Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-67-449/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-03-18
Bylos Nr.: 1A-67-449/2020
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
Nuteistasis: R. O.
Nukentėjusysis: J. F., G. R., J. R., V. R.
Advokatai: Snieguolė Uždanavičienė

Kategorijos

1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-67-449/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-64662-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1.; 1.2.3.1.2.8.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.; 2.4.6.4.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,gynėjui Linui Stanislovui Bagdonui,nuteistajam R. O.,nukentėjusiajai J. F.,nukentėjusiųjų J. F. ir G. R. atstovei advokatei Snieguolei Uždanavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. O. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. O. priteista 1 850 Eur turtinės ir 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. R.

Iš nuteistojo R. O. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. F., po 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems J. R. ir V. R.

Iš nuteistojo R. O. taip pat priteista 788,70 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžiu R. O. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė D. R. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

1.1. R. O. 2017 m. gruodžio 11 d., apie 20.00 val., prie prekybos centro „X“ esančioje aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš chuliganiškų paskatų, t. y. panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – neva supykęs, kad D. R. prašo jo smulkių pinigų, tyčia vieną kartą peiliu dūrė D. R. į kairę krūtinės pusę, tuo padarė nukentėjusiajam durtinį – pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su širdies pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmes, širdies tamponada krauju, dėl ko įvykio vietoje nukentėjusysis D. R. mirė, tokiu būdu iš chuliganiškų paskatų nužudė D. R.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo R. O. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, R. O. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 130 straipsnį arba į BK 129 straipsnio 1 punktą bei sumažinti priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžius.

2.1. Skunde dėstomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos ir teismų praktika apie tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, padarytos išvados negali būti prieštaringos, visi prieštaravimai turi būti teismo patikrinti ir įvertinti, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (BPK straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146, Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001). Taip pat dėstoma apie BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pažymima, kad chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar esant akivaizdžiai neadekvati priežasčiai. Teismų praktikoje nužudymas nelaikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų tais atvejais, kai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 448/2011, 2K-244/2012, 2K-381/2013 ir kt.).

2.2. Nuteistojo R. O. gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės iškraipė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino R. O. veiksmus, todėl neteisingai ir kvalifikavo jo nusikalstamą veiką.

2.2.1. Įvykio dieną iš darbo į namus R. O. važiavo autobusu, tačiau dėl P. gatvėje vykdomo remonto jis buvo priverstas išlipti toli nuo namų. R. O. sveikata buvo prasta, dėl stuburo ligų ir kojų skausmų jis sunkiai paeidavo, todėl atsitiktinai sutiktos mergaitės paprašė padėti jam paeiti. Tokiu būdu jis nuėjo iki „X“ parduotuvės P. gatvėje. Ši aplinkybė nėra paneigta. Pirmosios instancijos teismas bandė įteigti, kad grįždamas iš darbo į namus R. O. iškrito iš autobuso ir krisdamas susižalojo veidą ir kitas kūno vietas, tačiau ši aplinkybė ne tik kad nebuvo tiriama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau ir pats R. O. apie galimumą iškristi iš autobuso apklaustas nebuvo. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas visus prieštaravimus ir neatitikimus, nebandydamas jų pašalinti, vertino kaip R. O. nenaudai.

2.2.2. Tuo metu „X“ parduotuvės prieigose buvo D. R. ir V. J., kuriuos R. O. pažinojo, nes jie to paties rajono gyventojai ir kartais su jais vartodavo alkoholinius gėrimus. Priėjęs prie jų R. O. pasisveikino ir, vengdamas D. R., žinodamas jo charakterį ir jo bijodamas, greitai išėjo iš parduotuvės. Jis vengė D. R., nes lapkričio mėnesį jo jau buvo užpultas ir sumuštas prie parduotuvės „X“, tą kartą taip pat iš jo buvo reikalaujami pinigai. Tokias aplinkybes patvirtino jo sūnus R. O.

2.2.3. Tik nukentėjusiajam D. R. išėjus iš „X“ parduotuvės, į ją vėl įėjo R. O. ir nuėjo prie V. J. bei kartu išėjo iš parduotuvės. Visos šios nurodytos aplinkybės yra užfiksuotos „X“ parduotuvės stebėjimo kameromis. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad stebėjimo kameromis nėra užfiksuota, jog R. O. būtų sužalotas ar jo veidas būtų sumuštas, o tai paneigia pirmosios instancijos teismo prielaidą, kad R. O. susižalojo krisdamas iš autobuso.

