Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Serfas“ patikslintu ieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog AB „Dara“ nuosavybės teise valdė geležinkelio atšakos privažiavimo kelią nuo iešmo Nr.67 pabaigos iki aklakelio (L-368,70 kv.m.), esančio (duomenys neskelbtini) , nuo 1992 m. rugpjūčio mėnesio ir pripažinti sutartį, sudarytą 1998-03-09 tarp UAB „Serfas“ ir AB „Dara“, pagal kurią UAB „Serfas“ įsigijo nuosavybės teise geležinkelio atšakos privažiavimo kelią nuo iešmo Nr.67 pabaigos iki UAB „Serfas“ (L-368,70 kv.m.), (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr.19/998-0161-01-7, galiojančia. Nurodė, kad VĮ „Dara“ pateikti perskaičiuotos pagrindinių priemonių likutinės vertės apyrašai patvirtina, jog geležinkelio ašaką 1991 m. valdė VĮ „Dara“, akto Nr.11 (Nr.20-005), ir jį valdė nuo 1975 m. birželio mėnesio. 1992-08-28 VĮ „Dara“ buvo privatizuota ir reorganizuota į AB „Dara“, pasirašant viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr.175. Pasirašius šią sutartį, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytą tvarką, AB „Dara“ buvo perduotas visas turtas, tame tarpe ir geležinkelio atšaka. Šį faktą patvirtina AB „Dara“ ilgalaikio turto indeksavimo žiniaraščiai, pagrindinių priemonių perdavimo aktai. Geležinkelio atšakos privažiavimo kelias visuose dokumentuose žymimas Nr.20-005. Taigi, geležinkelio atšaką AB „Dara“ įgijo privatizavimo sandoriu ir laikotarpyje nuo 1992-08-28 iki 1998-03-09 privažiavimo geležinkelis Nr.20-005, buvo AB „Dara“ valdyme ir nuosavybėje. Geležinkelių, jo atšakų apskaitą Lietuvos Respublikoje tvarkiusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ taip pat ne kartą pažymėjo, jog ginčo geležinkelio atšaka yra ne jos balanse, kas įrodo, kad geležinkelio atšaka priklausė kitiems asmenims. Pagal sandorio sudarymo metu, 1998-03-09, galiojusio LR Akcinių bendrovių įstatymo 12 str., bendrovės likvidatorius pagrįstai nustatė, jog ginčo geležinkelio atšaka yra AB „Dara“ nuosavybė ir šis turtas gali būti parduotas. Šie duomenys atsispindi ir AB „Dara“ bankroto byloje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, priešingai nei prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė tretieji asmenys, kad AB „Dara“ nuosavybės teise nevaldė ginčo geležinkelio atšakos ir jos negalėjo parduoti, ieškovas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1992-08-28 AB „Dara“ nuosavybės teise valdė geležinkelio atšakos privažiavimo kelią nuo iešmo Nr.67 pabaigos iki aklakelio (L-368,70 kv.m.), esančio (duomenys neskelbtini) . UAB „Serfas“, apžiūrėjusi visus dokumentus ir įsitikinusi, kad atsakovas yra teisėtas geležinkelio atšakos privažiavimo kelio savininkas, 1998-03-09 sudarė su atsakovu geležinkelio kelio pirkimo-pardavimo sutartį bei sumokėjo pagal atsakovo 1998-04-08 pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą Nr.7050175 sutartyje sutartą 20000 Lt kainą. Įsigytas geležinkelio atšakos privažiavimo kelias 1998-04-08 ilgalaikio turto perdavimo – priėmimo aktu buvo perduotas iš AB „Dara“ į UAB „Serfas“ balansą. 1998-07-31 geležinkelio privažiavimo kelias turto įvedimo į eksploataciją aktu buvo pradėtas eksploatuoti. Taigi, nuo 1998 metų UAB „Serfas“ valdo geležinkelio atšaką, į jos remontą yra įdėjusi dideles investicijas. Vėliau paaiškėjo, jog tarp UAB „Serfas“ ir AB „Dara“ sudaryta privažiavimo kelio pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka įstatymo reikalaujamos formos, nes ji turėjo būti patvirtinta notarine tvarka. Todėl ieškovas kreipėsi į AB „Dara“, prašydama įforminti sandorį įstatymo reikalaujama forma. Tačiau atsakovas vengė atvykti į notarų biurą. Kadangi UAB „Serfas“ visiškai įvykdė sutartį, o atsakovas vengia sandorį įforminti reikalaujama tvarka, todėl ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti sandorį galiojančiu (LRCK 1.93 str. 4 d.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo UAB „SSPC“ (buvęs pavadinimas UAB „Senukų statybos paslaugų centras“) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir ieškovo UAB „Serfas“ reikalavimus dėl sandorio pripažinimo galiojančiu bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 42 straipsnio, 365 straipsnio 1 dalies ir 370 straipsnio 4 dalies nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl proceso atnaujinimo instituto. Atnaujinus procesą byloje ir teismui ją nagrinėjant pakartotinai, įstatymas nesuteikia ieškovui teisės tikslinti ieškinį, reiškiant naujus reikalavimus. Teismas turėtų ištirti byloje jau esamą medžiagą bei tą medžiagą, kuri teismui buvo pateikta procesą atnaujinusio asmens ir/ar papildomai į procesą įtrauktų asmenų iniciatyva, ieškovo ir atsakovo pateiktus įrodymus, grindžiančius reikalavimus, ir atsikirtimus į juos. Šiuo atveju teismas, pakartotinai nagrinėdamas atnaujintą bylą, priėmė ir nagrinėjo naują ieškovo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2. Teismas pažeidė CPK 371 straipsnį, reglamentuojantį teismo teisę nagrinėjant bylą, kurioje procesas atnaujintas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimą. CPK normos, reglamentuojančios proceso atnaujinimą, nenumato galimybės palikti galioti ankstesnį sprendimą ir priimti naują sprendimą toje pačioje byloje. Šiuo atveju susidaro situacija, jog formaliai yra du skirtingi, tačiau abu galiojantys sprendimai toje pačioje civilinėje byloje. Be to, skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ir CPK 270 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimų.

