Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Valdo Ciesiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, jo išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. (2 paros).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktais, jis įpareigotas laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu nesiartinti prie nukentėjusiųjų R. B. ir G. B. arčiau kaip 50 metrų atstumu bei per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. K. buvo nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 13 d. apie 14 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suėmė posūnį G. B., gim. (duomenys neskelbtini), už pečių, išvertė jį iš lovos antro aukšto, dėl ko G. B. nukrito ant grindų, po to ant grindų gulintį G. B. prispaudė keliu, užlauždamas jo ranką bei koją, taip sukėlė nukentėjusiajam šeimos nariui G. B. fizinį skausmą; tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 14.10 val., R. B. bandant jį atitraukti nuo G. B., abiem rankomis pastūmė ant lovos R. B., su kuria gyveno kartu neįregistravęs santuokos, pastarajai nukritus, spaudė sulenkta ranka už kaklo ir tuo sukėlė šeimos narei nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje nuosprendį skundžia nuteistasis G. K. Esminiai jo skundo argumentai yra tokie : 1) jis buvo nuteistas tik pagal niekuo nepatvirtintus nukentėjusiųjų parodymus, kuriais tikėti negalima, nes nukentėjusioji siekia tiesiog pasipelnyti; 2) apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, jog jis smurtavo prieš savo šeimos narius, kadangi jis ir R. B. nėra sugyventiniai, negyvena faktinėje santuokoje, o G. B. nėra jo posūnis; 3) G. B. jo veiksmais sukeltas fizinis skausmas nebuvo įrodytas; 4) teismas be pagrindo jam skyrė įpareigojimą pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nes jau yra registruotas šioje tarnyboje nuo 2017 m. spalio 31 d., be to, Norvegijoje jis turi įmonę „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini).

7. Kolegija, patikrinusi byloje surinktus ir nuosprendyje nurodytus apelianto kaltės įrodymus, pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus ir padarytas išvadas, sutinka, kad G. K. šioje byloje pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš nukentėjusiuosius R. B. ir G. B. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais teoriniais ir teismų praktikos suformuotais teiginiais apie šios nusikalstamos veikos sudėtį. Iš tiesų, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Tai materialioji teisės norma – baudžiamoji atsakomybė pagal ją kyla artimam giminaičiui ar šeimos nariui sukėlus įstatyme numatytas pasekmes, t. y. arba jam sukėlus fizinį skausmą, arba jį nežymiai sužalojus, arba jį trumpam susargdinus. Šiuo atveju G. K. buvo nuteistas už tai, kad teismo nuosprendyje nurodytais veiksmais (G. B. už pečių išvertęs iš lovos antro aukšto, dėl ko jis nukrito ant grindų, po to jį ant grindų prispaudęs keliu, užlaužęs jo ranką bei koją; R. B., kuri siekė padėti sūnui, abiem rankomis pastūmęs ant lovos, po to spausdamas sulenkta ranka jai už kaklo) sukėlė abiem jiems fizinį skausmą.

8. Fizinį skausmą įrodyti yra komplikuota, nes fizinis skausmas, visų pirma, yra labai individualus – kiekvienas žmogus fizinį skausmą jaučia savaip, skirtingi žmonės skausmą pakelia labai skirtingai, nes kiekvienam žmogui būdinga skirtinga taip vadinama skausmo kartelė – skausmo lygis (tas pats poveikis vieniems žmonėms yra skausmingesnis nei kitiems; vieniems nežymus prisilietimas prie kūno palieka hematomą, kitiems poveikis turi būti stipresnis, ir pan.). Tai priklauso ne tik nuo paties žmogaus individualių savybių, tačiau ir nuo aplinkos sąlygų (vienaip fizinis skausmas jaučiamas esant šaltame ore, visiškai kitaip – būnant šiltoje patalpoje; skirtingas fizinis skausmas jaučiamas apsvaigus nuo alkoholio ir esant blaiviam, ir t. t.). Pagaliau, fizinis skausmas nėra nustatomas teismo medicinos specialistų – jie dažniausiai tiesiog vertina patį poveikį žmogaus kūnui ir daro tik tikimybines išvadas, kad vienas ar kitas poveikis gali būti skausmingas ar ne. Pažymėtina ir tai, kad sudėtingą virš nurodytų pasekmių įrodinėjimą lemia ir baudžiamųjų bylų, susijusių su smurtu artimoje aplinkoje, specifika – dažniausiai smurtaujama aplinkoje, kurioje būna tik kaltininkas ir nukentėjusysis, pašalinių smurto liudytojų kaip taisyklė tokiuose įvykiuose nebūna. Todėl, svarbią reikšmę tokiose bylose įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pvz., parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą), ypač atvejais, kuomet nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų, kurie po to dažniausiai nustatomi teismo medicinos specialistų išvadomis.

9. Nuteistasis G. K. viso proceso metu neigė įvykio metu atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius. Pirmos instancijos teismas jo parodymus atmetė nurodęs, kad jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų R. B., G. B., liudytojos M. B. parodymais, iš dalies – teismo psichologijos ekspertizės akto išvada. Nukentėjusioji R. B. parodė, kad 2017 m. balandžio 13 d. apeliantas namuose girtavo. Sūnus G. B. lovoje (jos antrame aukšte) ruošė pamokas, nepakluso jos prašymui nulipti ir sėsti prie stalo. Tuomet nuteistasis nutempė G. nuo lovos ant grindų, spaudė jam keliu nugarą, pradėjo laužti ranką ir koją, ant jo šaukti. Sūnus prašė paleisti, rėkė iš skausmo, todėl ji puolė jam į pagalbą. Dėl to G. K. ją stūmė ant lovos ir spaudė ranka jos kaklą, liepdamas pasirinkti jį arba vaikus. Pasak nukentėjusiosios, kaklo spaudimas buvo stiprus, ji duso. Tokius parodymus nukentėjusioji davė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kuomet ji su pareiškimu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių (1 t., 10 – 13, 18 – 19, 21 – 23 b. l.). Tapačius parodymus nukentėjusioji davė ir teisme (2 t., 122 – 125 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu teisėjo apklaustas nepilnametis nukentėjusysis G. B. apie įvykį papasakojo, kad jis ruošė pamokas savo lovoje, nes prie stalo jam trukdė kambaryje buvę mažesni vaikai. Mama pasiūlė jam ruošti pamokas kitur, jis nepakluso. Tuomet nuteistasis, kurį jis vadino patėviu, numetė jį nuo lovos, prispaudė prie grindų, užlaužė ranką ir koją. Jam skaudėjo, jį ginti atėjo mama. Po to G. K. smaugė mamą per kaklą. Mamai patėvis liepė pasirinkti, ar ji gyvens su juo, ar su vaikais. Jis jautėsi paniekintas, be to, laužiant ranką ir koją jautė stiprų skausmą. Patėvis jį veikdavo psichologiškai, niekindavo, tyčiodavosi (1 t., 66 – 69 b. l.). G. B. parodymus patvirtino ir jo sesuo M. B., kuri paties įvykio nematė, tačiau po įvykio bendraudama su broliu ir motina socialiniame tinkle „Facebook“ ji sužinojo, jog būdamas girtas G. K. brolį G. numetė nuo lovos antro aukšto ant žemės, laužė broliui ranką, koją. Kai motina bandė brolį gelbėti, nuteistasis ją pradėjo smaugti (1 t., 77 – 78 b. l.; 2 t., 110 b. l.). Nukentėjusiojo G. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus įvertinę specialistai teismo psichologai (2 t., 163 – 169 b. l.) patvirtino, jog nukentėjusysis galėjo suprasti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. G. B. nebuvo nustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Specialistų tvirtinimu, nukentėjusysis parodymus davė remdamasis savo asmenine patirtimi. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad G. B. ir specialistams psichologams tyrimo metu nurodė iš esmės tuos pačius G. K. smurtinius veiksmus prieš jį ir prieš jo motiną R. B. bei įvardino, kad dėl smurto jis jautė skausmą, pažeminimą ir nuoskaudą (ekspertizės akto 10 – 11 puslapiai). Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, šioje byloje pakanka įrodymų, kad G. K. 2017 m. balandžio 13 d. smurtavo prieš savo sugyventinę R. B. ir jos sūnų G. B., t. y. atliko tuos smurtinius veiksmus, už kuriuos buvo nuteistas. Abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtino ir liudytoja M. B., kolegija neturi pagrindo.

10. Apeliantas skunde tvirtina, kad jei G. B. jis būtų nubloškęs ant grindų iš lovos antro aukšto (pagal jo parodymus teisme – aukštis buvo apie 1,85 cm), nukentėjusysis turėjo susižaloti stipriau, įskaitant net kaulų lūžius. Tačiau, kolegija nesiima vertinti „kas būtų buvę, jei būtų buvę“. Šiuo atveju kalbama apie nukentėjusiesiems sukeltą fizinį skausmą. Iš bylos matyti, jog tiek vienas, tiek kitas nukentėjusysis patvirtino dėl nuteistojo veiksmų jautę skausmą, G. B. dėl to prašėsi paleidžiamas, šaukė, dėl to padėti jam atskubėjo jo motina R. B.. Ši nukentėjusioji taip pat parodė, jog G. K. įvykio metu ją smaugiant, t. y. kumščiu spaudžiant jos kaklą, ji taip pat juto skausmą, net buvo išsigandusi, jog apeliantas ją gali pasmaugti. Kolegijos nuomone, tokie apelianto smurtiniai veiksmai (tampymas, rankos ar kojos laužimas, smaugimas) ir be specialistų vertinimo įprastai yra skausmingi. Be to, įvertinus dar ir tai, kad nuteistasis smurtavo prieš moterį ir nepilnametį vaiką, pagal nustatytas įvykio aplinkybes, jis savo veiksmais neabejotinai galėjo sukelti ir sukėlė jiems fizinį skausmą. Dėl to jokių abejonių nekyla.

11. Nuteistojo veika dėl 2017 m. balandžio 13 d. įvykio teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi jis fizinį smurtą panaudojo prieš šeimos narius. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnio 2 dalyje. Čia nurodyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariais yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Apeliantas skunde teigia, kad jis su R. B. bendrai negyveno, registruoti ir gyveno atskirai tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, bendro ūkio nevedė, todėl ji ir G. B. nėra jo šeimos nariai. Su tuo kolegija nesutinka. Iš bylos matyti, kad nuteistasis su R. B. susipažino 2012 m. – apie tai davė parodymus tiek nukentėjusioji, tiek ir pats apeliantas. Abu pradėję bendrauti, susilaukė dviejų vaikų : K. K. gimė (duomenys neskelbtini), o M. K. – (duomenys neskelbtini). Jau vien tai patvirtina, kad jie ne tik palaikė glaudžius tarpusavio santykius, tačiau ilgą laiką bendravo pakankamai artimai. R. B., G. B., M. B. vienareikšmiai parodė, jog nuteistasis pradėjęs bendrauti su R. B. gyveno kartu tiek jiems būnant Norvegijoje, tiek ir grįžus į Lietuvą, kur jie apsistodavo (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateikta charakteristika, jog G. K. aukščiau nurodytu adresu gyveno kartu su jo vaikų motina R. B., nors, kaip teigiama šiame dokumente, pats G. K. tai neigdavo sakydamas, kad juos tik lanko. Į (duomenys neskelbtini) kaimą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje R. B. su vaikais išvyko gyventi tik po kilusio konflikto, t. y. po to, kai ji kreipėsi į policiją dėl G. K. smurtavimo (2 t., 17 b. l.). Beje, ir pats apeliantas 2017 m. rugpjūčio 30 d. apklaustas įtariamuoju (2 t., 30 b. l.) parodė, jog 2017 m. rugpjūčio 28 d. apie 1 val. jis miegojo bute (duomenys neskelbtini), kur gyvena kartu su R. B. neįregistravę santuokos. Iš esmės analogiškus parodymus jis davė ir įtariamojo apklausos metu 2017 m. rugsėjo 6 d., kur jis patvirtino, kad su R. B. gyvena kartu, turi bendrų vaikų, gyvena viename bute, bet atskirai, bendro ūkio neveda, bet kartais būna kviečiamas šeimyninių pietų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nuteistasis, gyvendamas kartu tame pačiame bute su R. B., gali daryti prieš ją smurtines veikas, todėl jam buvo skirta net kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium (2 t., 45 – 50 b. l.). Byloje esančioje charakteristikoje iš (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos užfiksuota, kad iš Norvegijos grįžusio ir 2015 m. mokytis pradėjusio G. B. elgesys labai pasikeitė, kai iš užsienio grįžo jo patėvis, kuris perdėtai rūpinosi G. mokymosi rezultatais ir jo elgesiu, kontroliavo kiekvieną jo žingsnį, skambindavo mokytojams reikalaudamas paaiškinti, už ką G. gaudavo konkrečius pažymius, ir pan. Čia nurodyta, kad G., apsigyvenus kartu patėviui, tapo apatiškas, būdavo liūdnas, nustojo bendrauti su draugais. Tokiu būdu, byloje daugiau negu pakanka duomenų, jog nuteistasis su R. B. gyveno bendrai neįregistravę santuokos, todėl BK 140 straipsnio prasme nukentėjusieji laikytini jo šeimos nariais.

12. Pirmos instancijos teismas G. K. nubaudė laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams ir įpareigojo jį ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, todėl kolegija šio klausimo išsamiau neanalizuoja. Apeliantas nesutinka su jam paskirtu įpareigojimu, skunde teigdamas, kad jis yra registruotas darbo biržoje Lietuvoje, be to, jis turi įmonę Norvegijoje. Iš tiesų, byloje esantis Darbo biržos sistemos išrašas (2 t., 25 b. l.) rodo, jog apeliantas nuo 2017 m. sausio 31 d. buvo registruotas darbo biržoje. Tačiau, 2018 m. sausio 15 d. išrašas apie asmens darbovietę iš Sodros (2 t., 92 b. l.) patvirtina, kad duomenų apie G. K. šios įstaigos duomenų bazėje nerasta. 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdyje apeliantas pats patvirtino, kad jis niekur nedirba (2 t., 105 – 106 b. l.). Su atsiliepimu į apeliacinį skundą R. B. pateikė duomenis, kad apelianto minima jo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo dar 2014 m. vasario 18 d. Todėl, kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmos instancijos teismo nuteistajam paskirtas įpareigojimas yra perteklinis ar skirtas nepagrįstai.

13. Apibendrindama aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais kolegija pagrindų nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.