- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-19
- Bylos Nr.
- 1S-229-870/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-6-00012-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Kaltinamasis
- S. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kaltinamojo S. R. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutarčių, kuriomis 6 (šešiems) mėnesiams nuo 2024 m. rugsėjo 7 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas jo turtui – žemės sklypams ar jų dalims bei piniginėms lėšoms,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje S. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 203 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).
2. Siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 1 d. prokuroro nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas S. R. turtui: 1) žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini) (objektui adresas nesuteiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (objektui adresas nesuteiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) ½ daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kartu su sutuoktine E. R., gim. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2003 m. gruodžio 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. DŽM-7634 ir 2003 m. gruodžio 9 d. priėmimo – perdavimo aktą Nr. DŽM-7636); 7) piniginėms lėšoms, esančioms ir įplaukiančioms į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB“ banke.
3. Skundžiamomis Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimis 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į minėtą turtą ir paliktos nustatytos laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygos. Teismas atsižvelgdamas į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, padarytos žalos dydį, taip pat į prokuroro nurodytas aplinkybes dėl rengiamo civilinio ieškinio, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę ir (ar) pasikeitę procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikymo S. R. turtui pagrindai.
II. Skundo argumentai ir prašymai
4. Kaltinamasis S. R. skunduose prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartis. Skundai grindžiami šiais esminiais argumentais:
4.1. Skundžiamos nutartys neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neišdėstė jokių motyvų, kodėl apribojama kaltinamojo nuosavybės teisė, o BPK 151 straipsnyje numatytas pagrindas taikyti procesinę prievartos priemonę – galimo civilinio ieškinio užtikrinimas, nėra argumentai, iš kurių būtų galima suprasti, kodėl po penkerius metus vykusio ikiteisminio tyrimo, net bylą perdavus teismui, vis dar svarstoma apie galimą civilinį ieškinį. Teismas, kaip reikalaujama BPK 152 straipsnio 1 dalies 5 punkte, neįvardina, kokio asmens ieškinio reikalavimų užtikrinimui penkti metai ribojama nuosavybės teisė ir kodėl tas asmuo neteikia jokių turtinių pretenzijų kažkuriam iš kaltinamųjų. Dėl to galima teigti, kad procesinė prievarta taikoma be jokio faktinio pagrindo, kadangi net nėra asmens, kurio interesais būtų poreikis riboti nuosavybės teisę.
4.2. Skundžiamose nutartyse, kaip ir prokuroro nutarime, tik išvardintas kaltinamojo turtas, bet nenurodyti nuosavybės ribojimo būdai ir mastas, dėl ko toks pažeidimas daro nutartis neteisėtas. Iš nutarčių turinio nėra aišku, ar kaltinamasis gali naudoti ir valdyti žemės sklypus, pvz., keisdamas jų paskirtį, išnuomodamas ir pan. Taip neproporcingai ribojamos jo teisės ir daroma žala.
4.3. Pirmosios instancijos teismas sprendimą taikyti procesinę prievartą grindė prokuroro posėdyje išsakytu pareiškimu, kad ginant viešąjį interesą yra rengiamas civilinis ieškinys, kuris bus pateiktas iki įrodymų tyrimo pradžios. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrius 2023 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – VMI), informuodamas, kad išvengta didelės vertės turtinės prievolės sumokėti 1 102 383,66 Eur PVM ir 89 129 Eur pelno mokesčio į valstybės biudžetą, siūlydamas raštiškai pateikti civilinį ieškinį ir įgalioti atstovą dalyvauti byloje. Atsakydama Klaipėdos apskrities VMI nurodė, kad civilinio ieškinio nereikš, o tyrimo metu nustatyti UAB „S.“ deklaruotini bei mokėtini mokesčiai bus vertinami ir išieškomi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Vertinant mokesčių administratoriaus poziciją ir teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 2 dalį, 15 straipsnio 1, 2 dalį, 26 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 66 straipsnio 2 dalį) nesuprantama prokuratūros pozicija be teisinio ir teisėto pagrindo „perimti“ VMI funkcijas išieškoti tariamai nesumokėtus mokesčius, neteisėtai dubliuoti mokesčių administratoriaus funkcijas. Nagrinėjamu atveju kompetentinga institucija – VMI, kuri atliko mokestinį tyrimą, įvertino situaciją bei nurodė, kad mokestinių prievolių įgyvendinimo klausimas bus sprendžiamas pagal MAĮ nuostatas. Todėl šiuo atveju neegzistuoja viešasis interesas prokurorui reikšti civilinį ieškinį. Be to, prokuratūra nėra institucija, galinti nustatyti ar apskaičiuoti mokestines prievoles ir jų dydį, nes tai yra išimtinė mokesčių administratoriaus kompetencija (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).