2.2.4. R. O. sunkiai vaikšto, todėl V. J. paprašė jį palydėti į namus, taip pat sutarė einant pasivaišinti naminuke. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad byloje nėra tiksliai nustatytas jų ėjimo maršrutas, taip pat nenustatyta, ar jie buvo kur nors sustoję ar užsukę, tačiau tai ir nėra svarbu. Esmė ta, kad R. O., priėjęs prie prekybos centro „X“, esančio (duomenys neskelbtini), vėl susitiko D. R. Tikėtina, kad jie kartu vartojo R. O. turėtą naminukę, nes įvykio vietoje buvo rastas nugertas butelis. Nepaistant to, pasak nuteistojo gynėjo, nukentėjusysis primygtinai vedė R. O. į parduotuvę „X“ ir reikalavo duoti pinigų, nupirkti cigarečių. Su tuo R. O. nesutiko, tam prieštaravo ir D. R. išsivedė į lauką. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad šią aplinkybę patvirtina „X“ parduotuvės stebėjimo kameromis užfiksuotas vaizdo įrašas ir liudytojos R. B. parodymai. Skunde nurodoma, kad 2017 m. gruodžio 11 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog M. P. paaiškino, kad dirbdamas parduotuvėje matė dviejų vyrų konfliktą, kuris vyko parduotuvės tarpduryje. Pažymima, kad iš vaizdo įrašo matosi, jog „X“ parduotuvėje R. O. buvo sveikas ir nesužalotas, o tai patvirtina, kad iki to momento R. O. nebuvo sumuštas ar sužalotas, ar, kaip nurodoma nuosprendyje, iškritęs iš autobuso.

2.2.5. Jiems išėjus iš parduotuvės į lauką nukentėjusysis pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš R. O., jį pargriovė ant žemės. Liudytoja R. B., matydama nugriuvusį vieną iš dviejų vyrų, matė būtent R. O. griuvimą. Pasak apelianto, šią aplinkybę patvirtina ir ant parduotuvės durų rastas kraujas, kuris yra R. O., nes nukentėjusiojo lavonas buvo surastas daug toliau nuo parduotuvės, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad šis kraujas būtų D. R. Priešingai, specialisto išvadoje Nr. 140-(7423)-IS1-1212 nurodyta, kad šio kraujo genotipas sutampa su R. O. genotipu. Apeliantas daro išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog prie „X“ parduotuvės sužalotas buvo jo ginamasis R. O., o tai paneigia teismo prielaidą, kad jis susižalojo krisdamas iš autobuso, o prie prekybos centro jokio konflikto nebuvo. Skunde nurodoma, kad teismas nevertino prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų Nr. PC 110015, PCI 10018, PC 110019, PC 110020, PC 110021, PCI 10022, PCI 10023, PCI 10025, nors šiose nuotraukose taip pat matosi kraujas ant „X“ parduotuvės durų, o, kaip buvo nustatyta, šis kraujas yra R. O., todėl, pasak apelianto, smurtas realiai buvo panaudotas prieš R. O.

2.2.6. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad nėra aišku, kiek dar kartų R. O. pargriovė nukentėjusysis ir kiek dar kartų jis kėlėsi. Šių aplinkybių niekas nematė, o dėl panaudoto prieš jį smurto, galvos sumušimo, prarastos sąmonės, o galbūt dėl didelio susijaudinimo ir streso R. O. prisimena tik įvykio detales. Apelianto nuomone, tikėtina, kad R. O., neapsikentęs prieš jį naudojamo smurto, užčiuopė kišenėje savigynai turėtą peilį ir smūgiavo nukentėjusiajam. Nuo šio smūgio D. R. mirė. Tokias aplinkybės R. O. nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, o šie jo parodymai paneigti nebuvo. Priešingai, iš nuotraukų matosi, kad nukentėjusiojo D. R. kūnas guli 15-20 m atstumu nuo parduotuvės įėjimo, o tai patvirtina R. O. parodymus, kad konfliktas prasidėjo prie parduotuvės durų ir vėliau tęsėsi parduotuvės aikštelėje, taip pat patvirtinta jo parodymus, jog konfliktas nebuvo spontaniškas ar dėl menkavertės dingsties, o šis konfliktas buvo trunkamas. Pasak apelianto, kitų duomenų apie įvykio aplinkybes ir nukentėjusiojo sužalojimo priežastį nėra, todėl teismas privalėjo patikėti ir vadovautis R. O. parodymais.

2.2.7. Be to, aplinkybę, kad R. O. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, patvirtina specialisto išvada Nr. G3748/2017(02), kurioje konstatuoti jam padaryti sužalojimai. Liudytoja A. B. teisme parodė, kad D. R. su savo šeima nebendravo, jis gerdavo kiekvieną dieną ir būdavo priekabus. Kitas liudytojas V. J. parodė, kad D. R. buvo pastovus jo sugėrovas, gerdavo kiekvieną dieną. Jis taip pat parodė, kad išgėręs nukentėjusysis būdavo grubus, kabinėdavosi prie žmonių, prašydavo išgerti ir pinigų. Jeigu jam neduodavo pinigų, grasindavo susidoroti. Liudytojas yra matęs, kaip D. R. kabinėjasi prie žmonių, atiminėja alų. Pasak liudytojo, nukentėjusysis buvo blogo charakterio, gyveno gatvėje, taip pat po balkonais, žmona jį buvo išvijusi, su juo nebendravo ir jo vengdavo, nesisveikindavo. Skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo D. R. nubaustas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute tyčia stumdydamas savo šeimos narę sugyventinę J. F. suėmė rankomis jos pečius ir ją pastūmė, paskui, kai ji norėjo paimti iš kaltinamojo buto raktus, sudavė ranka jai per kairės rankos delną, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Be to, jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tiesiogiai sakydamas savo sugyventinei, kad ją užmuš, grasino nužudyti savo sugyventinę ir buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, nes prieš tai, kai pagrasino, jis panaudojo prieš ją fizinį smurtą. Šios aplinkybės, nuteistojo R. O. gynėjo nuomone, taip pat patvirtina, kad nukentėjusysis buvo netinkamo būdo, mėgo priekabiauti prie žmonių, provokuoti konfliktus. Tai padidina tikimybę, kad prie „X“ parduotuvės D. R. galėjo priekabiauti prie R. O., sukelti jam stresą, baimę ir tokiais savo veiksmais išprovokuoti suduoti lemiamą smūgį peiliu. Šios aplinkybės buvo nurodytos baigiamųjų kalbų metu, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neaptarė ir neįvertino, todėl tokiu būdu, pasak apelianto, teismas buvo šališkas ir pažeidė teisę į gynybą.

