- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-06
- Bylos Nr.
- I-3077-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00743-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. T. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2016 m. balandžio 14 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) jis buvo laikomas netinkamo ploto kamerose, jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore 3 val. per parą, kamerų Nr. 232, Nr. 228, Nr. 245 langai nebuvo skaidraus stiklo ir nebuvo galimybės jų atidaryti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, psichologines kančias, kreipėsi į psichiatrą dėl antridepresantų skyrimo, dėl šviesos trūkumo skaudėjo akis. Teigė, kad minėtais neteisėtais veiksmais atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 10-13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2016 m. balandžio 14 d. pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo atvykęs kelis kartus. Apie 87,5 proc. viso kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laiko jam teko daugiau nei 3,6 kv. m. ploto. Paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikti pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis suėmimo sąlygų įtaką, taigi negalima traktuoti, kad laikant pareiškėją Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kad pareiškėjas buvo kankinamas. Buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė dėl jam tenkančio ploto ar kitų kalinimo sąlygų. Daugumoje kamerų, kuriose skundžiamu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, išskyrus kamerą Nr. 228, yra įrengti skaidraus stiklo, atidaromi langai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nedraudžia kamerose įrengti plėvele tamsintus langus, tai daroma dėl neteisėtų tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų veiksmų. Kameros su neatidaromais langais turi mechanines vėdinimo sistemas. Mano, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, nes jo reikalavimo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o noras užsidirbti pinigų. Pareiškėjas neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, jo nurodytų žalų nepatvirtina dokumentai. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2016 m. balandžio 14 d. nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jam teko per mažai gyvenamojo ploto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis, pareiškėjas A. T. į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2015 m. lapkričio 19 d. ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2016 m. balandžio 14 d. (b. l. 14, 15-16). Iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2016 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 11-2774 matyti, kad pareiškėjas buvo kalinamas šiose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose: nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 228; nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. kameroje Nr. 245, nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. vasario 3 d. kameroje Nr. 242, nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. kameroje Nr. 162 (b. l. 15-16).
Bylos duomenimis, kameros Nr. 228 plotas 13,99 kv. m., ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju šioje kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, kameros Nr. 245 plotas 16,07 kv. m., šioje kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, kameros Nr. 242 plotas 15,6 kv. m., kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, kameros Nr. 162 plotas 15,59 kv. m., kameroje buvo laikoma nuo 1 iki 3 asmenų (b. l. 15-16). Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iš viso 5 paras (nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.), pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi nurodytu laikotarpiu jam teko 3,5 kv. m. kameros ploto.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į 3 val. per parą pasivaikščiojimą gryname ore.
Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 31-33). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą, nenustatyta. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti vieną valandą per parą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kamerose Nr. 232, Nr. 228, Nr. 245 nebuvo galimybės atidaryti langų, langai buvo dengti tamsinta plėvele, todėl trūko dienos šviesos. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad kamerose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nors pareiškėjas nurodo, kad Kauno TI kamerų langai neatsidarė, tačiau į bylą pateiktos tipinių kamerų langų fotolentelės (b. l. 21, 22) patvirtina, kad kamerose yra atidaromi langai arba ventiliacijos orlaidės, kurios gali būti uždarytos arba atidarytos, o kamerose su neatidaromais langais yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 27, 28). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų vėdinimo atmetami.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Dėl šios priežasties teismas sutinka su atsakovo atstovo argumentu, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tamsintų stiklų įrengimas tardymo izoliatoriaus kamerose nedraudžiamas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 135:2015 natūralaus apšvietimo koeficiento kamerų tipo patalpoms nereglamentavo, tačiau nustatė, kad bendra dirbtinė kameros apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pareiškėjas neneigia, kad natūralus apšvietimas kameroje buvo. Bylos duomenimis, pareiškėjas įstaigos administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tame tarpe apšvietimo, nesiskundė, todėl nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų natūralaus apšvietimo atmestini.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno tardymo izoliatorius pareiškėjui 5 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui kameroje trūko 0,10 kv. m.), todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais ir dvasiniais nepatogumais, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Iš atsakovo atstovo pateikto Ambulatorinių priėmimų apskaitos žurnalo (b. l. 17-18) matyti, kad pareiškėjas į psichiatrą kreipėsi 2016 m. sausio 21 d., kitą dieną po atvykimo į Kauni TI, o minimali kameros ploto norma nebuvo pažeista. Duomenų apie pareiškėjo regėjimo sutrikimus byloje nėra. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis.
Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo (pareiškėjui kameroje trūko 0,10 kv. m.), tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Taip pat akcentuotina, kad pažeidimas truko itin trumpai – 5 paras. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.) 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.