- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-19
- Bylos Nr.
- A-614-552/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03919-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 62–70), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1SS–(7.5.)-1849; 2) panaikinti Tarnybos Širvintų skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 44VĮ–(14.44.2.)-920 „Dėl žemės sklypų Nr. 44–4, 44–5, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaimuose, Širvintų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“ 1.1 ir 1.2 punktus.
Pareiškėjas nurodė, kad 1991 m. kovo 14 d. Valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 44 jo tėvui J. J. valstiečio ūkiui steigti nuosavybėn ir nemokamai buvo suteikta 33,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime. Tarnybos Širvintų skyriaus 1995 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 89–2936 į dalį šios žemės, t. y. 9,43 ha, pareiškėjo tėvui buvo atkurtos nuosavybės teisės. Likusią dalį žemės – 22,93 ha – 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2066–89 buvo nuspręsta J. J. parduoti, tačiau duomenų apie sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį nėra. Tarnybos Širvintų skyrius apmokėjimo ar informacijos apie apmokėjimą už nurodytą žemės dalį negavo, todėl priėmė ginčijamą įsakymą dėl žemės sklypų Nr. 44–4 ir 44–5 paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal iki 1998 m. balandžio 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ nuostatas, turėjo būti parengtas žemės sklypo paženklinimo aktas, o pareiškėjo tėvui išsiųstas mokėjimo pranešimas ar sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Žemės sklypų išpirkimo tvarką nuo 1998 m. balandžio 1 d. reglamentavo Vyriausybės nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklės jokių terminų žemei išpirkti nenustatė, tačiau pagal jų 13 punktą asmeniniam ūkiui suteikti žemės sklypai galėjo būti privatizuojami po to, kai yra patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektai. Ginčo žemės sklypų matavimai ir ribų paženklinimo aktai surašyti 2003 m. rugsėjo 17 d., juose kaip sklypų savininkas nurodytas pareiškėjo tėvas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad žemėtvarkos institucijos nepripažino, kad už žemę turėjo būti sumokėta iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. Toks terminas atsirado Taisyklių 7.2.4 punkte, redakcijoje galiojančioje nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d., tačiau šios nuostatos yra nelogiškos. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos nenustato, kad iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. neišpirkta asmeniniam ūkiui suteikta žemė turi būti paimama į laisvos valstybinės žemės fondą.
Pareiškėjas paaiškino, kad prieš priimant ginčijamą įsakymą turėjo būti panaikinti 1991 m. kovo 14 d. Valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 44 ir Tarnybos Širvintų skyriaus 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 2066–89. Pareiškėjo teigė, kad Tarnyba jo tėvo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, raštus dėl apmokėjimo siuntė adresu, kuriuo tėvas negyveno, o ginčijamo įsakymo tėvas negavo, nes iki mirties gulėjo ligoninėje. Ant ginčo žemės sklypų padalijimo planų pareiškėjo tėvo parašo nėra, todėl kyla abejonių, ar jis apie juos žinojo.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 129–139 teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad teisę išsipirkti valstiečio ūkiui steigti suteiktą žemę nustatė nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 7.2.4 punktą (redakcija galiojanti nuo 2011-08-24) už valstiečių ūkiui suteiktus ir naudojamus žemės sklypus, kuriuos buvo leista pirkti, iki 1998 m. gruodžio 31 d. turėjo būti sumokėta vienkartinėmis išmokomis arba iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. , pinigais. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymas, pagal kurio 12 straipsnio 1 dalies 11 punktą, žemė, kurią buvo leista pirkti, bet pinigai ar vienkartinės valstybės išmokos nesumokėti, priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo tėvui nebuvo žinoma apie 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 2066–89, suteikiantį teisę pirkti ginčo žemę, nes pareiškėjo tėvas dėl žemės pirkimo pateikė 1996 m. gruodžio 15 d. ir 2003 m. liepos 31 d. prašymus, dalyvavo 2003 m. rugsėjo 17 d. ženklinant žemės sklypus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su 1995 m. gegužės 18 d. išvada, kurioje nurodyta perkamos žemės dalis. Pareiškėjo tėvas už ginčo žemę turėjo sumokėti iki 2001 m. rugpjūčio 17 d., tačiau duomenų, kad tai buvo padaryta, nepateikta. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatino sąvokas asmeninio ūkio žemė ir valstiečio ūkio žemė, todėl nepagrįstai nurodė, kad joks terminas sumokėti už ginčo žemę teisės aktuose nebuvo nustatytas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu (II t., b. l. 106–110) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo tėvui pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteikti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Širvintų seniūnijoje, Širvintų rajone, buvo paimti į laisvos valstybinės žemės fondą.
Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypai į laisvos valstybinės žemės fondą paimti vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, Atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintu Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašu, nes nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas už parduodamus žemės sklypus nustatyta tvarka sumokėjo iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.
Teismas vadovavosi Valstiečio ūkio įstatymo 7 straipsniu, kuriame nurodyta, kad žemė ir kitos naudmenos (miškai, vandens telkiniai ir kt.) valstiečio ūkiui buvo suteikiamos nemokamai. Lietuvos Respublikos piliečiams, norintiems steigti valstiečio ūkį, žemė suteikiama iš valstybinio rezervo, valstybinio miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų žemės, paimtos į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pagal tuo metu galiojusias Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, piliečiai, įsigydami žemės ūkio paskirties žemę, kurios žemėnaudos, suformuotos pagal Valstiečio ūkio įstatymą arba pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, yra didesnės negu sugrąžinamos privatinėn nuosavybėn žemės ekvivalentiškas plotas, taip pat jeigu jie neturėjo susigrąžinamos žemės, perka ją iš valstybės išsimokėtinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne ilgiau kaip per 15 metų.
Teismas nurodė, kad atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarką laikotarpiu nuo 1993 m. gruodžio 25 d. iki 1999 m. gegužės 1 d. nustatė galiojusi Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 967 patvirtinta Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarka. Pagal šios tvarkos nuostatas, piliečiai, perkantys žemės sklypus ne aukciono tvarka ūkininko ūkiui steigti arba plėsti, bendrai žemės ūkio veiklai, kitai žemės ūkio veiklai, taip pat perkantys ne aukciono tvarka miškų ūkio paskirties žemės sklypus, moka: valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis – perkant žemės sklypus, kuriais buvo leista naudotis asmenims pagal Valstiečio ūkio įstatymą, tačiau šios žemės įsigijimas nuosavybėn nebuvo laiku įformintas, – iš karto (16.1 punktas); pinigais – iš karto arba išsimokėtinai per 15 metų. Perkant žemės sklypą išsimokėtinai, iš karto turi būti sumokėta ne mažiau kaip 10 procentų nustatytos žemės sklypo kainos, kita suma – per tolesnius 14 metų, pradedant antraisiais kalendoriniais metais nuo sklypo įsigijimo.
Teismas pažymėjo, kad nuo 2003 m. vasario 22 d. įsigaliojo Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų pardavimo žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka (toliau – Tvarka), kuri, inter alia, reglamentavo įstatymų nustatyta tvarka valstiečių ūkiui steigti suteiktų ir naudojamų žemės sklypų įsigijimą nuosavybėn. Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarime Nr. 236 taip pat buvo nustatyta, kad prašymai parduoti valstybinės žemės sklypus žemės ūkio paskirčiai (veiklai), pateikti ir neišnagrinėti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, nagrinėjami pagal šiuo nutarimu patvirtintas Tvarkos nuostatas (2.9 punktas). Piliečiai, pirkdami iš valstybės žemės sklypą, gali jį įsigyti iš karto arba išsimokėtinai, bet per terminą, ne ilgesnį už nustatytąjį Žemės reformos įstatyme (2.13 punktas). Pagal nutarimo 2.14 punktą, kai už perkamą žemės sklypą atsiskaitoma iš karto, pirkėjas sumoka kredito įstaigoje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytą žemės sklypo pardavimo kainą. Kai žemės sklypas perkamas išsimokėtinai, pirkėjas ne mažiau kaip 10 procentų nustatytosios žemės kainos turi sumokėti iš karto, o kitą sumą – valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytais terminais, pradėdamas mokėti antraisiais kalendoriniais metais po valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (2.15 p.). teismas nustatė, kad nurodytos nuostatos iš esmės nepakito iki ginčijamo Tarnybos 2013 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 44VĮ–(14.44.2.)–920 priėmimo momento.
Teismas darė išvadą, kad Tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 18 d. sprendime, terminas, per kurį turi būti sumokėta už perkamą valstiečio ūkiui steigti suteiktą žemę, yra nustatytas Žemės reformos įstatyme. Pagal pareiškėjo tėvo prašymo leisti pirkti ginčo žemės sklypus ir Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2066–89 priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, ginčo žemės sklypai galėjo būti įsigyjami iš karto valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais ar išsimokėtinai per 15 metų terminą. Apmokėjimo už perkamus žemės sklypus, kai jie perkami išsimokėtinai, tvarka nustatyta anksčiau nurodytuose įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, t. y. pirkėjas iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turi sumokėti ne mažiau kaip 10 procentų nustatytosios žemės kainos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą). Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 11 punktą nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos.
Teismas įvertinęs surinktų įrodymų visetą ir atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad prašomas panaikinti Tarnybos direktoriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais.
III.
Pareiškėjas J. J. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 114–119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas paaiškina, kad netinkamo teisinio pagrindo konstatavimas turėjo būti pagrindu panaikinti neteisėtą įsakymą.
Pareiškėjas nurodo, kad Žemės reformos įstatymas nenustatė termino skaičiavimo pradžios ir nenustatė, per kiek metų šalys turi sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Apelianto nuomone, teismo cituojamame LR Žemės reformos įstatymo 8 straipsnyje kalbama ne apie terminą, per kurį turi būti sudaryta sutartis, o terminą, per kurį, sudarius sutartį, turi būti sumokėta kaina, jeigu perkama išsimokėtinai. Teismo cituojamame 2003 m. vasario 18 d. LR Vyriausybės nutarime Nr.236 taip pat nėra nurodytas terminas, per kurį turi būti pasirašyta pirkimo - pardavimo sutartis, tačiau yra nurodytos kitos esminės sąlygos pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, kurios leidžia manyti, kad teismas, jų nevertindamas, padarė nepagrįstas išvadas dėl praleisto termino.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai siaurai aiškino minėtą Tvarką. Tvarkos 9 punktas nustato, kad žemėtvarkos skyrius organizuoja žemės sklypo pardavimą, turėdamas dokumentus, išvardintus 9–to punkto 9.1–9.7 papunkčiuose. Teismas, vertindamas, ar įvykdytas Tvarkos 9.7 punkto reikalavimas, sprendė, ar yra įrodymas, patvirtinantis, kad pilietis sumokėjo pinigus, tačiau nevertino tos aplinkybės, ar tam piliečiui buvo pateiktas mokėjimo pranešimas. Minimame papunktyje yra nustatyta pareiga pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad pilietis sumokėjo už nustatytąją tvarka ir sąlygomis leistą pirkti žemę pinigais ir /arba valstybės vienkartinėmis išmokomis (kai pilietis yra sumokėjęs už nustatytąją tvarka ir sąlygomis leistą pirkti žemę pagal mokamuosius pranešimus). Teisme pareiškėjas įrodinėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad J. J. buvo pateiktas dokumentas kainos apmokėjimui.
Pareiškėjas nurodo, kad teismo nurodyti norminiai aktai, kuriais buvo vadovaujamasi sprendžiant dėl įsakymo teisėtumo, leidžia padaryti išvadas, jog yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių kad šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti sandorį; šalys atliko dalį veiksmų, būtinų pagal teismo nurodytas teisės normas, kad pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį; dalis veiksmų neatlikta, tačiau joks šiuo metu galiojantis teisės aktas nedraudžia paveldėtojams užbaigti pradėtos žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn procedūras.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė neteisėtą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad nustačius, jog žemės sklypai nenaudojami, atsakovas turėjo teisę tą pačią dieną priimti skundžiamą įsakymą ir toks įsakymas be nuorodos į atitinkamus norminius aktus, nustatančius teisę už nenaudojimą atimti žemę, yra teisėtas. Kritikuodamas šią teismo išvadą, apeliantas remiasi 1994 m. gruodžio 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1244 patvirtintais Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, pagal kuriuos už žemės naudojimo reikalavimų pažeidimus gali būti surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 127–132) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas be argumentų, išdėstytų pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą, papildomai pažymi, kad valstiečių ūkiui valstybės išperkamos žemės statuso suteikimas yra siejamas su kelių faktų buvimu, t.y. jei žemė yra suteikta pagal įstatymus, žemė naudojama, šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už šią žemę yra sumokėta pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota taisyklė - neįgyvendinus teisės išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę nustatyta lengvatine tvarka per nustatytą terminą, ši žemė tampa laisva valstybine žeme, kartu išnyksta ir teisė lengvatine tvarka įgyti nuosavybės teisę į šią žemę. Pažymėjo, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 7.2.4 papunktyje (redakcija, galiojanti nuo 2011-08-24) nurodyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projekte projekto autorius pagal žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą asmenų sąrašą suprojektuoja valstiečio ūkiui suteiktus ir naudojamus žemės sklypus, kuriuos jų naudotojams pagal galiojusius teisės aktus buvo leista pirkti ir už juos sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis iki 1998 m. gruodžio 31 d. arba pinigais iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.
Atsakovo nuomone, apelianto argumentas, kad „yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti sandorį“ yra nepagristas. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo tėvas J. J. nesumokėjo už leistą pirkti valstiečio ūkiui suteiktą žemę nei visos sumos iškarto (pinigais ar vienkartinėmis išmokomis), nei per 10 metų, nei per 15 metų laikotarpį, pareiškėjo tėvas nuo 2006 m. vasario 21 d. negyveno (duomenys neskelbtini) kaime, Širvintų rajone ir apie savo faktinę gyvenamąją vietą nebuvo pranešęs Nacionalinei žemės tarnybai (tuometinei Vilniaus apskrities viršininko administracijai), nesidomėjo nei pats asmeniškai, nei per atstovus žemės sklypų privatizavimo eiga, nesinaudojo jam suteiktais sklypais, kviečiamas į Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyrių ne tik neatvyko, bet ir neinformavo apie neatvykimo priežastis, taigi galima daryti išvadą, kad J. J. neturėjo realių ketinimų sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Byloje kilęs ginčas dėl asmens teisės žemės reformos proceso metu įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, kurie jam buvo paskirti pagal Valstiečių ūkio įstatymą ir dėl sprendimo, kuriuo šie žemės sklypai vėliau buvo paimti į laisvos valstybinės žemės fondą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo tėvas tinkamai ir įstatymo nustatytu terminu neįgyvendino savo teisės lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti jam pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteiktus žemės sklypus, atmetė visus pareiškėjo reikalavimus.
Apeliantas teigia, kad teismas neatkreipė tinkamo dėmesio, jog atsakovas netinkamai vykdė savo funkcijas, nenurodė žemės naudotojui, kokia tvarka reikia pirkti žemės sklypus, todėl tokia teisė turėtų būti suteikta jam, kaip turto paveldėtojui, tęsiant žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn procedūras.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra J. J., mirusio 2013 m. gruodžio 15 d., sūnus ir įpėdinis. Pareiškėjo tėvui pagal Valstiečio ūkio įstatymą 1991 m. kovo 14 d. Valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 44 buvo suteikta 33,60 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime Širvintų rajone valstiečių ūkiui steigti. Pagal Valstiečio ūkio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį žemė ir kitos naudmenos valstiečių ūkiui buvo suteikiamos nemokamai, tačiau disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota: valstiečių ūkio žemė negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ar įkeičiama, taigi ši žemė netapo visapusišku pareiškėjo tėvo nuosavybės teisės objektu, kaip jis suprantamas Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso IV knygoje.
Vilniaus apskrities viršininko 1995 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 89–2936 į dalį šios žemės, t. y. 9,43 ha, pareiškėjo tėvui buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra. Pareiškėjo tėvas 1996 m. gruodžio 15 dieną parašė prašymą pirkti likusią naudojamos žemės dalį, t.y. 22,93 ha, o Vilniaus apskrities viršininko 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2066-86 jam buvo leista pirkti šį žemės plotą. Vėliau nei valstybės institucijos, nei pareiškėjo tėvas jokių veiksmų, susijusių su žemės įsigijimu privačion nuosavybėn, neatliko. Toliau vykdant žemės reformą, 2003 m. liepos mėnesį pareiškėjo tėvas parašė dar vieną prašymą pirkti žemę, tų pačių metų rugsėjo mėnesį jo naudojami žemės sklypai buvo paženklinti vietovėje, o 2003 m. spalio 2 d. pareiškėjo tėvui buvo išsiųsta informacija apie žemės kainą ir prašymas nurodyti mokėjimo terminus, tačiau J. J. už žemę nei visos kainos, nei kokios nors jos dalies iki savo mirties 2013 metais nesumokėjo. 2013 m. rudenį, patikrinus šios žemės naudojimą, buvo surašyti aktai, kuriais konstatuota, kad valstybinė žemė naudojama netinkamai, todėl Tarnybos Širvintų skyriaus direktoriaus 2013 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 44VĮ–(14.44.2.)–920 buvo nuspręsta paimti šiuos pareiškėjo tėvo naudotus žemės sklypus į laisvos valstybinės žemės fondą.
Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi žemės sklypų pareiškėjo tėvui suteikimo metu), Valstiečio ūkio įstatymo pagrindu suteiktą daugiau nei turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus. Vėliau pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakciją, įsigaliojusią nuo 1993 m. liepos 15 d., valstiečio ūkio žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 15 metų. Sistemiškai vertinant šiuos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, matyti, kad žemės išpirkimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo sprendimo parduoti žemės sklypą, t.y. nuo 1996 metų. Taigi pareiškėjo tėvas turėjo teisę iki 2011 metų išsipirkti jam valstiečio ūkiui suteiktą žemę šio teisės akto nustatyta lengvatine tvarka, tačiau to nepadarė. Vėliau žemė tapo laisva valstybine žeme Atkūrimo įstatymo prasme, kartu išnyko ir pareiškėjo tėvo teisė Žemės reformos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta lengvatine tvarka įgyti nuosavybės teisę į šią žemę. Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su žemės, skirtos pagal Valstiečio ūkio įstatymą, valdymo tęstinumu ir lengvatiniu išsipirkimu, nepagrįsti. Objektyvių duomenų, kad pareiškėjui išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę buvo sutrukdyta būtent dėl žemėtvarkos institucijų kaltės, byloje nesurinkta. Priešingai, įrodymų visuma rodo, kad pareiškėjo tėvas nebuvo vidutiniškai rūpestingas, apdairus ir nesiėmė jokių veiksmų, kad sumokėtų bent dalį naudojamos žemės kainos iki Žemės reformos įstatyme nurodyto termino pabaigos.
Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, susiję su taisyklių, taikomų asmeninio ūkio žemės įsigijimui, nesilaikymo nėra pagrįsti, nes nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne dėl asmeninio ūkio žemės, taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 13 punktas ginčui spręsti netaikytinas.
Pasisakydama dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių 2013 m. spalio 7 d. žemės naudojimo patikrinimo aktuose Nr.44ŽN-(14.44.73.)-100 ir Nr.44ŽN-(14.44.73.)-101 nurodytas aplinkybes apie pareiškėjo tėvui suteiktų žemės sklypų naudojimo ydingumą. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjo tėvas už jam pagal Valstiečio ūkio įstatymą paskirtą žemę nėra sumokėjęs, o žemės sklypai – apleisti, Tarnybos Širvintų skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 44VĮ–(14.44.2.)-920 „Dėl žemės sklypų Nr. 44–4, 44–5, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaimuose, Širvintų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“ teisėtai ir pagrįstai paėmė ginčo žemės sklypus į laisvos valstybinės žemės fondą. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas sprendimas iš esmės atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad minėti žemės naudojimo patikrinimo aktai laikytini šio sprendimo sudedamosiomis dalimis, kuriose išdėstytas faktinis sprendimo priėmimo pagrindas. Be to, skundžiamo sprendimo motyvai, teisinis ir faktinis pagrindai buvo išsamiai išdėstyti pareiškėjo tėvui siųstame Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. rašte Nr. Nr.44SD-(14.44.104.)-1486. Šių dokumentų visuma suteikė tiek pareiškėjo tėvui, tiek pareiškėjui pakankamai informacijos apie tai, kokiais nustatytais faktais grindžiamas skundžiamas sprendimas, kokią įtaką jis turės žemės naudotojo teisėms ir pareigoms, kokia šio sprendimo apskundimo tvarka.
Pripažinus Tarnybos Širvintų skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 44VĮ–(14.44.2.)-920 teisėtumą ir pagrįstumą, pripažintina, ir kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip ikiteisminė ginčo sprendimo institucija, tinkamai 2014 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1SS–(7.5.)-1849 išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei jam atsakė.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą
Nutartis neskundžiama.