Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-245/2016

Teisėjas Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00276-2011-0

2016 m. kovo 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorui Vidui Kilinskui, nuteistajam I. M., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. (dvi veikos), ir nubaustas:

pagal BK 178 str. 1 d. (2011-06-01 veika) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 178 str. 1 d. (2011-07-03 veika) – laisvės apribojimu 11 (vienuolikai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė I. M. paskirta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-10-06 iki 2011-10-07.

Vytauto A. S. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš I. M. priteista 3320 Eur (trys tūkstančiai trys šimtai dvidešimt eurų) turtinės žalos ir 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

V. A. S. iš I. M. priteista 450 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt eurų) turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. birželio 1 d., gyvendamas V. A. S. priklausančiuose nakvynės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasisavino ir tokiu būdu pagrobė V. A. S. priklausančius 3680 eurų, kas atitiko 12 706,30 litus, kuriuos I. M. perdavė Slovakijos Respublikoje registruotos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atstovas už suteiktas nakvynės paslaugas, tokiu būdu nukentėjusiajam V. A. S. padarė 3680 eurų turtinę žalą.

Taip pat, jis 2011 m. liepos 3 d., gyvendamas V. A. S. priklausančiuose nakvynės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasisavino ir tokiu būdu pagrobė V. A. S. priklausančius 1440 eurų, kas atitiko 4972,032 litus, kuriuos I. M. perdavė Slovakijos Respublikoje registruotos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atstovas už suteiktas nakvynės paslaugas, tokiu būdu nukentėjusiajam V. A. S. padarė 1440 eurų turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. M. skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, pagrįstai I. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, bei paskyrė jam teisingą bei jo įvykdytos veikos pavojingumą atitinkančią bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis I. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. kad pagrobė jam nuosavybės teise nepriklausantį turtą. Apelianto teigimu, pinigai, kuriuos jis pasiėmė be nukentėjusiojo V. A. S. žinios, jam priklauso kaip atlyginimas už nukentėjusiojo sodybos priežiūrą, ūkio tvarkymą, tačiau su tokia versija aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. A. S. vykdo individualią veiklą, t. y. teikia nakvynės paslaugas jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 2011 metų pradžios minėtuose nakvynės namuose V. A. S. leido gyventi pažįstamam I. M.. Nukentėjusiojo teigimu, I. M. buvo leista gyventi sodyboje tik dėl to, kad pastarasis neturėjo savo pajamų, todėl V. A. S. tiesiog pagelbėjo seniai pažįstamam asmeniui. Už nemokamą gyvenimą sodyboje ir maistą I. M. atlikdavo smulkius ūkio darbus: nupjaudavo žolę, pašerdavo gyvulius ir pan. Tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis nuosekliai aiškino, kad nakvynės namai nuteistajam nebuvo patikėti, o I. M. niekada neturėjo teisės paimti už nakvynės paslaugas gaunamus pinigus iš trečiųjų asmenų – klientų, t. y. nukentėjusysis ir nuteistasis niekada nebuvo verslo partneriai, tarp jų taip pat nebuvo sudaryta darbo ar kitos formos rašytinė sutartis, įtvirtinanti jų tarpusavio santykius. I. M. nebuvo pavaldus nukentėjusiajam, V. A. S. konkrečiai nenurodinėdavo kokius darbus ir kada atlikti, o nuteistasis bet kada galėjo palikti sodybą.

Vis dėlto, I. M. tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius santykius apibūdino priešingai nei V. A. S.. Nuteistojo teigimu, jis nukentėjusiajam priklausančiuose nakvynės namuose neoficialiai dirbo ūkvedžiu, joks atlyginimas su juo nebuvo suderintas, tačiau žodžiu sutarta, kad jis galės pasiimti tai, ką pats užsidirbs, t. y. jam buvo leista naudotis už nakvynės paslaugas gautais pinigais. Taip jis ir darydavo, už iš klientų gautus pinigus pirkdavo įvairias švaros prekes, pašarą gyvūnams, samdė darbininkus. Kadangi I. M. ir nukentėjusiojo parodymai dėl apelianto gyvenimo sodyboje pagrindo ir jam suteiktų įgaliojimų (turimų teisių) apimties ikiteisminio tyrimo metu visiškai išsiskyrė, todėl tarp minėtų asmenų buvo atlikta akistata, tačiau esamų prieštaravimų šis parodymų patikrinimo veiksmas nepašalino. V. A. S. ir toliau nuosekliai teigė, kad I. M. nebuvo leidžiama imti ir laisvai disponuoti už nakvynės paslaugas gautais pinigais, taip pat pažymėta, kad nuteistasis jokio inventoriaus ar buities reikmenų už savo pinigus nakvynės namams nepirko. I. M. akcentavo, kad V. A. S. nakvynės namuose būdavo retai, gautais pinigais jam leido naudotis savo nuožiūra, taip pat ir pinigais, paimtais iš Slovakijos Respublikos darbininkų (t. 1, b. l. 77).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto parodymai viso proceso nebuvo nuoseklūs. Nors akistatos metu nuteistasis aiškino, kad nukentėjusysis iš esmės nesirodydavo sodyboje, tokiu būdu jam suteikdamas plačius įgaliojimus veikti savo nuožiūra, tačiau pirminėse apklausose I. M. teigė priešingai. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad V. A. S. žinojo apie nakvynės namuose apsigyvenusius asmenis iš Slovakijos Respublikos, nuolat teiraudavosi, ar pastarieji jau susimokėjo už teikiamas paslaugas, t. y. nukentėjusysis domėjosi svečių finansine atskaitomybe, vadinasi, jam nebuvo nesvarbu, kada atvykę svečiai susimokės ir kur gautus pinigus padės nuteistasis. Nepaisant to, I. M. pripažino, kad sakydavo nukentėjusiajam nesirūpinti, o kai gavo pinigus iš slovakų apie tai sodybos šeimininkui nepranešė (t. 2, b. l. 13-14). Taigi nuteistasis šiuos pinigus pasiėmė kaip savo atlyginimą už darbą sodyboje, nors, jau minėta, pats I. M. pripažino, kad joks atlyginimas su juo nebuvo suderintas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dar 2012 m. I. M. sutiko susitaikyti su nukentėjusiuoju, pripažino įvykdęs nusikaltimą, susitarė su V. A. S., kad atlygins pastarojo patirtą turtinę žalą (t. 2, b. l. 39-40), tačiau jokių sutartų įmokų nesumokėjo. Remiantis tuo, jog I. M. visiškai nevykdė nustatytų įpareigojimų, ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo atnaujintas. Nors nuteistasis savo kaltės nepripažino, tačiau neaišku dėl kokių priežasčių sumokėjo V. A. S. 300 Eur. Be to, apklausiamas tyrėjo I. M. analizuojamo įvykio aplinkybes aiškino skirtingai nei pirminio tyrimo metu. Apeliantas šį kartą pripažino, kad iš Slovakijos Respublikos piliečių per du kartus gautus pinigus išleido vien savo reikmėms (t. 2, b. l. 66), nors tyrimo pradžioje aiškino, kad už iš nakvynės namų klientų gaunamus pinigus leisdavo nakvynės namų inventoriaus gerinimui ir pan. Vėliau I. M. vėl grįžo prie savo ankstesnių parodymų, t. y. kad gautus pinigus leisdavo ne tik savo reikmėms, bet ir prižiūrimo ūkio reikmėms (t. 2, b. l. 76). Nuteistasis pripažino, kad iš laisvai disponuojamų pinigų susiremontavo savo nuomojamą butą Marijampolėje, 1500 Eur liko ir juos surado bei paėmė policijos pareigūnai. Apie grynųjų pinigų paėmimą iš nakvynės namų svečių bei šių pinigų išleidimo būdą nuteistasis sodybos savininkui nepranešė, nes nemanė, jog tai reikalinga daryti. Taigi nuteistasis iš esmės piktnaudžiavo sodybos savininko pasitikėjimu ir pastarojo nepakankamu rūpestingumu tvarkant nakvynės namų teikiamas paslaugas.

