- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-04-20
- Bylos Nr.
- A-663-917-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Asmenų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pirmininkas), Artūro Drigoto ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovei Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinei komisijai dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja E. R. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos (toliau – Komisija) Išvadą dėl E. R. slapto bendradarbiavimo fakto nustatymo, kurioje nustatyta, kad ji slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiąja tarnyba - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos, ir 2005-09-12 nutarimą viešai paskelbti duomenis Nr. 76-57. Teigė, kad apie jos atžvilgiu pradėtą procesą jai nebuvo žinoma. Ji nebuvo informuota apie Komisijos posėdį, jai nebuvo įteiktas Komisijos posėdžio protokolo nuorašas bei asmens vertinimo lapo su išvadomis kopija. Todėl ji neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą. Ji kategoriškai neigia savo bendradarbiavimo su bet kokiomis buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, tarp jų ir su Valstybės saugumo komitetu prie LSSR Ministrų Tarybos, faktą. Manė, kad Komisija ginčijamą išvadą priėmė dėl jos draugystės su Prancūzijos piliečiu M. R., su kuriuo ji vėliau susituokė. Jis buvo įtakingas žmogus tiek politikoje, tiek verslo srityje, todėl, be abejo, kėlė specialiųjų tarnybų susidomėjimą. 1988 - 1990 metais prie jos prieidavo asmenys, prisistatę iš „saugumo", skambindavo į namus, reikalaudavo susitikti, klausdavo apie M. R. ir jo veiklą. Ji niekada sąmoningai ir faktiškai nebendradarbiavo su minėta institucija, niekada nevykdė jokių užduočių ar pavedimų, nebuvo nei raštu, nei žodžiu įsipareigojusi. Niekada neieškojo kontaktų ir nesiekė susitikimų su minėto komiteto darbuotojais, niekada nerodė jokios iniciatyvos. Bet koks atsitiktinis susitikimas su nepažįstamais žmonėmis „iš saugumo" vyko be jos valios, ji tiesiog buvo priversta bendrauti, tačiau tai negali būti vertinama kaip sąmoningas ir faktiškas bendradarbiavimas. Jos sąmoningo siekio ar tikslo bendradarbiauti niekada nebuvo, todėl jai negali būti taikomos Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad joks teisės aktas nenumato Komisijai pareigos informuoti asmenį apie Komisijos posėdį ir jį į tą posėdį būtinai kviesti. Komisijos darbo reglamento 14 str. numato tokią Komisijos teisę tik esant būtinumui. Šiuo atveju Komisija turėjo pakankami įrodymų apie faktinį ir sąmoningą bendradarbiavimą su buvusiu VSK prie LSSR Ministrų Tarybos, kad galėtų priimti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjos teiginiai apie tai, kad tai nebuvo savanoriško pobūdžio bendradarbiavimas, atmestini, nes Įstatyme nėra tokios sąlygos. E. R. (K.) per Įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą nesikreipė į Valstybės saugumo departamentą ir neprisipažino slapta bendradarbiavusi