- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-1652-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01162-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Danutė Kutrienė, Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- ADB „ERGO Lietuva“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- E. D.
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2874-863/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui ADB „ERGO Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. D..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ 22 574,47 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Nurodė, kad žala atsirado ieškovui išmokėjus A. Ž. 3 185,81 Lt ligos pašalpos ir 19 388,66 Lt netekto darbingumo pensijos, A. Ž. nukentėjus 2009 m. rugpjūčio 31 d. eismo įvykio metu. Eismo įvykio metu atsakovas buvo apdraudęs avariją sukėlusio trečiojo asmens – E. D., civilinę atsakomybę, todėl jam kyla pareiga atlyginti ieškovo išmokėtas išmokas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl išmokėtos ligos pašalpos priteisimo pareikšti, taip pat pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigos turi teisę iš draudimo bendrovių reikalauti tik tų sumų, kurios įskaitytinos į pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą mokamos žalos dydį. Eismo įvykyje nukentėjęs A. Ž. dėl netekto darbingumo neprarado jokių pajamų, kurias reikėtų kompensuoti, o visa jam padaryta turtinė žala buvo atlyginta trečiojo asmens E. D..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 3 185,81 Lt žalos atlyginimo, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad eismo įvykį sukėlęs trečiasis asmuo ir jo metu nukentėjęs asmuo A. Ž. ikiteisminiame tyrime pasirašė susitaikymo protokolą, kurio pagrindu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BK 38 straipsnio pagrindu. Pasirašydamas susitaikymo protokolą A. Ž. patvirtino, kad įvykio metu jam buvo padaryta fizinės, turtinės ir neturtinės žalos, kurią pastarasis įvertino 5000 Lt ir kurią E. D. atlygino visiškai, todėl pastarajam jokių pretenzijų neturi ir ateityje jų nereikš. Teismas sprendė, kad toks susitaikymo protokolo šalių sutarimas tapo sąlyga trečiojo asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesudaro pagrindo ieškininių reikalavimų atmetimui. Pagal CK 6.252 straipsnį šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. Draudžiama apriboti ar panaikinti civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimą. Susitaikymo protokolu trečiasis asmuo atlygino per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui padarytą turtinę ir neturtinė žalą, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos, atsiradusios vėliau, kaip šio eismo įvykio padarinys. Ieškovas pasirašant susitaikymo protokolą nedalyvavo, todėl eismo įvykio kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas negali riboti ieškovo teisių į dėl eismo įvykio atsiradusios ir nukentėjusiajam atlygintos žalos išsiieškojimo regreso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas pripažino, jog nesutinka su reikalavimu dėl ligos pašalpos atlyginimo tik dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, pakeitė iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią teisiniai santykiai, susiklostantys socialinio draudimo įstaigoms pareiškiant subrogacinius reikalavimus žalą padariusio asmens draudikui, buvo vertinami kaip deliktiniai, t. y. atsiradę ne draudimo sutarties, o delikto pagrindu. Kasacinis teismas išaiškino, jog kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgęs į tokį teismų praktiką formuojančio teismo išaiškinimą, teismas nusprendė, kad tais atvejais, kai teisė į žalos atlyginimą įgyvendinama pateikiant reikalavimą atlyginti žalą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, socialinio draudimo įstaigai yra taikomi draudimo santykius reguliuojančios teisės normos, jų tarpe ir ieškinio senatį reglamentuojančios nuostatos. Iš jau minėtos kasacinio teismo praktikos sektina, jog šis sutrumpintas ieškinio senaties terminas socialinio draudimo įstaigoms taikytinas nuo tapimo draudimo santykių dalyviu. Paminėtina, jog jei reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą arba nesant žalą padariusio asmens draudiko), taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir trijų metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimus reiškia atsakingam draudikui, todėl taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas nuo ieškovo įstojimo į draudimo santykius momento. Socialinio draudimo įstaigos tapimas draudimo santykių dalyviu pagal jau minėtą kasacinio teismo išaiškinimą sietinas su dviem veiksmais: nekentėjusiojo asmens teisių ir pareigų perėmimu išmokant draudimo išmoką ir reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui pareiškimu. Nagrinėjamu atveju ieškovas ligos pašalpos išmoką išmokėjo 2010 m. sausio 22 d. ir įgijo teisę šios išmokos reikalauti iš atsakingo už žalą atsiradusio asmens laikantis 3 metų ieškinio senaties termino. Esant pagrindui žalos atlyginimo reikalauti iš atsakingo draudiko, kaip yra nagrinėjamu atveju, reikalavimas reikštinas žalą padariusio asmens draudikui ir nuo reikalavimo pateikimo skaičiuotinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes tik nuo tokio reikalavimo pateikimo draudikui socialinio draudimo įstaiga įstoja į draudimo santykius (tampa jų dalyviu). Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Iš bylos medžiagos matyti, kad reikalavimą dėl išmokėtos ligos pašalpos atlyginimo ieškovas atsakovui pateikė 2011 m. liepos 28 d., su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi 2012 m. vasario 14 d. t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Atitinkamai, ieškinys dalyje dėl 3 185,81 Lt išmokėtos ligos pašalpos priteisimo iš atsakovo, kaip atsakingo draudiko, tenkintinas.
Teismas nurodė, kad ieškovo A. Ž. mokėtos netekto darbingumo pensijos laikotarpiu pastarojo pajamos nesumažėjo, jis gaudavo ne mažesnį nei prieš eismo įvykį darbo užmokestį ir papildomai – valstybės išmoką – netekto darbingumo pensiją. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog A. Ž. dėl darbingumo sumažėjimo nebuvo padaryta turtinė žala negautų pajamų prasme, todėl remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu (byloje Nr. 37 / 2008-11 / 2009-7 / 2010-22 / 2010-34/2010-56 / 2010-116 / 2010-126 / 2010-10/ 2011-2/ 201113/ 2011-24 / 2011) ieškovas CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu neįgijo reikalavimo teisės į išmokėtą draudimo išmoką, ieškinys 19 338,66 Lt netekto darbingumo pensijos priteisimo dalyje atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas pažeidė su ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarka susijusias materialinės teisės normas. Socialinio draudimo išmokas išmokėjusios įstaigos teisės į ieškinį atsiradimas yra siejamas tik su pradinio kreditoriaus teisės pažeidimu – šio asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu, ir laikoma, kad jis sutampa su subjektyviuoju asmens sužinojimu (suvokimu) apie jo teisės pažeidimą. Vadinasi, taip aiškinant ieškinio senaties termino atskaitos momentą, dėl 2009 m. rugpjūčio 31 d. eismo įvykio apdraustajam asmeniui A. Ž. išmokėtų sumų priteisimo ieškinys 2012 m. vasario 14 d. teismui pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apie teisės susigrąžinti regreso tvarka teisėtai ir pagrįstai išmokėtą ligos pašalpą pažeidimą ieškovas sužinojo tik 2012 m. sausio 17 d., kai gavo atsakovo 2012 m. sausio 5 d. pranešimą apie atsisakymą atlyginti žalą, todėl, ieškovo nuomone, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikoma 2012 m. sausio 17 d. Kreipdamasis su ieškiniu į teismą 2012 m. vasario 13 d., ieškovas vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškinio senaties termino pradžios, kai socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo išmoką, pareiškia reikalavimą priteisti ją iš kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriusv. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, pakeitė iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir išaiškino, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, be kitų, ir nustatančios ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, draudžiamojo įvykio atsitikimas savaime nereiškia žalą padariusio asmens draudiko pareigos atlyginti padarytą žalą. Reikalavimo teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo procedūrą reglamentuoja teisės aktai, kurių nukentėjęs asmuo turi laikytis, siekdamas, kad jo reikalavimas būtų patenkintas. Teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama per TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus pateikiant pretenziją draudikui, kurios tikslas – pareikalauti, kad draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą arba jį patenkinus iš dalies, pretenziją pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo teisė į žalos atlyginimą yra pažeista. Nuo šio momento prasideda CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013).
Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2009 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovas socialinio draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui skyrė 2010 m. sausio 22 d., o pretenziją atsakovui (eismo įvykio kaltininko draudikui) pareiškė 2011 m. liepos 28 d. Atsakovas 2012 m. sausio 5 d. pranešimu, kurį ieškovas gavo 2012 m. sausio 17 d., pretenziją atsisakė tenkinti.
Nors TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis nustato, kad pretenzija dėl padarytos žalos turi būti pareiškiama per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos (šiuo atveju eismo įvykio dienos), kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).
Kaip minėta, eismo įvykis įvyko 2009 m. rugpjūčio 31 d., o ieškovas į žalą padariusio asmens draudiką – atsakovą, su pretenzija kreipėsi 2011 m. liepos 28 d. Dėl to darytina išvada, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktą išaiškinimą, draudikas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimo.
Atsisakymą patenkinti pretenziją ieškovas gavo 2012 m. sausio 17 d., o į teismą su ieškiniu kreipėsi 2012 m. vasario 13 d., t. y. nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino, kuris, kaip minėta, prasideda nuo asmens sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie atsisakymą tenkinti jo pretenziją dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.