Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinės atsakomybėn patraukto asmens T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-19 nutarimo, kuriuo T. T. nubausta pagal ATPK 164 straipsnio 2 dalį 200 Eur bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. nubausta už tai, kad ji 2014-08-22, apie 22,36 val., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešo maitinimo vietoje, parduotuvėje – bare, turinčioje licenciją mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, kurioje nuo 22 val. iki 8 val. vykdoma prekyba, būdama parduotuvės darbuotoja, pardavė 0,5 litrų talpos 30 butelių alaus: 11 butelių „Švyturio“ (4,6 proc. stiprumo), 9 butelius „Utenos“ (5 proc. stiprumo) ir 10 butelių „Kalnapilio“ (4,6 proc. stiprumo), uždaroje pakuotėje (neatidaryti kamšteliai) išsinešimui. Pripažinta, kad šiais veiksmais ji pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 164 straipsnio 2 dalyje.

T. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-19 nutarimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog ji inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Be to ji nėra tinkamas subjektas administracinei atsakomybei pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą kilti.

Teigia, kad teismas neteisingai ir nevisapusiškai vertino bylos aplinkybes; netinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas; neteisingai nustatė, jog ji pirkėjams A. L. ir A. B. pardavė alų išsinešimui; paskyrė neadekvačią nuobaudą padarytam pažeidimui.

Nurodo, jog bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti, ar subjekto veiksmai nulėmė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintą išimtį, kuria galima pasinaudoti, kai yra tenkinamos dvi kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Nurodo, jog iš alkoholiniais gėrimais prekiaujančio subjekto negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma, o ūkio subjekto darbuotojas neturi teisės imtis tokių veiksmų, kurie perdėm neproporcingi ir neprotingi (pvz.: prievartos priemonių), tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomu. Be to, net ir ėmusis visų protingų priemonių teisės reikalavimui užtikrinti, šio reikalavimo adresatas nėra visiškai apsaugotas nuo to, jog jį, piktnaudžiaudami teise pažeis tretieji asmenys. Teismas neatsižvelgė, kad apeliantė visada ėmėsi ir dabar imasi protingų ir proporcingų priemonių įstatyme nustatytam tikslui pasiekti, t. y. visada parduoda alkoholį ne išsinešimui, o vartojimui vietoje.

Mano, kad teismas nepašalino policijos pareigūnų bei liudytojų parodymų prieštaravimų, jiems nepagrįstai suteikdamas prioritetą prieš apeliantės parodymus ir rašytinius paaiškinimus.

Pateikdama įrodymų ir liudytojų parodymų vertinimą, nurodo, kad visų pirma, 2014-08-22 bare lankėsi didelis būrys klientų, bare buvo susirinkusi trenerių kompanija, kuri vartojo alų ir išvažiavo iš baro apie 23,15 val. Po to atvažiavo policijos pareigūnai, kurie ieškojo čekio, išmušto 102 Lt sumai. Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai negalėjo prisiminti kur tiksliai rado čekį ir negalėjo paaiškinti, kodėl neišrašė jokio čekio poėmio akto. Antra, apklausiami pareigūnai nurodė, jog nematė iš kokio baro A. L. ir A. B. pirko alų, bet pareiškė, jog jaunuoliai iš niekur kitus alaus įsigyti negalėjo, nors kitas naktinis baras „Žuvelė“ buvo vos už 100 metrų nuo baro, kuriame ji dirba pardavėja. Trečia, tarnybiniai pranešimai surašyti ne tą pačią dieną, kada užfiksuotas pažeidimas, o daug vėliau, galimai suderinus poziciją. Pažymi, jog A. L. ir A. B. teismo posėdžio metu taip pat pasakė, jog neprisimena iš kokio baro pirko alų ir neprivalo prisiminti. A. L. ir A. B. parodymai surašyti lietuvių kalba, tačiau teisme jie naudojosi vertėjo paslaugomis. Be to, jie vengė atvykti į teismą duoti parodymus. Ketvirta, A. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad apeliantės neatpažįsta ir nėra jos matęs bei negali patvirtinti, jog alų pirko iš jos. O apeliantės paklaustas, ar alų pirko Pramonės g. 15 esančiame bare, taip pat atsakė „ne“. Vienintelis ją atpažinęs yra A. L., kuriam tą vakarą pardavė šokoladukus „Snicers bei su kuriuo santykiai yra konfliktiški, todėl tikėtina, jog jis sąmoningai davė prieš ją neteisingus parodymus, siekdamas atkeršyti ir pakenkti jai. Penkta, nepagrįstas teismo teiginys, kad čekyje nurodytos tik trys alaus rūšys, nes bare esančiuose kasos aparatuose vykdoma tik suminės apskaitos funkcija, todėl prekių pavadinimai čekiuose apskritai nėra nurodomi. Čekiuose nurodomos tik prekių kainos ir bendra suma. Bare parduodama šviesaus alaus kainos yra labai panašios, o kai kurių rūšių – identiškos. Šešta, čekis 102 Lt sumai buvo išspausdintas anksčiau nei čekis 4 šokoladiniams batonėliams „Snickers“, už kuriuos buvo sumokėta 7,20 Lt. Šios faktinės aplinkybės akivaizdžiai paneigia liudytojų A. B. ir A. L. parodymus, kad A. B. atėjus pirkti alaus, A. L. jau buvo nusipirkęs ir valgė 4 šokoladinius batonėlius „Snickers“, todėl darytina išvada, jog 102 Lt vertės čekis negalėjo būti išspausdintas už jaunuolių įsigytą alų. Be to, vienas butelis skundžiamame nutarime nurodyto tariamai parduoto alaus turėjo kainuoti 3,85 Lt, todėl čekio suma turėjo būti ne 102, o 115,50 Lt. Teismo posėdžio metu A. B. ir A. L. patvirtino, jog nuolaidos jiems nebuvo taikomos.