su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, tad pagal Įstatymo 4 str. 2 d. 3 punktą Komisija turėjo pareigą šiuos duomenis paskelbti viešai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, kad buvusiame LSSR Valstybės saugumo archyve, LSSR KGB agentūros asmens ir darbo bylų registracijos žurnale užregistruota agento „Ašara" byla Nr. 33628, reg. data 1986-05-05, verbuotojas 5 Tarnybos darbuotojas B., bylos judėjimas 1989-03-24 1 skyrius. LSSR KGB 1 skyriaus operatyvinių bylų kartotekoje yra registruota agento „Ašara" byla Nr. 2499, reg. data 1989-03-10, darbuotojas V. K. . Ten pat saugomame 1 skyriaus, 1 poskyrio viršininko V. K. darbo sąsiuvinyje Nr. 552 (Ap. 49, B. 563, L.1 ir L. 17) yra įrašas „Ašara", a/b 2499, E. K. , H., (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini). Šie duomenys pilnai atitinka pareiškėjos anketinius duomenis. Tai įrodo, jog E. K. (dabar E. R.) ir agentas „Ašara" yra tas pats asmuo. Lietuvos ypatingajame archyve saugomame lydraštyje yra nurodoma, kad KGB 10 skyrius persiunčia 1 skyriui agentės „Ašara" - E. K. , Henriko, asmens bylą Nr. 33628, 1 tomą ir darbo bylą Nr. 33628, 1 tomą (Ap. 6, B. 534, L.81). Ten pat saugomame finansiniame apskaitos lape nurodoma, kad 1990-04-12 agentei „Ašara", a/b 2499, išmokėta 150 rublių už darbą pagal bylą Nr. 2389 (Ap. 49, B.636, L.48). Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje byloje yra agentės „Ašara" 1986-12-16 pranešimas, kurį priėmė B. Agentūriniame pranešime agentė „Ašara" praneša apie su B. J. susirašinėjančius asmenis, ten pat saugojami B. J. laiškų kopijos ir vertimai. Tame pačiame archyve yra agentės „Ašara" 1987-11-26 agentūrinis pranešimas, kurį priėmė Frakas. Agentūriniame pranešime agentė „Ašara" praneša apie H. P. , kuris žadėjo sužinoti apie gimines JAV. Ten pat saugojamos pareiškėjos laiškų kopijos, adresuotos H. P. eismas, įvertinęs šiuos įrodymus, nusprendė, kad tuometiniame Saugumo komitete buvo užvestos agentūrinės asmens ir darbo bylos, agentui suteiktas pseudonimas „Ašara", kurio anketiniai duomenys pilnai atitinka pareiškėjos anketinius duomenis, o tai įrodo, kad agentas „Ašara“ ir pareiškėja yra vienas ir tas pats asmuo. Tai įrodo ir agentės agentūriniai pranešimai, pareiškėjos laiškų kopijos. Nekyla jokių abejonių, kad pareiškėja bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Teismas pažymėjo, kad iš esmės to neginčija ir pati pareiškėja. Ji tik pabrėžia, kad tai nebuvo savanoriškas bendradarbiavimas, kad tuo metu ji buvo priversta tai daryti. Tačiau pareiškėja jokių įrodymų apie tai, kad ji prievarta buvo verčiama bendradarbiauti su specialiosiomis tarnybomis, nepateikė. Be to, tuo būtų sunku ir patikėti, nes tai jau buvo 1986-1990 metai. Teismas taip pat nurodė, kad minėtas išvadas patvirtina ir pareiškėjos Asmens, galimai slapta bendradarbiavusio su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, anketoje pateikti atsakymai bei skunde teismui duoti paaiškinimai. Duomenų paskelbimas viešai atitiko Įstatymo 4 str. 2 d. 3 p.
