Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-09 · Administracinė byla Nr. I-390-171/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-09
Bylos Nr.
I-390-171/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai
Loreta Antanaitienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-390-171/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01701-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19.; 55.1.(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Loretai Antanaitienei,atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašo:

1. Panaikinti 2016 m. balandžio 6 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimo Nr. S-67(7-158/2013) dalį, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 69-92, ir dalį, kuria pareiškėja neatleista nuo valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD), privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) ir įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir GF) baudų ir delspinigių, pakeisti likusią Komisijos sprendimo dalį, kuria pareiškėja neatleista nuo 473,87 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM) delspinigių ir 504,52 Eur PM baudos mokėjimo, į sprendimą atleisti nuo 473,87 Eur PM delspinigių ir 504,52 Eur šio mokesčio baudos mokėjimo.

2. Panaikinti Inspekcijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 69-92 nurodymus sumokėti 40 943 Eur (141 368 Lt) VSD įmokų bei 20 471,50 Eur (70 684 Lt) šių įmokų baudos, 7 229,49 Eur (24 962 Lt) PSD įmokas bei 3 614,75 Eur (12 481 Lt) šių įmokų baudą, 121,35 Eur (419 Lt) įmokų į GF bei 32,44 Eur (112 Lt) šių įmokų delspinigių ir 12,16 Eur (42 Lt) šių įmokų baudą.

Pareiškėja paaiškina, kad Inspekcija atliko mokestinį patikrinimą ir 2013 m. balandžio 22 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad pensijų kaupimo įmokos buvo vienas iš darbo užmokesčio mokėjimo būdų ir pareiškėja nepagrįstai 2009–2011 m. darbuotojų naudai sumokėtas pensijų įmokas priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms, dėl to nuo jų apskaičiavo 166 749 Lt VSD, PSD, GF įmokų. Inspekcija taip pat nustatė, kad pareiškėja neteisingai skaičiavo pelno mokestį, nes priskyrė leidžiamiems atskaitymams turto vertės sumažėjimo sąnaudas. Dėl to pareiškėjai apskaičiuota 17 424 Lt pelno mokesčio.

Su patikrinimo akte apskaičiuotais mokesčiais pareiškėja nesutiko ir pateikė pastabas. Inspekcija 2013 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 69-92 patvirtino apskaičiuotas VSD, PSD, GF įmokas ir pelno mokestį, skyrė baudas bei apskaičiavo delspinigius.

Šalies argumentai

Dėl Inspekcijos sprendimo pareiškėja pateikė skundą Komisijai. Pareiškėja apskundė VSD, PSD, GF įmokų, jų baudų ir delspinigių apskaičiavimą, prašė atleisti nuo pelno mokesčio baudos ir delspinigių, tačiau neskundė paties pelno mokesčio apskaičiavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Komisija 2013 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. S-156(7-158/2013) iš dalies patenkino skundą – patvirtino tik Inspekcijos sprendimo nurodymus pareiškėjai sumokėti pelno mokestį, jo delspinigius ir baudą, visas kitas sumas panaikino. Naikindama VSD, PSD, GF įmokas ir su jomis susijusias baudas bei delspinigius Komisija konstatavo, kad Inspekcijos tarnautojai, atliekančiai Bendrovės patikrinimą, nebuvo pavesta tikrinti VSD, PSD, GF įmokų, todėl buvo iš esmės pažeista procedūra, būtina šių įmokų patikrinimui pradėti. Komisija konstatavo, kad iš neteisėto veiksmo negali kilti teisėtos pasekmės.

Inspekcija, nesutikdama su Komisijos sprendimu, pateikė 2013 m. spalio 28 d. skundą Nr. (24.9-31-5)-R-8225 Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Bylai pasiekus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, šis teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartimi konstatavo, kad Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, nenagrinėjo patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kuriomis grindžiama mokesčių administratoriaus išvada, jog Bendrovė nepagrįstai darbuotojų naudai sumokėtas pensijų įmokas priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjos skundas dėl Inspekcijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 69-92 perduotas Komisijai nagrinėti iš naujo.

