž. ir ją, ir savo žmoną mušdavo. Be to, ši liudytoja papildomai buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme, dar kartą buvo perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos ji pakomentavo. Atsakant į apelianto argumentus, pažymėtina, kad teismas nuosprendyje tikrai neakcentavo liudytojos G. B. parodymų, kaip patvirtinančių nuteistojo būdą, galėjusį turėti įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuosprendyje yra išdėstyti ir įvertinti ir kitų liudytojų parodymai, apibūdinantys nuteistojo asmenybę, o būtent liudytojų S. P. bei A. P. parodymai, kurie tikrai leidžia daryti išvadą apie nuteistojo A. Ž. ūmų būdą ir jo polinkį smurtauti.
Bylą pradėjus nagrinėti apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas teismui pateikė G. B. rašytą nuoširdų prisipažinimą, kuriame nurodoma, kad kaltinime nurodytu laiku ji pagaliu sumušė V. S.. Gynėjas paaiškino, kad šį prisipažinimą jam pateikė iki šiol teisme neapklaustas A. Ž. pažįstamas A. Č.. Siekiant išsiaiškinti galimai naujas šios bylos aplinkybes, kolegija atliko įrodymų tyrimą, apie gynėjo pateiktą „nuoširdų prisipažinimą“ ir kitas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai G. B., V. B., O. Ž., papildomai apklaustas ir nuteistasis A. Ž..
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. G. Č. parodė, kad jis nuteistąjį A. Ž. pažįsta apie 20 metų, su juo bendravo iki jo suėmimo ir sekė šios bylos eigą dalyvaudamas visuose teismo posėdžiuose. Po 2012 m. kovo 1 d. vykusio teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme jis pavežė O. Ž. iki jos namų. Donelaičio gatvėje jis pastebėjo G. B., su kuria pasikalbėjo apie tai, ar A. Ž. tikrai galėjo padaryti nusikaltimą. G. B. žinojo, kad A. Ž. tikrai to padaryti negalėjo, todėl jis patarė G. B. nuoširdžiai prisipažinti, nes taip bus geriau. G. B. pasakė, kad ji neturi popieriaus, tuomet liudytojas kartu su ja nuvažiavo į parduotuvę, nupirko sąsiuvinį ir G. B. jo automobilyje parašė „nuoširdų prisipažinimą“. Liudytojas taip pat parodė, kad G. B. dažnai pykdavo ant V. S., kad jis gyvena A. Ž. bute, ir sakydavo, kad jį primuš. Ji yra agresyvi ir impulsyvi. Jis buvo įsitikinęs, kad V. S. nužudė ne A. Ž., o galvojo, kad tai padarė G. B.. Liudytoja O. Ž. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad A. Ž. su V. S. sutardavo, jų santykiai buvo draugiški, kartais pasiginčydavo. Su G. B. A. Ž. kartais pasistumdydavo, bet jos nemušdavo. Liudytojai duodant iš esmės skirtingus parodymus, šiame teismo posėdyje buvo perskaityti liudytojos O. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t. 98-99), kuriuose nurodyta apie tai, kad A. Ž., būdamas girtas ją buvo sumušęs daug kartų, net penkis kartus buvo sulaužytos jai rankos ir kojos. Ji kreipdavosi į ligoninę, o ligoninė pranešdavo policijai. Ji kelis kartus buvo parašiusi, kad pati nukrito ir susižalojo, nes A. Ž. mylėjo ir nenorėjo jam pakenkti. Perskaitytų parodymų liudytoja O. Ž. iš esmės nepaneigė, ji nurodė, kad penkis kartus jai nebuvo sulaužytos rankos ir kojos, o ranka vieną kartą lūžo, kai nugriuvo pastumta G. B.. Taip pat liudytoja O. Ž. parodė ir apie G. B. prisipažinimo surašymo aplinkybes, t. y. kad ji matė, kaip G. B. rašė nuoširdų prisipažinimą, ši girta nebuvo, rašė savo valia ir paprašė A. Č., kad jis tą prisipažinimą perduotų kam reikia. Liudytojos O. Ž. teisme duoti nuteistajam A. Ž. palankesni parodymai vertinami kaip siekimas palengvinti nuteistojo padėtį. Tokią išvadą daryti leidžia ir pačios O. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad jai A. Ž. buvo gaila, ji jį mylėjo. Tuo tarpu jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais abejoti nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Iš Vilniaus apskrities VPK pateiktos informacijos (1 t., b. l. 194-195) matosi, kad policijoje buvo gauti pranešimai apie tai, kad O. Ž. skirtingais laikotarpiais ir dėl įvairių sužalojimų net tris buvo paguldyta į ligoninę, jai buvo sulaužytas žastikaulis, delnakaulis, alkūnkaulis, šeivakaulis. Visais atvejais O. Ž. buvo nurodžiusi, kad ją namuose sumušė vyras A. Ž..
Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta liudytoja G. B. pripažino rašiusi nuoširdų prisipažinimą, kurio tekstas jai buvo padiktuotas. Tą dieną, kai ji parašė tą prisipažinimą, mieste prie parduotuvės privažiavo A. Č. vairuojamas džipas, jame buvo ir O. Ž.. Jie ją pakalbino ir A. Č. jai pasiūlė parašyti, kad ji lydėjo A. Ž. namo, o jo namuose ją užpuolė V. S. ir ji jį užmušė. Ji dar pasakė A. Č., kad negali taip rašyti, nes nežino, kada A. Ž. išėjo namo. Bet A. Č. ją vis tiek įkalbinėjo rašyti, sakė, kad reikia Algiui padėti, kad ji gaus tik lygtinę bausmę. A. Č. jai negrasino, jis moka gražiai įkalbinėti, tačiau ji jautė jo spaudimą ir dėl to parašė prisipažinimą. Prisipažinimą ji rašė automobilyje, diktuojant A. Č., ten buvo ir O. Ž., bet ji nieko nediktavo. Kitą dieną jai skambino A. Č. ir sakė nekeisti parodymų. Viskas, kas parašyta tame jos prisipažinime, yra netiesa. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja G. B. taip pat parodė ir apie 2011 m. kovo 12 d. įvykius. Parodė, kad pas V. B., su kuriuo ji gyvena, A. Ž. atėjo iš ryto, atsinešė butelį „Vana Talin“, bet jį vienas gėrė, nes jie su V. B. gėrė alų. Jie visi iki vakaro V. B. bute gėrė ir apie 23 val. A. Ž. vienas išėjo namo, buvo labai girtas, tokios būsenos jis negalėjo nužudyti žmogaus. Kitą dieną atėjęs pas juos A. Ž. buvo išsigandęs ir pasakė, kad V. S. negyvas. Dar kartą teismo posėdyje perskaičius liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja G. B. jų iš esmės nepaneigė, pripažino, kad su A. Ž. ji mušdavosi, kad A. Ž. buvo sumušęs ir O. Ž..
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. B. parodė, kad su G. B. gyvena 3-4 metus, yra ligotas, sunkiai vaikšto, todėl iš namų neišeina. Apie V. S. nužudymą nieko nežino. Nusikaltimo išvakarėse pas juos buvo atėjęs A. Ž., atsinešė likerio ir jį gėrė, o jis pats gėrė alų. Jie visi trys gėrė iki vėlaus vakaro, visi buvo labai girti, o apie 23 val. A. Ž. išėjo namo. G. B. su A. Ž. nebuvo išėjusi. Apie tai, kad G. B. buvo parašiusi nuoširdų prisipažinimą, jis pirmą kartą išgirdo tik šiandien. Kas galėjo nužudyti V. S. jam yra mįslė. Nukentėjusysis niekam nieko blogo nebuvo padaręs, nors jis buvo skandalingas, bet niekas iš kaimynų ant jo nebuvo supykęs. Liudytojas taip pat parodė, kad su G. B. jie pykosi, todėl pajuokaudamas galėjo pasakyti, kad ji nužudė V. S..
Apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo apklaustas ir nuteistasis A. Ž., jis davė tokius pačius parodymus, kaip pirmosios instancijos teisme. Jis parodė, kad kaltu neprisipažįsta. Kovo 12 d. jis buvo nuėjęs su buteliu likerio „Vana Talin“ pas G. B. ir V. B., ten gėrė, iš jų buto išėjo vienas ir apie 21-22 val. grįžo namo. Dar kartą perskaičius nuteistojo A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu rašytą nuoširdų prisipažinimą, apklausos protokolus ir jo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus (1 t.,136, 157-158, 161-162, 163-165, 167-168, 169-180, 183 b. l.; 2 t., 114-117 b. l.) nuteistasis nenurodė jokių įtikinančių priežasčių, kodėl jis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė skirtingus parodymus. Iš pradžių parodė, kad nuoširdaus prisipažinimo jis nerašė, tačiau parodžius nuteistajam tą dokumentą (1 t., 161-162 b. l.), pripažino, kad tai yra jo raštas ir parašas. Paaiškino, kad operatyviniai darbuotojai jam sakė, jog reikia baigti bylą, kad tai savigyna, todėl jis ir parašė tokį prisipažinimą. Nesugebėjęs paaiškinti savo parodymų keitimo priežasties, nuteistasis taip pat parodė, kad policijoje jo niekas nemušė ir jam negrasino.
Iš išdėstytų apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų matosi, kad jie ne tik nepatvirtino nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo argumentų bei jo keliamų versijų, bet tik dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. Ž. kaltės. Apeliacinės instancijos teisme ištirti papildomi įrodymai galutinai paneigė ir naujai iškeltą versiją apie tai, kad V. S. galimai nužudė G. B.. Liudytojo A. Č. parodymus apie G. B. „nuoširdaus prisipažinimo“ surašymo aplinkybes kolegija vertina siekimu padėti savo senam pažįstamam A. Ž. išvengti atsakomybės. Liudytojų A. Č. ir G. B. nurodytos G. B. prisipažinimo surašymo aplinkybės, G. B. parodymai apie A. Č. įkalbinėjimą ir netgi spaudimą surašyti tokį dokumentą, akivaizdžiai rodo, kad G. B. „nuoširdų prisipažinimą“ surašė ne savo noru ir laisva valia. Įvertinus šios liudytojos teisme duotus parodymus, taip pat akivaizdu, kad apibūdindama A. Ž. būdą ji irgi stengėsi palengvinti nuteistojo padėtį, o patikėjusi A. Č. kalbomis apie galimas jai pačiai kilsiančias nesunkias tokio prisipažinimo pasekmes, parašė jai padiktuotą prisipažinimo tekstą, tikėdamasi padėti A. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pati liudytoja G. B., apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tame nuoširdžiame prisipažinime surašyta netiesa. Ji dar kartą parodė, kad tą dieną nuo pat ryto pas ją buvo atėjęs A. Ž., gėrė savo atsineštą alkoholį, jie visi trys gėrė iki vakaro, o vėlai vakare A. Ž. namo išėjo vienas. Tokius liudytojos parodymus patvirtino ir jos sugyventinis liudytojas V. B.. Kad liudytojos G. B. „nuoširdžiame prisipažinime“ nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, patvirtina ne tik liudytojų G. B. ir V. B., bet ir nuteistojo A. Ž. parodymai. Nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme niekada nebuvo parodęs apie tai, kad nusikaltimo padarymo dieną girtavęs pas G. B. ir V. B., iš jų buto būtų išėjęs kartu su G. B.. Nuteistasis A. Ž. ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad iš G. B. ir V. B. buto išėjo vienas ir buvo girtas.