4.4. VMI, atlikusi mokestinį tyrimą dėl šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių išaiškino, kad pagal Direktyvos 2006/112/EB, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir bendrąsias MAĮ 10 straipsnio nuostatas „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVMĮ) 64 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas „Mokesčių administravimo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita – faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus“. Pagal mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir duomenis UAB „S.“ ir UAB „M.“ sudaryti sandoriai vertinami kaip susiję su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu. UAB „S.“ negalėjo atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „M.“ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, kurio ji nesumokėjo į valstybės biudžetą – 832 146,40 Eur. Akivaizdu, kad mokestinių įstatymų užtenka kvalifikuoti susidariusią situaciją ir ją išspręsti mokesčių administratoriui naudojantis turimais instrumentais, kaip, pvz., nepripažįstant teisės į PVM atskaitą, įpareigojant patikslinti deklaracijas ir kt.
4.5. Inkriminuoti nusikaltimai kildinami iš fakto, kad UAB „M.“, vykdydama prekybą naftos produktais, savalaikiai nesumokėjo PVM, dėl to laikoma, jog UAB „S.“ neįgijo teisės į PVM atskaitą ir taip sukčiaudama išvengė PVM ir pelno mokesčio, o apskaitos dokumentų įforminimas pasireiškęs jų klastojimu bei apgaulingu apskaitos vedimu, neteisingų duomenų pateikimu VMI.
4.6. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi patvirtino bankrutavusios UAB „M.“ ir UAB „S.“ 2021 m. vasario 24 d. taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-116-440/2021, pagal kurią UAB „S.“ įsipareigojo sumokėti 754 301,03 Eur skolą iki 2024 m. sausio 31 d. bei mokėti 3,65 procentų palūkanas. Tai reiškia, kad apygardos teismas pripažįsta teisėta ir teisinga bei nepažeidžiančia viešo intereso ir jokių kitų įstatymų situaciją, kai du verslo subjektai sutaria ir išdėsto skolos mokėjimą, dėl mokėjimų atidėjimo kompensuojama palūkanomis.
4.7. Svarbu, kad VMI, turinti 99,732 procentų kreditorinį reikalavimą BUAB „M.“ 2021 m. vasario 18 d. kreditorių susirinkime, kaip ir visi kiti kreditoriai, tame tarpe VSDFV, pritarė taikos sutarčiai, t. y. įsiskolinimo BUAB „M.“ padengimui, iš kurio bus atsiskaityta su valstybės biudžetu sumokant priskaičiuotą PVM. Tai reiškia, kad jokie mokestiniai valstybės interesai nėra pažeidžiami, nes taikos sutarčiai pritarė mokesčių administratorius, patvirtino apygardos teismas, patikrinęs, ar sutartis neprieštarauja viešajai teisei, kuriai priskiriama ir mokesčių teisė, bei viešajam interesui. Dar daugiau, tai, kad VMI patvirtintas 863 109,75 Eur kreditorinis reikalavimas, įrodo, jog UAB „M.“ įgijo ir importavo naftos produktus, nes iš šio sandorio priskaičiuotas PVM.
4.8. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis ne kartą teikė dokumentus, patvirtinančius, kad Šiaulių apygardos teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi patvirtino bankrutavusios UAB „M.“ ir UAB „S.“ 2021 m. vasario 24 d. taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-116-440/2021, pagal kurią UAB „S.“ įsipareigojo sumokėti 754 301,03 Eur skolą iki 2024 m. sausio 31 d. bei mokėti 3,65 procentų palūkanas. Šiuo metu pagal pateiktą pažymą UAB „M.“ yra sumokėta (grąžinta) 574 260,68 Eur skolos, tai pat 37 045,20 Eur palūkanų. Likę sumokėti 180 040,35 Eur. Taigi, UAB „M.“, atgaudama skolą, tuo pačiu įgyja galimybę dengti įsiskolinimą biudžetui – mokėti PVM. Aptartos aplinkybės, be kita ko, suponuoja, kad BUAB „M.“ atsiskaitys su kreditoriais, tame tarpe, didžiausiu kreditoriumi – VMI.