Komisija, išnagrinėjusi ginčą iš naujo, 2016 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. S-67(7-158/2013), kuriuo patvirtino Inspekcijos sprendimą bei neatleido Bendrovės nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, nes pareiškėja piktnaudžiavo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta lengvata ir siekė gauti mokestinės naudos – nemokėti VSD, PSD įmokų nuo į pensijų fondus darbuotojų naudai pervestų išmokų, kuriomis darbuotojai galėjo iš karto po pervedimo laisvai disponuoti ir jas atsiimti. Komisija taip pat nurodė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo VSD, PSD, GF įmokų baudų, nes pats mokestis nėra sumokėtas ar jo sumokėjimo terminas atidėtas arba išdėstytas, o skirta pelno mokesčio bauda ir taip yra minimali.

Šalies argumentai

Pareiškėja su Komisijos vertinimu nesutinka. Paaiškina, kad įmokas į pensijų fondą pradėjo mokėti 2009 m. spalio–gruodžio mėnesiais ir mokėjo iki 2011 m. gruodžio mėnesio (imtinai). Visu tuo laikotarpiu darbo užmokestis nebuvo sumažintas nė vienam darbuotojui. Priešingai – tik iki 2010 m. balandžio mėnesio darbo užmokestis išliko toks pat, o nuo 2010 m. balandžio 29 d. bendrovės darbuotojams darbo užmokestis buvo padidintas nuo 2 iki 4 kartų – bendras šių darbuotojų darbo užmokesčio fondas per mėnesį išaugo nuo 43 178 Lt iki 72 777 Lt. Padidėjęs darbo užmokestis išliko ir visus 2011 metus – svyravo nuo 60 129 Lt iki 87 827 Lt per mėnesį. Bendras metų darbo užmokesčio fondas šiems darbuotojams padidėjo nuo 541 629 Lt 2009 metais iki 744 491 Lt 2010 metais (t. y. buvo padidintas beveik 40 proc.) ir toliau 2011 metais išliko padidintas – sudarė 724 698 Lt, taigi, buvo išmokėtas 403 931 Lt didesnis darbo užmokestis. Padidinus darbo užmokestį, atitinkamai nuo padidėjimo sumos atsirado 39,98 proc. VSD, PSD įmokos bei 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Taigi, nors pareiškėja per pensijų įmokų mokėjimo laikotarpį neskaičiavo nuo jų VSD, PSD įmokų, tačiau šiuo laikotarpiu dėl padidinto darbo užmokesčio apskaičiavo daugiau ne tik VSD, PSD įmokų, bet ir GPM. Pareiškėja, savanoriškai padidinusi atlyginimus, sumokėjo į biudžetą daugiau, negu kad šių įmokų sumažėjo dėl pensijų kaupimo. Tos skatinimo priemonės, kurios yra pareiškėjai brangesnės, nes apmokestinamos VSD, PSD įmokomis, buvo ir toliau skiriamos darbuotojams, nors pareiškėja ėmė jų naudai mokėti pensijų įmokas.

Be to, Inspekcijos sudarytame patikrinimo akto 4-ame priede nurodytas nuo 2010 m. balandžio mėnesio bendras darbuotojų darbo užmokesčio fondas mėnesiui bei darbuotojų skaičius. Iš šių duomenų matyti, kad vidutinis darbo užmokestis po jo padidinimo yra 1 904 Lt ir neatitinka Komisijos sprendime nurodyto 1 519 Lt dydžio bei viršija Statistikos departamento skelbiamą vidutinį 1 866 Lt Lietuvos darbo užmokestį.

Nėra įrodymų, kad Bendrovė ar jos darbuotojai būtų turėję išskirtines bendradarbiavimo ir sutarčių vykdymo sąlygas (taip pat ir pensijų įmokų išėmimo iš pensijų fondo), palyginti su kitais ūkio subjektais, taip pat nenustatyta, kad analogiškos išskirtinės bendradarbiavimo sąlygos nebuvo taikomos.

Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016, kurioje teismas konstatavo, kaip turi būti vertinamas apskaičiavimas tų mokesčių ir įmokų, kuriuos mokesčių administratorius apskaičiuoja neįrašęs į pavedimą tikrinti mokesčių mokėtoją.

Pelno mokestis yra sumokėtas dar prieš prasidedant mokestiniam ginčui, jo apskaičiavimo pareiškėja neskundė (mokėjimo pavedimo kopija yra ginčo byloje ir buvo pridėta prie pareiškėjos skundo Komisijai).

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į patikslintą skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės (papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutartyse numatyta galimybė bet kuriuo metu išsiimti Pensijų fonde sukauptas lėšas, Pensijų sąskaitoje paliekant ne mažiau kaip vieną vienetą (litą), periodinių (kiekvieną mėnesį) įmokų mokėjimas ir periodinės išmokos) patvirtina, kad pensijų kaupimo sutartimis buvo siekiama sumažinti mokestinę naštą pareiškėjai, išvengiant valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų bei įmokų į Garantinį fondą mokėjimo.

Formaliai buvo sukurta situacija, kuria darbuotojams per pensijų įmokas buvo išmokama dalis pajamų, apmokestinamų tik GPM (15 proc.), o išmokant su darbo santykiais susijusias pajamas, mokesčio bazę sudaro GPM (15 proc.), PSD įmokos (6 proc.), VSD įmokos (3 proc.) iš darbuotojo pajamų, VSD įmokos (30,98 proc.) iš darbdavio pajamų ir įmokos į GF (0,1 proc.).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad patikrinimo akte pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos 2009–2011 metais darbuotojų naudai sumokėta pensijų įmokų 416 021 Lt suma priskirtina su darbo santykiais susijusioms pajamoms, nuo kurių pagrįstai apskaičiuota 141 368 Lt VSD įmokų, 24 962 PSD įmokų, 419 Lt įmokų į GF.

Byloje yra pateiktas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. 06-889-(11.13-04), kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas suteikia teisę III pakopos pensijų kaupimo dalyviams atsiimti sukauptas lėšas iš šio pensijų fondo neįgijus teisės į pensijų išmoką. Tačiau Komisija pažymėjo, kad, jos nuomone, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punktas neapima iš III pakopos pensijų fondo išmokamos lėšų dalies, kai pensijų sutartis nenutraukiama, todėl šios gautos pajamos turėtų būti apmokestinamos GPMĮ nustatyta bendra pajamų apmokestinimo tvarka.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėja pensijų įmokas mokėjo 44 darbuotojams ir visi jie šių įmokų pensijų fonde nekaupė, o per kelias dienas atsiimdavo ir naudojo kitiems, negu pensijų kaupimas, tikslams. Tokia pareiškėjos darbuotojų elgesio sistema verčia pagrįstai abejoti pareiškėjos teiginių apie jos negalėjimą daryti įtakos savo darbuotojų elgesiui tikrumu.

Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo sąžiningai naudotis jam įstatymo suteiktomis teisėmis ir teikiamomis mokestinėmis lengvatomis. Kai patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės suteikia pagrindą mokesčių administratoriui pagrįstai abejoti pareiškėjos vykdytų sandorių tikrumu, mokesčių administratorius įgyja teisę vertinti tikrąjį šalių santykių turinį ir spręsti dėl iš sandorių kylančių mokestinių teisinių pasekmių, neatsižvelgiant į jų formalųjį aspektą.

Inspekcijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės suteikia teisę pagrįstai abejoti sąžiningu GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatų taikymu. Kaip minėta patikrinimo akte, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta apmokestinimo lengvata taikoma pensijų kaupimo įmokoms, mokamoms pagal ilgalaikes sutartis, kai siekiama ilgą laiką kaupti lėšas iki tam tikro draudžiamojo įvykio. Pensijų kaupimo sistema – tai galimybė kaupti senatvei. III pakopos pensijų fondai, t. y. vadinamieji papildomi savanoriški pensijų fondai, geriausiai atitinka ilgalaikio kaupimo senatvei poreikį, nes būtent šiuo tikslu ir yra kuriami. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad faktiškai pensijų kaupimas nebuvo vykdomas, todėl pagrįstai pareiškėjos darbuotojų naudai sumokėta pensijų įmokų 416 021 Lt suma vertinta kaip darbuotojams išmokėtos su darbo santykiais susijusios pajamos.

Pareiškėjai sudarant sutartis su pensijų fondus valdančiomis įmonėmis ir jose numatant galimybę darbuotojams laisvai disponuoti į jų sąskaitas pervestomis pensijų įmokomis, buvo pažeisti esminiai pensijų kaupimo sutarčių principai (nes iš esmės nevykdomas kaupimas), o, kaip jau minėta, pagal tikruosius šalių ketinimus atitinka lėšų pervedimo į asmenines darbuotojų sąskaitas sąlygas. Inspekcijos nuomone, jei pareiškėja būtų sąžiningai norėjusi didinti darbuotojų lojalumą prisidėdama savo lėšomis prie jų ilgalaikio pensijų kaupimo, būtų radusi būdų sužinoti, ar jos darbuotojų naudai pervedamos lėšos naudojamos pagal paskirtį. Ši aplinkybė patvirtina Inspekcijos išvadą, kad bendrovė mokėdama darbuotojų naudai SPF įmokas per pensijų fondus siekė ne didinti darbuotojų lojalumą bendrovei, bet pervesti į jų sąskaitas pensijų fonduose skatinamąsias išmokas, t. y. su darbo santykiais susijusias pajamas, taip išvengdama iš darbdavio lėšų mokamų VSD, PSD įmokų ir įmokų į GF, t. y. siekė gauti mokestinės naudos.

