Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1974-797/2014, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

1. Byloje pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių kad atsakovė nuo 2011 m. rudens daro viską, kad šalių nepilnametė dukra G. negalėtų bendrauti su savo tėvu – nevykdo teismo sprendimo, kuriuo nustatyta dukros bendravimo su tėvu tvarka. Leisti bendrauti su dukra atsakovės neįtikina nei vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, nei antstoliai, atsakovės elgesio nepakeičia nei jai paskirta bauda už teismo sprendimo nevykdymą, nei ikiteisminiai tyrimai ir pan., dėl to negalima paneigti, kad atsakovė nesiims vienokių ar kitokių priemonių, dar labiau apsunkinančių dukros ir tėvo bendravimą. Atsakovės veiksmų pasėkoje gali susiklostyti vaiko teisių požiūriu nepriimtina situacija, kai vaiko emocinis ryšys su tėvu, kuris dar iki šiol laikosi, gali nutrūkti.

2. Atsakovė piktnaudžiauja motinos teisėmis, savo interesus ir principus kelia aukščiau vaiko teisių ir interesų. Šioje situacijoje visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodyta grėsmė vaiko interesams gyvenant su motina. Atsakovė neužtikrina vaikui stabilių ir saugių gyvenimo sąlygų, dviejų metų bėgyje vaikas pakeitė tris gyvenamąsias vietas, dabartinė gyvenamoji vieta netinkama gyventi mažametei dukrai, kartu su atsakove gyvena atsakovės draugas, dukra izoliuota nuo artimųjų, nuolat serga, neprižiūrėta. Atsakovė nevykdo gydytojo nurodymo su dukra lankytis pas logopedą, vaikas nelanko jokios ugdymo įstaigos. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovė nuolat ir pakankamai ilgą laiką pažeidinėja vaiko interesus, nesudaro vaikui tokių sąlygų, kokios jam yra būtinos.

3. Teismas visiškai ignoravo Joniškio Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą ir paaiškinimą teisme, kad pas ieškovą yra sudarytos geresnės sąlygos dukrai augti ir vystytis.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti dukters laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu E. V., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Vadovaujantis LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos LR CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, gali būti taikomos ne tik santuokos nutraukimo bylose, bet ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (LR CK 3.170 straipsnis, 3.174 straipsnis). Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir spręsti ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad esminiu kriterijumi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą laikytini vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai, tenka asmeniui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, pateikdamas išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (41–44 b. l.) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nurodė, kad V. V. nevykdo teismo sprendimo, neleidžia tėvui bendrauti su dukra nustatytu laiku, matytis su ja, dėl to yra pažeidžiama vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais. Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad gyvenimo sąlygos gyventi vaikui pas tėvą yra geros, jis rūpinasi dukros auklėjimu, priežiūra ir sveikata, todėl neprieštaravo, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos G. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškovu E. V..

Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto matyti, kad skyriaus specialistai 2013 m. gruodžio 3 d. apsilankę atsakovės gyvenamoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), nurodė, kad V. V. su dukterimi gyvena bendrabučio tipo vieno kambario bute, kambario plotas – 18 kv. m., kambarys atitvertas pertvara, už kurios įrengta virtuvėlė, dušas ir tualetas yra bendro naudojimo patalpose, gyvenamasis kambarys apstatytas baldais, švarus, tvarkingas, G. turi savo lovą. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai padarė išvadą, jog vaiko gyvenimo sąlygos yra vidutiniškos, mergaitė neturi savo atskiro kambario (34 b. l.). Pokalbio metu skyriaus specialistai išaiškino V. V. jos pareigą nekliudyti bendrauti tėvui su dukterimi, skatinti, kad ryšiai tarp vaiko ir tėvo stiprėtų, nenuteikinėtų dukters prieš tėvą bei priminė, kad ji privalo vykdyti įsiteisėjusį Joniškio rajono apylinkės teismo 2012-01-19 sprendimą, kuriame nustatyta tėvo bendravimo su dukterimi tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus sprendė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas neįrodė, kad dukrai pas motiną augti nesaugu ar dukrai grėstų koks nors pavojus ir dėl šios priežasties būtų būtina keisti vaiko gyvenamąją vietą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog atsakovė gyvena netvarkingai, netinkamai rūpinasi dukters švara, nenuperka knygučių, neleidžia dukters į ugdymo įstaigą, nesuteikia pagrindo spręsti, jog ji nesudaro tinkamų sąlygų nepilnametės dukters vystymuisi, neužtikrina tinkamo nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimo. Remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo vertinti, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu G. gyvenant pas atsakovę aplinka jai yra nesaugi ar kokios kitos aplinkybės kelia grėsmę jos saugumui. Tokių duomenų byloje nepateikta. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė dviejų metų laikotarpyje pakeitė tris gyvenamąsias vietas taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra pažeidžiamos prioritetinės vaiko teisės ir interesai. Teismui nenustačius neginčijamų duomenų, jog atsakovė netinkamai rūpinasi šalių dukra, tenkinti ieškovo prašymą dėl nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo kartu su juo, teismui nebuvo pakankamo pagrindo.

Atskirąjį skundą ieškovas grindžia tuo argumentu, kad byloje pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių kad atsakovė neleidžia ieškovui bendrauti su dukra G., kad atsakovė V. V. nevykdo teismo sprendimo, kuriuo nustatyta dukros bendravimo su tėvu tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo ieškovo argumentu, nurodydamas, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovė V. V. nevykdo Joniškio rajono apylinkės teismo 2012-01-19 sprendimo, Joniškio rajono apylinkės teismo 2013-07-04 nutartimi už sprendimo nevykdymą atsakovei V. V. paskirta bauda po 10 Lt už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimo dieną nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. išieškotojo E. V. naudai. Be to, atsakovei pateiktas įtarimas pagal LR BK 245 straipsnį ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti Joniškio rajono apylinkės teismui (63–66 b. l.). Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad bendravimo tvarka su dukra G. yra nustatyta Joniškio rajono apylinkės teismo, todėl atsakovė turi ją besąlygiškai vykdyti. Už priverstinį teismo sprendimo vykdymą atsakingas antstolis. Pažymėtina, kad aplinkybės dėl sprendimo nevykdymo bus įvertintos nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą teismas į jas turės atsižvelgti.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių dukters G. įprastos aplinkos keitimas gali sukelti jai neigiamus emocinius išgyvenimus ir neigiamai įtakoti vaiko psichologinę būseną, todėl mano, kad laikinas gyvenamosios vietos pakeitimas netikslingas, tuo labiau, kad nėra įrodytas neišvengiamas būtinumas laikinai keisti vaiko gyvenamąją vietą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaiko gyvenamosios vietos procesinio sprendimo priėmimo metu tinkamumą ir atitikimą vaiko interesams, įprastos aplinkos keitimo būtinumą, pagrįstai netenkino ieškovo prašymo nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su ieškovu bei priėmė pagrįstą ir vaiko interesus atitinkantį sprendimą.

Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.