Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-05-12 · Civilinė byla Nr. e2-894-302/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-12
Bylos Nr.
e2-894-302/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00308-2016-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Kompleksinė statyba“
Ieškovas
OU Unico Invest Group
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-894-302/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00308-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kompleksinė statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-3976-852/2016 pagal ieškovės OU Unico Invest Group ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kompleksinė statyba“ dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nutraukti 2015-03-26 OU Unico Invest Group ir UAB „Kompleksinė statyba“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. L-201503 bei priteisti iš atsakovės 50 789,04 Eur nuostolių ir delspinigių, 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi priėmė ieškovės ieškinį ir tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, už 50 789,04 Eur sumą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o nesant ar nepakankant šio turto, teismas nutarė areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose bei atsakovės turtines teises, leidžiant atsakovei atlikti operacijas su sąskaitose esančiomis lėšomis, atsiskaitant su kreditoriumi, išmokant įmonės darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokant mokesčius valstybei. Teismas, atsižvelgęs į reikalavimo turinį pobūdį, prašomos priteisti sumos dydį, neaiškų skolininkės mokumą, ir aktyvius jos veiksmus vengiant priimti ieškovės pretenzijas, teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Kompleksinė statyba“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro didelę žalą atsakovei, pažeidžia jos teises, nes neleidžia dalyvauti pilnai dalyvauti civilinėje apyvartoje. Dėl atsakovės lėšų banko sąskaitose areštavimo, itin blogėja sėkmingai veiklą vykdančios įmonės veikla.Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą motyvavo prašomos priteisti sumos dydžiu, neaiškiu skolininko mokumu bei aktyvių veiksmų vengiant priimti ieškovės pretenzijas atlikimu, tačiau šios aplinkybės negalėjo būti pakankamu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pažymėtina, jog atsakovė yra sėkmingai savo veiklą vykdanti pelninga įmonė, kuri pagal viešai prieinamą informaciją jokių skolų valstybinėms institucijoms neturėjo, įmonės kreditingumas vertinamas palankiai. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog esant ieškovei palankiam sprendimui, atsakovė vengtų jį įvykdyti. Be to, teismas negalėjo preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumo, nes dalis ieškinio priedų iš užsienio kalbos yra išversta advokato, o toks dokumentų vertinas nėra oficialus ir neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.Teismas netinkamai išsprendė teismingumo klausimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra Estijos įmonė, taigi, ginčas turi tarptautinį elementą. Tuo atveju, jei ginčas galėtų būti nagrinėtinas teisme, pagal 2000-12-22 Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2011 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2011), tokiu teismu turėtų būti atitinkamas Estijos Respublikos teismas, o ne Lietuvos teismai. Dėl to, teismui neturint pareigos nagrinėti ieškinio, negalėjo būti sprendžiamas ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kita vertus, šalims sutartyje įtvirtinus arbitražinį susitarimą, teismas apskritai neturėjo teisės priimti ieškinio ir spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl to ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė OU Unico Invest Group prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Vykdydamas teismo nutartį, antstolis areštavo 59 300 Eur vertės atsakovės nekilnojamąjį turtą, o apribojimus kitam turtui panaikino, taigi atsakovės banko sąskaitos nėra areštuotos.Didelė ieškinio suma pati savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o atsakovo finansinė situacija šios prezumpcijos nepanaikina. Atsakovė savo teiginių apie sėkmingą veiklos vykdymą nepatvirtina jokiais įrodymais, nuo 2013 m. neteikia finansinės ataskaitos. Pažymėtina, kad su ieškiniu pateikti dokumentų vertimai yra tinkami, pagal Advokatūros įstatymą ieškovės atstovas turi teisę atlikti dokumentų vertimą iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą.Bylos teismingumo klausimas išspręstas teisingai. Atsakovės buveinė yra Lietuvos Respublikoje, Vilniaus mieste, ieškinio suma didesnė nei 43500 Eur, todėl tiek pagal Reglamentą Nr. 1215/2015, tiek pagal CPK nuostatas, teismas pagrįstai priėmė nagrinėti ieškovės ieškinį. Pažymėtina, kad šalių sutartyje nėra aiškiai įtvirtinto arbitražinio susitarimo, toks susitarimas neatitinka arbitražinei išlygai keliamų sąlygų, todėl pagal tokį susitarimą teismas nėra įpareigotas pasiųsti šalis į arbitražą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Dėl teismingumo