Įvertinusi papildomai ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad naujai iškelta versija, jog nukentėjusįjį V. S. galėjo sumušti ir nužudyti liudytoja G. B., nepasitvirtino. Tuo tarpu įvertinant visus, tiek pirmosios instancijos teisme ištirtus, tiek ir apeliacinės teisme papildomai ištirtus įrodymus, nuosprendyje padarytos teismo išvados dėl A. Ž. kaltės yra pagrįstos. Nors nuteistasis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, pripažino sudavęs V. S. tik vieną smūgį, o ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs ir apie didesnį nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių (du-tris), akivaizdu, kad nuteistasis V. S. padarė visus specialisto išvadoje išvardintus kūno sužalojimus. Tokią išvadą leidžia daryti visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Liudytojų S. P. ir A. P., o iš dalies ir liudytojų G. B. bei O. Ž. parodymai patvirtina, kad A. Ž. ne tik vedė asocialų gyvenimo būdą, nedirbo, girtavo, bet ir būdamas girtas smurtaudavo. Tą patvirtina ir jo ankstesnis teistumas bei byloje esanti šioje nutartyje jau aptarta policijos pateikta informacija. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas nenustatė nužudymo motyvo, jam žudyti V. S. būtų nelogiška, nes taip būtų prarastas jo pajamų šaltinis. Iš dalies galima sutikti su tokiais apelianto argumentais, nes nuteistasis iš tikrųjų gyveno iš nukentėjusiojo V. S. gaunamos pakankamai geros pensijos, todėl jam V. S. draugija buvo reikalinga. Tačiau jau aptarti bylos įrodymai patvirtina, kad V. S. nužudymo motyvas nebuvo savanaudiškos ar chuliganiškos paskatos, o kad buvo būtent asmeninės paskatos. Pats nuteistasis parodė, kad vakare sugrįžus namo, V. S. jam priekaištavo, jog šis jam nenupirko cigarečių, išvadino jį tinginiu ir ubagu. Būtent šios aplinkybės patvirtina konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilimo priežastį - pyktį. Negalima atmesti tikimybės, kad V. S. A. Ž. galėjo ir suduoti smūgį bei jį pastumti, tačiau tai tik patvirtina, kad būdamas girtas asmeninio konflikto metu nuteistasis dar ir dėl to panaudojo prieš V. S. fizinį smurtą. Kad nuteistasis linkęs smurtauti, akivaizdžiai patvirtina aukščiau aptarti šios bylos įrodymai. Atmetus visus apelianto argumentus ir versijas apie tai, kad V. S. galėjo nužudyti kokie nors nenustatyti asmenys, kolegija daro išvadą, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis nukentėjusįjį V. S. sumušė ir specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, tapusius nukentėjusiojo mirties priežastimi, padarė būtent nuteistasis A. Ž..
Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Iš bylos matosi, kad pripažinęs A. Ž. kaltu nužudžius V. S., teismas nuosprendyje neaptarė nuteistojo tyčios rūšies, tačiau šio nuosprendžio trūkumo kolegija nelaiko esminiu, nes ištirti įrodymai patvirtina, kad V. S. gyvybė buvo atimta ne neatsargiais, o būtent tyčiniais A. Ž. veiksmais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis A. Ž. būtų turėjęs tikslą ar norėjęs V. S. nužudyti. Šioje dalyje reikia įvertinti ir specialisto išvadą apie tai, kad V. S. mirė nuo galvos sužalojimų sukeltų komplikacijų, t. y. dėl ūmaus išorinio ir vidinio kraujavimo iš žaizdų lūpose įvyko aspiracija (uždusimas) krauju. Tačiau tai tik patvirtina nuteistojo abejingumą galimam V. S. gyvybės atėmimui. Nuteistasis A. Ž., suduodamas smūgius nukentėjusiajam į į gyvybiškai svarbią vietą - galvą, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, ir nors nenorėjo atimti jam gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tai reiškia, kad V. S. A. Ž. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia ir už nužudymą privalo atsakyti.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl BPK pažeidimų kolegija taip pat atmeta, o į juos faktiškai jau buvo atsakyta šioje nutartyje. Iš skundo turinio matosi, kad jame nurodyti BPK pažeidimai yra susiję su įrodymų vertinimu, tačiau tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip norėjo apeliantas, nelaikoma BPK pažeidimu. Be to, visi įrodymai atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo iš naujo įvertinti ir aptarti. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija jokių kitų BPK pažeidimų, juo labiau esminių, kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį ar suvaržę nuteistojo teisę į gynybą, nenustatė.