2.2.8. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, akivaizdu, kad tarp dviejų asmenų, kurie buvo pažįstami, įvyko asmeninis konfliktas, kurio iniciatorius ir provokatorius buvo nukentėjusysis D. R. Todėl R. O. nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto, o galėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

2.2.9. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad dėl perpus jaunesnio nukentėjusiojo veiksmų, naudojamo smurto, reikalavimo duoti pinigų, žeminimo R. O. susijaudino, prarado savitvardą ir vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam, taip siekdamas sustabdyti neteisėtus D. R. veiksmus, nes, atsižvelgiant į sveikatos būseną, R. O. nesugalvojo kitokios konflikto pabaigos. Nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, akivaizdu, kad jis sunkiai orientavosi aplinkoje ir buvo neprognozuojamas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, teismas turėjo pasisakyti, ar R. O. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama tiek pagal BK 130 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šios aplinkybės buvo keliamos baigiamųjų kalbų metu, tačiau apie tai nuosprendyje nepasisakyta, todėl, pasak apelianto, teismas pažeidė teisę į gynybą.

2.3. Skunde nurodoma apie nuteistojo R. O. atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

2.3.1. Nuteistasis nuo pat pirmos apklausos kaltu prisipažino visiškai, parodė apie visas esmines nusikaltimo aplinkybes. Tuo tarpu jokių kitų tiesioginių įrodymų byloje nėra. Todėl, pasak apelianto, R. O. padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką, prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, jis atlygino ir dalį žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

2.3.2. Pasak apelianto, R. O. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turi būti pripažintos ir aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose. Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Šiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).

2.3.3. Be to, nuteistojo gynėjo nuomone, atsižvelgiant į BK 59 straipsnio 2 dalį, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio BK straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, būtina atsižvelgti ir į tai, jog R. O. yra senyvo amžiaus, sunkiai serga, dirbantis, charakterizuojamas teigiamai.

2.3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje teismas šių aplinkybių neaptarė, neįvertino, todėl tokiu būdu buvo šališkas. Be to, pasak apelianto, teismas sumenkino R. O., nes nurodė, kad turi tik 4 klasių išsilavinimą, nors jis turi tiek vidurinį, tiek ir techninį išsilavinimą.

2.4. Skunde nurodoma ir tai, kad R. O. iš dalies atlygino priteistą žalą. Jis sutinka turtinę žalą atlyginti G. R. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tačiau civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, apelianto nuomone, yra per dideli.

2.4.1. Skunde nurodomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys, taip pat nurodoma, kad pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (kvalifikuotų nužudymų) didžiausios sumos priteisiamos nužudytojo tėvams, o mažiausios nužudytojo broliams, seserims. Vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama priteisiant neturtinės žalos dydį nužudymų bylose, yra nukentėjusiųjų skaičius. Kuo daugiau byloje yra pareikštų civilinių ieškinių, tuo mažesnė tikimybė gauti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. Taip yra ir todėl, kad vienas iš kriterijų, kuriuos būtina įvertinti, yra kaltininko turtinė padėtis.

2.4.2. Šiuo atveju R. O. turtinė padėtis nėra tokia gera, kad jis galėtų patenkinti tokio dydžio pareikštus ir priteistus civilinius ieškinius. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe jis turi butą (duomenys neskelbtini), todėl jam priklauso tik pusę šio buto ir jo vertės. Be to, būtina atsižvelgti ir į R. O. pajamas bei kitus kreditorinius įsipareigojimus.

2.4.3. Būtina atsižvelgti dar ir į santykį su pačiu nukentėjusiuoju. Liudytoja A. B. patvirtino, kad D. R. gyveno kartu su jos dukra L. B., padėdavo jai namuose. Ji taip pat paaiškino, kad jis su savo šeima visai nebendravo, gerdavo kiekvieną dieną ir būdavo priekabus. Kitas liudytojas V. J. taip pat parodė apie nukentėjusiojo elgesį, jo charakterį ir gėrimą kiekvieną dieną bei santykį su žmona. Kaip minėta, Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo D. R. nubaustas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo R. O. gynėjo nuomone, nukentėjusysis buvo asocialus asmuo ir nepalaikė jokių santykių su sugyventine ir vaikais bei savo broliu. Pažymima, kad nukentėjusioji J. F. teisme nurodė neteisingus duomenis, kad jos buvęs sugyventinis nebuvo teistas, nors skunde jau buvo nurodyta priešingai. Be to, apeliantui kelia pagrįstų abejonių ir civiliniame ieškinyje nurodytos aplinkybės apie nuolatinius, tvirtus, glaudžius santykius, taip pat dvasinius ir emocinius ryšius bei bendrą ūkį ir šeimos gerovės kūrimą. Analogiškai apeliantas nurodo ir apie G. R. civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes.