Šalies argumentai

Pareiškėjos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016 šiame mokestiniame ginče yra netaikytina, kadangi šiame mokestiniame ginče faktinės bylos aplinkybės yra skirtingos. Be to, šiame mokestiniame ginče analogišku klausimu dėl pavedimo tikrinti teisėtumo jau pasisakė LVAT, 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 konstatavęs, jog tai, kad pavedime tikrinti Nr. 260-3 nebuvo nurodyta, kad mokestinio patikrinimo dalykas yra ir valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir įmokos į Garantinį fondą, nėra esminis mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimas, turėjęs įtakos objektyviam visų aplinkybių vertinimui bei sprendimo pagrįstumui, todėl šis formalus mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindas naikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 69-92.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje...

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcija 2013 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 69-92 patvirtino patikrinimo akte Nr. 204-5 UAB „Čili pica“ papildomai apskaičiuotas 141 368 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokas, 24 962 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokas, 419 Lt įmokas į Garantinį fondą, papildomai apskaičiuotą 17 424 Lt pelno mokestį. Inspekcija taip pat apskaičiavo UAB „Čili pica“ 112 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių, 1 636,18 Lt pelno mokesčio delspinigių, paskyrė 1 742 Lt pelno mokesčio baudą, 42 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 70 684 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų baudą ir 12 481 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų baudą.

Inspekcija sprendime nurodė, kad, atlikus UAB „Čili pica“ laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą, buvo nustatyta, jog UAB „Čili pica“ pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 14 punktą, nes nepagrįstai darbuotojų naudai pensijų kaupimo fondui sumokėtas pensijų įmokas priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms, dėl to nebuvo apskaičiuotos privalomojo sveikatos draudimo, valstybinio socialinio draudimo įmokos bei įmokos į Garantinį fondą. Be to, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad buvo neteisingai apskaičiuotas pelno mokestis.

Pareiškėja UAB „Čili pica“ VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 69-92 apskundė Komisijai, kuri 2013 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. S-156 (7-158/2013) nusprendė: 1) panaikinti Inspekcijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 69-92 nurodymus UAB „Čili pica“ sumokėti 141 368 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 24 962 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 419 Lt įmokų į Garantinį fondą, 112 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių, 42 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos, 70 684 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų baudą, 12 481 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų baudą; 2) patvirtinti VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 69-92 nurodymus UAB „Čili pica“ sumokėti papildomai paskaičiuotą 17424 Lt pelno mokestį, 1 636,18 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 1 742 Lt pelno mokesčio baudą; neatleisti UAB „Čili pica“ nuo 1 636,18 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 1 742 Lt pelno mokesčio baudos mokėjimo.

Komisija minėtame sprendime pažymėjo, kad mokesčių administratorius 2013 m. vasario 12 d. išrašė pavedimą tikrinti UAB „Čili pica“ Nr. 260-3, kuriame nurodė, jog mokestinio patikrinimo tema yra ribotos atsakomybės juridinių asmenų pelno mokestis, fizinių asmenų pajamų mokestis / gyventojų pajamų mokestis (Komisijos bylos 6 t., b. l. 168–171). Komisijos teigimu, duomenų, kad vėliau minėtas pavedimas tikrinti buvo pakeistas ar papildytas, nėra. O iš ginčijamo Inspekcijos sprendimo turinio matyti, jog mokesčių administratorius patikrino ir nurodė UAB „Čili pica“ sumokėti papildomai apskaičiuotas ne tik pelno mokesčio sumas, bet ir valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei įmokas į Garantinį fondą. Mokestinių ginčų komisijos nuomone, taip buvo padarytas esminis mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimas, todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą šis procedūros pažeidimas buvo pagrindas iš dalies panaikinti skundžiamą Inspekcijos sprendimą.

