- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-04
- Bylos Nr.
- A-438-1278-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- O.D., O.R., K.K., V.M.
- Pareiškėjas
- E.S.
- Kategorijos
- 12.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas)
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E.S. skundą atsakovams valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialui, valstybės įmonei „Registrų centras“, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims O.R., O.D., K.K. ir V.M. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti viešojo administravimo veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2005 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 199 ir Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą bei įpareigoti Valstybės įmonę Registrų centrą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre E.Sharman nuosavybės teises į 2577/10000 dalis neįrengtos pastogės, esančios pastate (duomenys neskelbtini) Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja skunde nurodė, kad jai 2003 m. lapkričio 11 d. dovanojimo sutarties, reg. Nr. 2-6778, pagrindu nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Šiame name esančios neįrengtos pastogės patalpos, vadovaujantis Civilinio kodekso 4.82 straipsniu, yra namo butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Pareiškėja pabrėžė, jog Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui 2005 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą, kuriuo 1993 m. birželio 22 d. sutikimo, registro Nr. 542, pagrindu prašė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jos nuosavybės teises į jai šiuo sutikimu kitų palėpės bendraturčių perleistas 2577/10000 dalis neįrengtos pastogės, esančios pastate (duomenys neskelbtini) Vilnius. Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas 2005 m. birželio 6 d. sprendimu atsisakė įregistruoti nuosavybės teises. Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2005 m. liepos 28 d. sprendimu teritorinio registratoriaus sprendimą paliko galioti. Pareiškėjos nuomone, minėti atsakovų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.
Pareiškėjos tvirtinimu, jai bendrosios dalinės nuosavybės teise, teisių perleidimo sandorių, tame tarpe ir 2003 m. lapkričio 11 d. dovanojimo sutarties, pagrindu priklauso 4418/10000 dalių neįrengtos pastogės, esančios pastate (duomenys neskelbtini). Įsigijus butą, vadovaujantis CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jai perėjo ir su šiuo butu susijusios ankstesnės jo savininkės turėtos teisės ir pareigos. O.R. ir O.D. 1993 m. birželio 22 d. sutikimu, registro Nr. 542, sutiko, kad buvusi buto (duomenys neskelbtini) savininkė G.M., įsirengtų pagalbines patalpas mansardoje virš savo buto ir tokį sutikimą patvirtino parašais. Pareiškėjos nuomone, pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnį, minėtiems asmeninis taip pat priklausė ir pastato (duomenys neskelbtini) Vilnius, bendrojo naudojimo patalpos. Taigi, pareiškėja pabrėžė, kad šie asmenys, davę sutikimus dėl palėpės įrengimo, atsisakė savo turimų teisių į šią bendro naudojimo patalpą, t.y. atsisakė jiems priklausančios įstatyminės dalies. Todėl pareiškėjai kitų bendraturčių sutikimo pagrindu gali būti Nekilnojamojo turto registre registruojama nuosavybės teisė į atitinkamą dalį palėpės patalpos, kuri apskaičiuojama prie jai priklausančios palėpės dalies pridėjus tų asmenų, kurie yra atsisakę palėpės, įstatyminę dalį, nurodytą dalių paskaičiavimo projekte. Pareiškėja skunde pažymėjo, kad ji teritorinio registratoriaus ir prašė įregistruoti nuosavybės teises į O.R. ir O.D. turimas palėpės dalis, kurias jie 1993 m. birželio 22 d. sutikimu perleido G.M. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, teritoriniam registratoriui pareiškėja pateikė dokumentus, patvirtinančius jos nuosavybės teisių atsiradimą ir O.R. bei O.D. teisių pasibaigimą. sutikimus. Todėl, pareiškėjos nuomone, teritorinis registratorius neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti įregistruoti jos nuosavybės teises, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija neturėjo teisinio pagrindo palikti teritorinio registratoriaus sprendimą galioti.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde taip pat išdėstė, jog nesutinka su Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo motyvu, kad pateiktas 1993 m. birželio 22 d. sutikimas, registro Nr. 542, neatitinka tuo metu galiojusių įstatymų reikalaujamos notarinės formos ir nepatvirtina jos teisių į palėpę atsiradimo. Pareiškėjos nuomone, atsakovas turėjo vadovautis 1964 m. Civilinio kodekso 122 straipsnio l dalimi, kuri numatė, jog bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama jos dalyvių sutikimu, kuriam notarinė forma neprivaloma, o pagal 1964 metų Civilinio kodekso 255 straipsnio l dalį (redakcija galiojusi iki 1995 m. sausio 20 d. ), notariškai privaloma tvirtinti tik gyvenamojo namo perleidimo sandorį.