3. Teismui skundžiamame sprendime konstatavus, jog geležinkelio privažiavimo atšaka yra nekilnojamasis daiktas ir jam yra reikalinga teisinė registracija, teismo sprendime nurodytas teiginys, kad ieškovas nupirko iš atsakovo geležinkelio atšakos privažiavimą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes ieškovas nekilnojamuoju turtu tik naudojasi. Valdymas apima platesnį teisinį santykį, kurio ieškovas nerealizavo. Be to, jei ieškovas pagal tariamą 1998-03-09 pirkimo-pardavimo sutartį būtų galėjęs turtu disponuoti, tai nebūtų buvę poreikio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl minėtos sutarties pripažinimo galiojančia. Kreipimosi į teismą faktas rodo, kad ieškovas negalėjo nei valdyti, nei disponuoti turtu ir jis puikiai suprato, kad minėta sutartis yra negaliojanti. Nors teismas ieškovo nurodytą aplinkybę, kad jis atliko privažiavimo kelio rekonstrukciją už 53908,18 Lt, priėmė kaip įrodytą faktą, tačiau byloje pateikti UAB „SSPC“ atstovo 2003-10-14 paklausimas Nr.08/EB ir 2004-08-26 paklausimas Nr.021/EB AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei pastarosios 2003-10-17 atsakymas Nr.2-3435(ITR-13) ir 2004-09-07 atsakymas Nr.2-3134 patvirtina, jog UAB „Serfas“ geležinkelio privažiuojamojo kelio rekonstrukcijos neatliko.

4. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog AB „Dara“ 1992-08-28 įgijo geležinkelio atšakos privažiavimo kelią ir nuo to laiko buvo šio turto savininkė. Byloje esantis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, suformuotas 2002-04-22 (t.1, b.l.17) patvirtina, kad įrašo suformavimo momentu atitinkamas nekilnojamasis daiktas nebuvo nei tariamo pardavėjo AB „Dara“, nei tariamo pirkėjo UAB „Serfas“ nuosavybė. Šio įrašo sudarymo data yra 1998-05-11, o tai reiškia, kad jis sudarytas po sutarties, kurią ieškovas siekia pripažinti galiojančia, sudarymo datos. Kadangi geležinkelio atšakos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pirkimo – pardavimo objektas nebuvo teisiškai įregistruotas, todėl ir daiktinė teisė į nekilnojamojo turto objektą negalėjo atsirasti. Be to, pagal Registro įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, vieninteliu nuosavybės teisės įrodymu prieš kitus asmenis yra turto viešo registro duomenys. Aplinkybė, kad ieškovas patikslintu ieškiniu pateikė papildomą reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įrodo, kad ieškovas pripažįsta faktą, kad jog sudarant geležinkelio atšakos privažiavimo kelio pirkimo-pardavimo sutartį 1998-03-09 AB „Dara“ nebuvo sandorio objekto savininkė.

