- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-30
- Bylos Nr.
- 2A-766-302/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Egidijus Žironas, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- G. K., Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui V. K. , tretieji asmenys G. K. , Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notaras R. Trečiokas, Valstybės įmonė Registrų centras, Alytaus filialas, dėl nuostolių atlyginimo nepagrįstai praturtėjus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė Rima Berštienė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. K. 6 248,50 Lt nuostolių dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo.
Ieškovė nurodė, kad 1992-10-27, gyvendama santuokoje su atsakovu, privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini) už bendras jos ir atsakovo lėšas, taip pat tėvų duotas lėšas. Santuoka buvo nutraukta 1993-12-15, tačiau turtas nebuvo padalintas. Atsakovas 1997-08-15 notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi butą pardavė G. K. . Apie tokias aplinkybes ieškovė sužinojo 2006-07-19, kai pilnametė dukra kreipėsi dėl paramos priteisimo iš atsakovo. 2006-09-13 nekilnojamo turto registro duomenyse nebuvo duomenų apie butą, įgytą santuokoje su atsakovu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė nebuvo davusi atsakovui raštiško ar žodinio sutikimo parduoti butą, priklausantį bendrąja jungtine sutuoktinių teise, buto pardavimo sandoryje nedalyvavo, valios neišreiškė. Atsakovas butą pardavė už 12 497 Lt, todėl privalo grąžinti ieškovei ½ dalį parduoto turto vertės, kadangi jis nepagrįstai praturtėjo. Kadangi trečiasis asmuo yra sąžiningas turto įgijėjas, tai turto iš jo negalima išreikalauti CK 4.96 str. pagrindu, o nepagrįstai praturtėjęs atsakovas privalo sumokėti ½ parduoto turto vertės piniginę kompensaciją.
Atsakovas Valdas Kavaliauskas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovei pasibaigė visi ieškinio senaties terminai, todėl ieškinys atmestinas. Santuoka nutraukta 1993-12-15 atsakovo iniciatyva. Turimo turto nei žodine, nei rašytine forma nesidalino. Nebuvo jokios kalbos apie tai, kad turtą paliks dukrai. Ieškovė nuo pat santuokos nutraukimo nesirūpino likusiu butu, nemokėjo jokių mokesčių. Butą įsigijo galutinai po santuokos nutraukimo, o pardavė laikydamasis įstatymų reikalavimų. Raštiškas sutikimas butui parduoti buvo nereikalingas, nes buvo pasibaigusi ieškinio senatis. Ieškovė neginčijo sudarytos sutarties per tris metus. Nenuslėpė jokių aplinkybių nuo notarės. Jokie prievoliniai santykiai nesieja atsakovo ir ieškovės.
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas padarė išvadą, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nepriklausomai nuo to, kad pastatas buvo įregistruotas atsakovo vardu (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d., SŠK 21 str. 3 d., CK 3.88 str. 1 d. 1 p.), be to, nepateikta jokių duomenų apie gyvenamo buto, kuriame gyveno ieškovė ir atsakovas ir jų nepilnametė dukra, įgijimą vieno sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn. Byloje nėra įrodyta, kiek asmeninių lėšų bendram turtui įgyti panaudojo ieškovė ir atsakovas, o tokiu atveju belieka preziumuoti, kad tai bendroji jungtinė nuosavybė, kai sutuoktinių dalys yra lygios. Teismas konstatavo, jog santuokoje įgyto turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe šalys nepasidalijo 1993 – 10- 27 nutraukus santuoką teismo sprendimu ( b.l.6) ir ištuoką įregistravus civilinės metrikacijos skyriuje 1994-02-10 ( b.l.5), kas yra laikoma santuokos pasibaigimo laiku.
Šalies argumentai
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, pasak ieškovės, ji apie tai, kad ginčo butas, esančio Matuizų k., Kalno g.9-9, Varėnos r., jau nėra įregistruotas atsakovo vardu, sužinojo tik 2006-07-19, kai šalių pilnametė dukra kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, sprendė, jog šalys privalėjo rūpintis buto valdymu, naudojimu ir disponavimu, ir bet kuris asmuo, vidutiniškai išsilavinęs, turėjo suvokti, kad turto teisinis režimas gali būti pakeistas ir gali kilti jam nenaudingos pasekmės. Ieškovė privalėjo būti atidi, apdairi ir tinkamai rūpintis santuokoje įgytu turtu, o ne tikėtis, kad niekada neišnyks jos teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą.
Teismas laikė, jog teigti, kad atsakovas, sudarydamas šią nekilnojamo turto pirkimo pardavimo sutartį neatskleidė visos informacijos apie tai, kad butas yra įgytas po santuokos sudarymo, įgytas pagal butų privatizavimo įstatymo nuostatas nėra pagrindo, nes atsakovas buvo įsitikinęs, kad imperatyvių įstatymų nuostatų nepažeidė ir tokios aplinkybės teismo sprendimu nebuvo nustatytos. Teismas, įvertinęs tai, jog būtent nekilnojamojo turto registro įstaiga ginčo sandoriui sudaryti išdavė pažymą, kurioje nurodė, jog nekilnojamasis turtas priklauso atsakovui privačios nuosavybės teise, konstatavo, jog atsakovas, sudarydamas ginčo buto pirkimo-pardavimo sandorį veikė sąžiningai, įsitikinęs, kad daugiau niekas neturi teisių į šį turtą, tai jis darė atvirai ir viešai, laikydamasis sandorio sudarymo formos reikalavimo.
Kol nėra nustatyta, kad atsakovo sudarytas sandoris dėl ginčo buto perleidimo negalioja, nėra pagrindo taikyti restitucijos. Ieškovė turi teisę ginčyti ir reikšti reikalavimus, pripažįstant, kad atsakovas sudarė sandorį, kuris neatitiko įstatymo reikalavimų ir negalioja. Ieškovė turi teisę ginčyti sudaryto sandorio teisėtumą ir pagrįstumą (tuo metu galiojusio 1964 m. CK 40, 47, 96, 253 str. nuostatas), pareikšdama ieškinį bendrais, civilinio proceso kodekso nustatytais terminais.
Šalies argumentai
Ieškovė Rima Berštienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinant ieškinį.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai vertino ir kvalifikavo bylos aplinkybes ir netinkamai taikė įstatymus, reglamentuojančius niekinius ir nuginčijamus sandorius, todėl nepagrįstai nustatė, kad sudarytas buto pirkimo – pardavimo sandoris yra niekinis ir jo nepripažino negaliojančiu ex officio, neatsižvelgė į bylos dalyvių reikalavimus ir nepriteisė ieškovės reikalaujamos sumos.
Akivaizdu, jog ginčo butas buvo įsigytas santuokos metu, todėl jis yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, todėl pagal SŠK 21 str. 3 d. reikalavimus sandoriui sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo, turi būti kito sutuoktinio raštu išreikštas sutikimas sandoriui sudaryti.
Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo ieškovės raštiškas sutikimas dėl ginčo buto perleidimo, todėl 1997 m. sudarytas buto pirkimo – pardavimo sandoris neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, t.y. prieštarauja imperatyviai įstatymo normai ir pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalį buvo pagrindas pripažinti jį niekiniu ir negaliojančiu, o teismas nepagrįstai netaikė CK 1.80 str. nuostatų.
Sandoris taip pat prieštarauja CK 1.5 str. 1 d. nuostatai, nes atsakovas elgėsi nesąžiningai.
Teismas nepagrįstai neįvertino to, jog atsakovas žinojo, jog privatizuotas butas yra bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau sąmoningai formino sandorį dėl turto perleidimo kaip dėl jo asmeninės nuosavybės, o teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas, sudarydamas ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį, veikė sąžiningai, įsitikinęs, jog daugiau niekas neturi teisių į šį butą.
Atsiliepimas
Atsakovas Valdas Kavaliauskas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad ieškovas su atsakove santuoką sudarė 1985 -11-30 Tauragės rajono CMS (civilinė byla Nr.2-562/1993, b.l. 6). Šalys gyvendamos santuokoje 1992-10-27 pirko trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) ( b.l. 46). Nekilnojamo turto registre nuosavybės teisės į butą buvo įregistruotos atsakovo V. K. vardu nuo 1992-11-05 ( b.l. 7). Šalys išsituokė 1993-10-27 (civilinė byla Nr.2-562/1993, b.l. 9), ištuoką atsakovas įregistravo 1993-12-15 (b.l. 5). Atsakovas 1997-08-05 pirkimo pardavimo sutartimi santuokoje įgytą butą pardavė G. K. (b.l. 8). Ieškovė nurodo, kad atsakovas pardavęs minėtą butą be jos sutikimo nepagrįstai praturtėjo ir šį praturtėjimą – parduoto buto pusę kainos - ji prašo priteisti jai iš atsakovo Civilinio kodekso 6.242 straipsnio pagrindu.
