- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-01-22
- Bylos Nr.
- 1A-40-195/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16087-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Šumskas (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- S. B.
- Nukentėjusysis
- J. J.
- Kaltinamasis
- S. B.
- Advokatai
- Aleksandr Palamarčiuk
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės, Artūro Šumsko (kolegijos pirmininko) ir Lauretos Ulbienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 286 straipsnyje ir jam paskirta laisvės apribojimo 1 metams bausmė, paskiriant įpareigojimus: pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, tęsti darbą, neatlygintinai išdirbti 48 valandas per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnis).
Nukentėjusiojo J. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo S. B. nukentėjusiojo naudai priteista 300 eurų neturtinės žalos bei 735 eurų jo turėtų advokato išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės.
1. S. B. nuteistas už tai, kad jis pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o būtent jis, 2015 m. sausio 11 d., apie 1.10 val., vairuodamas automobilį Opel „Astra“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovintį Vilniuje, Kalvarijų g.1, atsisakęs vykdyti viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjo J. J. reikalavimus pateikti vairuotojo pažymėjimą, leidimą vežti keleivius, taksi vairuotojo atestacijos pažymėjimą, kelionės lapą, darbo grafiką, taksometro žurnalą ir kitus dokumentus, reikiamus keleiviams vežti, ėmė važiuoti minėtu automobiliu ir tyčia partrenkė nukentėjusįjį J. J., tokiu būdu jis, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui bei J. J. padarė kairės alkūnės ir kairio kelio sumušimą, kairio riešo patempimą, ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Tokiais savo veiksmais S. B. padarė BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.
Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniais skundais nuteistasis S. B. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip prašo nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti.
3. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad įvykio metu būtent savivaldybės pareigūnai pažeidė jo teises, stokojo kompetencijos, taip pat jam grasino. Jam atsisakius savivaldybės darbuotojams pateikti dokumentus pastarieji jam užblokavo kelią, kad jis negalėtų išvažiuoti ir kitoje vietoje pastatyti automobilį. Nurodo, jog nedideliu greičiu pavažiavo atbuline eiga apie 2 metrus, norėdamas apvažiuoti savivaldybės darbuotojų automobilį. Tuo metu vienas iš savivaldybės darbuotojų atsistojo jo automobilio priekyje, neleisdamas važiuoti. Nurodo, kad tuo momentu pavažiavęs atgal, vėliau į priekį kairėn, matė kaip savivaldybės darbuotojas reikalavęs iš jo dokumentų kiša koją po kairės pusės priekiniu jo automobilio ratu.
5. Apelianto manymu, ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas neobjektyviai, vienpusiškai, tendencingai. Nurodo, kad iš administracinio teisės apžeidimo bylos dingo 7 lapai, įsitikinęs, kad tuose lapuose galėjo būti reikšminga jo gynybai informacija.
6. Nurodo, kad apylinkės teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, o tai turėjo reikšmės dėl teisingo bylos išsprendimo ir išnagrinėjimo. Pažymi, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiojo J. J. duoti parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu ir ikiteisminio tyrimo metu yra prieštaringi. Teisme J. J. nurodė, kad apeliantas jam tik matytas, o ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. J. parodė, kad apeliantas su juo susitinka jau antrą kartą, kas įrodo, kad J. J. teisme nesako tiesos. Pirmos instancijos teismas į šias reikšmingas aplinkybes neatsižvelgė ir nuosprendyje nenurodė jokių teisinių argumentų dėl prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose.
7. Nurodė, jog liudytojas J. M. apklaustas teisme parodė, kad S. B. norėdamas apvažiuoti jų automobilį ir šalia stovintį J. J., bet pastarasis užšoko ant S. B. vairuojamo automobilio dangčio. J. M. taip pat nurodė, kad buvo su specialia liemene, kad su specialia juoda liemene su atšvaitais buvo ir J. J.. Pastarasis liudytojas nurodė, kad su S. B. iki įvykio ankščiau susidūręs nebuvo. Šis teiginys prieštarauja liudytojo J. J. parodymams, kuris nurodė, kad jog įvykio dieną matėsi antrą kartą.
8. Atkreipia teismo dėmesį, kad liudytojas T.P. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad jis įvykio dieną ant žaliojo tilto matė kaltinamojo automobilį, prie kurio stovėjo kažkoks vyras, jis pagalvojo, jog tai klientas. Nurodė, jog matė kaip vyras užkrito ant automobilio dangčio, automobilis tuo metu nejudėjo, žmogus, kuris atsigulė ant automobilio dangčio jokių skiriamųjų ženklų ant rūbų neturėjo. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pastarojo liudytojo parodymų toje dalyje, kas liečia nukentėjusiojo liemenę, vilkėtą ar ne įvykio dieną, nuosprendyje dėl to nepasisakė.
9. Apelianto manymu, byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką. Atkreipia teismo dėmesį, kad skundžiamas teismo nuosprendis grindžiamas tik prieštaringais nukentėjusiojo bei jo bendradarbio J. M. parodymais, liko neįvertinti liudytojo T.P. parodymai.
10. Apelianto manymu, apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl esminių BPK, BK nuostatų pažeidimų, Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies punkto „b“, „d“ pažeidimų, J. T. Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių Pakto 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies punkto „ c“, „e“ reikalavimų pažeidimų.
11. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas pažeidė teisę į teisingą, nešališką teismą. Pirmos instancijos teismo nuosprendis nemotyvuotas, neaiškus, neracionalus jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių ir bausmės skyrimo klausimai turi būti išsamiai pagrįsti ir įvertinti.
12. Nurodo, kad jis 2016 m. spalio 14 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo, taip pat prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, bei prašymą išreikalauti video įrašus iš įvykio vietos. Pažymi, jog šie jo prašymai buvo atmesti, tačiau teisiamojo posėdžio metu 2016 m. spalio 18 d., teisėja neįteikė jam nutarčių nuorašų, kuriomis išspręsti klausimai dėl teisėjos nušalinimo ir dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl laiko, kad jam buvo atimta teisė žinoti priimto šių sprendimų turinį, tai yra grubus žmogaus teisių bei BPK normų pažeidimas. Atkreipia teismo dėmesį, kad Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kartu paėmus su Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „b“ punktu, garantuoja teisę į nešališką ir teisingą teismą, bei teisę žinoti visą bylos medžiagą ir visų priimtų nutarimų turinį. Šios Tarptautinės teisės normos pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 6 dalį yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamoji dalis, bei vadovaujantis BPK 1 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis teismai privalo jų laikytis.
13. Kitame savo skunde apeliantas papildomai nurodo, kad teisiamajame posėdyje liudytojas J. M. parodė, kad galbūt kolega, t.y. J. J., buvo su juoda liemene ir atšvaitais, t.y. tiesiogiai ir konkrečiai liudytojas neteigia, kad J. J. buvo su liemene ir atšvaitais, o visos abejonės yra traktuojamos kaltinamojo naudai, liudytojas T. P. nurodė teismui, kad J. J. buvo be liemenės. Nukentėjusysis J. J. nurodė, kad J. M. jau ankščiau buvo susidūręs su apeliantu, o J. M. parodė atvirkščiai, kad su apeliantu ankščiau niekada nebuvo susidūręs, tai yra akivaizdus parodymų prieštaravimas. Apelianto teigimu, taip siekiama nuslėpti faktą, jog šie asmenys, naudodamiesi savo tarnybine padėtimi, persekiojo apeliantą iš asmeninių paskatų. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų tinkamai neįvertino.