Atsiliepimas
Atsakovas valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialas su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos nuosavybės teisės yra įregistruotos į 4418/10000 dalis pastogės, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pagal 2003 m. lapkričio 11 d. dovanojimo sutartį, reg. Nr. 2-6778, 2004 m. spalio 22 d. pastogės patalpų perleidimo sutartį, sudarytą su (duomenys neskelbtini) savininke Z.Č. ir 2005 m. kovo 29 d. pastogės patalpų perleidimo sutartį, sudarytą su (duomenys neskelbtini) savininkais L.S-S. bei V.S. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikus galiojančio dokumento, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, patvirtinančio prašomų įregistruoti nuosavybės teisių į 2577/10000 dalis neįrengtos pastogės atsiradimą, 2005 m. birželio 6 d. sprendimu pagrįstai atsisakyta prašomas teises įregistruoti. Atsakovo tvirtinimu, O.D. ir O.R. 1993 metų sutikimas nelaikytinas juridiniu pagrindu, patvirtinančiu G.M. turėtų teisių ir pareigų perėjimą de jure pareiškėjai. Buvusi buto (duomenys neskelbtini) savininkė G.M. įstatymo nustatytu laiku neįregistravo 1993 m. birželio 22 d. pareiškimo, kuriuo buvo išreikšti trečiųjų asmenų sutikimai dėl patalpų palėpėje įrenginio. G.M. patalpų palėpėje neįrengė, todėl, atsakovo manymu, darytina išvada, jog G.M. neteko nurodyto pareiškimo pagrindu atsiradusių teisių ir 2003 m. lapkričio 11 d. dovanojimo sutartimi šios teisės negalėjo perleisti pareiškėjai. Atsakovas nesutikimą su pareiškėjos skundu grindė ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 3 punktu, t. y. dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, formos neatitikimu įstatymų nustatytai formai. Atsakovas teigė, jog teismas sprendimu taip pat negali įpareigoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją įregistruoti pareiškėjos prašomas nuosavybės teises negaliojančio sandorio (1964 metų Civilinio kodekso 255 straipsnio l dalis ) pagrindu.
Atsakovas valstybės įmonė „Registrų centras“ su pareiškėjos skundu taip pat nesutiko ir atsiliepime į skundą iš esmės nurodė tokius pačius motyvus, kaip ir valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialas.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo O.D. teisme pareiškėjos skundą prašė atmesti ir paaiškino, kad buvusiai buto (duomenys neskelbtini) savininkei G.M. 1993 m. birželio 22 d. davė sutikimą virš jai priklausiusio buto, esančioje palėpėje, įsirengti pagalbines patalpas. O.D. tvirtinimu, šiuo sutikimu jis neperleido G.M. jam priklausančios palėpės patalpų dalies.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo K.K. teisme pareiškėjos skundą prašė spręsti teismo nuožiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, jog pareiškėjos pateiktas 1993 m. birželio 22 d. pareiškimas nėra juridinis pagrindas, patvirtinantis buvusios buto (duomenys neskelbtini) savininkės G.M. nuosavybės teisių į pastogės dalį, priklausančią O.R. ir O.D., įgijimą. Pastogė yra nekilnojamojo turto - gyvenamojo namo neatskiriamoji dalis. Teismo nuomone, vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 124 straipsnyje įtvirtinta bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio teise savo nuožiūra disponuoti savo dalimi bendrosios nuosavybės teisėje, 1993 m. birželio 22 d. pareiškimui, kuriuo tretieji suinteresuotieji asmenys O.R. bei O.D. išreiškė sutikimus dėl patalpų palėpėje įrengimo, privalu taikyti 1964 metų Civilinio kodekso 255 straipsnio l dalies nuostatas. Pagal 1993 m. birželio 22 d. pareiškimo sudarymo metu, galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso (toliau - CK) 255 straipsnio l dalį, nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai, bei per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Teismas atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju nekilnojamojo turto - namo pastogės dalies 1993 m. birželio 22 d. perleidimo sutartis ne tik kad notariškai nepatvirtinta, bet ir neįregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kas pagal tuo metu galiojusią 1964 metų Civilinio kodekso 255 straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto perleidimo sutartį darė negaliojančią. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamas sandoris - dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje perleidimas, - buvo sudarytas nesilaikant 1964 metų Civilinio kodekso 255 straipsnio l dalies reikalavimų, t.y. jo nepatvirtinus jo notariškai, todėl vertinamas kaip sandoris neatitinkantis įstatymo nustatytos formos. Dėl šios priežasties buvusiai buto (duomenys neskelbtini) Vilniuje, savininkei G.M. pagal notariškai nepatvirtintą turto dalies perleidimo sandorį, nuosavybės teisės į šią turto dalį neatsirado, todėl šios teisės 2003 m. lapkričio 11 d. dovanojimo sutartimi neperėjo ir pareiškėjai.
