- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-08
- Bylos Nr.
- A-146-1221-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK, atsakovas) 2009 m. liepos 29 d. oficialų perspėjimą.
Pareiškėjas skundą motyvavo tuo, esą oficialus perspėjimas jam pareikštas nepagrįstai. Teigė, jog atsakovas neturi jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis vykdo kokias nors nusikalstamas veikas, pažeidinėja įstatymus, varžo kitų asmenų teises ir laisves, dalyvauja nusikalstamų susivienijimų veikloje ar remia tokius. Pasak pareiškėjo, abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie jo veiksmus, neva keliančius grėsmę visuomenės saugumui, sudaro prielaidas policijos įstaigai piktnaudžiauti savo įgaliojimais, o oficialaus perspėjimo formuluotė pažeidžia jo teises, kadangi neleidžia žinoti, kokie konkretūs jo veiksmai yra neteisėti, o to nežinodamas, negali dėl jų pasiaiškinti ar vykdyti oficialų perspėjimą. Paaiškino, jog su kai kuriais nuo vaikystės pažįstamais asmenimis, kurie galėjo būti teisti, jį sieja teisėta veikla – sportas ir bendras laisvalaikio leidimas.
Šalies argumentai
Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 27-28) paaiškino, jog oficialus perspėjimas R. S. pareikštas pagrįstai, vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu (toliau – ir ON užkardymo įstatymas, ONUĮ) reikalavimais. Pažymėjo, kad surinkta operatyvinė medžiaga leidžia pagrįstai manyti, jog R. S. palaiko ryšius su nusikalstamų organizuotų grupuočių, nusikalstamų susivienijimų nariais. Be to, su šiais asmenimis jis vykdė nusikalstamas veikas, dėl kurių yra atlikti arba šiuo metu atliekami ikiteisminiai tyrimai.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad pagal ON užkardymo įstatymo 4 straipsnį prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Nurodė, kad ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymas yra siejamas su šiame straipsnyje nurodyto turinio turėjimu bei aplinkybe, kad šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, t.y. teisėtai. ON užkardymo įstatyme nurodyti duomenys renkami Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka ir vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu jie sudaro valstybės paslaptį.
Teismas rėmėsi atsakovo pateikta slapta operatyvine medžiaga, pažymėdamas, kad dėl Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo specifikos tai yra vienintelis įrodymų šaltinis tokio pobūdžio administracinėje byloje. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje esančių bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų duomenys patvirtina slaptą informaciją apie pareiškėjo teisei priešingas ir pavojingas veikas. Minėtų duomenų pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad policijos įstaiga pagrįstai nustatė ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus pagrindus, leidusius R. S. atžvilgiu taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą.
Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo skundo teiginius, esą oficialus perspėjimas pažeidžia jo teises, nes jame nenurodyti jokie konkretūs pareiškėjo veiksmai, varžantys kitų asmenų teises ir laisves bei teisėtus interesus. Darydamas tokią išvadą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus ON užkardymo įstatymo taikymo aiškinimus, kad oficialiame perspėjime neturi ir negali būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2009 m. sausio 26 d. Nr. A63-128-2009; 2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224-2008 ).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities VPK l. e. p. viršininkas, susipažinęs su Panevėžio apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūno 2009 m. liepos 29 d. tarnybiniu pranešimu dėl ON užkardymo įstatymo normų taikymo R. S., 2009 m. liepos 29 d. parengė įgaliojimą Nr. 59, suteikiantį teisę šiam pareigūnui pareikšti pareiškėjui šią prevencinę priemonę (b. l. 29-30). Nutarimas taikyti R. S. oficialų perspėjimą įformintas raštu, jis patvirtintas policijos įstaigos vadovo, pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti, jam įteiktas dokumento nuorašas (b. l. 31-32). Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatavo, jog oficialus perspėjimas R. S. pareikštas nepažeidžiant įstatymo nustatytų reikalavimų.
III.
Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44-45), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą patenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kuriuos išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teises, kadangi sprendimą grindžia įslaptinta operatyvine medžiaga, su kuria jis nėra supažindintas ir negali apsiginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 53-55) analogiškais, kaip ir pirmosios instancijos teismui patiektieji, argumentais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto skundą atmesti.
