- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-20
- Bylos Nr.
- 3K-3-595/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis
- Atsakovas
- V. Z., R. G.
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. Z. , R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. Z. ir R. G. dėl senaties termino atnaujinimo, savivaldos institucijos sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Kauno žydų religinė bendruomenė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė: 1) atnaujinti senaties terminą Kauno miesto valdybos 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimui panaikinti ir žalai atlyginti; 2) panaikinti Kauno miesto valdybos 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 904; 3) priteisti iš atsakovo V. Z. 19 767,53 Lt ir iš atsakovės R. G. 9883,76 Lt žalos atlyginimo valstybės naudai.
Ieškovas nurodė, kad Kauno miesto valdybos 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovams V. Z. , R. G. ir V. Z. įpėdiniams į po 1/3 dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Už šį pastatą atsakovams buvo išmokėtos kompensacijos: V. Z. – 19 767,53 Lt, R. G. – 9883,76 Lt. Priimdamas sprendimą atkurti atsakovams nuosavybės teises, ieškovas vadovavosi Kauno apskrities archyvo, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo išduotais dokumentais ir savivaldybės komisijos 1997 m. lapkričio 12 d. aktu. Ginčo pastato adresai buvo keletą kartų keisti.
2004 m. vasario 2 d. Kauno miesto žydų religinė bendruomenė Kauno miesto savivaldybei pateikė papildomų dokumentų iš archyvų: nusavintų pastatų namų valdų planus, Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2004 m. sausio 26 d. architekto išvadą. 2004 m. rugpjūčio mėnesį Kauno miesto savivaldybė išsireikalavo dokumentus iš Kauno apskrities archyvo. Iš šių matyti, kad nurodytas pastatas iki nusavinimo atsakovams nepriklausė. Ieškovas taip pat nurodė, kad darbas, susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu, yra labai didelės apimties, todėl, priimdamas sprendimą, ieškovas ne iki galo įsigilino į situaciją ir negalėjo užtikrinti sprendimo teisėtumo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu atmetė ieškovo reikalavimą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą; atmetė ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų; priteisė iš ieškovo valstybei 48,10 Lt teismo turėtų išlaidų.
Teismas konstatavo, kad ieškiniu reikalaujama panaikinti valstybinės vietos savivaldos institucijos sprendimą ir priteisti iš atsakovų dėl šio sprendimo įvykdymo ieškovui atsiradusios žalos atlyginimą, tačiau nėra reiškiamas reikalavimas išreikalauti turtą – pinigines lėšas – iš svetimo neteisėto valdymo, todėl ieškinio senatis reikalavimui dėl 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo pasibaigė 2000 m. lapkričio 26 d. imtinai (1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 84 straipsnio 1 dalis).
Teismas konstatavo, kad pats ieškovas privalėjo surinkti ir išreikalauti iš kitų institucijų visus teisėtam sprendimui priimti būtinus duomenis arba įpareigoti pareiškėjus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka pateikti duomenis, būtinus teisėto sprendimo priėmimui. Pareiga užtikrinti 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 904 teisėtumą sprendimo priėmimo metu teko valstybinei vietos savivaldos institucijai. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nenurodė jokių svarbių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis iki 2000 m. lapkričio 26 d. negalėjo iš valstybinių archyvų išsireikalauti nurodytų dokumentų. Be to, ieškovas turėjo galimybę iki nurodyto ieškinio senaties termino pasibaigimo momento gauti iš savo struktūrinio padalinio – Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus – nurodytą architekto išvadą.
Teismas taip pat nurodė, kad daugiau negu ketverius metus praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas tiesiogiai pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsakovų teisę į jų teisių ir pareigų nustatymą bylą nagrinėjant teisme per kiek įmanoma trumpiausią laiką.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. balandžio 5 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: atnaujino ieškovui ieškinio senaties terminą; panaikino Kauno miesto valdybos 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 904 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. Z. ir R. G. į po 1/3 dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovui iš V. Z. 19 767,53 Lt ir iš R. G. – 9883,76 Lt.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senatį ir nepagrįstai atmetė ieškinį, neišnagrinėjęs kitų ieškinio reikalavimų. Teisėjų kolegija nurodė, kad 2004 m. vasario 2 d. gavusi iš Kauno žydų religinės bendruomenės raštą ir papildomus archyvinius dokumentus, Kauno miesto savivaldybė pradėjo šiuos tirti ir vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Dėl to ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
Atnaujinusi ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija išnagrinėjo ir kitus ieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad papildomi archyviniai dokumentai patvirtina, jog pastatas, kurio ankstesnis adresas buvo (duomenys neskelbtini), o dabartinis – (duomenys neskelbtini), yra buvusi Žydų mėsininkų religinės bendruomenės sinagoga. Atsakovai prašė atkurti nuosavybės teises į senelio A.-Š. Z. ir senelės E. Z. keturis gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą ir keturis gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą bei ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atkūrus atsakovams nuosavybės teises į pastatą (duomenys neskelbtini) (buvusią (duomenys neskelbtini) sinagogą), buvo pažeistos Kauno žydų religinės bendruomenės teisės atkurti savo nuosavybes teises į šį pastatą Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas, neteisėtai ir nepagrįstai atnaujinęs ieškinio senaties terminą, pažeidė materialinės teisės normas.
Ieškovui nuo 1997 m. lapkričio 26 d. iki 2000 m. lapkričio 26 d. buvo žinoma, kad atkurti nuosavybės teises į pastatą Kaune, (duomenys neskelbtini), pretenduoja ne tik atsakovai, bet ir Kauno žydų religinė bendruomenė, kuri 1991 m., t. y. vieneriais metais anksčiau, padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovui, kaip valstybinei institucijai, ne tik nuo 1991 m. iki 1997 m., bet ir nuo 1997 m. iki 2000 m. nebuvo kliūčių visiems būtiniems dokumentams iš valstybinių archyvų ar kitų įstaigų išreikalauti. Ieškovas nenurodė, kas jam trukdė gauti šiuos dokumentus. Toks ieškovo elgesys turi būti vertinamas kaip nerūpestingas, aplaidus. Ieškovo nurodytos priežastys dėl ieškinio senaties termino praleidimo negali būti priskirtos prie svarbių priežasčių. Dokumentai, kuriuos teismas priskyrė prie svarbių priežasčių dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, pagal jų turinį nėra susiję su termino atnaujinimo priežastimis; jie taip pat neįrodo, kad ginčo pastatas nepriklausė atsakovų seneliams.
Teismas neatsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 nuostatas ir taip nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos.
2. Teismas netinkamai išaiškino ir taikė procesinės teisės normas – Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus.
Teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė žydų religinei bendruomenei. Pats ieškovo atstovas teismo posėdžio nurodė, kad dar neaišku, kam priklauso šis pastatas. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad ginčo pastatas priklausė fiziniams asmenims – J. ir D..
Be to, toks teismo teiginys prieštarauja byloje esantiems dokumentams, kurie susiję su pastato (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės priklausymu ir kurių teismas netyrė.
Teismas padarė klaidingas, nepagrįstas išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas netyrė įrodymų, bet nustatė, kad ginčo pastatas nepriklausė atsakovų seneliams; teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo 1997 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 904 yra nurodyta, jog nuosavybė atsakovams atkurta į pastatą (duomenys neskelbtini), kurio adresas iki 1940 m. buvo (duomenys neskelbtini). Tačiau šiame sprendime pastatas (duomenys neskelbtini) nėra įvardytas kaip pastatas, iki 1940 m. buvęs adresu (duomenys neskelbtini). Šį klaidingą teismo teiginį taip pat paneigia byloje esantis dokumentas, kuriame nurodyta, kad pastatui dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), o pastato, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini). Byloje esantis archyvo dokumentas patvirtina, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra mūrinis vieno aukšto namas, medinis sandėlis, o pastatas (duomenys neskelbtini) – dviejų aukštų mūrinis. Teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog buvęs (duomenys neskelbtini) sandėlis, statytas 1880 m., priklausė atsakovų seneliams, nepagrįsta jokiais įrodymais ir prieštarauja byloje esantiems archyvo dokumentams.
Kasatoriai teigia, kad pastatas, kuris dabartiniu metu yra pažymėtas (duomenys neskelbtini) ir į kurį kasatoriams buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo žymimas (duomenys neskelbtini) ir priklausė A. ir E. Z. .
Teismas nepasisakė dėl Kauno miesto savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus raštų, dėl liudytojų A. P. , B. K. ir E. K. parodymų.
3. Kasatorių veiksmuose nėra ir negalėjo būti sukčiavimo, dokumentų klastojimo ar ieškovui padaryto spaudimo ar šantažo atvejų. Atsakovai yra teisėti piniginės kompensacijos gavėjai, o ne asmenys, padarę žalą valstybei.
Atsakovė yra senyva, ligota, nedarbinga moteris, antros grupės invalidė. Jos pensija yra nedidelė, todėl gauta kompensacija buvo panaudota gydymui. Per likusius gyvenimo metus jai bus neįmanoma iš nedidelės pensijos grąžinti priteistą sumą.
IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino ginčo esmę. Teismas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą patenkino, nenukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Be to, šis pažeidimas yra tęstinis, todėl senaties terminas, nustatytas 1964 m. CK 84 straipsnyje, netaikytinas.
Byloje yra įrodyta, kad dokumentų gavimu rūpinosi ne tik atsakovai, bet ir savivaldybė, ir kad neteisėtas sprendimas, sukėlęs pasekmes atsakovams, buvo priimtas ne dėl savivaldybės aplaidumo. Nuo 1991 m. iki 2000 m. Kauno valstybiniame archyve darbo krūvis dėl dokumentų, susijusių su duomenų apie nusavintą nekilnojamąjį turtą pateikimu, buvo didelis. Archyvas, neturėdamas kompiuterinės duomenų bazės, pateikdavo pažymas tik apie konkretų savininką, neanalizuodamas kitų su tuo turtu susijusių savininkų turėtos nuosavybės dokumentų.
2. Priimant ginčo sprendimą dėl nuosavybės teisių atsakovams atkūrimo, informacija, esanti tuo metu pateiktuose dokumentuose, nekėlė jokių abejonių. Dėl to nepagrįsti atsakovų kaltinimai, kad savivaldybės darbuotojai neįsigilino ir neišsiaiškino visų aplinkybių. Už pateiktą informaciją atsako ją pateikusi institucija, o informacijos tikrumas tikslinamas paaiškėjus priešingoms aplinkybėms. Kauno žydų religinei bendruomenei 2004 m. pateikus papildomus dokumentus, buvo paprašyta archyvų leisti susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su namų valda, kurioje buvo ir šis ginčo pastatas.
Informacija archyvo 1997 m. lapkričio 14 d. išduotame pažymėjime Nr. 01-320 buvo klaidinga. Namų valda, 1940-1941 m. buvusi adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra (duomenys neskelbtini). 1973 m. namų valdos (duomenys neskelbtini) įregistruotos kaip viena valda. Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. aktų knygos išraše nurodyta, kad E. Z. nupirko sklypą su trobesiais (duomenys neskelbtini). Rašytinių įrodymų apie E. Z. pastatų įgijimą buvusiu adresu (duomenys neskelbtini) nėra. Išnagrinėjus byloje esančių dokumentų visumą, yra pagrindas teigti, kad pastatas nebuvo atsakovų senelių nuosavybė ir kad jame veikė Žydų mėsininkų sinagoga, tačiau taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų apie šio pastato įgijimą nuosavybėn ir jo nusavinimą iš žydų mėsininkų religinės bendruomenės.
Šalies argumentai
3. Ieškovas nekėlė teiginių, kad atsakovai kompensaciją gavo pagrįstai, nes jų veiksmuose nėra sukčiavimo ar dokumentų klastojimo. Teisės aktai (CK 6.237 straipsnis) reglamentuoja turto grąžinimą, paaiškėjus, kad turtas gautas be teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Ieškovas sutinka tartis dėl protingo termino neteisėtai išmokėtai kompensacijai grąžinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašė palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas žemesniųjų teismų nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas jau nustatė, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
Teismas nenukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių aplinkybių, kurios 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimo priėmimo metu negalėjo būti žinomos.
2. Teismas išvadą dėl ginčo pastato priklausomybės padarė atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus. Kauno žydų religinė bendruomenė 2004 m. vasario 2 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė raštą ir papildomus dokumentus, iš kurių matyti, kad pastatas (duomenys neskelbtini), kurio adresas iki 1940 m. buvo (duomenys neskelbtini), priklausė Žydų mėsininkų sinagogai.
Teismo sprendimas atitinka visus CPK 270 straipsnio reikalavimus.
Kasaciniame skunde nurodyti įrodymai buvo ištirti ir įvertinti, dėl jų buvo pasisakyta žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, nes jame teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir jų pagrindu padarė klaidingas išvadas, jog žalą privalo atlyginti kasatoriai. Kasacinis teismas nepasisako dėl tokių, susijusių su faktų vertinimu, kasacinio skundo argumentų, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako tik teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais.
1. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindų jį atnaujinti. Šis teismas CK 1.131 straipsnio 1 dalies normą taikė kaip savarankišką pagrindą atmesti ieškinį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atnaujino ieškinio senaties terminą ir konstatavo ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Vertinant skirtingus teismų sprendimus dėl ieškinio senaties termino normų aiškinimo ir taikymo, būtina atsižvelgti į CPK reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo teises.
2. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta D. P. v. viešoji įstaiga Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė, viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos, Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-200, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta M. Z. v. G. M. , L. M. , VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notarė Ž. P. , trečiasis asmuo 630-ioji gyvenamojo namo statybos bendrija, byla Nr. 3K–7–372). CK ir kituose įstatymuose neišvardytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti, kokios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Apeliacinės instancijos teismas vertino šio termino praleidimo priežastis ir jų svarbą. Kasacinis teismas negali paneigti šio teismo išvadų, nes būtų kitaip įvertinti nustatyti faktai bei pateiktas kitoks jų vertinimas. Minėta, kad kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno miesto valdybos 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 904 R. G. , V. Z. ir V. Z. nuosavybės teisės atkurtos į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris iki jo neteisėto nusavinimo buvo adresu (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad šiuo adresu Š. Z. ir E. Z. pastato nuosavybės teise neturėjo, taigi ir nuosavybės teisės minėtu sprendimu R. G. , V. Z. ir V. Z. atkurtos nepagrįstai. Kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ne visus įrodymus, o nuosavybės teisės jiems atkurtos ne į pastatą, buvusį (duomenys neskelbtini), o į (duomenys neskelbtini), kasacinis teismas nevertina ir dėl jų nepasisako, nes, minėta, jog pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų faktų.
4. Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.