Teismas taip pat akcentavo, jog nekilnojamo turto teisinės registracijos tikslas yra paskelbti nekilnojamo daikto savininką, o ne sukurti nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė atsiranda ne nuo įregistravimo momento ir ne pačios registracijos, o kitų juridinių faktų pagrindu. Dėl šių motyvų, teritoriniai registratoriai, vykdydami jiems priskirtą viešojo administravimo funkciją, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnį, gali atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamą daiktą tuomet, kai toks pagrindas įsakmiai yra nurodytas minėtame įstatyme. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 3 punktas nustato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiamais sprendimais atsakovai pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į 2577/10000 dalis palėpės patalpų, kadangi pareiškėjos kartu su 2005 m. gegužės 20 d. prašymu pateikti dokumentai neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tuo tarpu nesant juridinių pagrindų nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą įgyti (iš neteisės negali atsirasti teisė) negali būti reiškiamas reikalavimas įpareigoti šių teisių registravimą atliekančią instituciją, t..y nekilnojamojo tvirto registro tvarkytoją, šias teises registruoti.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:
1. 1993 m. birželio 22 d. pareiškimas, kurio pagrindu pareiškėja prašė įregistruoti jos nuosavybės teises, yra vienašalis sandoris, kuriuo palėpės, dėl kurios įregistravimo vyksta ginčas, bendraturčiai ne pardavė pareiškėjai savo nuosavybės teises į palėpę, o atsisakė šias teises įgyvendinti tuo suteikdami pareiškėjai teisę šias patalpas įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bei įregistruoti į jas nuosavybės teises. Tai reiškia, kad nurodytu pareiškimu kiti bendraturčiai pripažino faktą, jog gyvenamojo namo palėpės patalpos jiems nepriklauso. Šiuo atveju, anot pareiškėjos, palėpės bendraturčio sutikimas dėl atsisakymo teisės teisės į bendrojo naudojimo patalpas yra laikytinas nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo patalpas įgyvendinimo sandorio rūšimi, todėl jo formai turi būti taikomos bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo santykius reglamentuojančios teisės normos. Taigi, pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, turėjo taikyti 1964 m. Civilinio kodekso 122 straipsnio 1 dalį, kuri numatė, jog bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama jos dalyvių sutikimu. Tokiu būdu, pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp bendraturčių susiklosčiusį teisinį santykį, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, jog namo bendrojo naudojimo patalpos daugiabučio namo patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ir ši nuosavybės teisė iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo įgyvendinama laikantis 1964 m. Civilinio kodekso 122 straipsnio 1 dalies nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000). Šioje nutartyje Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog daugiabučio namo savininkų sutikimai įsirengti bendrojo naudojimo patalpas yra sandoriai ir juose išreikšta sutikimus pasirašiusių asmenų valia, kuri vertinama kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teises kiekvienam iš jų priklausančią bendrojo naudojimo patalpų dalį (1964 m. Civilinio kodekso 40 straipsnis, 44 straipsnis, 124 straipsnis). Tuo tarpu, kaip nurodo pareiškėja, pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių iš viso nevertino ir, nors jomis buvo grindžiamas skundas, sprendime dėl jų nepasisakė, dėl ko priimtasis teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad pareiškėja prašė įregistruoti nuosavybės teises vienašalio trečiųjų suinteresuotų asmenų 1993 m. birželio 22 d. pareiškimo pagrindu, kuris akivaizdžiai negali būti laikomas pirkimo – pardavimo sutartimi. Aplinkybės, jog nurodytas pareiškimas nėra pirkimo – pardavimo sutartis, kaip paaiškina pareiškėja, nei vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų ir neginčijo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį pareiškimą ir taikydamas 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, įstatymo ir teisės analogiją taikė nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas valstybės įmonės „Registrų centras“ „Vilniaus filialas“ prašo pareiškėjos skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia argumentais išdėstytais pirmosios instancijos teismui, taip pat papildomai nurodo šiuos argumentus:
1. Palėpės, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bendraturčiai, išreiškę 1993 m. birželio 22 d. pareiškimu sutikimus, jog tuometinė buto (duomenys neskelbtini) savininkė G.M. įsirengtų virš jai priklausančio buto palėpę, tokiu būdu įgyvendino savo nuosavybės teises į bendrojo naudojimo daiktą, kaip tą numatė tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 124 straipsnio 1 dalies nuostata, užtikrinanti kiekvieno bendraturčio teisę disponuoti jam priklausančia bendrojo naudojimo daikto dalimi, o tai reiškia, kad kiekvienas iš bendros dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę perleisti kitam asmeniui savo dalį bendros nuosavybės teisėje. Sutikimus išreiškę bendraturčiai tokiu būdu perleido jiems priklausančią nekilnojamojo daikto – minėtosios palėpės – dalį buto Nr. 5 savininkei G.M. Atsakovo manymu, šiuo atveju perleidimo objektu buvo nekilnojamasis daiktas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai taikė tuo metu nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių formai nustatytą reikalavimą – 1993 m. birželio 22 d. pareiškimo sudarymo metu galiojusią Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalies nuostatą, numačiusią, jog gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta. Kadangi minėtasis pareiškimas nepatvirtintas notariškai, remiantis pastarąja kodekso nuostata toks sandoris, atsakovo teigimu, negalioja, todėl teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog buvusiai buto Nr. 5 savininkei G.M. pagal notariškai nepatvirtintą turto dalies perleidimo sandorį nuosavybės teisės į ši turto dalį neatsirado, dėl ko šios teisės 2003 m. lapkričio 11 d. dovanojimo sutartimi, kuria G.M. perleido pareiškėjai butą Nr. 5, neperėjo ir pareiškėjai.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000, tačiau, atsakovo teigimu, šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas vertino ne bendraturčių sutikimų įsirengti bendrojo naudojimo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turinį (kadangi jo niekas neginčijo), o sutikimų formą – šios administracinės bylos nagrinėjamu atveju jie nebuvo notariškai patvirtinti, tuo tarpu minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje vertinamų butų savininkų sutikimų forma buvo notarinė. Dėl šios priežasties, atsakovo manymu, pareiškėja nepagrįstai taiko šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nagrinėjamoje administracinėje byloje argumentams, jog sutikimo forma neturi būti notarinė, pagrįsti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo O.D. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo ja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos teisės įregistruoti nekilnojamojo turto registre daiktines (nuosavybės) teises į bendrojo naudojimo patalpas (palėpę), kurios, jos teigimu, jai atsirado kitų bendrasavininkių jai duoto sutikimo pagrindu.
Iš byloje esančio sutikimo matyti, kad bendrojo naudojimo patalpų (palėpės) bendrasavininkai 1993 m. birželio 22 d. sutiko, kad vienas iš bendrasavininkų šiose patalpose įsirengtų pagalbines patalpas (b.l. 13).
Tokie sutikimai savo turiniu atitiko sandorio sąvoką, kuri buvo numatyta 1965 m. redakcijos Civilinio kodekso 40 straipsnyje, nes tokiais atvejais vienas ar keli bendrasavininkai atsisako nuosavybės teisių į jiems tenkančias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir jas perleidžia nuosavybėn kitam bendrasavininkui.
Konkretūs reikalavimai sandorio formai (žodinė, rašytinė, notarinė) buvo numatyti Civilinio kodekso antrajame poskyryje, kuris reglamentavo atskirų sutarčių sudarymo formas.
Civilinio kodekso 255, 255¹, 282 straipsniai tiek atlygintinėms, tiek neatlygintinėms sutartims dėl nuosavybės teisių perleidimo į nekilnojamąjį turtą, numatė privalomą sutarčių sudarymą notarine tvarka.
Iš to darytina išvada, kad ir byloje aptariamo sutikimo forma turėjo būti notarinė.
Kadangi byloje pateiktas sutikimas yra sudarytas paprasta rašytine, o ne notarine tvarka, todėl atsakovo atsisakymas įregistruoti pareiškėjui daiktines teises į bendro naudojimo patalpas pagal šį sutikimą yra pagrįstas ir teisingas.
Esant šioms aplinkybėms tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E.S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.