4.9. Pagal pareikštų įtarimų logiką, jei UAB „M.“ sumokėjo PVM, tuomet ir UAB „S.“ pritaikyta PVM atskaita esanti teisėta, kaip ir pagrįstas sąnaudų įtraukimas ir mokėtino pelno mokesčio sumažinimas. Procesinė prievarta gali būti taikoma tik esant pakankamai duomenų, kad asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką. VMI pozicija, faktinė situacija dėl baigiamo sumokėti PVM, teisinis situacijos vertinimas rodo, kad duomenys dėl galimai įvykdyto nusikaltimo yra abejotini, kas nesudaro pagrindo taikyti procesinę prievartą ar tęsti jos taikymo terminą.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
7. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui, išplėstiniam turto konfiskavimui arba nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimui savininkui ar teisėtam valdytojui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad galimai padaryta nusikalstama veika, o byloje gali būti pareikštas ar jau yra pareikštas civilinis ieškinys, arba galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas arba nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimas savininkui ar teisėtam valdytojui. Šia procesine prievartos priemone, be kita ko, siekiama išsaugoti turtą, kad jis nebūtų perleistas, paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, neįgytų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ir pan.
8. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinimai S. R. pareikšti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 203 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Šioje baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, užfiksuotų kratų, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo, objektų apžiūros protokoluose, liudytojų ir įtariamųjų apklausų protokoluose bei kitoje bylos medžiagoje, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad S. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Svarbu pažymėti, kad tiek skirdamas, tiek pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymą, tiek nagrinėdamas skundą dėl šios procesinės prievartos priemonės paskyrimo ar jos termino pratęsimo, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu.
9. Skundžiama nutartimi žemesnysis teismas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą pratęsė, nustatęs vieną iš BPK 151 straipsnyje numatytų šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų, t. y. siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį.
10. Kaltinamasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišdėstė jokių motyvų, kurių pagrindu pratęsė jo turtui taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą. Pasak S. R., teismo nurodytas BPK 151 straipsnyje numatytas pagrindas taikyti procesinę prievartos priemonę galimam civilinio ieškinio užtikrinimui nėra argumentas, iš kurio būtų galima suprasti, kodėl po penkerius metus vykusio ikiteisminio tyrimo, bylą perdavus teismui, vis dar svarstoma apie galimą civilinį ieškinį. Vertinant S. R. skundo argumentus darytina išvada, kad jis apskritai ginčija šioje byloje planuojamo pareikšti civilinio ieškinio teisėtumą, kadangi, jo teigimu, nagrinėjamoje byloje apskritai neegzistuoja viešasis interesas prokurorui reikšti civilinį ieškinį, nes VMI, atlikusi mokestinį tyrimą bei įvertinusi situaciją, nurodė, jog mokestinių prievolių įgyvendinimo klausimas bus sprendžiamas pagal MAĮ nuostatas.
11. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 112 straipsnyje numatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. BPK 117 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga pareikšti civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų.
12. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad baudžiamoji byla Nr. 1-82-354/2024, kurioje priimtos skundžiamos nutartys, Šiaulių apygardos teisme gauta 2024 m. rugpjūčio 14 d. Šiuo metu bylos nagrinėjimas vis dar nėra pradėtas, posėdžių datos nenumatytos. Vadinasi, byloje nesant pradėtam įrodymų tyrimui, egzistuoja baudžiamajame įstatyme įtvirtinta galimybė pareikšti civilinį ieškinį. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuo 2019 m. civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo pateikimas, bylą jau perdavus nagrinėti į teismą, būtų kokiu nors būdu pažeidžiantis proceso dalyvių, o konkrečiu atveju kaltinamųjų procesines teises. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sprendžiant klausimą dėl S. R. turtui taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo prokuroras nurodė, kad šioje byloje prokuroras ketina pareikšti civilinį ieškinį, kadangi yra padaryta didelė žala valstybei (t. 21, b. l. 26, 27–28). Todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, egzistuoja BPK 151 straipsnyje įtvirtintas šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindas. Svarbu pažymėti ir tai, kad nagrinėjamu atveju teismas nesprendžia civilinio ieškinio pagrįstumo klausimo. Kaip ir kaltinamųjų kaltės, taip ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą.