Apeliantė nesutinka su skundžiama teismo nutartimi, nurodydama, kad teismas netinkamai išsprendė bylos teismingumo klausimą. Apeliantė nurodo, kad viena vertus, sutikus, jog ginčas galėtų būti nagrinėtinas teisme, tokiu teismu pagal Reglamento Nr. 44/2011 nuostatas laikytinas atitinkamas Estijos Respublikos teismas, todėl Lietuvos teismai, neturėdami pareigos nagrinėti tokio ieškinio, negalėjo spręsti ir klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kita vertus, apeliantė nurodo, kad sutarties šalims sutartyje įtvirtinus arbitražinį susitarimą, kuris yra galiojantis, teismas neturėjo teisės priimti ieškinį nagrinėti teisme, o jį priėmęs, turėjo palikti nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). Pasisakydamas dėl šių argumentų, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuriuo pakeistas apeliantės cituojamas Reglamentas Nr. 44/2001, 35 straipsnis nustato, kad valstybės narės teismui gali būti pateiktas prašymas taikyti pagal tos valstybės narės teisę numatytas laikinąsias apsaugos priemones, net jei kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Dėl to atmestinas apeliantės argumentas, jog nustačius, kad byla teisminga Estijos Respublikos teismų jurisdikcijai, teismas negalėtų spręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, esant atitinkamam prašymui. Visgi, nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2016-04-19 nutartimi pripažino, jog šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže, dėl to ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). Remiantis LITEKO duomenimis, ši nutartis įsiteisėjo 2016-04-28. Esant nurodytoms aplinkybėms, atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti šalių argumentai dėl teismingumo neteko teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Sprendžiant klausimą dėl skundžiama nutartimi teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, svarbu pažymėti tai, kad minėtas klausimas išspręstas teismui priėmus ieškinį.

Teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į ieškinio sumos dydį (50 789,04 Eur), neaiškų atsakovės mokumą ir jos aktyvius veiksmus, vengiant priimti ieškovės pretenzijas, ir sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes. Tačiau pažymėtina, kad būtent atsakovei, siekiančiai panaikinti skundžiama nutartimi jos turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė, o jos turtinė padėtis eliminuoja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 12 str., 178 str.). Nors apeliantė nurodo, kad ji yra sėkmingai savo veiklą vykdanti pelninga įmonė, šių teiginių nepagrindžia jokiais į bylą pateikiamais įrodymais. Taip pat apeliantė nurodo, kad pagal viešai prieinamą informaciją ji skolų valstybinėms institucijoms neturi, įmonės kreditingumas vertinamas palankiai, todėl nėra pagrindo manyti, jog ji vengs būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apeliantės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos spręsti apie gerą jos turtinę padėtį ir nepaneigia teismo išvados apie pareikšto ieškinio sumos dydį, sudarantį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu atveju konstatuotina, kad didelio reikalavimo prezumpcija nagrinėjamoje byloje kaip viena iš grėsmės ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui sudėtinių dalių nebuvo paneigta. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovės pateiktą ieškinį vertinti kaip preliminariai pagrįstą. Preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga nuodugniai įvertinti ieškinio argumentus bei įrodymus ir pasisakyti dėl jų nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro jai didelę žalą, pažeidžia jos teises, o dėl banko sąskaitų arešto trikdoma jos ūkinė-komercinė veikla. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Kita vertus, šis atsakovės argumentas nepagrįstas jokiais tokią aplinkybę galinčiais patvirtinti faktiniais duomenimis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės trikdytų atsakovės veiklą. Priešingai, iš ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikto antstolio patvarkymo dėl turto aprašo bei aprašomo turto įkainojimo matyti, kad vykdydamas skundžiamą teismo nutartį, antstolis aprašė ir areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o apribojimus kitam atsakovės turtui panaikino. Taigi apeliantės sąskaitos banke nėra areštuotos vykdant skundžiamą nutartį.

Šie motyvai yra pakankami, kad skundžiamą nutartį, kaip teisėtą ir pagrįstą, palikti nepakeistą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją naikinti ar keisti. Pažymėtina tai, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl 2016-04-19 nutartimi paliktų galioti laikinųjų apsaugos priemonių CPK 147 str. 3 d. pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo, nes nagrinėjamu atveju šis teismo procesinis sprendimas nėra apeliacijos dalykas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė