Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui, nuteistajam A. V., jo gynėjui advokatui Mindaugui Skruibiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2016-01-28 nuosprendžio, kuriuo:

A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per šešis mėnesius išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš kaltinamojo A. V. keturi šimtai eurų (400 Eur) patirtų advokato išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai S. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, o būtent, 2015 m. vasario 8 d. apie 20 val., Č. Č. priklausančiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus, gimusio (duomenys neskelbtini), akivaizdoje sugriebė savo žmoną S. V. už rankų, kurias suspaudė ir trenkė S. V. į balkono duris, o vėliau pastūmė, ko pasėkoje ji parvirto ant žemės, taip padarė S. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios S. V. teigė, kad nuteistasis ją pakėlė paėmęs už pečių ir metė į balkono duris, tą patvirtino teisme ir ikiteisminiame tyrime metu 2015-03-25 atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu. Specialistas pateikęs išvadą Nr. G 51/15(10), duodamas parodymus teisme kategoriškai nurodė, kad taip „...žmogaus pakelti praktiškai neįmanoma“ (b. 1. 104). Skundžiamame nuosprendyje dėl šių aplinkybių pirmos instancijos teismas nepasisakė. Vertindamas S. V. parodymus teismas konstatavo tam tikrus netikslumus, tačiau juos paaiškina nukentėjusiosios susijaudinimas ir neranda pagrindo jais suabejoti. Tokia teismo pozicija apeliantui nesuprantama, nes parodymų patikrinimas vietoje vyko praėjus beveik dviem mėnesiams po konflikto, todėl teigti, kad tuo metu S. V. vis dar buvo susijaudinusi dėl patirto smurto, nėra logiška.

Apeliantas neneigia, kad dalis iš S. V. nustatytų sužalojimų galėjo būti padaryti jai parvirtus ant grindų po to, kai šis ją atstūmė vengdamas jos smūgių. Tačiau jei kuris nors sužalojimas ir buvo padarytas dėl jo veiksmų, tokie jo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis. Nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo nuoseklius paaiškinimus, kad sutuoktinę atstūmė siekdamas išvengti sekančių jos smūgių. Mano, kad vien tai, kad jis už sutuoktinę fiziškai pranašesnis jokios teisinės reikšmės neturi ir teismas privalėjo vertinti ne jų fizinius duomenis, bet konkrečius jų abiejų veiksmus, jų parodymų patikimumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

A. V. savo kaltę viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad smurto žmonos atžvilgiu nenaudojo, ji pati jį puolė, jam tik teko gintis, jis yra nepagrįstai apkaltintas. Jis savo parodymuose nurodė, kad konfliktą pradėjo žmona, nes liepė jam išeiti iš namų, tačiau kai jis pasakė, kad išeis ryte, žmona iš kito kambario atnešė jo drabužius ir išmetė lauk per balkoną, išmestuose rūbuose buvo telefonas, kuris sudužo. Kai ji ėjo vidun, apeliantas sugriebė ją už rūbų krūtinės srityje ir pasakė, kad galima žmoniškai išsiaiškinti, nes tuo metu žmona buvo įsiaudrinusi. Tuo metu S. V. jam trenkė kumščiu į dešinį smilkinį, nuo smūgio jam nukrito akiniai. Norėdamas išvengti smūgių bei apsiginti, stumtelėjo žmoną į šoną, nesitikėjo, kad ši parvirs. Žmona nuvirto kažkur prie lovos. Neneigia, kad krisdama galėjo susižaloti. Taigi, iš A. V. parodymų matyti, kad, pasak jo, jis nesudavė žmonai nei vieno smūgio, tik stumtelėjo žmoną į šoną, norėdamas išvengti smūgių bei apsiginti.

Kiti bylos duomenys patvirtina kitokias aplinkybes – nukentėjusioji S. V. taip pat patvirtino, kad pradžioje su vyru vyko žodinis konfliktas, ji pasakė vyrui kad jis gali išeiti, jis ją įžeidinėjo, tuomet ji iš kito kambario atnešė vyro striukę, kurią išmetė per balkoną. Vyras supykęs atsikėlė nuo lovos, ją suėmė abiem rankomis už pečių, pakėlė nuo žemės ir trenkė porą kartų į balkono plastikinių durų stiklą, ji į duris atsimušė nugara, rėmėsi mentės bei sėdmenys. Tuo metu ji kaltinamąjį stumtelėjo, kad šis ją paleistų, tačiau šis nuo jos neatsitraukė. Tada jam sudavė vieną kartą plaštaka į veidą. A. V. nuo suduoto smūgio nukrito akiniai, kurie sulūžo. Vyras dar labiau supyko ir ją suėmęs nubloškė ant žemės prie lovos. Ji iškvietė policiją ir pareigūnams atvykus vyro jau nebebuvo. Policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą ir ją nukreipė į polikliniką. Ji tą pačią dieną nuvažiavo į priimamąjį. Pas ekspertą vyko sekančią dieną. Įvykio metu jai buvo sužalotas sėdmuo, rankų alkūnės, mentės bei kelias.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes, priešingai nei teigiama A. V. apeliaciniame skunde, ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes. Apeliantas pažymi ir kitas aplinkybes keliančias abejonių dėl S. V. parodymų patikimumo. Kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad teismas neįsigilino į aplinkybes, keliančias abejonių S. V. parodymų patikimumu, būtent, dėl nurodytų trauminių poveikių penkiose S. V. kūno srityse neatitikimo specialisto išvadoje nustatytiems nemažiau trims trauminiams poveikiams trijose S. V. kūno srityse.

Vertinant nukentėjusiosios parodymus su byloje nustatytais faktiniais duomenimis, jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. S. V. nurodyti jai padarytų sumušimų lokalizacija ir kiekis iš esmės atitinka specialisto išvadą. Pažymėtina, kas ne kiekvienas smūgis ar poveikis padaro išorinį sužalojimą, todėl išvada, kad S. V. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau trims trauminiams poveikiams trijose S. V. kūno srityse niekaip nepaneigia nukentėjusiosios parodymų dėl nurodytų poveikių penkiose vietose, o tik patvirtina, kad jai buvo suduota ne mažiau tris kartus, t.y. gali būti keturis ir daugiau.

Dėl skunde nurodyto abejotino S. V. teigimo, kad nuteistasis ją pakėlė paėmęs už pečių ir metė į balkono duris, nes specialistas išvadoje ir duodamas parodymus teisme kategoriškai nurodė, kad tokiu būdu žmogaus pakelti praktiškai neįmanoma, apeliacinis teismas taip pat nesutinka. Tokie skundo argumentai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jie nurodyti netiksliai, vertinant ne duomenų visumą, o pateikiant tik iš konteksto paimtas apeliantui palankias aplinkybes, nustatytus faktus interpretuojant savaip.

Kaip matyti iš specialisto, medicinos eksperto A. J. parodymų, jis nuosekliai ir aiškiai išdėstė, kad nors už peties paėmus žmogaus pakelti praktiškai neįmanoma, tačiau pakelti galima paėmus už žasto ir šiuo atveju ten nukentėjusiajai yra nustatytos kraujosruvos, todėl nors nukentėjusioji apžiūros metu nurodė, kad buvo keliama už pečių srities, jis, įvertinęs jai padarytus sužalojimus, suprato, kad tai yra žastų o ne pečių sritis. Tokio pobūdžio sužalojimas yra padaromas veikiant lokaliai kažkokiam tai daiktui kietu, buku, ribotu paviršiumi.

Nors liudytojais paklausti pareigūnai I. K. ir Ž. S. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad tuoj po sužalojimų, S. V. pranešė policijai ir tiek atvykusiam į vietą pareigūnui, tiek ikiteisminį tyrimą atlikusiai pareigūnei apklausos metu nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, kad namuose ją kaltinamasis sugriebė už rankų ir trenkė į balkono duris. Parodymų patikrinimą vietoje metu nukentėjusioji, patvirtindama savo parodymus, taip pat nurodė, kad vyras ją buvo paėmęs už pečių trenkė į balkono duris, po to laikydamas jai už pečių, trenkė į žemę (b. l. 17-18, 19). Liudytoja I. K. patikslino, kad apklausiant ekspertą jis aiškino kaip nukentėjusioji galėjo būti paimta už rankų, nes vidinėje žasto pusėje buvo rastos mėlynės, ekspertas nurodė, kad sužalojimai yra tokie ir padaryti taip, kaip nurodė nukentėjusioji.

Šie patikimi duomenys paneigia A. V. teiginius, kad jis tik paėmė nukentėjusiąją už drabužių, kas buvo natūrali jo reakcija į S. V. veiksmus prieš jį ir kad paėmimas už drabužių nėra nusikaltimas, nes šio veiksmo pasiekoje S. V. nebuvo padarytas joks sveikatos sutrikdymas, jai nebuvo sukeltas skausmas. Tačiau apeliantas negali paaiškinti, kaip sutuoktinei atsirado sužalojimai žastuose. Taigi, apelianto nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos jokiais konkrečiais duomenimis, prieštaraujančios ne tik nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išvadą, kad A. V. duoti parodymai, tiek apeliacinio skundo argumentai, vertintini kaip jo siekimas išvengti atsakomybės ir todėl vadovautis jo parodymais, o apeliaciniam teismui – ir skundo argumentais, nebuvo ir nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Kad pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino išsamiai, nuosekliai, kad nebuvo šališkas, patvirtina tai, kad nesurinkus pakankamai duomenų dėl kaltinamajame akte nurodytos kaltinamojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – kad nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jo veiksmams, ir konstatuodamas, kad byloje apart nukentėjusios S. V. teiginių, nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis buvo neblaivus, šią aplinkybę laikė neįrodyta ir ją pašalino iš kaltinimo.

Dėl aukščiau aptartų aplinkybių, kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog apelianto veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis. Visiškai nepagrįstai skunde nurodoma, kad teismas vertino teisiškai nereikšmingą dalyką, kad jis fiziškai pranašesnis už savo žmoną, o turėjo vertinti konkrečius jų abiejų veiksmus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti kad išvadą, jog A. V. neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios S. V. atžvilgiu atliko nesant būtinosios gintiems sąlygų, išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs būtent jų abiejų atliktus veiksmus bei byloje esančius patikimus duomenis. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad jokio aiškiai gresiančio pavojaus kaltinamajam nebuvo, nes kaip matyti iš kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų, A. V. pirmas pradėjo smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu kai ši išmetė iš kambario šio rūbus, o tokie jos veiksmai nekėlė grėsmės kaltinamojo sveikatai, todėl jis neturėjo jokio pagrindo imtis nukentėjusiosios atžvilgiu fizinių veiksmų. Taip pat pagrįstai, remiantis faktiniais duomenimis, konstatuota, kad nukentėjusioji sudavė kaltinamajam smūgį į veido sritį pati pajutusi grėsmę savo sveikatai dėl A. V. smurtinių veiksmų, tačiau jos veiksmais jokio sužalojimo apeliantui nebuvo padaryta, tačiau jis po to ir vėl stūmė S. V. ant grindų. Šie duomenys niekaip neįrodo, kad A. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Įvertinus šiuos aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad dėl A. V. kaltės, dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik spėjamojo pobūdžio.

Skirdamas A. V. bausmę, apylinkės teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes ir sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, Šakių rajono apylinkės teismo 2016-01-28, nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti, A. V. apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.