Mano, jog už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą yra baudžiamos tik įmonės (juridiniai asmenys), todėl ji šiuo atveju nėra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas.

Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrius pateikė atsiliepimą, kuriame prašo skundo netenkinti, nes jis nepagrįstas; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-19 nutarimą palikti galioti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. ATKP 284 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 164 straipsnio 2 dalį kyla už alkoholinių gėrimų (įskaitant alų) pardavimą prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, nesilaikant leidime nurodytų apribojimų. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima tik tada, kai yra tenkinamos kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad apylinkės teismas nepažeidė šių straipsnių reikalavimų ir vadovaudamasis teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, pagrįstai T. T. pripažino kalta padarius ATPK 164 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas T. T. neprisipažinimo kalta padarius administracinio teisės pažeidimą vertino kritiškai. Nurodė, kad jos kaltę patvirtina posėdyje apklaustų liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga. Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus padarė išvadą, kad T. T. parduotuvėje-bare, t. y. viešo maitinimo vietoje, turinčioje licenciją mažmeninei prakybai alkoholiniais gėrimais, kurioje nuo 22 val. iki 8 val. vykdoma prekyba, pardavė išsinešimui 30 butelių alaus uždaroje pakuotėje (neatidarytais kamšteliais).

Apygardos teismo vertinimu, spręsdamas T. T. kaltės klausimą padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 164 straipsnio 2 dalyje, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos vyresniojo patrulio D. V. ir vyriausiojo patrulio T. Š., vyresniųjų tyrėjų A. J. ir A. N., A. L., A. B. parodymais. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame nutarime, pastarųjų parodymai yra nuoseklūs bei neprieštaraujantys vieni kitiems.

Apeliantė nurodo, jog pareigūnai nematė, iš kur A. L. bei A. B. pirko alų, o A. L. parodymus reikia vertinti kritiškai, nes su juo apeliantė konfliktuoja, todėl jis yra linkęs ją apkalbėti. Taip pat teigia, kad A. B. teismo posėdžio metu pasakė, jog pirko alų ne iš jos parduotuvės, todėl nėra įrodyta, jog alus pirktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tiek pareigūnai D. V. ir T. Š., kurie sulaikė A. L. bei A. B. nešančius alų, tiek pareigūnai A. J. bei A. N. vėliau atvykę į įvykio vietą, tarnybiniuose pranešimuose bei apklausiami teismo posėdyje nurodė, jog A. L. ir A. B. sulaikyti iš karto aiškiai nurodė vietą iš kurios pirko alų, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą administracinio teisės pažeidimo padarymo vietą – parduotuvę-barą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 103, 80-81). Liudytojas A. J. ir T. Š. apklausiami teisme paaiškino, jog A. L. ir A. B. konkrečiai ranka parodė parduotuvę iš kurios pirko alų (b. l. 103). Liudytojas D. V. nurodė, jog sustabdytų jaunuolių paklausė ar jie pirko alų netoliese esančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jie atsakė jog ne ir patvirtino, kad alų pirko kitoje, dešinėje kelio pusėje esančioje naktį dirbančioje parduotuvėje (b. l. 103). Pati T. T. teismui patvirtino, kad šalia įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios parduotuvės yra tik dar viena naktį dirbanti parduotuvė „(duomenys neskelbtini)“, kitų naktį dirbančių parduotuvių šalia nėra. Liudytojai A. L. ir A. B. teismui patvirtino, jog žino naktį dirbančią parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau alų pirko ne joje (b. l. 121, 122). Be to, iš T. T., liudytojų L. V. bei A. L. parodymų matyti, jog A. L. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje lankosi dažnai, todėl nėra pagrindo išvadai, jog jis galėjo suklysti nurodant parduotuvę, iš kurios pirko alų. Be to, liudytojas A. L. teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog už alų sumokėjo būtent T. T.. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jog A. L. yra suinteresuotas pažeidėją apkalbėti. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti kitų liudytojų - pareigūnų ir A. B. parodymais ar manyti, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, taip pat jokio pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais neturi. Todėl pagrįstai minėtų liudytojų parodymai laikyti įrodymais, pagrindžiančiais T. T. kaltę. Be to, liudytojų parodymai, priešingai nei teigia T. T., yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, bei visiškai atitinka tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes ir kitą pažeidimo metu surinktą medžiagą. Juos patvirtina: sulaikyti nešti 30 butelių alaus (b. l. 23-26); pirminiai ir teisme duoti liudytojų A. L. ir A. B. parodymai, kad už alų sumokėjo 102 Lt; kasos kvitas 102 Lt sumai rastas parduotuvėje bei jo identiška kopija rasta kasos aparate įdėtoje kasos aparato juostoje (b. l. 18-21), tarnybiniai pranešimai ir kt. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas išvadai, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad yra neteisingai nustatyta administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. B. iš jo paimtus 30 butelių alaus pirko būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje-bare, esančiame (duomenys neskelbtini).

Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad tarnybiniai pranešimai surašyti ne tą pačią dieną, siekiant suderinti pozicijas. Priešingai nei nurodo apeliantė, visų pareigūnų tarnybiniai pranešimai surašyti pažeidimo dieną, t. y. 2014-08-22 (b. l. 5, 7, 8).

Apeliantė nurodo, kad pareigūnai pažeidė dokumentų paėmimo tvarką ir nesurašė kvito paėmimo protokolo. ATPK 269 straipsnyje numatytas daiktų ir dokumentų paėmimas yra prievartos priemonė, kuri gali būti taikoma tik siekiant konkrečių tikslų. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad daiktų ir dokumentų paėmimo atveju surašomas jų paėmimo protokolas arba tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo protokoluose. Nagrinėjamu atveju buvo paimtas A. B. išduotas kvitas, kuris buvo išmestas, apie paėmimą pažymint tarnybiniame pranešime bei buvo padaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio dokumento - kasos aparato juostos dalies kopija, jos nepaimant. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vertinimu, kad paimant išmestą kvitą šis veiksmas turėjo būti užfiksuotas įstatymo nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymų leidėjas nėra imperatyviai nurodęs, kad dėl daiktų apžiūrėjimo privaloma surašyti daiktų patikrinimo protokolą. Minimoje normoje yra įvirtinta alternatyva, t. y. arba surašomas daiktų patikrinimo protokolas arba apie tai pažymima administracinio teisės pažeidimo protokole arba administracinio sulaikymo protokole. Šiuo atveju apie kasos kvito paėmimą pažymėta tarnybiniame pranešime, t. y. jo paėmimas nebuvo tinkamai įformintas, tačiau šis pažeidimas nėra esminis bei nepaneigia apeliantės kaltės dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo. Pažymėtina, jog 102 Lt sumos sumokėjimą patvirtina kitas byloje esantis tapatus dokumentas - kasos aparato juostoje esanti kvito kopija; kasos aparato juosta nebuvo paimta ir jos paėmimo protokolas neturėjo būti surašytas. Paimtas išmestas kvitas ir jo kopija kasos aparato juostoje yra du identiški dokumentai, todėl darytina išvada, kad teismas pagrįstai juos vertino kaip įrodymus ir rėmėsi nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą.