2.4.4. Be to, sprendžiant civilinio ieškinio dydžio klausimą, būtina atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo D. R. provokuojantį elgesį ir neteisėtus veiksmus prieš R. O.

2.5. Atsižvelgiant į tai, kas apeliaciniame skunde išdėstyta, nuteistojo R. O. gynėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas visas abejones vertins kaltinamojo naudai, įvertins liudytojų ir R. O. parodymus, rašytinius įrodymus, taip pat išanalizuos jo padarytą veiką, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikuos bei R. O. paskirs minimalią laisvės atėmimo bausmę arba bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje gynėjas ir nuteistasis R. O. prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji J. F., jos ir nukentėjusiojo G. R. atstovė prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas, 4 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

4. Kad nuteistasis R. O. suduodamas peiliu vieną kartą į krūtinės sritį, nužudė nukentėjusįjį D. R., patvirtina paties nuteistojo R. O. parodymai, liudytojų V. J., M. P., R. B., E. R. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados, ekspertų paaiškinimai, reikalaujamų ir savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo bei apžiūros protokolai, taip pat ir kiti bylos duomenys.

5. Apeliacinės instancijos teisme prisipažindamas kaltu nužudęs D. R. R. O. nepripažino, kad šį nusikaltimą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Iš esmės jis davė tokius pat parodymus kaip ir teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis R. O. parodė, kad parduotuvės tambūre nukentėjusysis pradėjo reikalauti pinigų, cigarečių, alkoholio. Išėjus iš parduotuvės jis kulnu užmynė ant jo kojos ir smūgiavo į veidą. Po šio smūgio jis nukrito aukštielninkas, prarado sąmonę. Atsikėlė, paėjo kelis žingsnius ir pamatė iš po kampo į jį atbėgantį D. R., kuris sudavė pečiu jam į petį. Nuo to momento jis nieko neatsimena. Prisimena tik tiek, kad su nukentėjusiuoju stovi vienas priešais kitą ir nukentėjusysis nukrenta, o jam per akį bėga kraujas. Jis pakėlė ranką norėdamas nusivalyti kraują ir pamatė rankoje peilį. Tada ir suprato, kad nužudė nukentėjusįjį.

6. Iš pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų visumos, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme dar kartą apklausus patį nuteistąjį bei peržiūrėjus vaizdo įrašus matosi, kad įvykio dieną nukentėjusysis D. R. ir V. J. visą dieną vartojo alkoholį. Eidamas iš darbo ir R. O. vartojo alkoholį bei prisijungė prie nukentėjusiojo ir liudytojo. Parduotuvės „X“ vaizdo kamerų įrašai patvirtina, kad prie nukentėjusiojo ir liudytojo priėjo R. O. Su jais pasisveikino, nes, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, R. O. juos pažinojo, buvo to paties rajono gyventojai ir kartais su jais vartodavo alkoholinius gėrimus. Liudytojas V. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. R. pakvietė R. O. išgerti kartu. Nors apeliaciniame skunde ir vėliau duodamas parodymus nuteistasis aiškino, kad iš parduotuvės R. O. trumpam pasišalino, nes vengė D. R., kuris prieš mėnesį jau buvo jo atžvilgiu pavartojęs smurtą, nes nedavė pinigų, iš tikrųjų tą patvirtino ir nuteistojo sūnus, tačiau pirmų apklausų metu aiškino, kad iš parduotuvės išėjo atlikti gamtinių reikalų. Iš to paties vaizdo įrašo, kuris, kaip minėta, buvo peržiūrėtas ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, prieš R. O. išeinant iš parduotuvės D. R. emocingai grūmodamas pirštu ir kumščiu kažką aiškino. Kai nukentėjusysis išėjo iš parduotuvės, į ją sugrįžo R. O. ir kartu su V. J. nuėjo link kitos parduotuvės. Prie „X“ parduotuvės ir vėl susitiko su D. R. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir specialisto išvados Nr. 140-(7423)-IS1-1212 matosi, kad prie parduotuvės jie vėl vartojo alkoholį. Pats R. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į šią parduotuvę jis ėjo nupirkti sulčių užsigerti alkoholiui. Pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme nuteistasis parodė, kad įėjus pro parduotuvės duris nukentėjusysis pradėjo reikalauti pinigų, reikalavo nupirkti alkoholio ir cigarečių. Jis atsakė, kad nieko jam neduos ir apsisukęs išėjo pro duris. Parduotuvės „X“ vaizdo įrašas, kuris irgi buvo peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, patvirtina, jog iš tikrųjų prie parduotuvės įėjimo vienas kitam apsikabinę per pečius stovi R. O. ir D. R., jiems bendraujant įvyksta kažkoks konfliktas, po kurio jie išeina iš parduotuvės. Šiame vaizdo įraše užfiksuotas ir liudytojas M. P. Eidamas į parduotuvę M. P. matė per pečius apsikabinusius neblaivius, bet draugiškai besikalbančius vyrus. Lyg D. R. sakė R. O. eiti į parduotuvę. Tuo tarpu liudytoja R. B. juos matė irgi apsikabinusius, bet jau jie atrodė kaip besipykstantys, o vienas iš jų sakė „kiek tu manęs prašysi pinigų“. Po maždaug dviejų minučių vienas iš jų nukrito. Pats R. O. parodė, kad jie stovėjo vienas priešais kitą ir jis pamatė krentantį D. R., o savo rankoje peilį, suprato, jog jis nudūrė nukentėjusįjį. Gulintį D. R. pamatė liudytojas E. R., kuris iškvietė greitosios medicinos pagalbą. Specialisto išvada Nr. M 1181/2017(02) patvirtina, kad D. R. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su širdies pažeidimu. Tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į kairės krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmės, širdies tamponada krauju (1 t., 24-28, 29-30 b.l.).

7. Šių įrodymų visuma patvirtina, kad tarp R. O. veiksmų (dūrio peiliu nukentėjusiajam) ir D. R. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nėra jokių abejonių, kad būtent dėl nuteistojo dūrio nukentėjusiajam į krūtinės sritį D. R. mirė. Iš esmės išdėstytų įrodymais nustatytų šių aplinkybių neneigia ir pats R. O., šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Skunde nesutinkama tik su teismo išvada dėl paties nukentėjusiojo elgesio ir kad nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

8. Pagal teismų praktiką nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Teismų praktikoje taip pat laikomasi ir tokios pozicijos, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų nekvalifikuotinas tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu, pavyzdžiui, per išgertuves ir pan.

9. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. O. nužudė D. R. panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – neva supykęs, jog nukentėjusysis prašo jo smulkių pinigų, t. y. dėl chuliganiškų paskatų. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

10. Iš jau išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad R. O. ir D. R. buvo pažįstami, ir anksčiau jie kartu vartodavo alkoholinius gėrimus, ir anksčiau, nukentėjusysis prašinėdavo pinigų. Iš išdėstytų įrodymų akivaizdu ir tai, kad jų gyvenimo būdui buvo priimtina kartu vartojant alkoholiu juo ir dalintis, netgi, kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė V. J., tarpusavyje ir pasimušti. Įvykio dieną tarp vienas kitą pažįstančių girtų asmenų konfliktinė situacija prasidėjo dėl nukentėjusiojo nuolatinio prašymo duoti pinigų ar nupirkti alkoholinių gėrimų bei cigarečių.

11. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymą iš esmės nulėmė asmeninių konfliktiškų santykių pagrindu atsiradusi dingstis. O tokie asmeninio pobūdžio ginčai, nesutarimai, R. O. pyktis, kilęs dėl D. R. nuolatinio prašymo ar tai duoti pinigų, ar nupirkti alkoholio, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinami kaip chuliganiškos paskatos.

12. Iš R. O. parodymų ir apeliacinio skundo matosi, kad itin pabrėžiama, jog nukentėjusysis prieš R. O. irgi smurtavo, duodamas parodymus nuteistasis aiškino apie tai, jog netgi du kartus nuo D. R. smurtinių veiksmų jis buvo praradęs sąmonę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apie D. R. smurtinius veiksmus nuteistasis nurodė tik vėlesnėje ikiteisminio tyrimo apklausoje (2 t., 140-142 b.l.), o teisminio nagrinėjimo metu R. O. jau nurodė ne tik apie tai, jog nukentėjusysis pečiu jam smūgiavo, bet ir tai, kad prieš tai kulnu užmynęs sulaužė jo kojos pirštą.

12.1. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. G3748/2017(02) R. O. konstatuoti odos nubrozdinimai kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, kairėje plaštakoje, dešiniame kelyje, padaryti kietais bukais daiktais, keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, paros iki apžiūros bėgyje. R. O. sužalojimų padarymo metu galėjo būti įvairiose padėtyse. Vertinant sužalojimų lokalizaciją, neatmetama ir griuvimo galimybė. Šioje išvadoje nurodyta, kad tiriamasis paaiškino, jog vakar nesilaikė „ant kojų“ dėl stuburo išvaržų, jį vedė mergaitė, krito iš autobuso, jo niekas nemušė (2 t., 125-126 b.l.). Ekspertė M. K. paaiškino, kad šioje išvadoje surašė visus R. O. sužalojimus, o priežastį nurodė jis pats. Taigi apie jokius kojų pirštų lūžius R. O. ekspertei nenurodė, tokie sužalojimai jam nebuvo nustatyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmos apklausos metu nuteistasis, aiškindamas, jog apskritai tą dieną jokių pažįstamų parduotuvėje nesutiko, nurodė, jog kaktą susižalojo krisdamas ant grindinio sekmadienį (2 t., 13-138 b.l.).