5. Tiek ieškovui, tiek atsakovui buvo žinoma aplinkybė, kad 1998-03-09 pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai. Pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Todėl ieškovas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, o teismas neturėjo teisinio pagrindo tokį reikalavimą tenkinti. Įstatymas, suteikdamas teismui galimybę esant atitinkamoms sąlygoms sandorį pripažinti galiojančiu, nepašalina LR CK 6.321 str., 6.393 str. 1 d., 6.396 str. 1, 2 d. reikalavimų sandoriui, kurį teismas pripažįsta galiojančiu. Teismui nėra pateikta įrodymų, kad minėta geležinkelio atšaka 1998 metais buvo atsakovo AB „Dara“ nuosavybė. Tokiu būdu 1998-03-09 šalių pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo ir negali būti notariškai patvirtinta, nes pirkimo-pardavimo objektu įrašytas nekilnojamasis daiktas sutarties sudarymo metu nebuvo suformuotas įstatymo nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties minėtas sandoris negali būti pripažintas galiojančiu ir pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Be to, teismas netinkamai įvertino tiek ieškovo teiginį, kad atsakovas vengė įforminti geležinkelio atšakos privažiavimo kelio pirkimo-pardavimo sutartį notarine tvarka, tiek atsakovo tokios aplinkybės pripažinimą. Atsakovas minėtos sutarties negalėjo įforminti notarine tvarka todėl, kad neturėjo turtinių teisių siekiamam parduoti geležinkelio atšakos privažiavimo keliui, o tai negali būti vertinama kaip vengimas CK 1.93 straipsnio 4 dalies prasme.

6. Teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo taikyti ir LR CK 6.394 straipsnio nuostatas. Tai aktualu įstatymo taikymo prasme ir ta prasme, kad ginčo objektas yra kitų juridinių asmenų - UAB „Gerdukas“ ir UAB „SSPC“, išsinuomotoje valstybinėje žemėje. Byloje esantis Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-12 raštas (t.1, b.l.78) patvirtina, kad nuo 1997-09-11 nutraukta valstybinės žemės nuomos sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), sutartis su AB „Dara“. Todėl, 1998-03-09 sudarant geležinkelio atšakos privažiavimo kelio pirkimo – pardavimo sutartį, AB „Dara“ neturėjo nuomos teisės sklypui, kuriame yra geležinkelio atšakos privažiavimo kelias.

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo UAB „Gerdukas“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, sprendimo motyvai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir poįstatyminiams norminiams aktams, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė statinio perleidimo sandorio teisinę registraciją, jos juridines pasekmes bei ieškinio senatį reglamentavusias teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai AB „Dara“ pagrindinių priemonių likutinės vertės aprašus, ilgalaikio turto indeksavimo žiniaraščius ir pagrindinių priemonių perdavimo aktus vertino kaip tinkamus įrodymus juridiniam faktui nustatyti, jog AB „Dara“ nuosavybės teise valdė geležinkelio atšakos privažiavimo kelią nuo iešmo Nr.67 pabaigos iki aklakelio (L-368,70 kv.m.), esančio (duomenys neskelbtini) , nuo 1992 m. rugpjūčio mėn. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai ignoravo tuo metu galiojusius teisinius pagrindus nuosavybei įteisinti. Pagal LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 6 punktą, statinių teisinė registracija turėjo būti privalomai atliekama tiek inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus statinį naudoti, tiek ir pasikeitus statinio savininkui. Todėl statinio – geležinkelio atšakos registraciją turėjo atlikti įmonės „Dara“ savininkas, po šios įmonės privatizacijos. Šį faktą patvirtina ir ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio CK 255, 279, 281 straipsniai, reglamentavę nekilnojamojo turto objektų perleidimo sandorius ir reikalavę įregistruoti tokius sandorius tam tikroje nekilnojamojo turto registro įstaigoje, nepriklausomai nuo to ar objektas priimtas naudoti. Įregistruoti statinio savininko pasikeitimą, taip pat šio pasikeitimo pagrindą – statinio perleidimo sutartį – galima tuomet, kai yra atlikta statinio, kaip nekilnojamojo turto objekto, registracija. Tokiu būdu, geležinkelio atšakos perleidimo sutartis, savininko pasikeitimo atveju, turėjo būti registruojama valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose ir pagal sutarties sudarymo metu galiojusio CK 149 straipsnio 2 dalį, daikto įgijėjui nuosavybės teisė į daiktą atsirado nuo jo perleidimo sutarties įregistravimo momento. Neįregistravus tokios sutarties, asmuo neįgijo nuosavybės teisės į statinį. Kartu jis neįgijo ir galimybės nuosavybės teisę perleisti.