- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- I-9009-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjui V. S. (V. S.), išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
V. S. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gegužės 18 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 1 600,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nehumaniškomis sąlygomis, kurias pareiškėjas prilygina kankinimams. Paaiškina, kad buvo laikomas perpildytose kamerose (kartu su dar 2–3 asmenimis, nors kameros plotas nesiekė net 8 kv. m.). Be to, kamerose buvo tik po 2 kėdes, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai ruoštis teismo posėdžiams. Nurodo, kad kamerose tualetai yra atviri. Paaiškina, kad nors ir yra sienelė, tačiau žmogus yra matomas, todėl yra labai nepatogu tualetu naudotis. Be to, ventiliacija kameroje labai silpna, todėl kamerose buvo juntamas tualeto kvapas. Atkreipia dėmesį, kad kamera Nr. 196, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. yra kritinės būklės (lubos byra, plytelės nudaužytos). Pažymi, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nei karto nebuvo atlikti tarakonų naikinimo darbai. Atsižvelgiant į visa tai, nurodo, kad pareiškėjui prasidėjo nemiga, stresas, pareiškėjas jaučia nuolatinę depresiją, baimę. Paaiškina, kad dėl to jam teko kreiptis į psichiatrą. Be to, teko kreiptis į gydytojus dėl nugaros skausmų. 2015 m. liepos 14 d. teisme gauti pareiškėjo skundo papildymai (b. l. 65–66), kuriuose pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo 2 dvigulės lovos, tualetas, 4 spintelės ir stalas, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo apie 1 kv. m. Papildyme pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo orumą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–13, 71–72). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškina, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.
Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 92).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pagrindiniu skundo argumentu pareiškėjas nurodo tai, kad pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Pareiškėjo asmens įskaitos kortelės duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. gruodžio 15 d. (b. l. 14). Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. gegužės 28 d. (b. l. 9). Kaip minėta, pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 18 d. (b. l. 4), todėl nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 8–9), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2014 m. gruodžio 17–31 d., 2015 m. sausio 3–5, 7, 15–26, 30 d. bei 2015 m. vasario 1–4 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 189, kurios plotas – 7,86 kv. m., 2015 m. vasario 6–8, 10 d. pareiškėjas su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 153, kurios plotas – 7,94 kv. m., 2015 m. vasario 11–17, 19–28 d., 2015 m. kovo 1–8, 10–31 d., 2015 m. balandžio 1–10, 16–20, 22–28, 30 d., 2015 m. gegužės 1–4, 6–18 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 196, kurios plotas taip pat 7,94 kv. m. Taigi, iš viso 127 paras (4,2 mėn.) ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisų teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos
3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (daugiau nei 4 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose buvo apie 2,6 kv. m.) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad tualetai kamerose buvo nors ir atitverti sienele, tačiau atviri, t. y. kameroje esantys asmenys, o taip pat pareigūnai matė kaip pareiškėjas naudojosi tualetu. Be to, kameroje jautėsi blogas tualeto kvapas, nes ventiliacija buvo labai silpna.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su unitazu ir ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K pateikė teismui vaizdinę informaciją, iš kurios matyti, kad visose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. kamerose Nr. 110, Nr. 153, Nr. 189, Nr. 196 ir Nr. 263, tualetas iš priekio nėra niekaip atitvertas (b. l. 73–82). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K nors ir atitvėrė tualetą sienele iš vienos pusės, tačiau pažeidė Taisyklių 14.5 punkto reikalavimą sanitarinio mazgo vietą sienele atitverti nuo likusio kameros ploto.
Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, taip pat nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino minimalaus privatumo pareiškėjui naudojantis tualetu ir pažemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.
Kaip minėta, pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad kamerose buvo tik po 2 kėdes. Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 2 d. pažymoje šią informaciją patvirtino (b. l. 38).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Atsižvelgiant į tai, ir į tai, kad kamerose pareiškėjas paprastai buvo laikomas su dar dviem ar trimis asmenimis, konstatuotinas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo tarakonų.
HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarakonai buvo aptikti ir dezinsekcijos darbai atlikti 2015 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 263 (b. l. 46), kurioje pareiškėjas buvo apgyvendintas po 3 mėnesių. Taip pat tarakonai pastebėti ir jų dezinsekcijos darbai atlikti 2015 m. vasario 12 d. kamerose Nr. 189 ir Nr. 196 (b. l. 47), kuriose pareiškėjas buvo laikomas atitinkamai 2014 m. gruodžio mėnesį ir 2015 m. vasario–gegužės mėnesiais. 2015 m. vasario 5 d. dezinsekcijos bei deratizacijos darbai atlikti kameroje Nr. 153 (b. l. 48), į kurią pareiškėjas buvo perkeltas būtent 2015 m. vasario 5 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, susijęs su tarakonais, pripažįstamas iš dalies (dėl tam tikrų kamerų) pagrįstu byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K netinkamai organizavo profilaktinius aplinkos kenksmingumo pašalinimus (tam tikrose kamerose buvo tarakonų) ir pažeidė HN 76:2010 60 punkto reikalavimus.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamera Nr. 196, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. (t. y. didžiąją savo buvimo Lukiškių TI-K laiko dalį), buvo kritinės būklės.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras minėtos kameros patikrinimą atliko 2015 m. vasario 24–25 d. (b. l. 39–41) ir nustatė, kad joje buvo neužtikrintas HN 76:2010 28 punkto reikalavimo laikymasis, t. y. kameroje buvo atšokusių lubų ir sienos dažų, ties įrengtu sanitariniu mazgu buvo nukritusių sienos plytelių, lubų ir sienų paviršiai nebuvo tinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai. Buvo nurodyta Lukiškių TI-K administracijai šiuos pažeidimus pašalinti iki 2015 m. gegužės 25 d. Byloje nėra duomenų, ar pažeidimai buvo pašalinti, o jei buvo, tai – kada.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Konvencijos 3 straipsnio, Įsakymo 1.3.1 punkto ir Taisyklių 14.5 punkto ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, HN 76:2010 28 ir 60 punktų pažeidimai), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 6 d. kreipėsi į psichiatrą, skųsdamasis miego sutrikimais (b. l. 31). Psichiatras pažymėjo, kad pareiškėjas ramus, tvarkingas, pareiškėjo mąstymas nuoseklus, be įtampos, depresijos ir psichozės reiškinių. Psichiatras konstatavo, kad gydymas pareiškėjui nereikalingas. Pareiškėjas dar kartą kreipėsi į psichiatrą 2015 m. balandžio 22 d., skųsdamasis miego sutrikimais, nerimu, įtampa (b. l. 34). Psichiatras asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pareiškėjas pokalbio metu ramus, be įtampos, be depresijos ar psichozės reiškinių. Miego sutrikimui gydyti pareiškėjui buvo paskirti vaistai. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 16). Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir LVAT formuojama praktika, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 762,00 Eur, skaičiuojant 6,00 Eur už vieną parą (127 paros x 6,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 600,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 762,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo patikslintas skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. S. (V. S.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 762,00 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt du eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.