12.2. Atsižvelgiant į R. O. parodymus, į jo apklausų metu nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai pažymėjo apie tai, kad R. O. neprisimena jam tik nenaudingų aplinkybių, nors ekspertas S. S. paaiškino, jog atminties sutrikimas ar sąmonės netekimas gali atsirasti tik tuoj pats po galvos smegenų traumos. Tokių duomenų nėra. Be to, teisminio nagrinėjimo metu pats nuteistasis pripažino, kad apie D. R. suduotus jam smūgius nieko nesakė, nes apskritai norėjo apsimesti, jog gėrė visą savaitę ir nieko neatsimena, galvojo, kad taip bus lengviau, ekspertei nurodytą susižalojimo būdą (iškrito iš autobuso) irgi išsigalvojo, nes tada jis dar neigė kaltę nužudžius nukentėjusįjį. O apeliacinės instancijos teismas aiškino, kad apskritai ekspertei išvadoje nurodytų aplinkybių nesakė. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad R. O. iš pradžių siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, o vėliau bent sušvelninti savo padėtį.

12.3. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima visiškai atmesti, jog įvykio metu R. O. buvo sužalotas ar pats susižalojo. Skunde teisingai nurodoma, kad iš vaizdo įrašų matosi, jog R. O. nebuvo sužalotas iki to momento, kai su D. R. išėjo iš „X“ parduotuvės, teisingai nurodoma ir apie tai, kad įvykio vietos apžiūros protokolas ir specialisto išvada Nr. 140-(7423)-IS1-1212 (1 t., 149-155 b.l.) patvirtina, jog prie parduotuvės rasti pavieniai kraujo lašai yra R. O. Tokie rasti pavieniai kraujo pėdsakai ir tai, jog nuo R. O. ir D. R. buvimo parduotuvėje iki skambučio į pagalbos centrą buvo praėjusios vos kelios (3-4) minutės, tą patvirtina savanoriškas daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, Bendrojo pagalbos centro raštas ir apžiūros protokolai (2 t., 1-3, 4-6, 7-8, 34, 35-39 b.l.), paneigia intensyvų (kaip nurodo R. O. iki sąmonės netekimo) D. R. smurto naudojimą prieš nuteistąjį. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, neatmetama ir paties nuteistojo susižalojimo aplinkybė. Juk pats R. O. nurodė apie stuburo išvaržą, jog įvykio dieną jis sunkiai vaikščiojo. Net ir tikint R. O. parodymais, kad būtent nuo nukentėjusiojo veiksmų jam buvo padaryti nustatyti sužalojimai, tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, kad dviejų girtų vienas kitą pažįstančių asmenų konflikto metu R. O., durdamas peiliu į krūtinės sritį, nužudė D. R. Be to, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo išvadai, kad įvykio metu R. O. tikrai grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę, todėl nuteistojo veiksmus vertinti kaip veikimą būtinosios ginties situacijoje ar peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnis) nėra pagrindo.

13. Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad nužudymą R. O. padarė labai susijaudinęs. Atsižvelgiant į jau aptartas įvykio aplinkybes, į tai, kad abu vartojo alkoholį, abu nuo jo buvo ir apsvaigę, ir nors D. R. įkyriai prašė duoti pinigų ar nupirkti jam alkoholio, tačiau byloje nėra duomenų apie R. O. žeminimą, įžeidinėjimą jo paties ar jo artimųjų, be to, kaip ir apeliaciniame skunde nurodoma, tarp jų įvykęs konfliktas tęsėsi kurį laiką, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas, bet byloje nėra jokių duomenų, kad R. O. buvo fiziologinio efekto būsenoje, jog iš karto į tai jis atsakė durdamas peiliu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo R. O. veiksmus vertinti kaip padarytus staiga labai susijaudinus, nėra pagrindo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

14. Tais pačiais motyvais teisėjų kolegija atmeta ir skundo argumentus, jog nuteistojo R. O. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turi būti pripažinta, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir tai, jog veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

14.1. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

14.2. Tuo tarpu teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinantį aplinkybė yra tada, kai kaltininkas veiką padaro dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Ar asmuo buvo fiziologinio afekto būsenos, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba skiriama teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtais veiksmais laikomi tokie prieš kaltininką (kitą asmenį) nukreipti priešingi teisei veiksmai, kuriais kėsinamasi į kaltininko (kito asmens) gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu ir pan. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę, orumą ir pan.

14.3. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad liudytojai A. B. ir V. J. parodė apie D. R. elgesį išgėrus, jog jis girtas būdavo priekabus, o, pasak V. J., ir prašinėdavo pinigų ar alkoholio, o jam to nedavus, grasindavo susidoroti. Skunde nurodoma ir apie tai, kad D. R. atžvilgiu priimtas 2014 m. lapkričio 18 d. baudžiamasis įsakymas už tai, jog jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, tyčia stumdydamas savo šeimos narę sugyventinę, suėmė rankomis jos pečius ir ją pastūmė, paskui, kai ji norėjo paimti iš kaltinamojo buto raktus, sudavė ranka jai per kairės rankos delną, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Be to, jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tiesiogiai sakydamas savo sugyventinei, kad ją užmuš, grasino nužudyti savo sugyventinę ir buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, nes prieš tai, kai pagrasino, jis panaudojo prieš ją fizinį smurtą. Taigi iš tikrųjų yra duomenų apie D. R. agresyvų elgesį išgėrus, tačiau šioje konkrečioje nagrinėjamoje situacijoje D. R. elgesys, nors ir R. O. nebuvo priimtinas, tačiau tokių jo veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip provokuojančių ar paskatinančių R. O. peiliu durti nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Kaip jau buvo pasisakyta, nėra ir tokių duomenų, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų R. O. buvo fiziologinio afekto būsenos.

15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. O. nužudymą padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teisiamojo posėdžio metu R. O. parodė, kad jis nenorėjo nužudyti D. R., tačiau suduodamas peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą, į krūtinės sritį, jis tikrai suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ir net gyvybę, numatė, jog gali sužaloti nukentėjusįjį arba net atimti jam gyvybę, tačiau šiuos galimus padarinius numatė bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurių iš jų atsiradimo. Tai reiškia, kad R. O. veikė tiesiogine, tačiau neapibrėžta tyčia, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Nors teismas pagrįstai R. O. pripažino kaltu nužudžius D. R., tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad šis nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Kaip jau pasisakyta, nužudymas buvo padarytas dėl tarpusavio asmeninio konflikto metu atsiradusios dingsties. Nužudymą iš esmės nulėmė ši atsiradusi menka, bet dėl asmeninių santykių atsiradusi dingstis, kurią paskatino ir tiek kartu, tiek atskirai alkoholio vartojimas įvykio dieną. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikymo baudžiamojo įstatymo ir R. O. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą į BK 129 straipsnio 1 dalį.

16. Perkvalifikavus nuteistojo R. O. nusikalstamą veiką, skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Skiriant bausmę teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

16.1. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad prašoma pripažinti R. O. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 punkte, 6 punkte ir 10 punkte, taip pat ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog R. O. yra senyvo amžiaus, sunkiai serga, dirbantis ir charakterizuojamas teigiamai (BK 59 straipsnio 2 dalis).

16.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas jau pripažino tai, jog jis atlygino dalį žalos nukentėjusiesiems. Bylos duomenys patvirtina, kad R. O. 500 Eur atlygino G. R. ir 400 Eur J. F. (4 t., 1, 2 b. l.). Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė pagal kurią BK 59 straipsnio dalį pripažino šią atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgus į tai, kad G. R. civilinį ieškinį pareiškė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui, o J. F. ieškinį pareiškė tik neturtinės žalos atlyginimui, į teismų praktiką, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai atlyginama visa žala arba ženkli jos dalis, o pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali ir dalinį žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimą pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ši R. O. atsakomybę lengvinanti aplinkybė turėjo būti ir buvo pripažinta vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi.

16.3. Tuo tarpu vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi nėra pagrindo pripažinti kitų skunde nurodomų aplinkybių. Nors pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, paprastai tokios aplinkybės turi rodyti mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde nurodomos aplinkybės – R. O. sveikatos būklė, jo amžius ir teigiama charakteristika – nėra susijusios nei su mažesniu veikos, nei su paties nuteistojo asmenybės pavojingumu, šios aplinkybės neturėjo tiesioginės įtakos nusikaltimo padarymui, todėl šias aplinkybes vertinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrindo. Į šias aplinkybes bus atsižvelgta vertinant R. O. asmenybę. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys, kad sunki sveikatos būklė nuteistajam nesutrukdė padaryti labai sunkų nusikaltimą.

16.4. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: tai kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

16.5. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad pirmosios iktieisminio tyrimo apklausos metu R. O. apskritai nenurodė, jog buvo susitikęs su kokiais nors asmeninis įvykio dieną, tik papildomos apklausos metu ir toliau ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu jis jau parodė apie susitikimą su D. R., apie jų konfliktą ir apie tai, jog pamatė priešais jį susmunkantį nukentėjusįjį, o savo rankoje peilį. Pagal teismų praktiką, nors kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tačiau kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Dar iki pirmos nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu apklausos jau buvo iš parduotuvių paimti vaizdo įrašai, kuriuose matomas R. O. su D. R. Šie vaizdo įrašai yra vieni pagrindinių R. O. kaltės įrodymų. Be to, kitą dieną po pirmos ikiteisminio tyrimo R. O. apklausos, kurioje nurodė įvykio dieną parduotuvėse nesutikęs pažįstamų, liudytojas M. P. atpažino R. O. kaip asmenį įvykio dieną bendravusį su D. R. (1 t., 80-82, 83 b.l.). O jau kitos (2018 m. sausio 22 d.) ir vėlesnių apklausų metu R. O. kaltu prisipažino ir nurodė įvykio tam tikras aplinkybes (2 t., 140-142 b.l.), tačiau aiškino, kad paties smūgio peiliu nukentėjusiajam neprisimena. Taigi, nors ir paties nuteistojo parodymai šioje byloje yra itin svarbūs, nes iš esmės paties smūgio sudavimo vienas kitas nematė, tačiau, kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, R. O. iš pradžių siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, o vėliau bent sušvelninti savo padėtį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog R. O. atlygino dalį žalos nukentėjusiesiems, kas parodo jo nuoširdų gailėjimąsi dėl veikos, jau buvo įvertinta nustatant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 2 dalyje.

16.6. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta ir atmesti skundo argumentai dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo.