Kai asmuo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, tai jis privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus Civilinio kodekso numatytas išimtis. Civilinio kodekso 6.242 straipsnio 1 d. numatyta pareiga asmeniui be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjusiam asmeniui kito asmens sąskaita, prievolė atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika.
Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad atsakovo veiksmai buvo nesąžiningi ir kad jis pardavė jai ir atsakovui jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, negavęs jos sutikimo tokiam sandoriui, todėl jis nepagrįstai praturtėjo ir jam atsirado pareiga atlyginti jai nuostolius, atsiradusius dėl jos dalies buto netekimo. Kolegija su šiais argumentais nesutinka, nes teismas nenustatė ir kolegija nenustatė, jog yra visos būtinos sąlygos praturtėjimo santykiams atsirasti. Nėra aukščiau nurodytos pirmosios sąlygos, nes turtas – butas perleistas sandorio - 1997-08-05 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovei neginčijant sandorio, kurio pagrindu atsakovas neva neteisėtai praturtėjo, tokio praturtėjimo negalima laikyti neteisėtu, nes turtas perleistas trečiajam asmeniui sandorio pagrindu, t.y. esant teisiniam pagrindui. Tik pripažinus tokį sandorį neteisėtu (negaliojančiu), būtų pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas perleido trečiajam asmeniui turtą neteisėtai ir dėl tokio neteisėto turto perleidimo neteisėtai praturtėjo. Kadangi nepagrįsto praturtėjimo konstatavimui yra būtinos visos aukščiau nurodytos keturios sąlygos, todėl nesant bent vienos sąlygos, negalima daryti išvados esant nepagrįstą praturtėjimą. Teismui nustačius, jog nėra bent vienos sąlygos, kitų trijų sąlygų buvimas ar nebuvimas neturi įtakos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl kolegija dėl kitų sąlygų nepasisako, dėl jų nepasisakė ir pirmos instancijos teismas.
Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas, nustatęs, kad atsakovas pardavė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą be ieškovės kaip bendraturtės sutikimo, pats savo iniciatyva privalėjo tokį sandorį pripažinti niekiniu. Tokio sandorio laikyti niekiniu nėra pagrindo, nes pagal sandorio sudarymo metu galiojusią Civilinio kodekso 47 straipsnio 1 d. (įst.red.iki 2001-07-01) toks sandoris buvo laikomas nuginčijamu. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 1 d. Civilinio kodekso 1.78-1.96 str. nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.
Apeliaciniame skunde nurodomi ir kiti sandorio negaliojimo pagrindai – tai Civilinio kodekso 1.81 straipsnio 1 d. (sandoris prieštarauja gerai moralei), tačiau dėl jų kolegija nepasisako, nes tokie pagrindai galėtų būti nagrinėjami tik pareiškus reikalavimą dėl sandorio negaliojimo, kadangi toks reikalavimas nepareikštas, šie skundo argumentai neturi teisinės reikšmės.
Atmestinas apeliantės argumentas dėl Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 d. nuostatų netaikymo. Teismas, spręsdamas bylą ir priimdamas sprendimą, šiomis nuostatomis vadovavosi, teisingai ir teisėtai taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas ir priėmė sprendimą pagal pareikštą reikalavimą. Kolegija pažymi, kad teismas negali nurodytą normą taikyti vienai iš šalių, o ją turi taikyti tiek vienos, tiek kitos šalies atžvilgiu, nagrinėdamas jų pareikštus reikalavimus, t.y. turi atsižvelgti į tai, jog abi šalys, įgyvendindamos savo teises ir atlikdamos pareigas, turi veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teisme savo teises šalys įgyvendina laikydamosi tvarkos, nustatytos Civilinio proceso kodekso normų.
Kolegija taip pat nepasisako dėl tokių apeliacinio skundo argumentų, kuriais apeliantė neginčija teismo sprendimo, tačiau faktiškai jais pritaria teismo išvadoms dėl buto priklausomybės abiems šalims, nes šie argumentai neįtakoja sprendimo teisėtumo šioje dalyje.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.