Kauno apygardos teismo nutartis

2012-12-04 · Civilinė byla Nr. 2A-2087-343/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-04
Bylos Nr.
2A-2087-343/2012
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-00453-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas
Ieškovas
J. S.
Atsakovas
G. Ž.
Trečiasis asmuo
notarei A
Kategorijos
  • 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2087-343/2012(Proceso Nr. 2-05-3-00453-2012-7)Procesinio sprendimo kategorijos: 30.1; 30.3; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2994-151/2012 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui G. Ž., trečiajam asmeniui notarei A. Ž. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Patikslintu ieškiniu (b.l. 42-43) ieškovė prašė pripažinti, kad 41/100 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), yra asmeninė J. S. nuosavybė, o taip pat priteisti ieškovei iš atsakovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad gyvenant santuokoje su A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiu 2011-10-13, už motinos B. V. jai dovanotas lėšas 2000 m. liepos 4 d. pirkimo - pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise ji įsigijo 41/100 dalį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini). Nekilnojamasis turtas viešame registre įregistruotas ieškovės vardu, pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta tik su ieškove, joje jokių duomenų apie ieškovės sutuoktinį nėra nurodyta, turtas įgytas asmeninėn nuosavybėn apie tai sutuoktiniui žinant, turto įsigijimui nepanaudojant sutuoktinių bendrų lėšų, būstu šiuo metu rūpinasi ir jame gyvena ieškovė, todėl nurodytas turtas laikytinas asmenine ieškovės nuosavybe ir negali būti atsakovo paveldėtas pagal A. S. sudarytą testamentą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu (b.l. 100-102) ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog 41/100 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), jai gyvenant santuokoje su A. S. buvo įsigyta iš asmeninių lėšų ir, kad sutuoktinis neprieštaravo, kad nurodytą turtą ieškovė įsigytų asmeninėn nuosavybėn, todėl laikė, jog turtas yra bendroji jungtinė ieškovės ir A. S. nuosavybė. Šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie pinigų ieškovei dovanojimo ir ginčo turto įsigijimo aplinkybes yra skirtingi, byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovės motinos galimybių sukaupti lėšų sumą, kurią ji teigia dovanojusi dukrai, taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog A. S. būtų sutikęs, kad ginčo turtą ieškovė įsigytų asmeninėn nuosavybėn.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 109-110) ieškovė prašo 2012 m. birželio 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:

Teismas neatskleidė bylos esmės, visapusiškai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, o jas įvertinęs neteisingai priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.Teismas be pagrindo suabejojo aplinkybe, kad ieškovės motina galėjo disponuoti 21000Lt suma, nes yra pensininkė, todėl nepagrįstai nepripažino, kad ginčo turtas yra įgytas už asmenines ieškovės lėšas, kurias jai padovanojo jos motina.Aplinkybė, kad ginčo turtas buvo įgytas tik ieškovės vardu, atsižvelgiant į tai, kad sutuoktinių santuokos metu anksčiau įgytas turtas buvo įgytas po ½ dalį kiekvienam, negali būti aiškinama kitaip, kaip tik siekis turtą įsigyti asmeninėn ieškovės nuosavybėn.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudininkų parodymai yra skirtingi, nes liudininkų parodymuose nėra esminių prieštaravimų ir jie visi patvirtino pinigų dovanojimo faktą.Kadangi ginčo turto įsigijimo momentu ieškovė su sutuoktiniu A. S. kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, prieštaravimų dėl turto įsigijimo asmeninėn ieškovės nuosavybėn ir negalėjo būti, dėl to teismas nepagrįstai nurodė nesant įrodymų dėl sutuoktinio neprieštaravimo turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Be to, turto įsigijimo metu nebuvo susiformavusi praktika, kad, perkant būstą savo vardu būtų reikėję nurodyti, jog jis įsigyjamas asmeninėn nuosavybėn.Aplinkybė, jog ieškovės sūnus R. E. gyvenamąją vietą buvo deklaravęs ankstesniame šeimos būste, dar neįrodo ieškovės ir jos sutuoktinio A. S. bendro gyvenimo fakto, kadangi ½ dalis minėto būsto nuosavybės teise priklauso ieškovei.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą (b.l. 114-117, t. 1) atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Savo nesutikimą su apeliaciniu skundu atsakovas grindžia šiais argumentais:

Teismui pateikta pinigų dovanojimo sutartis negali būti vertinama kaip patvirtinanti įvykusį faktą, kadangi tiek pačios ieškovės, tiek ir liudytojų parodymai dėl dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių skiriasi, kas leidžia pagrįstai manyti, kad sutartis buvo sudaryta ne prieš įsigyjant ginčo turtą, o, tikėtina, ruošiant dokumentus teismui. Abejones dėl dovanojimo sutarties sudarymo kelia ir tas faktas, kad ji sudaryta tarp artimų giminaičių (motinos ir dukros), nors tokie santykiai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir jiems nebūdingas formalizmas.Teismas pagrįstai nurodė nesant byloje įrodymų, patvirtinančių ieškovės motinos galimybes sutaupyti dovanojimo sutartyje nurodytą pinigų sumą. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nurodomi skirtingi galimi ieškovės motinos pajamų šaltiniai, o apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog dovanojama pinigų suma buvo sutaupyta iš pensijos, negali būti vertinama kaip pagrįsta, kadangi ieškovės motinos gaunama pensija yra nedidelė, todėl jos vargiai ar begalėjo užtekti tik pragyvenimui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina ir kitų nurodytų galimų ieškovės motinos pajamų šaltinių, kadangi iš pateiktų rašytinių įrodymų negalima spręsti, jog ieškovės motina paveldėjo kokį nors turtą ir, jį pardavusi, papildomai gavo lėšų, o nurodyti motyvai apie vertimąsi gyvulininkyste, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su ieškovės motinos gyvenimo aplinkybėmis.Santuokoje sutuoktinio už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas įgytas turtas gali būti pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tuomet, jei turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia turtą įgyti asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Kadangi 2000 m. liepos 14 d. sutartyje nėra išreikšta ieškovės valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, nes turtas buvo įgytas už bendras sutuoktinių lėšas, turtas priskirtinas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei.Liudytojo K. Ž. parodymai patvirtina, kad ieškovė ir jos sutuoktinis A. S. siekė pagerinti savo gyvenimo sąlygas, dėl ko sunkiai dirbdami siekė susitaupyti lėšų, o, įsigijus ginčo turtą, A. S. remontavo jį, juo rūpinosi.Byloje ieškovės nurodytos aplinkybės, jog sutuoktiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), kuriame iki 2012 m. sausio mėnesio buvo deklaruota ieškovės ir jos sūnaus gyvenamoji vieta, išlaikė sutuoktinis A. S., o ji mokėjo mokesčius už įsigytą ginčo turtą, tik patvirtina faktą, kad sutuoktiniai santuokoje įgytą turtą išlaikė lygiomis dalimis, ir tik mirus sutuoktiniui sumanė asmeninio turto įsigijimo versiją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo dėl paties ginčo turto įsigijimo sutuoktiniams gyvenant santuokoje byloje nekyla, tačiau yra ginčijama šio turto teisinis rėžimas ir turto priskyrimas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turto pripažinimą asmenine sutuoktinio nuosavybe, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat nenukrypo nuo procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą byloje bei įrodymų vertinimą, taikymo praktikos, kas sudaro pagrindą teismo sprendimą laikyti teisėtu ir pagrįstu. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe

Apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama 2000 m. liepos 4 d. pirkimo - pardavimo sutartimi santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą - 41/100 dalį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), pripažinti jos asmenine nuosavybe. Kadangi nekilnojamasis turtas įsigytas iki įsigaliojant 2000 m. Civiliniam kodeksui, spręstinas taikytinos teisės klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus, todėl sprendžiant ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 2000 m. Civilinio kodekso nuostatomis.

Tais atvejais, kai daiktą nuosavybės teise įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Pažymėtina, kad ši prezumpcija buvo įtvirtinta ir Santuokos ir šeimos kodekse (21 str.), kurio galiojimo metu buvo įgytas ginčo turtas. Taigi, po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Taigi, net ir už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Sprendžiant klausimą dėl to, ar sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn buvo aiškiai išreikšta, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki Civilinio kodekso įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai, sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno iš sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Taigi įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, o ir byloje dalyvaujantys asmenys to neginčijo, kad ginčo turtas - 41/100 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), buvo įgyta ieškovės J. S. ir jos sutuoktinio A. S., mirusio 2011 m. spalio 13d., santuokos metu - 2000 m. liepos 4 d., todėl šiam turtui, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės normas, galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija ir apeliantei, teigiančiai, kad nurodytas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, tenka pareiga šią prezumpciją paneigti. Apeliantė reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybė grindė asmeninių lėšų panaudojimo šiam ginčo turtui įsigyti faktu, t.y. kad ji ginčo turtą įsigijo už jos motinos jai padovanotus pinigus.

Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, jog ginčo turtas buvo įgytas vieno sutuoktinio vardu. 2000 m. liepos 4 d. sutartyje pirkėja nurodyta tik apeliantė J. S., o Nekilnojamojo turto registre ginčo turtas registruotas taip pat tik apeliantės J. S. vardu. Atsižvelgiant į tai, kad sandorio dėl ginčo turto perleidimo sudarymo metu teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turtas asmenine nuosavybe pripažįstamas vien tik turtą įgijus iš asmeninių lėšų ir vieno sutuoktinio vardu, o turto perleidimo sandoryje konkrečios nuostatos dėl to, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama, laikytina, jog ieškovė, siekdama paneigti turto bendrumo prezumpciją, turėjo įrodyti turtą įsigijus iš asmeninių lėšų ir savo vardu. Pastaroji aplinkybė patvirtinta byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių nebuvo ginčijama. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, jog ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad jos sutuoktinis neprieštaravo, jog ieškovė įsigytų iš asmeninių lėšų nekilnojamąjį turtą asmeninėn nuosavybėn, sutinkant su apeliacinio skundo argumentu, laikytinas nepagrįstu, nes ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad esminė aplinkybė, kurią apeliantė turėjo įrodyti nagrinėjant bylą, buvo ta, kad ji ginčo turtą įgijo iš asmeninių lėšų.

Dėl įrodymų vertinimo

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir, kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų vertinimu. Kaip jau buvo nurodyta, apeliantė reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe grindė asmeninių lėšų panaudojimo šiam ginčo turtui įsigyti faktu ir įrodinėjo, jog lėšas ginčo turtui įsigyti jai padovanojo jos motina B. V.. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantė neįrodė ginčo turtą įsigijusi iš asmeninių lėšų, kurias, jos teigimu, jai padovanojo jos motina. Nors byloje esanti 2000 m. birželio 18 d. dovanojimo sutartis formaliai patvirtina ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl asmeninių lėšų panaudojimo ginčo turtui įsigyti, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi ir nustatinėjo aplinkybes, ar apeliantės motina turėjo galimybių dovanojimo sutartyje nurodytą lėšų sumą padovanoti ieškovei. Ieškovei neįrodžius ne tik, kad jos motinos B. V. galimybių sukaupti nurodytą lėšų sumą, bet ir esant pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutarties sudarymo prieš įsigyjant ginčo turtą, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo turtas buvo įsigytas iš bendrų sutuoktinių lėšų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog teismas be pagrindo suabejojo aplinkybe, kad ieškovės motina galėjo disponuoti 21000 Lt suma, nes yra pensininkė, todėl nepagrįstai nepripažino, kad ginčo turtas yra įgytas už asmenines ieškovės lėšas, kurias jai padovanojo jos motina. Šiuo atveju ieškovė privalėjo įrodyti, jog jos motina realiai galėjo turėti sukaupusi dovanojimo sutartyje nurodytą lėšų sumą, nes, priešingu atveju, pripažinti, kad ginčo turtas buvo įgytas už asmenines lėšas, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog tiek ieškovė, tiek ir ieškovės motina civilinės bylos nagrinėjimo metu nurodė skirtingus lėšų, kurias ieškovei padovanojo jos motina, įgijimo šaltinius, pateikti įrodymai, turintys patvirtinti ieškovės ir jos motinos nurodytus lėšų šaltinius, jų nepatvirtina, todėl teismas pagrįstai suabejojo ieškovės motinos sudarytos dovanojimo sutarties realumu. Pažymėtina, jog teismas ieškovės įrodinėjamos aplinkybės dėl lėšų sukaupimo nepripažino ne dėl to, kad ieškovės motina yra pensininkė, bet dėl to, jog ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių jos pensininkės motinos galimybes sukaupti tam tikrą lėšų sumą. Beje, civilinės bylos metu kilus abejonių dėl tam tikrų įrodymų (pvz. dėl ieškovės motinos paveldėto turto ir jo pardavimo), ieškovė turėjo galimybes pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos nurodytas aplinkybes, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Be to, teismas pagrįstai išsamiai vertino ir dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybes, kadangi aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymo aplinkybėmis, leidžia spręsti dėl sutarties realaus egzistavimo. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog teismas nepagrįstai konstatavo liudininkų parodymus esant skirtingus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, jog visi liudininkai patvirtino pinigų dovanojimo aplinkybę, jog jų parodymuose nėra esminių prieštaravimų dėl paties dovanojimo fakto, tačiau esami prieštaravimai liudininkų parodymuose kaip tik ir sudaro prielaidas abejoti dovanojimo sutarties sudarymo realumu. Negalima sutikti su apeliantės teigimu, jog tokios aplinkybės, kaip dovanojimo sutarties sudarymo momentas, asmens, kuris apeliantės motiną atvežė pas ją perduoti pinigus, nustatymas ir kitos aplinkybės, dėl kurių savo sprendime pasisakė pirmosios instancijos teismas, yra nereikšmingos ir neturi esminės reikšmės sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą. Priešingai, atsižvelgiant į tai, kad nurodytus parodymus davė apeliantei palankaus teismo sprendimo priėmimu suinteresuoti asmenys (ieškovės motina ir draugė), teismas pagrįstai šiuos įrodymus vertino itin atidžiai ir kritiškai, todėl teismo sprendime nurodytų dovanojimo sutarties netikslumų nustatymas leido teismui pagrįstai padaryti išvadą dėl ieškovės ieškinio nepagrįstumo. Teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Šiuo atveju, net ir esant rašytinei dovanojimo sutarčiai, teismas, remdamasis liudytojų parodymais, ieškovės paaiškinimais nustatė prieštaravimus, kurie iš esmės paneigia tokios sutarties sudarymą ieškovei įsigyjant ginčo turtą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantė neįrodė ginčo turtą įsigijus iš asmeninių lėšų, nepaneigė CK įtvirtintos sutuoktinių turto, įgyto santuokos metu, bendrumo prezumpcijos, todėl pagrįstai vadovavosi įstatyme įtvirtinta prezumpcija ir ginčo turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisRūta PalubinskaitėArvydas Žibas