Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ dėl pirkėjo teisių perkėlimo, trečiasis asmuo byloje – VĮ „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Atsakovas UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ prašė perduoti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Vilniaus apygardos teismui pagal teismingumą bei sujungti su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2-5431-640/2015. Nurodė, jog ieškovė savo ieškinio reikalavimu iš esmės ginčija Vilniaus miesto savivaldybės paskelbto viešo aukciono, įvykusio 2015 m. kovo 27 d. rezultatus, kadangi prašo perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas, kurias atsakovas UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ įgijo aukciono rezultatų pagrindu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką viešo aukciono metu susiklosčiusių teisinių santykių prigimtis yra labai panaši į viešųjų pirkimų teisinius santykius, todėl bylos pagal CPK 27 straipsnio 3 punktą nagrinėtinos Vilniaus apygardos teisme, kaip pirmosios instancijos teisme. Atsakovas taip pat prašė šią civilinę bylą sujungti su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2-5431-640/2015, kurioje pateiktas ieškovų V. P., J. K., G. L. ir T. B. ieškinys atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl 2015 m. kovo 27 d. aukciono, kuriame buvo parduotas nekilnojamasis turtas – 10352/12000 dalys ūkinio pastato – negaliojančiu. Ieškovės L. M. ir nurodytoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje reikalavimai yra dėl to paties ginčo dalyko ir yra neatsiejamai susiję, abiejų civilinių bylų atsakovas sutampa, todėl bylos rezultatas gali turėti prejudicinę reikšmę kitos bylos rezultatui. Esant šioms aplinkybėms tikslinga minėtas civilines bylas sujungti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1) Vilniaus apygardos teisme vyksta civilinis ginčas dėl to paties ūkinio pastato tarp atsakovų ir asmenų, manančių, kad jie turi teisę pretenduoti į šį statinį, todėl šie asmenys ginčija įvykusį aukcioną. Ieškiniu ieškovė neginčija nei aukciono, kurio metu buvo parduotos ūkinio pastato dalys, nei šio ūkinio pastato dalių aukciono metu nustatytos pardavimo kainos, tačiau teismo prašo užtikrinti įstatymu nustatytas ieškovės pirmumo teises, perkeliant jai pirkėjo teises ir pareigas (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Ieškinio dalykas yra aiškiai suformuluotas teisinis reikalavimas perkelti ieškovei už aukciono metu pasiūlytą aukščiausią kainą ūkinio pastato dalių pirkėjo teises ir pareigas. Teismas klaidingai įvertino nagrinėjamos bylos pagrindą ir dalyką, todėl padarė klaidingas išvadas apie bylos teismingumą Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmos instancijos teismui. Sprendžiant klausimą dėl atsakovo prašymo, teismas pažeidė ir procesinės teisės normas. Ieškinio pagrindas yra įstatyme nustatytos bendraturčio pirmumo teisės į parduodamą bendro turto dalį realizavimas. Ieškinio dalykas yra reikalavimas perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas. Ieškovė nereiškia jokio materialaus reikalavimo panaikinti įvykusį aukcioną ar jo rezultatus, nes tam nėra jokio pagrindo ir (ar) būtinumo, kadangi ieškovė teismo prašo perkelti būtent aukciono metu atsiradusias pirkėjo teises ir pareigas už aukščiausia pasiūlytą aukciono kainą. Šiuo atveju CK 4.79 straipsnio 3 dalies nustatytos bendraturčio pirmumo teisės realizavimas nereikalauja pateikti teismui atskiro reikalavimo panaikinti įvykusį aukcioną ar jo rezultatus, nes ieškovė iš esmės neginčija paties aukciono. Ieškovės reikalavimas yra orientuotas tik į iš aukciono atsiradusias teisines pasekmes – šiuo atveju teisę už aukciono kainą nupirkti ūkinio pastato dalis. Teisinis institutas – bendraturčio reikalavimas perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas, yra kildinamas iš paprastų civilinių teisinių santykių ir nėra prilyginamas viešojo konkurso teisiniams santykiams, kuriems yra taikoma speciali įstatyminė procedūra.

2) Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad bendraturčio teisių pažeidimas atsiranda ne derybose su pirkėju (ne bendraturčiu) ar aiškinantis pardavimo sąlygas su bendraturčiu, kurį informavo apie savo ketinimus parduoti dalį, bet dėl savo turto dalies pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu. Nesant pirkimo-pardavimo sutarties, pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį bendraturtis negali reikalauti jam perkelti pirkėjo teisių ir pareigų, nes jo teisės dar nėra pažeistos. Reikalavimas įpareigoti pardavėją sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su juo būtų priešlaikinis, pagrįstas prievolių teisės normomis, o pirmumo teisė pirkti ir šios pažeistos teisės gynimo būdas – pirkėjų teisių perkėlimas yra daiktinės teisės institutai (LAT 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007). Teismas nutartyje klaidingai priskyrė nagrinėjamą bylą prie ginčų dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių, nes ieškovė jokia forma neginčija civilinių viešo konkurso teisinių santykių ir jos ieškinio pagrindas ir dalykas niekaip nėra susijęs su viešojo konkurso teisiniais santykiais, tai – paprasčiausi privačios nuosavybės (daiktinės teisės), o ne viešosios teisės teisiniai santykiai.

3) Ieškinio pagrindas ir dalykas yra ūkinio pastato dalių pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje asmenys ginčija atsakovo teisę į ūkinio pastato dalis ir tuo pagrindu įvykusį aukcioną. Ieškovė yra ūkinio pastato bendrasavininkė, atsakovais į bylą įtraukti ūkinio pastato dalių buvęs (Vilniaus miesto savivaldybė) ir naujas (UAB “Vilniaus betono demontavimo technika”) savininkai. Kitoje byloje ieškovais yra asmenys, manantys turintys teisę į ūkinį pastatą, atsakovu yra Vilniaus miesto savivaldybė, trečiuoju asmeniu yra UAB “Vilniaus betono demontavimo technika”, o ieškovė apskritai nedalyvauja šiame procese. Akivaizdu, jog nesutampa ne tik abiejų bylų pagrindas, bet nesutampa ir proceso šalys bei šių šalių reiškiami reikalavimai. Todėl nėra pagrindų sujungti šias bylas, nes jas išnagrinėjus neabejotinai skirsis jų ratio decidendi. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad bylos gali būti sujungtos, kad tai gali kaip nors padėti greičiau ir teisingiau išnagrinėti ginčus. Priešingai, skirtingų savo esme bylų sujungimas, kaip tik apsunkins šių ginčų išsprendimą. Todėl nagrinėjamos bylos perdavimo Vilniaus apygardos teismui grindimas tuo yra visiškai netinkamas ir nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apylinkės teisme priimta byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui pagal teismingumą, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su civilinių bylų rūšiniu teismingumu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė, Vilniaus miesto savivaldybė, buvo ūkinio pastato bendrasavininkės. Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. kovo 27 d. organizavo jai priklausančių 10352/12000 ūkinio pastato dalių pardavimo aukcioną, pagal kurį 2015 m. balandžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė minėtą ūkinio pastato dalį atsakovui UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“. Ieškovė, teigdama, kad Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė CK 4.79 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą bendraturčio pirmumo teisę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto dalį, prašė perkelti jai Vilniaus miesto savivaldybei priklausiusio ūkinio pastato 10352/12000 dalių, perleistų 2015 m. balandžio 9 d. pirkimo-pardavimo sandoriu, pirkėjo teises ir pareigas.

Civilinių bylų rūšinio teismingumo klausimus reglamentuoja CPK 26, 27 ir 28 straipsniai. CPK 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė rūšinio teismingumo taisyklė ir jos išimtys. Pagal ją visas civilines bylas pirmąja instanciją nagrinėja apylinkės teismai. Išimtys yra tai, kad dalį bylų pirmąja instancija nagrinėja apygardos teismai arba tik Vilniaus apygardos teismas, ir tai nustatyta atitinkamai CPK 27 ir 28 straipsniuose. CPK 27 straipsnis reglamentuoja, kurias civilines bylas nagrinėja apygardos teismai kaip pirmosios instancijos teismai. CPK 27 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad tai yra civilinės bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių.

Iš dalies sutiktina su ieškovės atskirojo skundo argumentu, jog ieškinio dalykas yra reikalavimas perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas. Tačiau teismui, sprendžiant šio reikalavimo pagrįstumą, vis tiek reikės įvertinti ir viešo aukciono organizavimo sąlygas, ir ieškovės bei Vilniaus miesto savivaldybės teisinius santykius iki ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad viešo aukciono, įvykusio 2015 m. kovo 27 d., protokole nurodytas viešojo aukciono laimėtojas – UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“. Taigi, nors ieškovė ieškiniu iš esmės ir neginčija paties aukciono, tačiau jos reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su viešo aukciono tinkamu organizavimu bei jo rezultatų modifikavimu, tai yra kito laimėtojo nustatymu, taip pat ūkinio pastato dalies pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimu. Todėl nagrinėjamoje byloje turės būti sistemiškai analizuojamos ir CK 4.79 straipsnio nuostatos, ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutartimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų reikalavimai. Taigi, ieškovės atskirojo skundo argumentas, jog jos reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo nėra susijęs su viešo konkurso teisiniais santykiais, yra nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Ieškovė atskirajame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007 ir 2007 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007. Tačiau šiose bylose buvo analizuojama teisinė situacija dėl bendrosios nuosavybės objekto pardavimo, kai visi nekilnojamojo daikto bendrasavininkai buvo privatūs asmenys ir daiktai buvo perleidžiami tik pagal notaro patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios 10352/12000 ūkinio pastato dalys buvo įtrauktos į Vilniaus miesto savivaldybės papildomą privatizavimo objektų sąrašą, todėl turėjo būti parduotos ir remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutartimu Nr. 1503 patvirtintus Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatais. Todėl ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl bylos teismingumo, remtis negalima.

Pažymėtina, jog kitose bylose kasacinis teismas yra pasisakęs, kad: 1) ne visi civiliniai teisniai santykiai, kuriuos reglamentuojant vartojamas konkurso terminas, priskiriamas šiai kategorijai; 2) priskyrimo pagrindas yra susiejimas su viešųjų paslaugų pirkimu. Paslaugų pirkimas pagal viešojo pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojamas analogiškai kaip ir daiktų pirkimas (CK 6.380-6.382 straipsniai), todėl tokių ginčų nagrinėjimo procesinė tvarka neturėtų skirtis (LAT 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-632/2006). Pagal CK 6.381 įtvirtintą taisyklę viešojo pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos konkurso tvarka, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Konkurso tvarka nustatyta todėl, kad būtų parinktas geriausias ir ekonomiškai, finansiškai ar kitaip naudingiausias variantas. Tokiu būdu pirkimams išleidžiamos valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšos būtų naudojamos efektyviausiai. Privatizuojant valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą vadovaujamasi iš esmės tokiais pačiais principais, nes siekiama sudaryti pirkėjų konkurenciją, kad parduodant valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą privatizavimo sandoriai būtų sudaryti kuo naudingesnėmis valstybei ir savivaldybei sąlygomis. Viena iš naudingumo pasekmių gali būti tai, kad daugiau lėšų gaunama į atitinkamą biudžetą. Prekių ir paslaugų viešo pirkimo-pardavimo sutartims CK normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita (CK 6.382 straipsnis). CK 6.419 straipsnis reglamentuoja daiktų pirkimą-pardavimą aukciono būdu, o jo 3 dalis – įstatymų taikymą vykdant valstybei ar savivaldybei priklausančių daiktų pirkimą-pardavimą pagal tokią pačią taisyklę, kaip CK 6.382 straipsnyje. Aptarti privatizavimo sandorių teisinio reglamentavimo tikslai, santykių pobūdis ir prigimtis sudaro pagrindą išvadai, kad teisiniai santykiai yra panašūs ir kilę ginčai gali būti nagrinėjami analogiškai. Tai patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika kitose bylose. Antai ginčas dėl valstybinio turto viešo aukciono privatizavimo sandorio galiojimo yra priskiriamas prie ginčų dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių (LAT 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2005). Tokios pat pozicijos turi būti laikomasi ir kitais atvejais, kai reikalaujama įgyvendinti savivaldybės turto privatizavimo viešame aukcione sandorį. Civilinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl įpareigojimo sudaryti savivaldybės turto pirkimo-pardavimo sutartį, kai remiamasi savivaldybės turto privatizavimo viešo aukciono sandoriu, kuris neginčijamas, priskiriamas prie ginčų dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių ir civilinės bylos teismingumas nustatomas pagal CPK 27 straipsnio 3 punktą (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2008). Nurodyta teismų praktika leidžia daryti išvadą, jog ginčai, kilę dėl valstybės ar savivaldybės turto privatizavimo viešojo aukciono būdu priskiriami prie ginčų dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių ir turi būti nagrinėjami pirmąja instancija apygardos teismuose. Taigi ir ieškovės ieškinys taip pat yra teismingas apygardos teismui.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi nesprendė klausimo dėl nagrinėjamos civilinės bylos sujungimo su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2-1166-603/2016 (buvęs bylos Nr. 2-5431-640/2015). Teismas pagrįstai pripažino, jog pagal CPK 136 straipsnio 4 dalį vienarūšių bylų sujungimo klausimą sprendžia teismo, kuriame yra nagrinėjamos šios bylos, pirmininkas, jo pavaduotojas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, o dėl skirtinguose teismuose nagrinėjamų civilinių bylų sujungimo bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) prašymu – aukštesnės pakopos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja ieškovės argumentų dėl bylos pagal jos pareišktą ieškinį bei Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos bylos sujungimo negalimumo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.