Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R.M. ieškinį atsakovams UAB „REJSPA“ ir Lietuvos lenkų sąjungai dėl tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios informacijos paneigimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovų atstovai – prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo R.M. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi į apeliacinės instancijos teismo posėdį atvykusių asmenų kalbas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl iš dalies netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Asmens garbė ir orumas yra neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisės normos įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y. nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Asmens teisių pažeidimas (šios kategorijos bylose) pasireiškia atitinkamo pobūdžio (žeminančių ir neatitinkančių tikrovės) duomenų paskleidimu. Pagal CK 2.24 straipsnį asmens garbė ir orumas ginami nustačius faktų visumą: žinių paskleidimo faktą; faktą, kad žinios yra apie ieškovą; faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą; faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės.

CK 2.24 straipsnis numato, jog asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskelbimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. LR Konstitucijos 21 ir 22 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, draudžiančios žeminti žmogaus orumą, rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, o 25 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Konstitucijos 25 straipsnio 4 ir 5 dalyse apibrėžtos teisės reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją ribos: ribos reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją gali būti nustatomos tik įstatymų ir tokie ribojimai turi būti sąlygojami viešo intereso, jeigu būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Šios nuostatos sutampa su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ratifikuotos Lietuvoje 1995-04-27 ir įsigaliojusios 1995-06-20, 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir teisių proporcingumo principu. Šioje byloje teisės taikymo požiūriu yra svarbus minėtų konstitucinių teisių derinimo klausimas. Lietuvos Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, atsižvelgiant į teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus. Todėl ginčai sprendžiami, derinant paminėtas konstitucines teises, siekiant išvengti jų įgyvendinimo viena kitos sąskaita, ieškant kriterijų, kurie padėtų vienodai ginti tiek teisę gauti ir skleisti informaciją, tiek teisę į garbę ir orumą bei privataus gyvenimo neliečiamumą.

Vienas esminių klausimų spręstinas šioje byloje yra žinių ir nuomonės atribojimas, kadangi civilinės teisės yra ginamos, kai apie asmenį yra paskleidžiamos jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar apie asmenį buvo paskleistos žinios, ar išsakyta asmens nuomonė, jo subjektyvus duomenų ir informacijos įvertinimas, pagrįstas tikrovėje egzistuojančiais faktais. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškovo R.M. ieškinio reikalavimų netenkino, kadangi paskleistą informaciją laikė nuomone ir jos nepripažino žeminančia ieškovo garbę ir orumą. Apeliantas R.M. su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad paskelbta informacija negali būti vertinama kaip nuomonė. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliantui.

Vertinant, ar paskleista informacija yra duomenys (žinia) ar nuomonė, turi būti vadovaujamasi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 33 punktą nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punkte žinia apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Taigi žinia yra siejama su atitinkamo fakto ir duomenų apie šį faktą buvimu. Faktas - tikras nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas, o duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Dėl šios priežasties įstatymas ir numatė, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti CPK 177 straipsnyje numatytais įrodymais. Pagrindiniu žinių ir nuomonės atribojimo veiksniu laikomas teiginių patikrinamumo, įrodinėjimo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirmajame sakinyje „...Taip pat turi progą pasirodyti, duodamas M. patarimus, kaip legalizuoti gavus didelį pinigą“ kalbama ne apie ieškovą, o apie nekilnojamuoju turtu užsiimantį R., kuris, sprendžiant iš konteksto, gali būti įtariamas galimai legalizavęs dideles pinigų sumas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir laiko, kad cituojamas sakinys objektyviai vertintinas kaip atsakovo Lietuvos lenkų sąjungos nuomonė, kuri, be kita ko, atspindi atsakovo nuomonę ne tiesiogiai apie ieškovą, bet apie trečiąjį asmenį R. Vertinant straipsnio kontekstą, subjektyviai galima išvada, kad cituojama frazė išreiškia atsakovo subjektyvų neigiamą požiūrį ir į ieškovą. Tačiau nėra pagrindo pripažinti šios frazės žinia apie ieškovą, kuri žemintų jo garbę ir orumą, nes tai yra subjektyvi atsakovo nuomonė, kuriai netaikomas tiesos kriterijus ir kurios pagrįstumo iš esmės negalima patikrinti ar įrodyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nurodytos frazės sąžiningumu ar teigti, kad buvo iškreipti faktai ar duomenys.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad trečiąjį minimo teksto dalies sakinį „Legalizuoti reikia mokėti...“ pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ne kaip teigiantį faktą, bet kaip bendrinį, savo esme neturinčiu tikrovės neatitinkančios bei ieškovo garbę ir orumą žeminančios informacijos, t.y. vertino kaip subjektyvią bendrinę atsakovo nuomonę. Apeliantas, nesutikdamas su tokia išvada, iš esmės nurodo tik vieną argumentą: kad ši frazė turėjo būti vertinama viso straipsnio kontekste. Tačiau, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, tai ir buvo padaryta, o minima frazė pati savaime negali būti pripažįstama žinia ir žinia būtent apie ieškovą, nei vertinant ją atskirai, nei viso straipsnio kontekste.

