Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pareiškimo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtintos Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikos teisėtumo ištyrimo priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2022 m. lapkričio 28 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimas ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika) ta apimtimi, kuria nenustatytas žalos vertinimas bei žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimas įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones, ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad žalos atlyginimo dydis yra apskaičiuojamas taikant fiksuotus įkainius ir fiksuotus koeficientus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Pareiškėjas Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija pareiškimą dėl norminio administracinio akto (Metodikos) nuostatų teisėtumo ištyrimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, įtvirtinta, kad kreiptis į administracinį teismą prašydama ištirti, ar su aplinka susijęs norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą, taip pat turi teisę suinteresuota visuomenė, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme. Taigi šiuo atveju pareiškėjas su pareiškimu tiesiogiai į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi kaip suinteresuota visuomenė Aplinkos apsaugos įstatymo prasme. Tai savo pareiškime pažymi ir pats pareiškėjas.

Vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, suinteresuota visuomenė – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, kuriems daro arba gali daryti poveikį sprendimai, veiksmai ar neveikimas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje arba kurie yra suinteresuoti šių sprendimų procesu. Pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis. Taigi pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, skaitant ją kartu su Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, su abstrakčiu pareiškimu tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti su aplinka susijusio norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi teisę vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, jeigu norminis administracinis aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo kreiptasi į administracinį teismą, priimtas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje ir šis norminis administracinis aktas daro arba gali daryti poveikį besikreipusiam į administracinį teismą asmeniui ar asmenims arba šie asmenys yra suinteresuoti tokio norminio administracinio akto procesu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su pareiškimu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi ginčydamas Metodikos nuostatas, kuriose įtvirtinta, kaip apskaičiuojamas fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai dydis. Remiantis Metodika padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžiai skaičiuojami, jeigu neteisėtai nukertami ar kitaip sunaikinami arba sužalojami medžiai, taip pat jeigu neteisėta veika miškuose padaroma kita žala aplinkai (pvz., skruzdėlynų naikinimas ar žalojimas, uoginių, vaisinių ir vaistinių augalų naikinimas ar žalojimas, miško paklotės žalojimas ir kt.) (Metodikos 2 ir 3 p., priedas). Atitinkamai atlyginti žalą aplinkai arba, jeigu yra galimybė, atkurti aplinkos objekto būklę privalo šią žalą neteisėta veika miškuose padarę fiziniai ir juridiniai asmenys (Metodikos 1 p.). Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punktą, žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių (toliau – funkcijos) pablogėjimas.

Konkrečiai šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su Metodikoje nustatytu žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo būdu, nurodydamas, kad joje nepagrįstai yra įtvirtinti standartiniai fiksuoti įkainiai (tarifai) už tam tikrą mato vienetą ir koeficientai, neįvertinant Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nurodytų kriterijų, t. y. pirminės aplinkos būklės (sąlygų), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybių ir laiko, atliktų veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytų aplinkos atkūrimo priemonių. Pasak pareiškėjo, toks padarytos žalos aplinkai dydžio skaičiavimo būdas, be kita ko, panašus į Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatas, kuriose įtvirtintos baudos juridiniams asmenims už aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus.

Įvertinusi pareiškimo turinį ir jame dėstomus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas savo suinteresuotumui pagrįsti nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų susijusios su ginčijamo administracinio akto (Metodikos) teisėtumu būtent aplinkosaugos srityje. Pareiškėjo suinteresuotumas šiuo atveju nėra grindžiamas norminio administracinio akto neigiamu poveikiu aplinkos apsaugai ir pareiškėjas pateiktame pareiškime iš esmės nenurodo jokių teisinių argumentų, kurie būtų susiję su tikslu veiksmingai saugoti aplinką ir ištaisyti aplinkai padarytą žalą. Atvirkščiai, pareiškime dėstomi argumentai iš esmės susiję su neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai, kurią atlyginti privalo ją padarę fiziniai ir juridiniai asmenys, dydžio apskaičiavimo proporcingumu, t. y. grindžiami poveikiu vien asmeniniams turtiniams pažeidėjų interesams, kurie, atsižvelgiant į aptariamos ABTĮ 112 straipsnio 1 dalies nuostatos, skaitomos kartu su Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, paskirtį, nėra susiję su aplinkos apsauga.

Nagrinėjamu atveju vien aplinkybė, kad pareiškėjas vienija fizinius ir juridinius asmenis, kurie gali patekti į Metodikos taikymo sritį, ir (ar) bendrai prisideda prie aplinkos apsaugos skatinimo, savaime nėra pakankama suinteresuotumui pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, pagrįsti, kadangi kiekvienu atveju atskirai turi būti vertinamas suinteresuotumas konkrečioje byloje. Tačiau šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjo pateiktame pareiškime keliamas klausimas dėl Metodikos teisėtumo nėra siejamas su valstybės įsipareigojimais didinant aplinkos apsaugą, kurių vykdymo užtikrinimo siektų pareiškėjas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškimas (pareiškėjo kreipimasis į administracinį teismą ginčijant su aplinka susijusio norminio administracinio akto teisėtumą) pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį neatitinka priimtinumo nagrinėti teisme sąlygų. Todėl pareiškėjo pateiktą pareiškimą dėl norminio teisės akto teisėtumo, kaip paduotą neturinčio teisės jį pateikti subjekto, atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtintos Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikos atitiktį Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 daliai.

Nutartis neskundžiama.