Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

2015-02-26 · Civilinė byla Nr. 2-133-831/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-26
Bylos Nr.
2-133-831/2015
Teisminio proceso Nr.
2-53-3-01927-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vitalijus Krivičius
Ieškovas
UAB „General Financing“
Atsakovas
R. K.
Civilinė byla Nr. 2-133-831/2015Proceso Nr. 2-53-3-01927-2014-9Procesinio sprendimo kategorijos - 35.3.6.; 43.2.; 99.3; 99.7 (S)
VILKAVIŠKIO RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015-02-26,Vilkaviškis

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Krivičius, sekretoriaujant Gitanai Būbnienei, nedalyvaujant ieškovo UAB „General Financing“ atstovui, nedalyvaujant atsakovui R. K., civilinėje byloje pagal UAB „General Financing“ ieškinį atsakovui R. K., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-12-08 Vilkaviškio rajono apylinkės teisme buvo priimtas UAB „General Financing“ ieškinys atsakovui R. K. dėl 528,77 € (1825,75 Lt) mokėtinų įmokų, 13,16 € (45,43 Lt) delspinigių, viso 541,93 € (1871,18 Lt) įsiskolinimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei UAB „General Financing“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2014-12-12 atsakovui buvo tinkamai įteikti ieškinio ir jo priedų nuorašai su teismo pranešimu.

Atsiliepimas

2015-12-24 atsakovės teismui pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad su ieškinio reikalavimais sutinka iš dalies.

Paskyrus byloje parengiamąjį teismo posėdį 2015-01-30 gautas ieškovo atstovo prašymas nagrinėti bylą UAB „General Financing“ atstovui nedalyvaujant. Atsakovas R. K. teismui pateiktuose atsiliepimuose yra nurodęs, kad sutinka, kad jam nedalyvaujant sutinka, kad būtų priimtas sprendimas už akių.

2015-01-30 teismas nutarė pasirengimą bylos nagrinėjimui baigti ir teismo posėdį byloje paskyrė 2015-02-26. Šaukimas atsakovui R. K. įteiktas 2015-01-31.

2015-02-04 teisme gautas ieškovo atstovo prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant ieškovo atstovui.

Į 2015-02-26 paskirtą teismo posėdį bylos šalys neatvyko. Šalys prašymų priimti sprendimą už akių, į teismo posėdį neatvykus vienai iš jų, nepateikė.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „General Financing“ teismui pateiktame ieškinyje nurodo, kad 2012-03-07 ieškovas ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorį Nr. 1, (toliau -Sutartį). Pagal šią sutartį, Bendrovė atsakovui iš viso suteikė 3526,24 Lt (trys tūkstančiai penki šimtai dvidešimt šeši litai ir dvidešimt keturi centai) vartojimo kreditą terminui iki 2015.03.07 Atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti įmokas, (Sutarties 3.1.1 p.), tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė.

Atsakovui nevykdant Sutarties sąlygų - nemokant mokėtinų įmokų daugiau kaip 60 dienų (Kreditavimo sutarties 98.2 p.), Bendrovė, vadovaudamasi Sutarties 9.9 p., turi teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų visas pagal Sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius bei išlaidas susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu. Todėl Bendrovė, vadovaudamasi sutarties 9.8 p. kreipėsi dėl skolos iš atsakovo priteisimo.

2014-11-18 dienai atsakovo skola Bendrovei sudaro 1825,75 Lt mokėtinų įmokų, 45,43 Lt delspinigių, viso atsakovo skola Bendrovei sudaro 1871,18 Lt.

Delspinigių dydis pagrįstas Sutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) formuojama teismų praktika.

Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Sąžiningoje finansinių paslaugų verslo praktikoje netesybų dydis numatomas atsižvelgiant į tai, jog skolininkui nevykdant prievolių laiku, kreditorius patiria itin didelių nuostolių, paveikiamos kreditoriaus galimybės vykdyti prievoles tretiesiems asmenims (finansų įstaigoms ir pan.), sukeliama rizika kreditoriui veikti saugiai ir patikimai, kontroliuoti iš kiekvieno sandorio kylančią riziką.

Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., skolininkas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Iš atsakovo priteistinos CK 6.210 str. 1 d. nurodyto dydžio palūkanos (5 proc.) nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. taip pat prašoma iš atsakovo priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas R. K. teismui pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad kreditoriui yra skolingas 441,15 € (1523,19 Lt).Nesutinka su priskaičiuotomis palūkanomis, kurias kreditorius pridėjo prie skolos ir įvardijo, kaip skolą. Teiginys, kad šalys laisvos savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas t.y. susitarti dėl sutarties turinio ir formos bei palūkanų dydžio neatitinka sąžiningumo sąlygų. CK6.228⁴ str. 2 d. labai aiškiai pasakyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Preziumuojama kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Šiuo konkrečiu atveju atsakovo derybinių galių visiškai nebuvo. Jis galėjo tiktai prisijungti prie paruoštos sutarties. Vertinant sutarties sąlygos sąžiningumą neturi būti apsiribojama vien tipinių (standartinių) sutarčių sąlygų kontrole, įstatyme vartojama sąvoka „individualiai neaptarta sutarties sąlyga“ yra platesnė nei „standartinė sutarties sąlyga“ ir apima visas sutarčių sąlygas, kurios buvo vienašališkai įtvirtintos, nesant tarp sutarties šalių tinkamų derybų, net jei jos panaudotos tik vienoje sutartyje.

Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių - informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi - pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių - vartotojo - teisių apsaugą, taisyklės.

Neretai sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies - pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu - būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - Teismas), konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai.

Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas ir Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės, bei į tai, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei. Dėl to ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio.

Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Sąžiningumas yra vienas pamatinių šiuolaikinės teisės principų. Bendruoju sąžiningumo reikalavimu grindžiami visi civilinės teisės pošakiai ir institutai, tarp jų - ir sutarčių teisė. Sąžiningumo principas ypač aktualus vartojimo sutartiniuose santykiuose. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, dažnai jis gali tik rinktis arba pasirašyti jam siūlomą sutartį, arba jos atsisakyti. Atitinkamai verslininkas per sutarties sąlygas įgyja nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti yra reikalingas specialus, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyminis reguliavimas

CK 6.228⁴ straipsnis, nustatantis nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę, ir yra specialioji, tik vartojimo sutartims taikoma norma, CK nuostatų, įtvirtinančių bendruosius sąžiningumo reikalavimus, atžvilgiu. Šiame straipsnyje nustatyto nesąžiningų sąlygų kontrolės instituto paskirtis - atkurti sutarties šalių derybinę pusiausvyrą ir užtikrinti sutarčių laisvės principo įgyvendinimą, taip apsaugant vartotoją. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.228⁴straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys.

Tiek Europos Sąjungos tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialiosios normos užtikrinančios didesnę vartotojo interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausias Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešas interesas svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl Teismo pareiga vertinant vartotojų sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartojimo sutarties šalis vertinti, kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikyti specialių vartotojų teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų.

CK 6.193 str. 4 d. numato, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų Jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Ieškinys tenkintinas.

Ieškovas ieškinio reikalavimą iš esmės grindžia 2012-03-07 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandoriu Nr. 1, pagal kurį ieškovas atsakovui suteikė 3000,00 Lt. nustatytas sandorio sudarymo mokesti – 526,24 Lt. Nustatyta palūkanų norma – 25,004 procentai, delspinigių norma 0,05 procento, tvarkymo mokestis 0,028 procento, bendroji vartojimo kredito kainos metinė norma 45,544 procento, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma 5083,56 Lt. Paskutinės įmokos data – 2015-03-07, mėnesinės įmokos dydis – 141,21 Lt. (b.l. 6, 7).

Atsakovas R. K. teismui pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad kreditoriui yra skolingas 441,15 € (1523,19 Lt). Nesutinka su priskaičiuotomis palūkanomis, kurias kreditorius pridėjo prie skolos ir įvardijo, kaip skolą. Teigia, kas vartojimo kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ir pažeidžiančios jo, kaip silpnesnės sandorio šalies teises.

Pagal vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandoriu Nr. 1atsakovas ieškovei turėjo sumokėti 1472,30 € (5083,56 Lt) sumą, į kurią įeina kredito įmokos, palūkanos, sandorio sudarymo mokestis. Šiuo atveju palūkanos atlieka mokėjimo funkciją.

Paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nustato CK 6.872 str. Šiame straipsnyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu ir jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta.

Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, taigi atsakovas bet kuriuo atveju privalėjo mokėti palūkanas, kurios yra mokestis už naudojimąsi pinigais.

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatyta pagrindinė paskolos gavėjo pareiga - grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas paskolos gavėjas privalo mokėti tik tuo atveju, jei paskolos sutartis yra atlygintinė. CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos sutarties atlygintinumo pezumpcija gali būti paneigta byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai. Sandorio Nr. 1 specialiosiose sąlygose skyriuje II.B „Finansavimo sąlygos“ nurodoma, kad atsakovas turėjo mokėti bendrą vartojimo kredito sumą, palūkanas ir sandorio sudarymo mokestį. Ši informacija atsakovui buvo pateikiama ir prieš sudarant sandori - atsakovas pasirašė pasiūlymą, kuriant nurodytos finansavimo sąlygos ir visi papildomi mokėjimai (b.l. 25).

Vartojimo kreditų įstatymo 5 str. 1 d., nustatyta, kad iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Taigi atsakovui buvo suteikta galimybė prieš pasirašant sandorius susipažinti su specialiosiomis sąlygomis, o joms netikus, jis turą galimybę sandorio nesudaryti. Tokių būdu atsakovo teiginiai, kad šalių nebuvo individualiai aptartos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai yra nepagrįsti ir atmestini.

Ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškinį patenkinus visa apimtimi iš atsakovės ieškovui priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 20,85 € (72,00 Lt) sumokėto žyminio mokesčio.

Iš atsakovo R. K. bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistino, kadangi jos nesiekia 2,89 €.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 265, 268, 270, 284, 305 ir 307 str.str., teismas

nusprendė:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo – R. K., a.k. (duomenys neskelbtini), ieškovui UAB „General Financing“, (įmonės kodas 300515252, buveinės adresas: Perkūnkiemio g. 3, Vilnius, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas - AB BNB bankas, banko kodas - 40100) – 528,77 € (penkis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir 77 cnt.) mokėtinų įmokų, 13,16 € (trylika eurų ir 16 cnt.) delspinigių, viso 541,93 € (penkis šimtus keturiasdešimt vieną eurą ir 93 cnt) įsiskolinimo bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (541,93 € ) nuo 2014-12-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 20,85 € (dvidešimt eurų ir 85 cnt.) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Vitalijus Krivičius