Inspekcija Mokestinių ginčų komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4328-437/2015 skundą patenkino iš dalies ir nusprendė panaikinti Komisijos 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. S-156 (7-158/2013) bei įpareigoti Inspekciją atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą.

Pareiškėja Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. S-156 (7-158/2013) ir perduoti uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr.69-92 Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nagrinėti iš naujo. Kitą atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Komisija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį Nr. A-5-442/2016, 2016 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą Nr. S-67 (7-158/2013) patvirtinti Inspekcijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 69-92, neatleisti pareiškėjos nuo 32,44 Eur įmokų į GF delspinigių, skirtos 12,16 Eur įmokų į GF baudos, 20 471,50 Eur VSD įmokų baudos ir 3 614,75 Eur PSD įmokų baudos mokėjimo, neatleisti pareiškėjos nuo 473,87 Eur PM delspinigių ir 504,52 Eur PM baudos mokėjimo.

Ginčas byloje kilo dėl 2016 m. balandžio 6 d. Komisijos sprendimo Nr. S-67(7-158/2013) dalies ir Inspekcijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 69-92 dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) ir GPMĮ.

GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra darbuotojo naudai darbdavio mokamų gyvybės draudimo įmokų pagal gyvybės draudimo sutartį, sudarytą iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai draudimo sutarties terminas yra ne trumpesnis kaip 10 metų arba kai draudimo išmoka išmokama apdraustajam sulaukus 55 metų, ir draudimo įmokų už papildomą (savanorišką) sveikatos draudimą, kai draudimo objektas yra apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas, ir pensijų įmokų į pensijų sąskaitą pensijų fonde suma, per mokestinį laikotarpį neviršijanti 25 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojui apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų.

Inspekcijos nuomone, šiuo atveju 44 pareiškėjos darbuotojams per pensijų fondus valdančią įmonę buvo išmokamos su darbo santykiais susijusios pajamos, kurioms GPMĮ nustatyta lengvata netaikoma. Dėl šios priežasties Inspekcija ginčijamu sprendimu patvirtino pareiškėjai papildomai apskaičiuotas 40 943 Eur (141 368 Lt) VSD įmokas, 7 229,49 Eur (24 962 Lt) PSD įmokas, 121,35 Eur (419 Lt) įmokas į GF. Taip pat apskaičiavo su šiomis sumomis susijusius delspinigius ir baudas.

Vertinant pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių teisėtumą ir pagrįstumą pirmiausia pasisakytina dėl MAĮ 120 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo šioje byloje ir taikytinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Pavedime privalu nurodyti: 1) patikrinimą atliksiančių pareigūnų pareigas, vardus, pavardes; 2) tikrintino mokesčių mokėtojo pavadinimą (jeigu tikrinamas fizinis asmuo – vardą, pavardę); 3) patikrinimo dalyką; 4) patikrinimo atlikimo pradžios ir pabaigos datas.

Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad mokestinio patikrinimo pavedimas yra tas administracinis teisės aktas, kuris lemia mokesčio administratoriaus legitimumą, atliekant mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą bei šio patikrinimo pobūdį ir apimtį, t. y. mokesčių administratorius gali pradėti vykdyti mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą, kai nustatyta tvarka yra išrašytas pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą, o šį patikrinimą gali vykdyti tik toje srityje ir tik tiek, kiek yra nurodyti pavedime. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad reikalavimas laikytis šios tvarkos yra suformuluotas imperatyvia forma ir jo nepaisyti draudžiama („Pavedime privalu nurodyti“). O atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 pateiktu išaiškinimu, kad tai, kad minėtame 2013 m. vasario 12 d. pavedime tikrinti Nr. 260-3 nebuvo nurodyta, kad mokestinio patikrinimo dalykas (tema) yra ir valstybinio socialinio draudimo, ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos bei įmokos į Garantinį fondą, nėra esminis mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimas, turėjęs įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui bei sprendimo pagrįstumui. Taigi šis formalus mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimas, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo pagrindas panaikinti Inspekcijos 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 69-92.

Teismo nuomone, šioje byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016. Nagrinėjamą bylą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 sieja prejudicinis ryšys, nes apeliacinės instancijos teismas jau įsiteisėjusia, galutine ir neskundžiama nutartimi yra pasisakęs dėl šioje byloje esančio 2013 m. vasario 12 d. pavedimo tikrinti Nr. 260-3 trūkumų. Nutartis priimta nagrinėjant ginčą tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko. Ginčijamas Komisijos sprendimas iš esmės priimtas atsižvelgiant į šios nutarties išaiškinimus. Taigi, teismas taip pat yra saistomas apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016.