14. Liudytojas J. M. taip pat parodė, jog J. J. nuėjus prie vairuotojo, apeliantas atsisakė pateikti dokumentus bei užvedė variklį. Kai jis nedavė dokumentų, J. J. pradėjo skambinti policijai. Pastarasis liudytojas taip pat nurodė, kad kiek vėliau B. kiek pavažiavęs atbuline eiga pradėjo važiuoti į priekį, užvažiavo ant Justino ir jis atsidūrė ant automobilio priekinio kapoto. Liudytojas J. M. taip pat teismui nurodė, viskas vyko gana greitai. Justinui užgriuvus ant kapoto, kaltinamasis sustojo ir tuomet jau atvažiavo policija. Apelianto teigimu, liudytojo J. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš pradžių liudytojas J. M. nurodė, kad variklis buvo užvestas, paskui nurodė, kad variklis buvo išjungtas, be kita ko liudytojas neteigia kategoriškai, kad apeliantas „gazavo ir užvažiavo“, bet nurodė „gal“. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pažymi, jog liudytojas J. M. akivaizdžiai nesako tiesos ir tai, kad aplink nebuvo jokių mašinų ar žmonių, kadangi tuo metu pro šalį važiavo liudytojas T. P., kuris davė teismui parodymus.
15. Apeliantas taip pat nurodo, kad įvykio vietos vaizdo įrašai nebuvo išreikalauti, teisėja atmetė šį jo prašymą.
16. Atkreipiat teismo dėmesį, kad policijos pareigūnas L. K. teismui parodė, kad neprisimena, ar ant transporto priemonės buvo įlenkimai. Taip pat nurodė, kad „čia nebuvo nustatyta aiškių apibraižymų, kaip būna paprastai pertrenkus pėsčiąjį ant transporto priemonės“. Policijos pareigūnai įvykio vietoje jokių apibraižymų ant jo automobilio neužfiksavo. Nurodo, kad ant automobilio turėjo likti įbrėžimų pėdsakai arba nukentėjusiojo rūbų mikrodalelės, bet jų nebuvo rasta. Kelių policijos pareigūnai privalėjo nors vizualiai apžiūrėti transporto priemonę, pažymėti tai protokoluose, nubraižyti įvykio schemą ir brėžinį, bet niekas, kaip numato teisės aktai, nebuvo atlikta.
17. Nurodo, kad pagal ekspertų išvadas matyti, kad nukentėjusiojo įbrėžimai nepasitvirtina išoriniais traumavimo požymiais, todėl šiuos sužalojimus, kurie nėra traktuojami kaip sveikatos sutrikdymas, nukentėjusysis galėjo gauti užšokęs ant kapoto pats, o ne apeliantui užvažiuojant ant jo. Tuo labiau, kad pats nukentėjusysis negali teismui atsakyti ar tuo metu, kai jis atsidūrė ant kapoto, apelianto automobilis važiavo.
18. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė teisės aktų ir BK straipsnių, kuriais vadovaujantis jam skiriama bausmė. BPK neteisėtos bausmės paskyrimas nėra įvardijimas kaip atskiras baudžiamosios teisės netinkamo pritaikymo atvejis, tačiau bausmės skyrimą reglamentuoja BK bendrosios dalies normos, jeigu skiriama bausmė neatitinka BK nuostatų, tai rodo, kad yra netinkamai pritaikytos BK bendros dalies normos, nustatančios bausmės skyrimo taisykles. Teismas nuosprendyje nenurodė BK nuostatų, kuriomis vadovaujantis yra skiriama bausmė nėra nurodyti BK straipsniai 41, 42, 48, 54, 55 straipsniai.
19. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis nukentėjusiajam padarė kūno sužalojimus, kadangi kaip nurodė pats teismas, teismo medicinos ekspertai neįvertino sveikatos sutrukdymo laipsnio.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistajam paskirti 20 MGL dydžio
Šalies argumentai
baudą, nuteistasis bei jo nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį nuteistojo skundą tenkinti.
V. Pagal S. B. apeliacinius skundus baudžiamoji byla 2017 m. vasario 22 d. apeliacine tvarka buvo išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme ir priimtas sprendimas šiuos skundus atmesti.
VI. Pagal nuteistojo kasacinį skundą byla 2017 m. spalio 24 d. buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame teisme, kuris paliko galioti priimtus nuosprendžius dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo, perduodamas iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti tik nuteistajam paskirtos bausmės klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Dėl S. B. paskirtos bausmės
20. Atsižvelgiant į tai, kad klausimai dėl byloje surinktų įrodymų, S. B. veiksmų kvalifikavimo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų išspręsti baudžiamąją bylą išnarinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi, kuria šiuo konkrečiu atveju pakartotinai nagrinėjant baudžiamąją bylą apygardos teisme bus nagrinėjamas klausimas skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalyje tik dėl bausmės S. B. paskyrimo.
21. Skundžiamu nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įpareigojimus. Tačiau BK 286 straipsnio sankcijoje nurodyta, kad už šio nusikaltimo padarymą asmeniui gali būti skiriamos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Todėl akivaizdu, kad apylinkės teismas paskyrė sankcijoje nenumatytą bausmę.
22. Iš bylos duomenų matyti, kad S. B. padarė nesunkų nusikaltimą. Nagrinėjant baudžiamąją bylą nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Skiriant pastarajam bausmę atsižvelgiama į tai, kad nuteistasis neatsiprašė nukentėjusiojo, pagal administracinių teisės pažeidimų registro 2016 m. kovo 2 d. duomenis baustas 59 kartus (t.1., b. l.. 129-148), tačiau praeityje neteistas. Įvertinus visas šias aplinkybes, daroma išvada, kad S. B. turi būti skirta būtent BK 286 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda. Nusikaltimo padarymo aplinkybės bei nuteistojo asmenybės charakteristika nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog S. B. BK 286 straipsnyje numatyta bausmė, t.y. bauda yra per griežta ir turi būti paskirta švelnesnė nei įstatyme numatyta bausmė remiantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad tik išimtiniais atvejais teismas skirdamas bausmę gali išeiti už sankcijos ribų. Šie atvejai įtvirtinti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatose, tačiau nagrinėjamu atveju sąlygų, atitinkančių šias nuostatas – nenustatyta. Nepagrįstu laikytinas ir nuteistojo advokato posėdžio metu išdėstytas argumentas, kad skiriant sankcijoje numatytą bausmę nuteistojo padėtis bus pasunkinta esant byloje paties nuteistojo apeliaciniam skundui, kadangi pagal BK 42 straipsnyje bausmių rūšių išdėstymą bauda laikytina švelnesne bausme nei laisvės apribojimo bausmė.
23. Įvertinus bylos aplinkybes ir S. B. charakterizuojančius duomenis, nenustatyta, kad BPK 286 straipsnio sankcijoje numatytos baudos paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui. Todėl kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu S. B. neteisingai taikė įstatymą, nes paskyrė tokią bausmę, kurios nenumato atitinkamo BK straipsnio sankcija ir tokiu būdu paskyrė neteisingą bausmę, o tai yra pagrindas skundžiamą nuosprendį pakeisti ir S. B. paskirti BK 286 straipsnyje numatytą bausmę, t.y. baudą. Nustatant bausmės dydį, vertinami aukščiau aptarti S. B. asmenį charakterizuojantys duomenys, nusikaltimo padarymo aplinkybės ir, sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimas, todėl skirtina bauda mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Vadovaujantis BPK 406 straipsnio 2 dalimi į bausmės laiką įskaitytinas nuteistojo ekspertizės įstaigoje išbūtas laikas nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 15 d., t.y. 5 paros (t.3, b.l.11-14), jas vadovaujantis BK 65 straipsnio nustatytomis bausmių keitimo taisyklėmis prilyginant 10 MGL dydžio baudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais.
S. B. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį paskirti bausmę - 20 MGL, 753 (septynių šimtų penkiasdešimt trijų) eurų dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 406 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje išbūtą laiką nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (penkias paras), jas prilyginant 10 MGL, 376 (trijų šimtų septyniasdešimt šešių) eurų dydžio baudai, ir galutinę bausmę S. B. paskirti 10 MGL, 376 (trijų šimtų septyniasdešimt šešių) eurų dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.