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina į bylą pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. CPK 185 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nepateikė teismui įtikinamų argumentų, leidžiančių suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu šioje dalyje (dėl teksto pirmojo ir trečiojo sakinio), todėl ji paliktina nepakeista. Tačiau teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais dėl netinkamo teksto dalies antrojo sakinio vertinimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad antrasis teksto sakinys „Nes iš kur M., kuris deklaruoja savo turtą, jog neturi šimtų tūkstančių, staiga gali įsigyti sūnui apartamentus prie Varšuvos“ suformuotas ne kaip teiginys, o kaip retorinis klausimas, paremtas atsakovo nuomone. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šią citatą nepagrįstai vertino ne kaip žinią, o kaip atsakovo nuomone paremtą retorinį klausimą. Jo nuomone, cituojamoje frazėje iš esmės pateiktas teiginys, kad ieškovas staiga įsigijo apartamentus prie Varšuvos, nors deklaruoja savo turtą, jog neturi šimtų tūkstančių. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui, kad savo esme minima frazė pripažintina žinia, kuriai taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Pagal teismų praktiką, kai asmuo, pareikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius ar poelgius, paskelbia naujas žinias, ar nuomonę pateikia taip, kad tai sudaro naują informaciją apie asmenį, tai pažeista asmens garbė ir orumas turi būti ginami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr.1 punktas 7).

Paskleisti teiginiai yra vertinami kaip žinia tada, kai informacija yra apie faktus ar jų duomenis, t.y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo ir įrodymo priemonėmis. Nuomonė gali būti suprantama kaip tam tikra asmens išvada iš jau esančių kitų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-211/2001, kat. 20.6). Nagrinėjamoje byloje ieškovas neigia įsigijęs butą Varšuvoje, o atsakovas nepateikė įrodymų apie tokio buto įsigijimą. Nors nurodyta informacija yra pateikta klausimo forma, tačiau ji turi konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys, pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys.

Garbės ir orumo gynimui yra svarbu nustatyti, kad žinia neatitinka tikrovės ir yra žeminančio pobūdžio. Pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Šioje byloje atsakovas nepateikė įrodymų ir byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių buto Varšuvoje įsigijimo faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad, ar tam tik­ros ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo da­ly­ku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu. Jei­gu pa­teik­ti įro­dy­mai lei­džia teis­mui pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad yra di­des­nė ti­ki­my­bė, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo, ne­gu ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas pri­pa­žįs­ta tuos fak­tus nu­sta­ty­tais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovas įsigijo butą Varšuvoje. Vadinasi, atsakovas nepaneigė galiojančios prezumpcijos, todėl darytina išvada, jog atsakovas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Belieka nustatyti, ar paskleistos žinios žemina asmens (ieškovo) garbę ir orumą.

Žeminanti garbę ir orumą žinia yra laikoma tokia, kurios paskleidimas menkina gerą asmens vardą visuomenėje bei mažina jo paties savęs vertinimą. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje gali būti pasakoma apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą veiklą ir pan. Žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu. Konstatuotina, kad atsakovo paskelbto teksto visuma ir minčių dėstymas leidžia daryti išvadą, jog frazė „Nes iš kur M., kuris deklaruoja savo turtą, jog neturi šimtų tūkstančių, staiga gali įsigyti sūnui apartamentus prie Varšuvos...“ žemina ieškovo garbę ir orumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog minimas teiginys, yra nuomonė, o ne duomenys (žinios). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių duomenų apie ieškovą pateikimas tretiesiems asmenims vertintinas nuomonės ribų peržengimu ir žinių paskelbimu, kadangi neigiamą požiūrį atsakovas viešai pateikia kaip įvykusį neginčijamą faktą. Tokia atsakovo pateikta informacija yra be pakankamo pagrindo, todėl tokių neatitinkančių tikrovės ieškovą žeminančių žinių paviešinimas pripažintinas siekimu sumenkinti ieškovo garbę ir orumą, pažeminti ieškovą kitų asmenų akivaizdoje. Taigi teiginys, kad „Nes iš kur M., kuris deklaruoja savo turtą, jog neturi šimtų tūkstančių, staiga gali įsigyti sūnui apartamentus prie Varšuvos“ vertintini kaip turintys neigiamos įtakos ieškovo reputacijai, karjerai, statusui visuomenėje. Cituojamoje frazėje atsakovas pateikė ginčijamą informaciją, jos nepatikrinęs, išsamiai neišsiaiškinęs aplinkybių, darydamas tik prielaidą, pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį, turėdamas pareigą įrodyti, kad jo paskleista informacija atitinka tikrovę, to nepadarė (CPK 178 str.). Tokiu būdu atsakovas, paskleisdamas žinias, buvo nesąžiningas. Dėl to nagrinėjamoje byloje sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo bei teisės skleisti informaciją – koliziją, pirmenybė teikiama asmens garbės ir orumo gynimui. Įžeisto fizinio asmens garbė ir orumas, jų gynimas yra įstatymo saugomos vertybės, todėl civilinio proceso tvarka kreipdamasis į teismą toks asmuo CK 2.24 straipsnio pagrindu turi teisę reikalauti paneigti paskleistas tikrovės neatitinkančias žinias. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertindamas atsakovo teiginį „Nes iš kur M., kuris deklaruoja savo turtą, jog neturi šimtų tūkstančių, staiga gali įsigyti sūnui apartamentus prie Varšuvos“ kaip nuomonę pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos asmens garbės ir orumo gynimo bylose. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas - tenkinamas vienas ieškinio reikalavime nurodytų teiginių dėl ieškovą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo - ir apskųstasis teismo sprendimas šioje dalyje keistinas dėl netinkamo teisės normų pritaikymo (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkina ieškovo apeliacinį skundą (tenkinamas vienas ieškinio reikalavime nurodytų teiginių), pakeičiant teismo sprendimą, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.): iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir ieškinį (1/3 dalyje), jam priteistina atitinkamai 1/3 dalis ir jo turėtų bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų advokato pagalbai apmokėti (proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai – CPK 93 str. 2 d.), t.y. 36,70 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį (b.l. 9), 41 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (b.l. 115) ir 354 Lt išlaidų, sumokėtų advokato pagalbai (b.l. 50-51), viso 431,70 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje esančios 2002-08-29 UAB „REJSPA“ su Lietuvos lenkų sąjungos Vyriausiąja valdyba sudarytos spausdinimo paslaugų sutarties 6.3 punktą prieš trečiuosius asmenis dėl pateiktos spausdinti medžiagos turinio atsako užsakovas (Lietuvos lenkų Vyriausioji valdyba), būtent atsakovui Lietuvos lenkų sąjungai tenka pareiga padengti ieškovo R.M. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl to 431,70 Lt ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų priteistina tik iš atsakovo Lietuvos lenkų sąjungos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš ieškovo R.M. visas atsakovo Lietuvos lenkų sąjungos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 2000 Lt (b.l. 87-88). Apeliantas su tuo nesutinka, nurodydamas, kad advokatė, už kurios paslaugas atlygintos išlaidos pagal pateiktą sąskaitą, nedalyvavo nė viename posėdyje, nerengė ir nepasirašė jokių procesinių dokumentų, atsakovas nepateikė atstovavimo sutarties. Be to išlaidų dydis yra pernelyg didelis, nepagrįstas ir neatitinkantis Teisingumo ministro rekomendacijų. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui. Atsakovas Lietuvos lenkų sąjunga pirmosios instancijos teismui pateikė advokatės Evos Jankovskos 2008-01-31 sąskaitos už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymo kopijas, tačiau nepateikė atstovavimo sutarties. Advokatė E.Jankovska procesinių dokumentų nerengė (nurodyta tik teisinės konsultacijos) ir teismo posėdžiuose nedalyvavo. Atsakovas Lietuvos lenkų sąjunga nenurodė, kokias konkrečiai teisines paslaugas advokatė E.Jankovska teikė, ką konkrečiai sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu, nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį ir kriterijus. Taigi užmokesčio už advokato paslaugas dydžio nustatymas siejamas su bylos sudėtingumu, teisinių paslaugų kompleksiškumu, atstovavimu teisme, procesinių dokumentų ruošimu ir pan.. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, o taip pat į tai, jog advokatė E.Jankovska procesinių dokumentų nerengė ir nepasirašė, teisme atsakovo interesams neatstovavo, nagrinėjama byla nėra didelės apimties ar itin sudėtinga, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo Lietuvos lenkų sąjungos turėtos bylinėjimosi išlaidos galėtų būti ne didesnės nei 600 Lt. Dėl to, kad ieškinys teisėjų kolegijos nutartimi tenkinamas iš dalies, atsakovui Lietuvos lenkų sąjungai iš ieškovo priteistina dalis (2/3 dalys – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai) nurodytų išlaidų, t.y. 400 Lt (CPK 93 str. 2 ir 4 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovo R.M. ieškinys dėl teiginio „Nes iš kur M., kuris deklaruoja savo turtą, jog neturi šimtų tūkstančių, staiga gali įsigyti sūnui apartamentus prie Varšuvos“, ir šioje dalyje ieškinį tenkinti - įpareigoti atsakovus UAB „REJSPA“ ir Lietuvos lenkų sąjungą paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią, žeminančią asmens garbę ir orumą informaciją apie ieškovą, t.y. nemokamai paskelbti paneigimo tekstą be komentarų toje pačioje vietoje, lenkų kalba ir tolygaus dydžio bei tokia pat forma (paneigimo pavadinimas ir tekstas privalo būti tokio pat šrifto, dydžio bei formos kaip ir savaitraščio „TYGODNIK WILENSZCZYZNY“ 2007 m. sausio 18-24 d. Nr.3 (654) priedo „NASZA GAZETA“ 2007 m. sausio 18-27 d. Nr.3 (758) 3 puslapyje paskelbto straipsnio „PASTATYSIU NAMĄ...Arba kaip M. (su savo „mokiniais“) tebekovoja su Lietuvos lenkų sąjunga“ pavadinimo ir atitinkamai teksto šriftas, dydis ir forma) viename artimiausių savaitraščio „TYGODNIK WILENSZCZYZNY“ priede „NASZA GAZETA“ arba viename artimiausių savaitraščio „TYGODNIK WILENSZCZYZNY“ numeryje. Paneigimo pavadinimas: „R.M. garbę ir orumą žeminančios tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimas“, tekstas: „Savaitraščio „TYGODNIK WILENSZCZYZNY“ 2007 m. sausio 18-24 d. Nr.3 (654) priedo „NASZA GAZETA“ 2007 m. sausio 18-27 Nr.3 (758) 3 puslapyje straipsnyje „PASTATYSIU NAMĄ...Arba kaip M. (su savo „mokiniais“) tebekovoja su Lietuvos lenkų sąjunga“ teiginys: „Nes iš kur M., kuris deklaruoja savo turtą, jog neturi šimtų tūkstančių, staiga gali įsigyti sūnui apartamentus prie Varšuvos“ neatitinka tikrovės, žemina R.M. garbę ir orumą. Paneigiame šią tikrovės neatitinkančią bei R.M. garbę ir orumą žeminančią informaciją.“

Priteistą iš ieškovo R.M. atsakovo Lietuvos lenkų sąjungos naudai 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 400 (keturių šimtų) Lt.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos lenkų sąjungos (kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo R.M. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 431 (keturis šimtus trisdešimt vieną) litą 70 centų bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.