Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 183 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos” 4 str. 2 d. 1 p., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

Iš S. N. ir R. J. solidariai priteista 59376,83 Lt UAB ,,XXXX”.

Iš S. N. priteista 800 Lt UAB ,,XXXX” atstovavimo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. J. nuteista pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad padedant R. J. , t. y. jai išrašant PVM sąskaitas-faktūras, 10 formos kvitus, paimant pinigus iš parduotuvių, dirbdamas UAB ,,XXXX”, esančioje (duomenys neskelbtini), prekybos agentu, laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 19 d. iki 1999 m. rugsėjo 27 d. pasisavino T. N. patikėtus UAB ,,XXXX” pinigus – 59376,83 Lt, paimtus iš klientų pagal 10 formos kvitus, ir tuo padarė UAB ,,XXXX” 59376,83 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis T. N. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 183 str. 2 d. sankcijoje. Nurodo, jog nuteistas per griežtai, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę. Aplinkybės, jog nuteistas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nusikaltimas nėra smurtinis, įrodo, kad laisvės atėmimo bausmė neteisinga ir per griežta. BK 41 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Apeliantas gyvena kartu su R. J. , veda bendrą ūkį, pastaroji yra bedarbė, jie augina R. J. neįgalią dukrą, todėl apeliantui atėmus laisvę šeima liktų be jokio pragyvenimo šaltinio, nebūtų kam išlaikyti neįgalaus vaiko, gyvenamo būsto bei pačios šeimos. Už padarytą nusikaltimą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Apeliantas mano, kad teismas galėtų taikyti BK 54 str. 3 d. ir, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmės rūšį. Be to, teismas nurodė, jog jam negalima taikyti Lietuvos Respublikos 2000-04-11 įstatymo dėl amnestijos, nes jis nėra atlyginęs bent trečdalio padarytos žalos. Tačiau su tokia galimybe jis teismo posėdžio metu nebuvo supažindintas, todėl mano, kad buvo suvaržyta jo teisė gintis. Apeliantas nori, kad jam būtų taikytas būtent šis įstatymas dėl amnestijos.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėja prašo skundą tenkinti.

Nuteistojo S. N. apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. N. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis skundžia tik bausmės rūšį ir dydį, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Už apelianto padarytą nusikaltimą įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

I instancijos teismas nuosprendyje motyvavo bausmės dydį.

Teismas įvertino, kad tyčia padarytas sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 5 d.), tačiau atsižvelgė, jog apeliantas neteistas, nebaustas administracine tvarka.

Tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau nuteistasis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe, todėl teismas pagrįstai tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegijos nuomone, T. N. paskirta gerokai mažesnė, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra per griežta.

Apeliantas, padedamas kartu gyvenančios R. J. , padarė savanaudišką nusikaltimą, per trumpą laiką pasisavino didelę pinigų sumą, sudarančią beveik 60000 litų. Jo motyvas, kad tai darė, norėdamas išlaikyti šeimą, nėra pateisinamas, be to, pasisavinta pinigų suma yra neadekvati būtiniems šeimos poreikiams. Nors šeimoje auga gaunanti vaikystės invalidumo pašalpą R. J. mažametė dukra, to negalima vertinti kaip išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, kad BK 183 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas T. N. už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl to sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.13 p. 3 d. nuostatomis nėra pagrindo taikyti BK 54 str. 3 dalies.

Tačiau teismas T. N. nepagrįstai netaikė palankesnio įstatymo dėl amnestijos, nuosprendyje nurodydamas, jog jam negali būti taikomas Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymas dėl amnestijos, kadangi jis neatlygino bent trečdalio nusikaltimu padarytos žalos.

Iš nuosprendžio matyti, jog T. N. teismas pritaikė Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 2 d. 1 p. nuostatas ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmės dalį sumažino vienu penktadaliu.

Pastarojo įstatymo 16 str. 1 d. numato, jog tuo atveju, kai asmeniui gali būti taikomas ir šis, ir anksčiau priimtas įstatymas dėl amnestijos, taikomas tik vienas, asmeniui palankesnis, įstatymas.

Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis T. N. atitinka 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 1 str. 1 d. 3 p. numatytą amnestijos taikymo sąlygą: jis yra antros grupės invalidas (apeliacinės instancijos teismui pateikta įstatymo nustatyta tvarka patvirtinta invalidumo pažymėjimo VMSE-10 Nr. 207321 kopija), be to, nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams. T. N. nuosprendžio priėmimo metu nebuvo asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, ir iki nuosprendžio priėmimo neturėjo prievolės atlyginti padarytą žalą pagal teismo nuosprendį ar sprendimą, todėl jam turi būti taikomas šio įstatymo 1 str. 1 d. 3 p. ir jis nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies turi būti atleistas. Būtent tokią praktiką, skirtingą nuo ankstesnės ir minimos I instancijos teismo nuosprendyje, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K-3, išnagrinėta 2005 m. sausio 18 d.).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti:

taikyti Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos akto” 1 str. 1 d. 3 p. ir T. N. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.