Kaip teisingai nurodė Komisija, tarp šalių iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjos mokamos pensijų įmokos darbuotojų naudai formaliai atitiko GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą lengvatą, t. y. darbuotojų naudai sumokėtų pensijų įmokų į pensijų sąskaitą pensijų fonde suma per mokestinį laikotarpį neviršijo 25 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojams apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų.

Turinio viršenybės prieš formą principą nacionalinėje mokesčių teisės sistemoje įtvirtinantis MAĮ 10 straipsnis nustato, kad „mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“. Šio principo taikymo taisyklės pirmiausia nustatytos to paties įstatymo 69 straipsnyje, kurio 1 dalis turinio viršenybės prieš formą principo taikymą sieja su situacija, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus. Tokiu atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Taigi, siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą, t. y. nustačius, kad buvo gauta ne tik mokestinė, bet ir tam tikra kita (ekonominė) nauda, aptariamoje nuostatoje numatytos taisyklės negali būti taikomos. Aptariamas principas taikomas ne tik tais atvejais, kai nustatomas minėtas mokestinės naudos siekimas, – MAĮ 69 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant atitinkamas minėtų mokesčių įstatymų nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 16 d. apžvalga, Administracinė jurisprudencija, 2016, p. 30).

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad mokesčių administratorius ir Komisija teisingai nusprendė, kad pareiškėjos formalus veiklos turinys – mokamos pensijų įmokos į darbuotojų pensijų fondus – neatitinka tikrojo veiklos turinio.

Nagrinėjamu atveju 2009 m. spalio 1 d. pareiškėja ir UAB „Finasta Asset Management“ sudarė bendradarbiavimo pensijų kaupimo srityje sutartį Nr. 2009/10/01 (toliau – ir bendradarbiavimo sutartis), kuria pareiškėja įsipareigojo suteikti savo darbuotojams informaciją apie galimybę dalyvauti III pakopos pensijų kaupime (bendradarbiavimo sutarties 3.1 p.) ir mokėti pensijų įmoką ar jos dalį darbuotojo naudai (bendradarbiavimo sutarties 3.2 p.) tokiais terminais ir tokio dydžio, kaip yra sutaręs su savo darbuotoju, tačiau ne mažiau nei 50 Lt, maksimali suma neribojama, prieš pervesdamas pinigines lėšas darbuotojų naudai į atitinkamo Pensijų fondo sąskaitą užpildyti piniginių lėšų paskirstymo darbuotojams sąrašą (bendradarbiavimo sutarties 9 p.) ir pateikti valdymo įmonei ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki piniginių lėšų pervedimo.

Pareiškėjos direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 2010/04/01/17 buvo patvirtinti Darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo nuostatai. Nuostatų 2.2.3 punkte nustatytos tokios skatinimo priemonės kaip pensijų kaupimo įmokos, draudimo įmokos, kurias bendrovės vadovas skiria siekdamas skatinti įmonės darbuotojų lojalumą bendrovei, bendrai siekti ekonomiškai pagrįsto ir visapusiškai bendrovės veiklai naudingo, pelningo rezultato, padėti darbuotojams ilgą laiką kaupti ir investuoti pinigines lėšas, taip prisidedant prie jų ateities finansinio saugumo ir stabilumo.

Mokesčių administratorius nustatė, kad nuo 2009 iki 2011 m. buvo skatinti 44 pareiškėjos padalinių vadovai arba administracijos darbuotojai. Minėti asmenys pateikė pareiškėjai sutikimus, kad jų naudai būtų mokamos pensijų įmokos, ir informavo apie su UAB „Finasta Asset Management“ jų vardu sudarytas papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutartis. Jų naudai buvo mokamos įmokos į pensijų fondą: 2009 m. įmokos mokėtos 41 darbuotojui (arba 5 proc. visų darbuotojų), 2010 m. įmokos mokėtos 39 darbuotojams (arba 5 proc. visų darbuotojų) ir 2010 m. įmokos mokėtos 35 darbuotojams (arba 4 proc. visų darbuotojų). Iš viso pareiškėja 44 darbuotojams nuo 2009 iki 2011 m. sumokėjo 416 021 Lt įmokų į pensijų fondą. Pareiškėjos mokamos periodinės (kas mėnesį) pensijų įmokų sumos konkretaus darbuotojo naudai buvo skirtingos (sudarė nuo 76 Lt iki 2 389 Lt). Nustatyta, kad įmokos į pensijų fondą nebuvo vienintelė skatinimo priemonė. Darbuotojams, kurių naudai pareiškėja mokėjo pensijų įmokas, buvo skiriamos ir premijos.

