Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Irenos Paulauskienės ir Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjai V. M., jos atstovui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį paveldėjimo santykiams taikomos palikimo atsiradimo metu galiojusios CK normos. Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 567 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta, kad paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kada ir kiek tai nepakeista testamentu. 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 573 straipsnyje buvo numatytas įstatyminių įpėdinių ratas. Testatoriaus teisė laisvai savo nuožiūra spręsti dėl viso ar dalies turto palikimo konkretiems įpėdiniams buvo įtvirtinta 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 575 straipsnio 1 dalyje, taip pat galiojančio 2000 m. CK 5.19 straipsnyje. 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 587 straipsnyje buvo reglamentuotas palikimo priėmimas.

Pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises piliečiai yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz.: žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Pareiškėja prašymą atnaujinti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą grindžia tuo, kad neturėjo informacijos apie A. P. nuosavybės teise valdytą, turėtą ir nusavintą žemę, informaciją apie žemę gavo tik 2010 m. lepos mėn.

Iš 1938 m. Hipotekos įstaigos aktų knygos išrašo matyti, kad pareiškėjos teta A. P. 1938 m. buvo žemės savininkė (b. l. 31-32).

Iš 1954 m. gruodžio 28 d. testamento (b. l. 4) matyti, kad A. P. visą savo turtą paliko pareiškėjai V. K. (M.).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus, šios aplinkybės jai objektyviai sukliudė pateikti prašymą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, atkuriant nuosavybės teises į jos tetos A. P. nuosavybės teise valdytą, turėtą ir nusavintą žemę, todėl į trečiąjį suinteresuotą asmenį su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 6,03 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime kreipėsi jos sūnus A. M. (b. l. 26). Byloje nėra duomenų, kad yra kitų pretendentų atkūrti nuosavybės teises į A. P. žemę.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškime teismui nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys yra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą ir giminystės ryšį su savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. P. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos V. M. prašymą tenkinti.

Atnaujinti V. M. įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą, giminystės ryšį su savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. P. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.