Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. B. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 6 d. nutarties, kuria pratęsta G. B. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis viešojoje įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi G. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 6 d. nutartimi, tenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, pratęsta G. B. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

4. Teismo posėdyje skundą padavusio asmens gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsta G. B. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir tenkinti skundą nėra pagrindo.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

8. Pažymėtina, kad komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, bei galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2, 3 dalys).

9. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo G. B., atsižvelgė į Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvadą, kurioje nurodyta, kad stebimu laikotarpiu pareiškėjo psichinė būsena nebuvo pakankamai stabili – paciento kontaktas buvo formalus, emocijos – blankios, monotoniškos, mąstymas rigidiškas, klampus, G. B. buvo nekritiškas savo būsenai, ligai, jo socialinė adaptacija sutrikusi.

10. Nagrinėjant teikimą pirmos instancijos teismo posėdyje, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė nurodė, jog G. B. nėra kritiškas padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos atžvilgiu, nereguliariai vartojo vaistus, gydymą dar reikia tęsti, nes asmens sveikatos būklė, nors ir gerėjanti, tačiau nėra stabili.

11. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

12. Iš aukščiau aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad G. B. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Jo psichikos būklė stebimu laikotarpiu nebuvo pakankamai stabili, pacientas yra nekritiškas savo būsenai, ligai ir padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos atžvilgiu, jo socialinė adaptacija – sutrikusi, kas rodo, jog G. B. socialinis pavojingumas yra išlikęs. Be to, pareiškėjo HCR-20 smurto rizikos įvertinime nurodoma, jog smurto rizika šiuo metu yra vidutinė, ji gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui ar nesilaikant gydymo sąlygų. Būtent tai ir sąlygojo pirmos instancijos teismo sprendimą tęsti jos stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir atsižvelgęs į visą teikimo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, proceso dalyvių paaiškinimus, bei tai, kad G. B. gydymo ir stebėjimo laikotarpis yra trumpas, priėmė teisingą sprendimą, kad pareiškėjo psichikos būklė yra nepakankamai stabili, dėl ko tikslinga pratęsti jam taikomą priverčiamosios medicinos priemonę.

13. Nors, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, tinkamą tolimesnį ligonio gydymą ir jo elgesio kontrolę žada užtikrinti G. B. artimieji – brolis ir sūnėnas, tačiau iš skundo nagrinėjimui pateiktų duomenų matyti, kad G. B. socialinių ryšių tiek su šiais asmenimis, tiek su kitais artimaisiais gydymo laikotarpiu nepalaikė, niekas gydymo įstaigoje jo neaplankė. Dėl to nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad pareiškėjo brolis ir sūnėnas tikrai rūpinsis G. B. jo ambulatorinio stebėjimo metu. Be to, nors G. B. nurodė žadąs gyventi brolio name kartu su jo šeima, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų ir paaiškinimų nagrinėjant teikimą pirmosios instancijos teisme matyti, kad pareiškėjas iš tikrųjų to daryti neketina, nes nurodė, kad jam reikia rūpintis priežiūros reikalaujančiais savo namais, kurie yra už 3 km nuo brolio namų. Ši aplinkybė akivaizdžiai rodo, jog G. B., jeigu būtų jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į ambulatorinį stebėjimą, gyventų vienas savo, o ne brolio namuose, ir jo artimieji negalėtų efektyviai kontroliuoti ir užtikrinti pareiškėjo tinkamo gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Svarbu ir tai, jog nagrinėjant teikimą pirmosios instancijos teismo posėdyje, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė nurodė, jog G. B. ir būdamas stacionarioje gydymo įstaigoje nereguliariai vartojo vaistus, kas leidžia daryti išvadą, jog ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nebus užtikrintas pareiškėjo gydymo tęstinumas.

13. Visuma pirmiau nurodytų aplinkybių patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra būtinas G. B. pastovus stebėjimas bei gydymas, kas darytų teigiamą įtaką ne tik jo elgesiui ir sveikatai, bet ir kritikai savo būklei, padarytai veikai.

14. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pareiškėjui pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymas, todėl G. B. skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 6 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. B. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 6 d. nutartį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.