Neatitikimai nuteistojo parodymuose išryškėjo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Čia jis aiškino, kad darbininkų apgyvendinimo sąlygas su Slovakijos Respublikoje registruotos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi V. K. derino pats vienasmeniškai, V. A. S. su direktoriumi telefonu nebendravo, visų apgyvendinimo susitarimo niuansų nežinojo. Šiuos parodymus paneigė V. K., kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti ir teisiamojo posėdžio metu. V. K. paaiškino, kad sutartį dėl firmos darbuotojų apgyvendinimo (duomenys neskelbtini) jis asmeniškai sudarė su V. A. S. telefonu, taip pat jis buvo supažindintas su I. M., kuris buvo pristatytas kaip pastoviai būnantis sodyboje ir galintis padėti spręsti kilusias problemas (t. 1, b. l. 69-70, 71). Atkreiptinas dėmesys, kad V. A. S. nebuvo sakęs V. K., kad šis gali atsiskaityti su I. M., pats nuteistasis įteigė, jog pinigus galima mokėti jam. Taigi V. K. sąžiningai suklydo I. M. palaikęs V. A. S. verslo parneriu, bendrasavininku, todėl apie atliktus mokėjimus nukentėjusysis nebuvo informuotas.

Kad I. M. neteisėtai pasiėmė jam nepriklausančius pinigus, paaiškėjo 2011-07-28, kai V. K. atvyko į Kalvariją ir susitikęs su nukentėjusiuoju paaiškino, kokiu būdu ir kokiam asmeniui atidavė pinigus už nakvynės paslaugas. Kadangi I. M., pasisavinęs pinigus, iš nakvynės namų išvyko dar 2011-07-11, V. A. S. nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, siekdamas susigrąžinti jam priklausančius pinigus. Pažymėtina ir tai, kad V. A. S. individualią veiklą vykdė sąžiningai, tiek už 2010 m., tiek už 2011 m. jis teikė deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuriose deklaravo savo metines pajamas, gautas iš nakvynės namų veiklos (t. 2, b. l. 133-140). Taip pat, iš V. K. gautos pinigų sumos yra pakankamai didelės (3680 Eur ir 1440 Eur), todėl nelogiška, kad nukentėjusysis būtų sutikęs šias pinigų sumas traktuoti kaip atlyginimą už atliekamus smulkius ūkio darbus, juo labiau, kad sodyboje I. M. gyveno nemokamai. Todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistasis suvokė, jog disponuoja svetimais iš nakvynės namų klientų gautais pinigais, pasinaudodamas susiklosčiusia palankia situacija, kai sodybos savininko nebuvo jam priklausančiame name, pasiėmė gautus pinigus apie tai niekam nepranešęs ir taip pagrobė svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai padarytą veiką kvalifikavo kaip vagystę, kadangi kaip vagystė kvalifikuojami tokie veiksmai, kai svetimą turtą iššvaisto asmuo, nors ir galintis prieiti prie turto, atlikdamas savo darbo pareigas, tačiau tas turtas nebuvo jam patikėtas ar nebuvo jo žinioje. Nagrinėjamu atveju I. M. turtas nebuvo patikėtas, kadangi jokių pareigų nakvynės namuose jis neužėmė, specialių pavedimų ar teisėtai apibrėžtų įgaliojimų turto atžvilgiu neturėjo. I. M. taip pat neturėjo jokių pavaldinių, kuriems buvo patikėtas turtas, taigi niekam negalėjo duoti jokių nurodymų. Nuteistasis pats sau prisiskyrė pareigas, kurios jam nebuvo pavestos, jis taip pat pats vienasmeniškai įsivertindavo savo darbą V. A. S. priklausančioje sodyboje ir pasiimdavo pinigų tiek, kiek norėdavo. Su tokia nuteistojo logika sutikti negalima. Baudžiamojoje byloje esanti medžiaga patvirtina, kad už nakvynės paslaugas iš Slovakijos Respublikos piliečių gauti pinigai buvo paimti ir užvaldyti be sodybos savininko ir šeimininko V. A. S. žinios ir leidimo. Todėl I. M. aiškinimai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra nustatyti, kokie santykiai (darbo ar civiliniai) buvo susiklostę tarp I. M. ir V. A. S.. Jei apeliantas jautėsi nelegaliai, nepagrįstai dirbantis ir tokiu būdu išnaudojamas, galėjo kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ar į policiją, tačiau grobti svetimo turto neturėjo jokios teisės ar pagrindo.

Remiantis išdėstytu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas visapusiška bylos aplinkybių analize, teismas įrodymus vertino tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.