Pažymi, kad apeliantas ne kartą buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kad jis turi ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis patvirtina ne tik operatyviniai duomenys, bet ir neįslaptinti duomenys - baudžiamųjų bylų (tiek tų, kuriose teismai yra priėmę nuosprendžius, tiek dar neišnagrinėtų, tiek tų, kuriose atliekamas ikiteisminis tyrimas) medžiaga, todėl yra pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pareiškėjas apskundė teismui Panevėžio apskrities VPK viršininko 2009 m. liepos 29 d. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu, pareikštą vadovaujantis ON užkardymo įstatymo 1,4,5 straipsniais,
ON užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Pagal ON užkardymo įstatymą oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (ONUĮ 3 str. 1 p.). Šio įstatymo 4 straipsnis nustato, kad prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (byloje aktuali 2007 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.X-1403 redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (ONUĮ 4 str.), kilus administraciniam ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo atitinkamam asmeniui pagrįstumo bei teisėtumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 str.).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr.A756-425/2009 (2009 m. lapkričio 2 d.), Nr. A822-326/2009 (2009 m. spalio 8 d.)).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą rėmėsi tiek faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateiki vadovaujantis galiojančiais įstatymais (VTPĮ 3,7,12,23 str., OVĮ 4,17 str.), tiek vieša (neįslaptinta) bylos medžiaga (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartimi baudž. byloje Nr.I-24-412/2008, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi baudž. byloje Nr.IA-676-349/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 2 d. nutartimi Nr.2K-162/2009), su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Šiomis nutartimis buvo sprendžiama, ar 8 kaltinamiesiems, tarp jų R. S., gali būti taikomas senaties terminas už jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurios buvo įvykdytos iki 2003 m. gegužės 1 d. (2003 m. kovo 16 d.), t.y. iki naujo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo (apeliacinės instancijos teismas panaikinimo pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bylos nutraukimo ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą). Šioje bylos medžiagoje, be kita ko, yra duomenys apie tai, kad R. S. nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, padarytą po 2003 m. gegužės 1 d. Ši aplinkybė turėjo įtakos apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesiniams sprendimams pareiškėjo atžvilgiu pirmiau minėtose bylose.
Apeliacinės instancijos administracinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta įslaptinta medžiaga, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, taip pat su neįslaptinta bylos medžiaga, konstatuoja, kad skundžiamas oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas pagrįstai ir teisėtai. Pirmiau minėtose nutartyse yra duomenys apie pareiškėjo teistumą, taip pat apie jam pareikštus įtarimus kitoje teismui perduotoje byloje, kurioje, be kita ko, yra duomenys apie pareiškėjo ryšius su kai kuriais asmenimis, kurių dalis – anksčiau teisti. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje esančių įrodymų (neįslaptintos medžiagos) ir neviešų faktinių duomenų, su kuriais teismas susipažino, visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, atsakovui buvo pakankama daryti išvadą, jog R. S. palaiko ryšius su atsakovui žinoma organizuota nusikalstama grupuote, todėl buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir taikyti prevencinio poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.). Iš atsakovo papildomai pateiktos medžiagos nustatyta, kad po oficialaus perspėjimo (2009 m. liepos 29 d.) pareiškėjas teismo yra baustas (Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 26 d. R. S. skyrė 17 MGL baudą už veiką, numatytą Baudžiamoje kodekso 284 str.1 d.), o 2010 m. birželio 4 d.buvo užkluptas darant naują nusikaltimą jam pareikštas įtarimas pagal BK 213 str.1 d. (baudž. byla Nr.50-10262/2010). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 birželio 23 d. nutartimi paskyrė R. S. ON užkardymo įstatyme numatytą griežtesnę prevencinę priemonę: įpareigojo nepalaikyti ryšio su 35 asmenimis (nustatant išimtį, kad su 6 iš jų leidžiama matytis Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-252-749/2009), nekeisti gyvenamosios vietos be policijos įgalioto pareigūno sutikimo ir būti gyvenamojoje vietoje teismo nustatytu laiku, nesilankyti teismo nutartyje nurodytose viešose vietose. Šie papildomi duomenys netiesiogiai patvirtina, kad policijos įstaiga ir anksčiau turėjo pagrindą pareiškėjui taikyti prevencinę priemonę.
Dėl ginčijamo oficialaus perspėjimo turinio teisėjų kolegija pažymi, kad jis iš esmės atitinka ON užkardymo įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Pirmiau minėta, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, įvertinęs teismui pateiktus duomenis pagrįstai juos pripažino pakankamais konstatuoti, kad ginčijamas oficialus perspėjimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.