Iš nuosprendžio matosi, kad paskirdamas A. Ž. bausmę teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, taip pat kitomis BK bendrosios dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą ir jokių BK reikalavimų nepažeidė. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Nuteistojo A. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad ši aplinkybė turėtų būti pašalinta iš nuosprendžio, nes niekas nenustatė, kokios būklės jis buvo 2011 m. kovo 12 d., jo neblaivumas alkotesteriu buvo patikrintas tik 2011 m. kovo 13 d. jau po to, kai jis pas G. B. gėrė alkoholio. Tokie apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti, juos paneigia ne tik liudytojų, bet ir paties nuteistojo parodymai. Pats nuteistasis parodė, kad 2011 m. kovo 12 d. vakare iš G. B. jis parėjo girtas. Netgi ryte pas A. Ž. atėję liudytojai G. S., J. D. Š. ir V. U. matė, kad nuteistasis iš viso nesiorientavo aplinkoje ir atrodė kaip žmogus, kuris ilgai ir labai daug gėrė. Jau aptarti įrodymai patvirtina ir tai, kad A. Ž. gėrė ne tik nusikaltimo įvykio dieną, bet net keletą dienų. Akivaizdu, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nustatė pagrįstai. Įvertinus visas bylos aplinkybes galima daryti išvadą, kad faktiškai apsvaigimas nuo alkoholio ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko nuteistasis panaudojo prieš V. S. fizinį smurtą, kurio pasekoje dėl galvos sužalojimų kilus komplikacijoms nukentėjusysis mirė. Skirdamas A. Ž. bausmę, teismas atsižvelgė ir į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei kilusius padarinius. A. Ž. padarė labai sunkų nusikaltimą, juo buvo sukelti sunkūs ir neatstatomi padariniai – žmogaus mirtis. Buvo įvertinta ir nuteistojo asmenybė. A. Ž. yra teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, nors teistumas yra išnykęs, tačiau jo anksčiau padarytas tyčinis nusikaltimas taip pat yra susijęs su smurto panaudojimu prieš asmenį. Iš byloje esančios Vilniaus apskrities VPK pateiktos informacijos matosi, kad policijoje buvo gauti pranešimai apie tai, kad O. Ž. ne kartą dėl įvairių sužalojimų buvo paguldyta į ligoninę, visais atvejais O. Ž. buvo nurodžiusi, kad ją namuose sumušė vyras A. Ž.. Dėl A. Ž. padarytos kirstinės žaizdos galvoje į ligoninę buvo paguldyta ir S. P.. Policijoje buvo gautas pranešimas ir apie A. Ž. panaudotą smurtą prieš sugyventinę G. B.. Nors visais šiais atvejais buvo arba atsisakyta pradėti arba nuspręsta nutraukti ikiteisminius tyrimus, tokie bylos duomenys nuteistąjį A. Ž. charakterizuoja kaip asmenį, linkusį smurtauti, o šis jo padarytas labai sunkus nusikaltimas yra logiška jo gyvenimo būdo pasekmė. BK 129 str. 1 d. sankcija numato terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, į tai kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių, o yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistajam A. Ž. paskirta įstatymo sankcijos vidurkį atitinkanti 11 metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad civiliniai ieškiniai taip pat turėtų būti atmesti. Nors jis nenurodė jokių motyvų, tačiau iš viso skundo turinio galima suprasti, kad civilinius ieškinius nuteistasis prašo atmesti todėl, kad, jo manymu, neįrodyta jo kaltė. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad nuteistojo kaltė nužudžius V. S. yra neabejotinai įrodyta, todėl priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. J. ir E. S. pareikštus civilinius ieškinius, kurių bendra suma yra 1000 Lt., patenkino pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.