13. Skunde S. R. akcentuoja aplinkybes, susijusias su VMI atsisakymu byloje pareikšti civilinį ieškinį, VMI atliktu mokestiniu tyrimu bei tarp UAB „M.“ ir UAB „S.“ sudaryta taikos sutartimi ir tarp bendrovių vykdomais įsipareigojimais. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad nagrinėjamu atveju kaltinimai pareikšti ne tik UAB „S.“, tačiau ir šios bendrovės akcininkui ir direktoriui, kaltinamajam S. R. už jo kaip fizinio asmens galimai padarytus nusikaltimus, kuriais taip pat galimai buvo padaryta žala. Taigi, ta aplinkybė, kad mokestinių prievolių įgyvendinimo klausimas, susijęs su bendrovių pareiga deklaruoti mokesčius, bus sprendžiamas pagal MAĮ nuostatas, šiuo atveju nešalina nei paties S. R. baudžiamosios atsakomybės, nei jo bei kitų kaltinamųjų galimai neteisėtais veiksmais padarytos žalos valstybei. Dėl to, aukštesniojo teismo vertinimu, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas S. R. turtui yra teisėtas ir pagrįstas.
14. S. R. skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos BPK 152 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, kadangi teismas neįvardino, kokio asmens ieškinio reikalavimų užtikrinimui penkti metai ribojama nuosavybės teisė ir kodėl tas asmuo neteikia jokių turtinių pretenzijų kažkuriam iš kaltinamųjų. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas vertina žemesniojo teismo priimtos skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, kai tuo tarpu BPK 152 straipsnyje išdėstyti nutarimo skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą turiniui keliami reikalavimai. Dėl šių aplinkybių aukštesnysis teismas neturi teisėto pagrindo vertinti įsiteisėjusio prokuroro nutarimo turinio.
15. Skunde S. R. taip pat akcentuoja aplinkybę, kad nėra nurodytas jo turtui taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo termino – mastas. Tokie kaltinamojo skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančio Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento 2021 m. birželio 1 d. nutarimo, paskiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą S. R. turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (objektui adresas nesuteiktais), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas ir laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas – dalinis, leidžiant minėtu turtu naudotis, tačiau be teisės atlygintinai ar neatlygintinai parduoti, įkeisti ar mainyti (t. 14, b. l. 142–145). Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento 2019 m. spalio 7 d. prokuroro nutarimu (t. 14, b. l. 41–42) ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento 2020 m. balandžio 9 d. prokuroro nutarimu (t. 14, b. l. 57–58) buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas S. R. turtui: 1) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) ½ daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kartu su sutuoktine E. R., gim. (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 2003 m. gruodžio 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. DŽM-7634 ir 2003 m. gruodžio 9 d. priėmimo – perdavimo aktą Nr. DŽM-7636); 6) piniginėms lėšoms, esančioms ir įplaukiančioms į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB“ banke, tačiau nenurodytas šios procesinės prievartos priemonės taikymo mastas. Vis tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi (t. 14, b. l. 124–126) buvo tenkintas prokuroro prašymas ir pratęsus laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą S. R. turtui buvo nustatytas ir šios procesinės prievartos priemonės taikymo mastas: žemės sklypams buvo nustatytas dalinis nuosavybės teisės apribojimas, leidžiant šiuo turtu naudotis, tačiau be teisės atlygintinai ar neatlygintinai parduoti, įkeisti ar mainyti, o piniginėms lėšoms buvo nustatytas visiškas draudimas disponuoti šiuo turtu. Kaip matyti iš skundžiamų nutarčių, jų rezoliucinėse dalyse nurodyta, kad pratęsiant šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, paliekamos nustatytos laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygos. Tai, kad teismas nutartyse konkrečiai nenurodė, koks procesinės prievartos priemonės taikymo mastas yra taikomas S. R. turtui, skundžiamų nutarčių nedaro neteisėtomis, kadangi laikino nuosavybės teisės apribojimo mastas buvo nurodytas ankstesniuose procesiniuose sprendimuose, o vėlesnėmis teismo nutartimis šios aplinkybės pakeistos nebuvo.
