- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Data
- 2006-06-14
- Bylos Nr.
- A-663-895-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- D. V. Ž.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pirmininkas), Artūro Drigoto ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. V. Ž. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. Ž. individualios įmonės skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. V. Ž. individuali įmonė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau - Komisija) 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. S-376-(7-358/2005) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2005 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 69-152 pirmą dalį, kuria patvirtintas Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 70-01-10-477 nurodymas pareiškėjai sumokėti 31 972 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir 11 721,91 Lt PVM delspinigių. Papildomai mokesčiai apskaičiuoti konstatavus, kad pareiškėja 1999-01-01 - 2001-07-30 parduodama prekes stiklinėje taroje (alų buteliuose) elektroniniame kasos aparate fiksavo tiek prekės, tiek ir taros kainas bei išskyrė PVM, tačiau apskaitos registruose nuo parduotos taros PVM neskaičiavo ir nedeklaravo. Be to, remiantis pareiškėjos elektroninio kasos aparato duomenimis, pareiškėja neišskyrė ir nedeklaravo 10 666 Lt pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo 2001 metų gegužės mėnesio įplaukų. Pareiškėja skunde nurodė, kad VMI 2005 m. birželio 2 d. sprendime neįvertino įmonės 2005 m. gegužės 12 d. pateiktų dokumentų, kuriais buvo grindžiamas mokesčio sumų neteisingumas. Šių dokumentų neįvertino ir Komisija. Pastaroji 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendime savo išvadas grindė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. birželio 5 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nors minėtas sprendimas ir nutartis buvo panaikinti 2005 m. sausio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi atnaujinus procesą. Todėl jais nustatytos aplinkybės turi būti įrodinėjamos iš naujo. Taip pat paaiškino, kad butelių judėjimo aludėje ir taros sandėlyje kiekinės apyskaitos 1999, 2000 ir 2001 m., kurių nagrinėjimo ir įvertinimo neatliko nei VMI, nei Komisija, neginčijamai patvirtina faktą, kad alaus buteliai aludėje nebuvo parduodami gyventojams, o buvo parduodami taros sandėliui, įmonės vidaus apyvartą apskaitant tuo pačiu aludės kasos aparatu, tik pinigai, gauti už taros sandėliui parduotus tuščius alaus butelius, įmonės direktoriaus 1998 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3 buvo „įmušami" į trečią kasos aparato prekių skyrių. Tačiau šis skyrius nebuvo užprogramuotas nuliniu PVM tarifu, kaip kiti įmonės kasos aparatai, todėl išduodamuose kasos aparato kvituose ir išskyrė PVM, tačiau tą PVM išskyrė nuo vidinės įmonės apyvartos, o ne paėmė iš gyventojų, kaip „nustatė" VMI. Todėl įmonė neturėjo ir negalėjo deklaruoti bei mokėti į biudžetą PVM, nes nebuvo pardavimo gyventojams fakto.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėja 1999-01-01 - 2001-07-30 parduodama prekes stiklinėje taroje (alų buteliuose) elektroniniame kasos aparate fiksavo tiek prekės, tiek ir taros kainas bei išskyrė PVM, tačiau apskaitos registruose nuo parduotos taros PVM neskaičiavo ir nedeklaravo. Todėl, vadovaujantis 1993-12-22 PVM įstatymo 4 straipsnio ir Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 1.7 punkto 4 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius papildomus mokesčius apskaičiavo teisėtai. Dėl pareiškėjos nurodomų dokumentų yra pasisakę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, t. y., kad pirminiai dokumentai, pagal kuriuos skaičiuojamas PVM, yra kasos aparato parodymai (o ne pareiškėjos nurodomi dokumentai), kuriais remiantis ir buvo apskaičiuoti mokesčiai. Be to, procesas buvo atnaujintas dėl padarytos skaičiavimo klaidos, kuri šiuo metu yra ištaisyta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-21 nutartimi buvo atnaujintas procesas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, t. y. paaiškėjus, jog įmonė, 2001 metų gegužės mėnesį apskaitydama pajamas elektroniniu kasos aparatu, padarė klaidą. Skundžiamas VMI 2005-06-02 sprendimas yra priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-03-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-685-10/2005. VMI išnagrinėjo mokestinį ginčą ir, atsižvelgusi į naujai paaiškėjusias aplinkybes (buvusias bylos nagrinėjimo atnaujinimo pagrindu), ginčijamu sprendimu perskaičiavo mokėtinas PVM ir delspinigių sumas. Komisija šį VMI sprendimą patvirtino. Pareiškėja neginčija VMI veiksmų dėl mokėtinų mokesčių perskaičiavimo, susijusio su 2001 m. gegužės mėnesį neteisingai fiksuotomis pajamomis. Pareiškėja ginčija nurodymus sumokėti mokesčių sumas, susijusias su 1993-12-22 PVM įstatymo 4 straipsnio ir Vyriausybės 1996-05-09 nutarimo Nr. 546 1.7 punkto 4 dalies nuostatų taikymu, t. y. pareiškėja 1999-01-01 - 2001-07-30 parduodant prekes stiklinėje taroje elektroniniame kasos pirkėjų (paslaugų gavėjų) paėmė PVM už parduodamos prekės tarą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Teiginys, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyta aplinkybė, atnaujinus bylos procesą, neturi jokios reikšmės, t. y. kad ją reikia įrodinėti iš naujo, nepagrįstas. Teismas mano, kad šia įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi (kuri priešingai, nei teigia pareiškėja, nėra panaikinta atnaujinus byloje procesą) yra nustatytas faktas, kuris iš naujo nebeįrodinėjamas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinus procesą ir perdavus bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo, nustatinėtinomis ir reikšmingomis aplinkybėmis buvo nurodytos tos, kurios susijusios tik su padaryta klaida apskaičiuojant 2001 m. gegužės mėnesio PVM sumas. Dėl šios priežasties pareiškėjos nurodyti motyvai ir pateikti dokumentai, kuriais siekiama paneigti minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-02-18 nutartyje konstatuotą aplinkybę, t. y. kad pareiškėja išduodamuose kasos aparato kvituose išskyrė ir iš pirkėjų (paslaugų gavėjų) paėmė PVM už parduodamos prekės tarą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo, atmestini kaip nepagrįsti. VMI nustatė visas reikšmingas aplinkybes, turėjusias įtakos priimant sprendimui.
Šalies argumentai
Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005-11-07 sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti. Teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 162 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad atnaujintame procese administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, kartu turi būti naikinami visi ankstesni teismų sprendimai, priimti išnagrinėtoje byloje. Tai yra imperatyvi įstatymo nuostata. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-21 nutartimi atnaujino procesą, o 2005-01-14 nutartimi panaikino paskutinius sprendimus šioje byloje: 2003-06-05 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir 2003-08-22 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-01-14 nutartyje nenurodė, kad panaikina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-02-18 nutartį, tik dėl techninės klaidos. Be to, panaikinus paskutinę šioje byloje 2003-08-22 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtos anksčiau 2003-02-18 nutarties rezoliucinė dalis, kurioje nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-12-20 sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, netenka prasmės. Tačiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2003-02-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties išvados buvo vienintelė priežastis, dėl kurios 2005-11-07 sprendimu atmestas įmonės skundas, nors 2005-11-07 teismas nagrinėjo naują iš esmės bylą, o ne tęsė tos bylos, kurioje panaikinti paskutiniai teismų sprendimai, nagrinėjimą. Be to, pagal ABTĮ 92 straipsnį skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Teismas netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų - įmonės pateiktų dokumentų (b. l. 14-22, 27-34) ir atmetė jos kaip nepagrįstus vien dėl to, kad įmonė "siekia paneigti minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-02-18 nutartyje konstatuotą aplinkybę, t.y. kad pareiškėja išduodamuose kasos aparato kvituose išskyrė ir iš pirkėjų (paslaugų gavėjų) paėmė PVM už parduodamos prekės tarą, tačiau šio mokesčio nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo". Ši išvada pažeidžia ABTĮ 5 str. 1 d., 6 str., 53 str. 1, 2 d. Įmonė, pateikdama minėtus dokumentus, siekia įrodyti faktą, kurio dar joks teismas nenustatė, kad tie buteliai, kurių apyvartą tarp įmonės padalinių fiksavo kasos aparatu, o dėl netinkamo kasos aparato užprogramavimo išskyrė PVM, to PVM išskyrimo metu buvo ir liko įmonės nuosavybė, apskaitoma įmonės buhalteriniais dokumentais. Be to, teismas netyrė ir neišklausė 2005-07-12 Komisijos posėdžio garso įrašo. Taip pat mano, kad teismas neteisingai suprato Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-01-14 nutartį. Ja remiantis Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo bylą iš naujo ir 2005-03-10 priėmė sprendimą panaikinti Komisijos 2002-06-20 sprendimą Nr. S-145-(7-102/2002), VMI 2002-03-29 sprendimą Nr. 13-06-2484 ir grąžinti mokestinę bylą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Todėl teismas negalėjo vadovautis minėtos 2005-01-14 nurodymais, skirtais bylą nagrinėjant iš naujo, ir negalėjo tos nutarties nurodymų pagrindu atmesti pareiškėjos pateiktus įrodymus bei argumentus. Įsiteisėjus 2005-03-10 sprendimui, užsidarė pirmas mokestinio ginčo nagrinėjimo ratas ir prasidėjo antras. Jis prasidėjo nuo to, kad VMI pagal įmonės 2002-01-28 skundą turėjo mokestinę bylą nagrinėti iš naujo, privalėjo išnagrinėti visus skunde nurodytus motyvus ir pateiktus dokumentus, kartu atsižvelgdama ir į naujai paaiškėjusias aplinkybes, buvusias bylos atnaujinimo pagrindu, t.y. išnagrinėti mokestinį ginčą iš esmės. Tačiau VMI neišnagrinėjo visų 2002-01-18 skundo motyvų, nevertino 2005-05-12 raštu Nr. 07 pateiktų dokumentų, dėl ko mokestinis ginčas nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Komisija taip pat nenagrinėjo bylos pagal pareiškėjos skunde nurodytus argumentus. Teigia, kad teismas nevykdė ABTĮ 79 str. 1 d., 81 str., 86 str. 3 d. reikalavimų, neatsakė į pagrindinį pareiškėjos argumentą dėl pateiktų dokumentų neišnagrinėjimo, taip pažeisdamas ABTĮ 86 str. 3 d. Tiek VMI, tiek Komisija, tiek teismas viršenybę teikė pareiškėjos veiklos formaliai išraiškai, o ne jos turiniui, taip nesilaikant Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia primos instancijos teismui pateiktais argumentais.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka. Nurodo, kad 2004-10-21 atnaujinus procesą, įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-02-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-149-03 nebuvo panaikinta, joje nustatytos aplinkybės yra nepaneigtos ir jų iš naujo įrodinėti nereikia. Perdavus bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, nustatinėtinomis ir reikšmingomis aplinkybėmis buvo nurodytos tos, kurios susijusios tik su padaryta klaida apskaičiuojant 2001 m. gegužės mėnesio PVM sumas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pagal PVM įstatymo 4 straipsnį (1999 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. VIII–1299 redakcija) alaus tara (buteliai), kai jie parduodami kartu su produktu, buvo laikomi PVM objektu.
Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 546 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.7 punkto 3 dalyje buvo įtvirtinta taisyklė, kad prekybos įmonės, parduodamos prekes su tara gyventojams, PVM skaičiuoja nuo prekės vertės kartu su taros verte (PVM skaičiuojamas nuo prekės vertės, įskaitant taros vertę, ir nurodomas kasos aparato kvite ar PVM sąskaitoje faktūroje).
Byloje nustatyta, kad kasos aparatų kvituose buvo fiksuojama prekės ir taros kainos bei atskirai išskiriamas PVM.
PVM mokėtojas, išskyręs kasos aparato kvite PVM, šį mokestį privalo deklaruoti bei sumokėti į biudžetą, tačiau pareiškėjas to nedarė, tuo pažeisdamas PVM įstatymo nuostatas. Šios aplinkybės buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-02-18 nutartyje administracinė byla Nr. A7 – 149/03. Ši nutartis panaikinta nebuvo, tad yra įsiteisėjusi ir galiojanti.
Pareiškėjas į bylą pateikė D. V. Ž. individualios įmonės butelių judėjimo aludėje kiekines apyskaitas, kurios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone nepaneigia mokesčių administratoriaus bei teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Kasos aparato kvitas laikytinas pirminiu apskaitos dokumentu, kuriame fiksuojamos ūkinės operacijos bei išskiriamas PVM, o pareiškėjo pateiktos apyskaitos laikytinos išvestiniais dokumentais, kurie PVM išskyrimui ir apskaitai jokios įtakos neturi.
Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.