Šalies argumentai
Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005-11-18 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas savo išvadas grindė tik tam tikrais pirminiais duomenimis apie asmenį, kurie LSSR KGB 1 skyriuje buvo renkami apie visus asmenis, ketinusius išvykti į kurią nors užsienio šalį. Apie tokių duomenų surinkimą, tuo labiau pseudonimo suteikimą asmuo neturėjo ir negalėjo žinoti. Ji ne kartą mėgino išvykti į Prancūziją pas draugą J. M. R., todėl tie duomenys ir buvo surinkti. Antra vertus, be tokių pirminių duomenų asmuo negalėtų būti net verbuojamas. Tai, jog asmuo kažkokiu būdu patekęs LSSR KGB darbuotojų akiratin buvo verbuojamas, turint apie jį pirminę informaciją, dar nepatvirtina fakto, jog asmuo buvo užverbuotas ir pradėjo bendradarbiauti, t. y. faktiškai ir sąmoningai veikė vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti, kai veikla nereglamentuota tarnybos statutais ar darbo įstatymais (Įstatymo 2 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų apie jos rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti. Komisija nenurodė, kurie įrodymai galėtų tiesiogiai patvirtinti šį faktą. Byloje nėra įrodymų ir apie jos konkliudentiniais veiksmais išreikštą sutikimą bendradarbiauti. Teismas rėmėsi agentės „Ašara" dviem agentūriniais pranešimais, t. y. 1986-12-16, kurį priėmė B., ir 1987-11-26, kurį priėmė Frakas. Tačiau šie pranešimai yra surašyti pačių KGB darbuotojų, yra spausdinti mašinėle, juos pasirašę tie patys KGB darbuotojai. Jokių įrodymų, liudijančių, kad informaciją jiems būtų suteikusi pareiškėja, byloje nėra. Ji niekada nėra rašiusi jokių pranešimų ar kitokių raštų, skirtų KGB, ar kaip nors kitaip susijusių su specialiosiomis tarnybomis, nėra teikusi jokios informacijos KGB. Ji teismui pateikė laiškų, iš kurių informacija yra nurašyta vadinamuose agentūriniuose pranešimuose, originalus. Atkreipia dėmesį, jog vokai išlikę su nukirptais pašto ženklais, buvo perimti KGB darbuotojų jų siuntimo metu ir tik vėliau sugrąžinti net ne jai pačiai, bet jos motinai J. J. Teismas šių įrodymų E. R. nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors jie paneigia bet kokį jos bendradarbiavimą su KGB. Byloje yra jos ranka rašytas laiškas H. P. iš kurio voko kopijos matyti, kad laiškas buvo išsiųstas, t. y. ant voko yra pašto atžymos. Taigi, laiškas buvo perimtas KGB darbuotojų siuntimo metu, nepasiekęs adresato. Todėl nekyla abejonių, jog KGB darbuotojams buvo žinomas laiško turinys, kuris vėliau jų pačių buvo perkeltas į agentūrinį pranešimą. Taip pat teigia, kad Įstatymo 2 str. 1, 2 d. numato, jog asmuo turi faktiškai ir sąmoningai veikti. Vadinasi turi būti sprendžiamas jo saviidentifikacijos kaip agento klausimas. Ji niekada neidentifikavo savęs su agentu „Ašara", nes net nežinojo, kad jai suteiktas pseudonimas. Konstatuojant asmenį slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis turi būti faktiškumas ir sąmoningumas vykdant su KGB bendrą veiklą. Jos atveju nėra abiejų šių predikatų. Byloje nėra jos agentūrinių pranešimų, nėra nei vieno dokumento, kuriame būtų jos parašas ar ranka rašytas tekstas, pasirašytas pseudonimu ar kitaip. Įstatyme nėra numatyta, jog susirašinėjimas su draugais ir tolimais giminėmis galėtų būti laikomas bendradarbiavimu su KGB. Priešingai, nei teigia teismas, ji kategoriškai neigia bet kokį bendradarbiavimo su KGB ar kitomis buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis faktą. Ji aiškiai nurodė, jog prie jos prieidavo, jai skambindavo asmenys, prisistatę iš „saugumo", tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina jos bendradarbiavimo. Ji niekada neteigė, jog buvo prievarta verčiama bendradarbiauti, ji tik nurodė, jog buvo lenkiama