16. Vis tik aukštesnysis teismas atkreipia žemesniojo teismo dėmesį į tai, kad nuo 2024 m. liepos 3 d. pasikeitė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 626 straipsnio nuostatos, susijusios su vykdymo veiksmų sustabdymu, kai BPK nustatyta tvarka nuosavybės teisės į turtą laikinai apribotos. Siekiant, kad Turto arešto aktų registre būtų tvarkomi ir duomenys, reikalingi sprendžiant dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, buvo pakeisti ir Turto arešto aktų registro nuostatai (toliau – Nuostatai), kuriais vadovaujantis nutartys, kuriomis skiriamas ar pratęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, registruojamos Turto arešto aktų registre. Atsižvelgiant į pasikeitusį Turto arešto aktų registre tvarkomų duomenų sąrašą, taip pat į Nuostatų 36² punkte ir šio punkto papunkčiuose įtvirtintą naują reglamentavimą, atkreiptinas dėmesys, kad nutartyse, kuriomis taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, turi būti aiškiai nurodytas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindas, t. y. ar jis taikomas siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą, civilinį ieškinį (nurodant ir tai, ar civilinis ieškinys yra dėl turto grąžinimo, ar ne) bei nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimą savininkui ar teisėtam valdytojui. Taip pat taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą dėl civilinio ieškinio (išskyrus civilinius ieškinius dėl turto grąžinimo) užtikrinimo, nutartyse būtina nurodyti ir reikalavimo patenkinimo eilę pagal patenkinimo eiliškumą (CPK 754 straipsnis). Nenurodžius šios informacijos dėl reikalavimo patenkinimo eilės, į Turto arešto aktų registrą įrašomi duomenys, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas trečios reikalavimų patenkinimo eilės civiliniam ieškiniui užtikrinti (Nuostatų 36².2 papunktis). Nutartyse būtina nurodyti ir kitą informaciją, numatytą Nuostatų 36² punkte ir šio punkto papunkčiuose. Aukštesniojo teismo vertinimu, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, tokia informacija turi būti nurodyta ne tik nutarties aprašomojoje, bet ir rezoliucinėje dalyje.
17. Nagrinėjamu atveju žemesnysis teismas skundžiamų nutarčių tiek aprašomosiose, tiek rezoliucinėse dalyse nurodė laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindą (taikomas, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį). Tačiau nutartyse nėra nurodyta kita būtina informacija, kuri pagal Nuostatų 36² punktą ir šio punkto papunkčius turi būti nurodyta (pvz., nenurodyta, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstas galimam civilinio ieškinio trečios eilės pagal patenkinimo eiliškumą reikalavimui užtikrinti (Nuostatų 36².2 papunktis). Byloje esantys VĮ Registrų centro pranešimai apie turto arešto akto pakeitimo duomenų įregistravimą Turto arešto aktų registre patvirtina, kad skundžiamos nutartys įregistruotos, o nepakeista tik informacija apie reikalavimo patenkinimo eilę, nes nutartys neįsiteisėjusios. Įvertinus, kad, nepaisant trūkstamos informacijos, skundžiamos nutartys yra įregistruotos Turto arešto aktų registre, nebelieka pagrindo tikslinti žemesniojo teismo nutartis. Be to, tai, kad iki nutarčių įsiteisėjimo nėra pakeista informacija apie reikalavimo patenkinimo eilę, taip pat nesudaro pagrindo tikslinti skundžiamas nutartis, kadangi nagrinėjamu atveju galimo civilinio ieškinio reikalavimas būtų priskiriamas trečiai eilei, o pagal minėtą Nuostatų 36².2 papunktį registruojant nutartis, kuriose, kaip nagrinėjamu atveju, nenurodyta konkreti reikalavimo patenkinimo eilė, būtent ir įrašoma trečia eilė.
18. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmiau aptarti teisinio reglamentavimo pakeitimai, susiję su nutarčių, kuriomis taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, registravimu Turto arešto aktų registre, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl žemesniojo teismo sprendimų pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą pagrįstumo.
19. Atsižvelgiant į išdėstytą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad žemesnysis teismas S. R. taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, pratęsė pagrįstai, dėl to nėra pagrindo skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartis naikinti S. R. skunduose nurodytų argumentų pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti kaltinamojo S. R. skundus ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartis.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.