Mokesčių administratorius nustatė ir tai, kad visi darbuotojai, kurių naudai pareiškėja nuo 2009 iki 2011 m. mokėjo pensijų įmokas, pasinaudojo Papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutarties III dalies 6.5 punkte nustatyta dalyvio teise gauti dalį pensijų fonde sukauptų lėšų nenutraukiant sutarties. „Finasta akcijų pensija plius“ ir „Finasta obligacijų pensija plius“ taisyklėse, patvirtintose 2004 m. gruodžio 3 d. Valdybos sprendimu ir Vertybinių popierių komisijos 2004 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 154, nustatyta galimybė gauti dalį Fonde sukauptų lėšų nenutraukiant sutarties (Taisyklių 10.41. punktas). Fondo Taisyklių dalies „Išmokų iš Fondo mokėjimo būdai ir tvarka“ 1 skyriuje „Dalies fonde sukauptų lėšų išmokėjimas, nenutraukiant pensijų kaupimo sutarties“ nurodyta, kad fondo dalyvis, užpildęs Valdymo įmonės nustatytos formos rašytinį prašymą, turi teisę atsiimti dalį Fonde sukauptų lėšų, nenutraukdamas Sutarties. Fondo dalyvis turi teisę atsiimti dalį Fonde sukauptų lėšų savo pensijų sąskaitoje palikdamas ne mažiau kaip 1 (vieną) Vienetą. Taisyklių XII dalies 1 skyriaus „Atskaitymai valdymo įmonei“ 105 punkte nurodyta, kad maksimalus atskaitymų Valdymo įmonei už dalies Fonde sukauptų lėšų atsiėmimą, nenutraukiant sutarties, dydis – 0 proc., t. y. Taisyklėse nustatyta, kad lėšų atsiėmimas iš Pensijų fondo yra nemokamas.

Tyrimo metu nustatyta, kad darbuotojai sistemingai kiekvieną mėnesį per laikotarpį nuo vienos dienos iki dviejų savaičių nuo pareiškėjos jų naudai sumokėtos pensijų įmokos teikė prašymus jas išmokėti. Per minėtą laikotarpį buvo išmokėti 426 939 Lt, iš jų: 2009 m. – 80 077 Lt, 2010 m. – 178 340 Lt, 2011 m. – 168 521 Lt.

Komisija pagrįstai pastebėjo, kad iš 44 darbuotojų buvo ir pareiškėjos vadovė, kurios naudai pareiškėja 2009 m. pervedė 2 238,25 Lt ir 2011 m. pervedė 2 962 Lt pensijų įmokų, o ji atsiėmė 2009 m. 2 564,85 Lt ir 2011 m. 11 598,27 Lt pensijų įmokų (skirtumas susidarė dėl to, kad tam tikru laikotarpiu jos naudai įmokas į pensijų fondą mokėjo UAB „Čili Holdings“), o vyriausioji buhalterė taip pat visas jos naudai sumokėtas pensijų įmokas iš karto atsiėmė.

Taigi, pareiškėjos vadovybė žinojo apie darbuotojų galimybę be atskiro mokesčio laisvai disponuoti į jų sąskaitas pensijų fonde pervestomis pensijų įmokomis bei kad darbuotojai pensijų kaupimo fonde pervestų lėšų faktiškai nekaupia, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad pervedamos pensijų įmokos būtų naudojamos pagal jų tikslinę paskirtį.

Teismas, teleologiškai aiškindamas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą lengvatą, konstatuoja, kad ši lengvata yra tikslinė – skatinti savanorišką pensijos kaupimą. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju esminis bruožas, skiriantis pensijų fondą nuo asmeninės sąskaitos banke, yra tai, kad lėšos asmeninėje sąskaitoje neturi tikslinės paskirties, o pensijų fondo paskirtis yra tikslinė – kaupimas pensijos mokant įmokas ir sukaupto pensijų turto investavimas pagal to pensijų fondo taisykles (Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).

Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, pareiškėjos darbuotojai pensijų fonde lėšų nekaupė, o jos mokamos įmokos į pensijų fondus buvo sistemingai darbuotojų per mėnesį atsiimamos. Šis faktas leidžia konstatuoti, kad tai, kad pareiškėja mokėjo periodines įmokas į darbuotojų pensijų kaupimo fondus, dar nelėmė, kad taip realiai buvo kaupiama pensija. Pareiškėjos nurodyti motyvai, kad darbuotojų darbo užmokestis nebuvo mažesnis nei statistinis vidurkis arba kad darbuotojai buvo skatinami ir kitais būdais, yra teisiškai nereikšmingi ir nesusiję su GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta lengvata. Pripažinus, kad prisidengiant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta lengvata faktiškai nebuvo kaupiamos pensijos, o mokamas didesnis darbo užmokestis, nėra svarbu, nei kokio dydžio buvo darbo užmokestis, nei ar darbuotojai buvo skatinami kitomis priemonėmis. Mokestine prasme esmė yra tai, kad, pagal tarp pareiškėjos ir jos darbuotojų susiklosčiusią praktiką, darbuotojai pensijų nekaupė, o faktiškai gavo pajamas iš darbo santykių, kuriomis laisvai disponavo.

Pareiškėja nurodo, kad negalėjo kontroliuoti ir žinoti, ką darbuotojai daro su savo pensijų fondais, nes tokia informacija jai nepasiekiama. Teismas nurodo, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta lengvata naudojasi pareiškėja, o ne darbuotojas. Pareiškėjai tenka pareiga užtikrinti, kad jos darbuotojams suteikiamos lėšos atitinka lengvatos tikslinę paskirtį, t. y. lėšos skirtos ir naudojamos pensijai kaupti. Kadangi pensijos kaupimas pagal savo esmę yra tęstinis, atitinkamai ir pareiškėjos pareiga užtikrinti lengvatos tikslinę paskirtį nesibaigia pervedimu į atitinkamo darbuotojo pensijų fondą. Pareiškėja, naudodamasi lengvata, turėjo pasirinkti tokį veikimo būdą, kuris nekeltų abejonių dėl įmokų į pensijų fondą paskirties.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Inspekcija teisingai nustatė pareiškėjos tikrąjį veiklos turinį ir pagrįstai jos darbuotojų naudai sumokėtą pensijų įmokų 416 021 Lt sumą įvertino kaip su darbo santykiais susijusias pajamas ir apmokestino VSD, PSD įmokomis ir apskaičiavo įmokas į Garantinį fondą.

Pareiškėja patikslintame skunde taip pat nesutinka su tuo, kad nebuvo atleista nuo baudų ir delspinigių.

Atleidimas nuo delspinigių nustatytas MAĮ 100 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalį atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėja ginčijamų VSD ir PSD įmokų ir įmokų į GF nėra sumokėjusi, todėl nėra pagrindo atleisti nuo su šiais mokesčiais susijusių apskaičiuotų baudų (MAĮ 141 straipsnio 2 dalis). Dėl apskaičiuotų delspinigių atleidimo pagrindų pareiškėja patikslintame skunde jokių motyvų neteikia.

Dėl 1 636,18 Lt PM delspinigių bei skirtos 1742 Lt PM baudos pareiškėja iš esmės teigia, kad Komisija neatsižvelgė į tai, kad ji yra baudą sumokėjusi. Teismas konstatuoja, kad Komisija išsamiai išaiškino sprendime, kodėl nėra pagrindų pareiškėją atleisti nuo PM baudos. Komisija nurodė, kad pareiškėja nenurodė nė vieno MAĮ straipsniuose įtvirtinto pagrindo, remiantis kuriuo ji galėtų būti atleista nuo PM delspinigių ir baudos mokėjimo. Visi pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai, kodėl ji prašė atleisti ją nuo baudų ir delspinigių, buvo susiję su darbuotojų naudai pensijų kaupimo fondui sumokėtomis pensijų išmokomis. Taigi, Komisijos motyvas neatleisti pareiškėjos nuo pelno mokesčio baudos nebuvo grindžiamas tuo, kad ji baudos nėra sumokėjusi.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad tiek mokesčių administratorius, tiek ikiteismine tvarka ginčą nagrinėjusi Komisija teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančius mokesčių įstatymus ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti remiantis patikslintame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaIrena Paulauskienė