16.7. Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. R. O. padarė baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Durdamas peiliu į krūtinės sritį D. R. nuteistasis nužudė veikdamas tiesiogine tyčia. R. O. anksčiau neteistas, nusikalstamos veikos metu administracine tvarka nebaustas, dirbo (2 t., 107-109, 116, 118-119, 120 b. l., 3 t., 146, 149-151 b.l.). Nuteistasis yra senyvo amžiaus, vedęs ir, nors kaltinamaje akte nurodyta, kad baigęs 4 klases, tačiau apeliacinės intancijos teisme jis patikslino, jog baigė 11 klasių. Iš bylos matosi, kad po nusikalstamos veikos padarymo jis buvo operuotas (3 t., 110 b.l.), jam buvo lūžusi kulšnis (4 t., 37 b.l.).

16.8. Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, į nusikalstamos veikos aplinkybes, tai, jog R. O. nusikalstama veika perkvalifikuojama, o BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, skiria R. O. laisvės atėmimo bausmę, irgi artimesnę sankcijos žemutinei ribai.

17. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir dėl nukentėjusiesiems priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžių. Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji J. F. pareiškė civilinį ieškinį 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, iš jų 10 000 Eur jai ir po 30 000 Eur J. R. ir V. R. (1 t., 45-46 b.l.), nukentėjusysis D. R. pareiškė civilinį ieškinį 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (3 t., 102-103 b.l.). Iš dalies tenkindamas civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo R. O. priteisė 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. F., o po 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems J. R. ir V. R. bei 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. R.

17.1. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis R. O. nužudė D. R., kuris buvo J. F. šeimos narys, yra duomenų apie jų bažnytinę santuoką, J. R. ir V. R. tėvas, G. R. brolis. Nėra abejonių, kad jie dėl D. R. nužudymo patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, todėl nėra jokių abejonių ir dėl to, kad jiems buvo padaryta neturtinė žala. Pats nuteistasis apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad nukentėjusiesiems padaryta neturtinė žala. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiųjų ir D. R. santykius, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad R. O. nusikalstama veika perkvalifikuojama.

17.2. Nukentėjusioji J. F. teisme parodė, kad kartu su D. R. gyveno apie du metus, susilaukė dviejų vaikų. Jie kartu negyveno irgi apie du metus, nes D. R. vartojo alkoholį, grubiai bendravo, vartojo keiksmažodžius, mėgdavo pasiginčyti. Jie susitarė, kad D. R. susitvarkys ir sugrįš į šeimą. Kai kartu negyveno, jie bendravo, taip pat D. R. bendravo su vaikais, sveikindavo juos gimtadienio progomis, duodavo pinigų mokslo reikmėms. Šiuo metu vaikai nesupranta, dėl ko tėvas kartu nešvenčia švenčių. Paskutinį kartą D. R. matė prieš dieną iki nužudymo, bet su juo nekalbėjo, jį matė iš nugaros. Kitas nukentėjusysis G. R. teisme parodė, kad su broliu bendraudavo telefonu, o susitikdavo rečiau, nes jis jau ketverius metus dirba užsienyje. D. R. laikinai negyveno su šeima, nes buvo susipykę dėl jo išgėrinėjimo.

17.3. Nors nukentėjusioji J. F. nurodė, kad D. R. prieš ją nesmurtaudavo, tačiau, kaip minėta, skunde nurodoma, jog D. R. atžvilgiu priimtas 2014 m. lapkričio 18 d. baudžiamasis įsakymas už fizinio skausmo sugyventinei sukėlimą ir grasinimą ją nužudyti. Skunde teisingai nurodoma ir apie tai, kad iš liudytojų parodymų matosi, jog D. R. gyveno asocialaus asmens gyvenimą. V. J. parodė, kad paskutiniu metu jo sugėrovas buvo D. R., kuris gyveno gatvėje, laiptinėse ar po balkonais, rinkdavo butelius. Iš namų D. R. buvo išvijusi sugyventinė, su juo niekas nebendravo, visi nuo jo nusisuko. A. B. parodė, kad tuo metu, kai buvo priėmusi nukentėjusįjį pas save gyventi, D. R. su broliu ir sugyventine ryšio nepalaikydavo, vaikai jo neaplankydavo. Vertinant neturtinės žalos atlgyginimo dydį svarbu atsižvelgti ir į nuteistojo finansinę padėtį. R. O. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad šiuo metu yra pensininkas ir gauna tik pensiją (400 Eur), jokių papildomų pajamų negauna.

17.4. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) bei teismų praktiką, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiesiems J. F., J. R. ir V. R. bei G. R. priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai turi būti mažinami, todėl apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir dėl šios nuosprendžio dalies. Iš nuteistojo priteistas neturtinės žalos atlyginimo sumas teisėjų kolegija mažina taip: G. R. iki 4 000 Eur, J. F. iki 4 000 Eur, J. R. iki 6 000 Eur, V. R. iki 6 000 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo R. O. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteistų nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimų dydžius sumažinti: G. R. iki 4 000 Eur, J. F. iki 4 000 Eur, J. R. iki 6 000 Eur, V. R. iki 6 000 Eur.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Aloyzas KruopysJustas NamavičiusLinas Šiukšta