Taip pat atmestini apeliantės teiginiai jog: kvitas 102 Lt sumai negalėjo būti išspausdintas už jaunuolių įsigytą alų, nes alus turėjo kainuoti 115 Lt; alų pirko vyrų (trenerių) kompanija, kuri ir galėjo sumokėti 102 Lt. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos išvadoms, jog T. T. parodymai apie 102 Lt sumai kvito išrašymo aplinkybes neatitinka tikrovės bei duomenų jos pačios 2014-08-25 duotame paaiškinime. T. T. parodymai nenuoseklūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pažymėtina, jog 2014-08-25 duodama paaiškinimą ji nurodė, jog patalpas filmuoja vaizdo kameros (b. l. 22), tačiau vaizdo įrašo nepateikė. Kaip jau minėta, A. L. ir A. B. nuo pat pradžių, t. y. nuo jų sulaikymo nešant alų tiksliai nurodė laiką, kada pirko alų ir sumą, kurią sumokėjo už perkamą alų, o būtent 102 Lt. Šiuos aplinkybės užfiksuotos ir 2014-08-22 tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 5, 7, 8) bei patvirtintos teismo posėdyje. Būtent 102 Lt sumai išrašytą kvitą (kvito Nr. 0014, data 2014-08-22, laikas 22,36 val.) bei jo kopiją kasos aparato juostoje rado pareigūnai iš karto po jaunuolių sulaikymo. Aplinkybė, kad kvitas 102 Lt sumai buvo išspausdintas anksčiau nei kvitas 4 šokoladiniams batonėliams „Snickers“, nepaneigia 30 butelių alaus pardavimo jaunuoliams fakto, be to liudytojas A. L. teisme paaiškino, jog šokoladinius batonėlius nusipirko po to, kai sumokėjo už alkoholį.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. T. įstatymo reikalavimų laikėsi - pardavė alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje ir apie tai pirkėjus įspėjo. Tačiau šias aplinkybes paneigia byloje surinkta medžiaga bei liudytojų parodymai: liudytojai A. L. ir A. B. tiek sulaikyti tiek teismui nurodė, jog perkant alų pardavėja jų neįspėjo, jog gėrimus reikia vartoti viduje; buvo parduotas didelis kiekis alaus dviem asmenims ir sudėtas į dėžes; alus buvo parduotas uždarytose pakuotėse (neatidaryti kamšteliai), juos apžiūrėjus nustatyta, kad butelių kamšteliai nepažeisti (b. l. 33). Visa tai patvirtina, jog alus buvo parduotas būtent išsinešimui. Įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduota licencija prekybai visą parą licencijoje nurodytomis alkoholio grupėmis, alkoholį vartoti vietoje bare, esančiame (duomenys neskelbtini). Įmonės veiklos rūšis: viešasis maitinimas (b. l. 41). Kaip minėta, alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, netaikomas šiose viešojo maitinimo vietose parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima tik tada, kai yra tenkinamos kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Nagrinėjamu atveju, vertinti ar pažeidėja ėmėsi visų protingų ir proporcingų priemonių teisės reikalavimui užtikrinti, nėra pagrindo, kadangi ji pažeidė įstatymo nustatytą imperatyvą, t. y. pardavė neatidarytą alkoholio tarą. Be to, įvertinus ir parduotą didelį alaus butelių kiekį dviem asmenims, ir tai, kad jie buvo sudėti į dėžes, akivaizdu, jog alus buvo parduotas išsinešimui.

Taip pat, kaip visiškai nepagrįstas, atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad administracinėn atsakomybėn už šį pažeidimą traukiamas fizinis asmuo nėra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas, nes alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalis numato, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą yra baudžiamos įmonės. Aukštesnysis teismas pažymi, kad įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog fiziniams asmenims už šio įstatymo pažeidimus taikoma įstatymų nustatyta administracinė atsakomybė. Įstatymo 34 straipsnio 3 dalis numato įmonėms taikytinas ekonomines sankcijas už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Iš šių normų matyti, kad įstatymo 33 straipsnis ir 34 straipsnis už įstatyme išdėstytų reikalavimų bei draudimų pažeidimus numato skirtingus atsakomybėn trauktinus subjektus bei skirtingą jų patraukimo atsakomybėn procedūrą – 33 straipsnis numato administracinės atsakomybės fiziniams asmenims, o 34 straipsnis - ekonominių sankcijų juridiniams asmenims taikymo tvarką. Įstatyme nėra jokių nuorodų į tai, kad atsakomybė pagal minėtus straipsnius yra išimtinė ar alternatyvi ir kad įstatymo 34 straipsnis nustato išimtis, kada už šio įstatymo pažeidimus atsakomybė kyla ne fiziniams, o tik juridiniams asmenims, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Be to, pagal ATPK administracinėn atsakomybėn traukiami tik fiziniai asmenys.

Apeliantė tap pat nurodė, jog teismas jai paskyrė neadekvačią nuobaudą padarytam pažeidimui. Šis apeliantės prašymas tik deklaratyvus, nemotyvuotas. ATPK 164 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, jog šioje dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki keturių šimtų trisdešimt keturių eurų. ATPK 30² straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas T. T. nuobaudą atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į T. T. asmenybę, kuri yra ištekėjusi, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, dirba, nebausta administracine tvarka. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas paskyrė vienintelę sankcijoje numatytą nuobaudos rūšį – baudą, mažesnę už sankcijoje numatytos baudos vidurkį, t. y. 200 Eur. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktai T. T. skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog nėra pagrindo skunde nurodytais motyvais patenkinti apeliantės skundą. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 ir 3 dalimis, 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302¹³ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-19 nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja paskelbimo dieną.