- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- I-3872-331/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02501-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui K. B., jo atstovei V. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014-03-14 Vilniaus pataisos namų administracija raštu Nr. 42-308(1) pateikė pareiškėjo prašytą informaciją dėl lygtinio paleidimo taikymo, paaiškino, kad pareiškėjo lygtinio paleidimo data perskaičiuota pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 157 straipsnio naują redakciją, įsigaliojusią 2012-07-01, o lygtinis paleidimas K. B. gali būti taikomas tik atlikus 3/4 dalies visos bausmės (b. l. 20-21).
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014-03-28 raštu Nr. 2S-1786 pareiškėjo atstovei V. B. paaiškino, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatas K. B. gali būti lygtinai paleistas tik nuo 2018-02-28, kaip ir nurodė Vilniaus pataisos namai (b. l. 22-23).
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė kreipėsi skundu į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašydama panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti Kalėjimų departamentą pakeisti savo sprendimą dėl Vilniaus pataisos namų administracijos 2014-03-14 pateikto rašto Nr. 42-308(1), taip pat pakeisti pareiškėjo lygtinio paleidimo datą pagal Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2012-07-01, Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014-04-18 sprendimu Nr. 3R-173(AG-141/05-2014) skundo nagrinėjimą nutraukė kaip nepriskirtą Komisijai (b. l. 15-19).
Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais sprendimais, skundu (b. l. 1-14) kreipėsi į teismą ir prašo:
panaikinti Vilniaus pataisos namų administracijos 2014-03-14 sprendimą Nr. 42-308(1);panaikinti Kalėjimų departamento 2014-03-28 sprendimą Nr. 2S-1786; panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014-04-18 sprendimą Nr. 3R-173 (AG-141/05-2014);įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją perskaičiuoti K. B. lygtinio paleidimo datą pagal BVK 157 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2012-07-01, bei perskaičiavus taip pat nurodyti, jog lygtinio paleidimo galimybė K. B. yra atlikus 1/2 visos bausmės ir esant lengvojoje grupėje.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų administracija ir Kalėjimų departamentas netinkamai pareiškėjo atžvilgiu taiko BVK 157 straipsnio nuostatas, nes jis nuteistas dar galiojant BVK 157 straipsnio redakcijai iki 2012-07-01, turi būti taikoma būtent ši BVK 157 straipsnio redakcija, numatanti lygtinį paleidimą dviem atvejais: atlikus 2/3 bausmės, atlikus 1/2 dalį visos bausmės ir esant pataisos namuose lengvojoje grupėje.
Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Lygtinio paleidimo komisiją su prašymu taikyti jam lygtinį paleidimą, kadangi tiek pagal BVK 157 straipsnį, galiojusį iki 2012-07-01, tiek ir pagal BVK 157 straipsnį, įsigaliojusį nuo 2012-07-01, dar nėra formalaus pagrindo taikyti lygtinį paleidimą. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, kuri pagal savo funkcijas privalo nurodyti lygtinio paleidimo datą. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad nesant formalaus pagrindo pagal BVK negalima sužinoti tikslios datos dėl lygtinio paleidimo taikymo. Tikslios datos, kuomet yra galimybė pasinaudoti lygtinio paleidimo institutu, nežinojimas sukelia teisinį netikrumą, nesaugumo jausmą bei prieštarauja tiek nacionaliniams, tiek tarptautiniams teisės aktams.
Pagal BVK 157 straipsnio 3 dalies 3 punktą, galiojusį iki 2012-07-01, pareiškėjas galėjo pasinaudoti lygtinio paleidimo teise 2016-09-29, o jau nuo 2015-09-29 pagal BVK 140 straipsnio 4 dalį, perėjus į lengvąją grupę, būti perkeltas į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo. Pagal BVK 157 straipsnio 3 dalies 2 punktą, galiojusį iki 2012-07-01, kadangi jis jau yra atlikęs 1/2 visos bausmės, ir patekus į lengvąją grupę, galima pasinaudoti lygtinio paleidimo galimybe ir vėlgi jį perkelti į atvirą koloniją. Lygtinio paleidimo datos nukėlimas iki 2018-02-28, sunkina jo teisinę padėtį, nes panaikinamos galimybės, pirma - jau kitais metais būti perkeltam į atvirą koloniją, antra - taikyti lygtinį paleidimą esant formaliems ir materialiems kriterijams.
Atsisakymas nurodyti tikslią lygtinio paleidimo datą nesikreipiant į Lygtinio paleidimo komisiją teisinėje valstybėje negali būti pagrįstas jokiais argumentais. Analogiška situacija yra ir su BVK 157 straipsnio nauja redakcija, kadangi jai įsigaliojus lygtinio paleidimo data nusikėlė beveik dvejiems metams, taip pat panaikinta galimybė taikyti lygtinį paleidimą esant pataisos namuose lengvojoje grupėje ir atlikus ne mažiau kaip 1/2 bausmės, - visa tai pasunkino nuteistojo teisinę padėtį, dėl ko BVK 157 straipsnis neturi grįžtamosios galios ir Vilniaus pataisos namų administracija bei Kalėjimų departamentas tokio įstatymo, sunkinančio teisinę padėtį, taikyti negali. Be to, BVK 157 straipsnio 2 dalies 4 punkto nauja redakcija prieštarauja Probacijos įstatymo normoms, kuriamoms vertybėms bei siektiniems tikslams. Pakeičiant lygtinio paleidimo datą pažeidžiami ne tik asmens teisėtų lūkesčių ir kiti principai, bet ir konstituciniai principai, ko teisinėje valstybėje būti negali. Pareiškėjo atžvilgiu taikoma BVK 157 straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2012-07-01, neatsižvelgiant į teisės normų galiojimą laike, prieštarauja Konstitucijai. Teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 34-36) paaiškino, kad švelninančio įstatymo galiojimo atgal taisyklė bausmių vykdymo teisėje netaikoma. Bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas nustato ne Baudžiamasis kodeksas, o BVK ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė. Visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar jie švelnesni, ar griežtesni, nei galioję prieš juos. BVK 3 straipsnis imperatyviai nustato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.
Esant šioms aplinkybėms ir nustačius, kad pareiškėjas faktiškai neatliko minimalios paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies, pataisos įstaigos administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo rengti dokumentus dėl lygtinio paleidimo ir perduoti juos kartu su prašymu nagrinėti Komisijai. Komisijai perduodami nagrinėti tik tų nuteistųjų prašymai, kuriems lygtinis paleidimas galimas pagal galiojančius teisės aktus. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus pataisų namų administracija pareiškėjui išsamiai išaiškino teisės aktų nuostatas ir informavo, kad jis negali būti lygtinai paleistas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 52-53) paaiškino, kad 2014-03-14 skundžiamas Vilniaus pataisos namų raštas Nr. 42-308(1) yra informacinio - paaiškinamojo pobūdžio dokumentas, atsakantis į pareiškėjo 2014-03-12 prašymą, o ne individualus administracinis aktas, pats savaime nesukeliantis nuteistajam teisinių pasekmių. Vilniaus pataisos namų nuteistajam pateiktame rašte - atsakyme pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos drausminės poveikio priemonės, nėra nustatytos, pakeistos ar naikinamos tam tikros nuteistojo teisės ar pareigos, įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose. Vilniaus pataisos namų atsakymas pateiktas raštu, nepažeidžiant nustatytų teisės aktais terminų, pateikta nuteistajam informacija yra konkreti, tiksli ir objektyvi.
Pareiškėjas faktiškai neatliko jam paskirtos bausmės atitinkamos įstatyme įtvirtintos minimalios dalies, pataisos įstaigos administracija neturėjo ir neturi teisinio pagrindo nurodyti pareiškėjui kitokią datą dėl galimybės taikyti lygtinį paleidimą, nei, kad yra nustatyta galiojančiuose teisės aktuose, rengti lygtiniam paleidimui svarstyti reikalingus dokumentus ir perduoti juos nagrinėti lygtinio paleidimo komisijai. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas savo skunde nepagrįstai sieja BK 3 straipsnio nuostatas su BVK 3 straipsnio nuostatomis, kadangi abu šie įstatymai reglamentuoja skirtingus teisinius santykius.
Galiojančio BVK 3 straipsnis imperatyviai numato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė.
Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Šioje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus pataisos namų administracijos 2014-03-14 rašto Nr. 42-308(1), Kalėjimų departamento 2014-03-28 rašto Nr. 2S-1786 bei Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014-04-18 sprendimo Nr. 3R-173(AG-141/05-2014) teisėtumo ir pagrįstumo, išaiškinant pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygas.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2014-03-12 prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių išaiškinti, kada jam gali būti taikomas lygtinis paleidimas (b. l. 56). Vilniaus pataisos namų direktorius ginčo raštu paaiškino lygtinio paleidimo sąlygas, nurodydamas, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 2 dalies 4 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2012-07-01), lygtinis paleidimas gali būti taikomas atlikus 3/4 teismo paskirtos bausmės, t.y. ne anksčiau 2018 m. vasario 28 d. Pažymėjo, jog minėto straipsnio 2 dalyje nurodyti nuteistieji, sutinkantys, kad jiems būtų taikoma intensyvi priežiūra, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų likus šešiems mėnesiams iki jų gali lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi (b. l. 56, 57-58).
Pareiškėjo atstovė pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuriame išdėstė aplinkybes dėl Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio taikymo, prašė vykdyti Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų kontrolę, taip pat prašė įpareigoti Vilniaus pataisos namus laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir teismo priimtų nutarčių bei palikti lygtinio paleidimo datą, remiantis Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012-07-01. Kalėjimų departamentas 2014-03-28 raštu paaiškino pareiškėjo atstovei, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Bausmių vykdymo sąlygas ir tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas, o bausmių vykdymo teisėje netaikoma Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtinta teisinę padėtį švelninančio įstatymo galiojimo atgal taisyklė. Visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus nepriklausomai nuo to, ar jie švelnesni, ar griežtesni, nei galioję prieš juos. Nuteistojo lygtinis paleidimas nei švelnina paskirtą bausmę, nei panaikina veikos nusikalstamumą (b. l. 38-39, 47-48).
Nesutikdama su šiais sprendimais, pareiškėjo atstovė pateikė skundą Komisijai su prašymu panaikinti ir įpareigoti Kalėjimų departamentą pakeisti pareiškėjo lygtinio paleidimo datą pagal Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2012-07-01. Komisija, išnagrinėjusi prašymą 2014-04-18 sprendimu, skundo nagrinėjimą nutraukė kaip nepriskirtą Komisijai, paaiškindama lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygas, konstatuodama, kad pareiškėjo skundas nėra susijęs su Komisijos kompetencija, nes nuteistųjų lygtinio paleidimo klausimą sprendžia bendrosios kompetencijos teismai (Komisijos byla, b. l. 1-4, 40-42).
Pareiškėjo atstovė, nesutikdama su šiais atsakovų ir Komisijos sprendimais, kreipėsi į teismą, teigdama, kad pareiškėjas nesikreipė į Lygtinio paleidimo komisiją su prašymu taikyti jam lygtinį paleidimą, nes tiek pagal BVK 157 straipsnį, galiojusį iki 2012-07-01, tiek pagal BVK 157 straipsnį, įsigaliojusį nuo 2012-07-01, dar nėra formalaus pagrindo taikyti lygtinį paleidimą. Tačiau pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, kuri pagal savo funkcijas privalo nurodyti lygtinio paleidimo datą, nenurodydama tokios datos atsakovė pažeidžia teisės aktus reglamentuojančius lygtinį paleidimą.
Taigi teismui šiuo atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjui buvo tinkamai atsakyta į jo keliamus klausimus, ar šie raštai sukuria pareiškėjui kokias nors teises ir pareigas.
Pagal ABTĮ kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nurodyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pagal šias įstatymų nuostatas esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginčo administracinėje byloje dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas, nes, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų betikslis (LVAT administracinėse bylose: Nr. A556-424/2010; AS556-667/2010; Nr. A525-2907/2012 ir kt.). Šiuo atveju pareiškėjas ir jo atstovė kreipdamasi į atsakovus prašė paaiškinti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygas, skunde teismui ir teismo posėdyje teigė, kad nesikreipė į Lygtinio paleidimo komisiją, tik prašė paaiškinti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygas.
Teismas atkreipia pareiškėjo ir jo atstovės dėmesį, kad Specialioji teisėjų kolegija (teismingumo byla Nr. T-87/2013), yra konstatavusi, jog Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti apygardos administraciniam teismui terminuoto laisvės atėmimo bausme vykdančios institucijos veiksmus ar sprendimus nereiškia, jog visais atvejais tokios institucijos veiklos teisminę kontrolę atlieka ir jos veikloje iškylančius klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi spręsti teismas, sprendžia apygardos administracinis teismas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento raštus, kuriuose, įvertinus pasikeitusį teisinį reglamentavimą, nurodyta, kad nebėra pagrindo nei pareiškėjo nurodomu kriterijumi pagrįsto prašymo dėl lygtinio paleidimo nagrinėjimui, nei teikimui teismui dėl nuteistojo lygtinio paleidimo. Pareiškėjas su šiais raštais nesutinka, teigdamas, kad jo atžvilgiu turi būti taikomi iki Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo galioję lygtinio paleidimo kriterijai, tačiau į Lygtinio paleidimo komisiją nesikreipė, t. y. pareiškėjas iš esmės siekia lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos ir nekelia ginčo iš santykių, susijusių su bausmę vykdančios institucijos viešojo administravimo veikla. Teismo vertinimu pareiškėjo reikalavimai yra susiję su Baudžiamojo proceso kodekso 360 bei 362 straipsnių nuostatomis, jie turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme pagal nustatytas teismingumo taisykles. Pareiškėjo teisė į jo prašymo išnagrinėjimą Vilniaus pataisos namuose ir Kalėjimų departamente buvo realizuota, jam pateikti atsakymai atitinka teisės aktų reikalavimus, jų panaikinimas jam jokių pasekmių nesukeltų.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, teismų suformuotą praktiką, įvertinęs pareiškėjo ginčijamų Vilniaus pataisos namų administracijos 2014-03-14 rašto Nr. 42-308(1) ir Kalėjimų departamento 2014-03-28 rašto Nr. 2S-1786 turinius, teismas daro išvadą, kad šie raštai yra informacinio pobūdžio, jokių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukuria, jie negali būti skundo administraciniam teismui dalykas, todėl bylos dalis dėl šių raštų panaikinimo nutrauktina vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.
Pareiškėjo reikalavimas panaikinti Komisijos 2014-04-18 sprendimą Nr. 3R-173 (AG-141/05-2014), negali būti tenkinamas, nes Komisijos kompetencijai nėra priskirta nagrinėti nuteistųjų lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų. Lygtinio paleidimo procedūra pradedama pagal nustatytą tvarką, pateikiant pataisos įstaigai prašymą taikyti lygtinį paleidimą, ir tik bendrosios kompetencijos teismas įgaliotas galutinai spęsti ir motyvuoti, ar yra visos lygtiniam paleidimui būtinos sąlygos, taip pat ir dėl Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatų taikymo galiojimo laike.
Teismui, konstatavus, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją perskaičiuoti pareiškėjo lygtinio paleidimo datą pagal BVK 157 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2012-07-01, bei perskaičiavus taip pat nurodyti, jog lygtinio paleidimo galimybė pareiškėjui yra atlikus 1/2 visos bausmės ir esant lengvojoje grupėje, nes lygtinio paleidimo klausimus nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai pagal nustatytas teismingumo taisykles.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 101 str. 1 d., 127 str., teismas
nusprendžia:
nutraukti bylą dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014-03-14 raštą Nr. 42-308(1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014-03-28 raštą Nr. 2S-1786.
Kitoje dalyje pareiškėjo K. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.