bendrauti su KGB darbuotojais, t. y. buvo verbuojama. Ji nesureikšmino Asmens, galimai bendradarbiavusio su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, anketoje klausimų, neįsigilino į jų esmę bei prasmę, atsakė paskubomis, neįvertino galimų pasekmių. Tačiau savo aiškinime ji išliko nuosekli ir nenuslėpė, kad ja domėjosi galimai KGB struktūros atstovai. Pareiškėja pateikia savo atsakymų anketoje paaiškinimus ir mano, kad juos vertinant bei remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais mažai tikėtina, jog asmuo, kuris tikrai bendradarbiavo su KGB, būtų taip atsakęs į pateiktus klausimus. Tokie atsakymai tik patvirtina, jog ji slapta sąmoningai ir faktiškai nebendradarbiavo. Taip pat atkreipia dėmesį, kad dauguma Komisijos pateiktų dokumentų yra surašyti rusų kalba ir pateikti be vertimo į lietuvių kalbą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 str., teismas turėjo atsisakyti juos priimti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad Komisija turėjo pakankamai įrodymų (Lietuvos Ypatingajame archyve išlikusi medžiaga) apie pareiškėjos faktinį ir sąmoningą bendradarbiavimą su buv. VSK prie LSSR Ministrų tarybos. Įrodymai, kuriais buvo remiamasi, jokiu būdu nėra "pirminiai duomenys", kaip teigia pareiškėja. Minėti įrodymai įrodo buvimo KGB agentu faktą. Lietuvos Ypatingajame archyve išlikusiuose KGB darbuotojų darbo sąsiuviniuose palikti įrašai yra tiesioginis įrodymas apie asmens buvimą agentu, jo darbo bylos egzistavimą, o tuo pat metu - ir slaptą bendradarbiavimą (duomenų klastoti darbo sąsiuviniuose nebuvo jokio reikalo). Pareiškėjos teiginys, kad ji nieko nežinojo apie savo slaptą bendradarbiavimą, niekuo nepagrįstas. Savo anketoje ji nurodė, kad "susitikimai periodiškai nevykdavo. Esu susitikusi visumoje 5-6 kartus.", "paskambino, pareikalavo susitikti", "apie kontaktus žinojo mama". Turint minty pareiškėjos išsilavinimą, o ir pateikiamų klausimų pobūdį, visiškai neįmanoma teigti apie nesupratimą, kas vyksta. Tai vertintina kaip gynybos taktika. Tad Komisija, dokumentais įrodydama agento bei pareiškėjos tapatybę bei agento darbo bylos egzistavimą, įrodo bendradarbiavimo faktą. Be asmens sąmoningo sutikimo tokių dokumentų egzistavimas ar užuominos apie juos tiesiog neįmanomos. Komisija disponuoja dokumentais apie bendradarbiavimo laikotarpį nuo 1986 metų. Tuomet agentui Ašarai buvo duota užduotis: "Atnaujinti susirašinėjimą su Jankauskas B., išsiaiškinti, kas iš giminių, gyvenančių Lietuvoje, susirašinėja su ja šiuo metu." (Ap.49, B.98, L.18) Tame pačiame dokumente seka agento Ašaros pateikta informacija pagal suformuluotą užduotį, kas liudija apie faktinį bendradarbiavimą. Pareiškėja pateikė savo laiškus minėtai B. J. , o tai liudija ne ką kitą, kaip užduoties vykdymą, nes iki to laiko susirašinėjimo ar kitokio bendravimo su šiuo asmeniu nebuvo. Agento Ašara pateiktos informacijos pagrindu buvo užvesta pirminio ištyrimo byla Nr. 2605, sąlyginiu pavadinimu "Mūza", J. B.V., g. (duomenys neskelbtini)m., gyv. JAV, atžvilgiu (pareiškėjos giminaitė) (Ap.49, B.98. L.5). LYA saugomos E. K. laiškų, adresuotų H. P. , kopijos (Ap.49, B.98, L. 29-31). Ten pat saugomas agento Ašaros 1987 m. agentūrinis pranešimas (vyr. ltn. Frakas), kuriame informacija apie H. P. (Ap.49, B.98, L.28). Kaip matosi iš šio dokumento, šio asmens atžvilgiu pradėtas tyrimas, kurio pagrindu tapo ag. Ašara pranešimas, o tai vertintina kaip faktinis bei sąmoningas bendradarbiavimas. Tai, kad laiškas šiam asmeniui buvo siųstas, reiškia ne ką kitą, o užduoties vykdymą, o tai ne kas kita, kaip faktinis ir sąmoningas bendradarbiavimas. Pareiškėjos teiginiai apie tai, kad ji savęs neidentifikavo kaip agentės Ašara, niekuo nepagrįsti ir subjektyvūs. Be to, Įstatymas nieko nenumato apie saviidentifikacijos problemas. Argumentai, kad pareiškėjos bendradarbiavimas susijęs su tuo, kad jos draugas, o vėliau vyras - Prancūzijos pilietis, atmestini iš principo ir vertintini tik kaip galimybė spekuliatyviai teigti, kad tai galėjo būti užverbavimo pagrindas ir motyvas bendradarbiauti. Komisija neturi dokumentų (jų nėra ir svarstomoje byloje) apie kokią nors informaciją, liečiančią pareiškėjos vyrą. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėja buvo VSK agentas Ašara, vykdė užduotis, teikė informaciją šiai spec. tarnybai (pareiškėjos pateikti laiškai, kartu su buvusiame KGB archyve esančiais dokumentais, tai taip pat įrodo). Teiginiai, kad tai nebuvo savanoriško pobūdžio bendradarbiavimas, atmestini, nes įstatyme nėra tokios sąlygos. O duomenų paskelbimas viešai atitiko Įstatymo 4 str. 2 d. 3 p.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Atsakovo sprendimas pripažinti asmenį slapta bendradarbiavus su SSRS slaptosiomis tarnybomis yra tiesiogiai susijęs su žmogaus garbe ir orumu ir gali turėti tiesioginę įtaką asmens darbo santykiams, jo reputacijai ir kitomis asmens teisėmis bei laisvėmis.
Nepaisant to, kad Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos darbo reglamentas, patvirtintas VSD generalinio direktoriaus 2005-03-24 įsakymu Nr. I-17, pakankamai detaliai reglamentuoja komisijos darbą ir sprendimų priėmimo procesus, tačiau ši Tvarka negali pakeisti ar panaikinti Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo 4 str. 3 d. numatytą pareigą savo sprendimus motyvuoti.
Pažymėtina, kad Komisijos veikla priskirtina prie viešojo administravimo veiklos, kuriai taip pat turi būti taikomi Viešojo administravimo įstatyme numatyti principai, bei asmenų, kurių atžvilgiu priimami sprendimai, atitinkamų teisių ir laisvių garantijos. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. numatyti reikalavimai keliami individualiam administraciniam sprendimui, iš kurių vienas yra tai, jog individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis.
Kaip matyti iš byloje esančio atsakovo 2005-09-12 nutarimo Nr. 76-57 ir tos pačios dienos atsakovo posėdžio protokolo Nr. 76-57, šiuose dokumentuose nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių ir jokių motyvų, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas nutarimas.
Pabrėžtina, jog individualaus administracinio sprendimo priėmimo procedūroje pagal Viešojo administravimo įstatymo 24 str. yra numatyta suinteresuotų asmenų apklausa, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes, o to priimant ginčijamą atsakovo sprendimą padaryta nebuvo.
Apibendrindama tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo padaryti esminiai pažeidimai, susiję su pareiškėjos teisėmis pateikti paaiškinimus ir turimus įrodymus pareiškėjos apklausos metu. Taip pat priėmus faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, iš esmės buvo pažeistos pareiškėjos teisės žinoti apie jos teises ir pareigas įtakojančių aplinkybių egzistavimą, tinkamai naudotis teise į gynybą, todėl atsakovo sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą ex officio privalėjo konstatuoti administracinės procedūros metu padarytus esminius pažeidimus, tačiau to nepadaręs priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris taip pat turi būti panaikintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti.
Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinės komisijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutarimą Nr. 76-57 panaikinti ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjos bendradarbiavimo su SSRS specialiosiomis tarnybomis klausimą iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.