- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-26
- Bylos Nr.
- N-575-182-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarimo panaikinimo V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2008 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius D. Č. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. M. už tai, kad jis, būdamas Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Intermeta“ direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nes priėmė į darbą S. A. ir, nesudaręs su juo darbo sutarties, leido jam nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2008 m. liepos 1 d. dirbti UAB „Intermeta“.
Žemesnės instancijos teismas
2009 m. sausio 9 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nutarimu pripažino V. M. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė 6000 Lt administracinę baudą. Teismas nurodė, kad V. M. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, UAB „Intermeta“ darbo sutarčių registracijos žurnalo duomenimis, UAB „Intermeta“ darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinių instruktavimų ir registravimo žurnalo duomenimis, UAB „Intermeta“ sutartimis – užsakymais, byloje esančia UAB „Intermeta“ vadybininko S. A. vizitinė kortele, R. V., M. T. (M. T.), S. A. paaiškinimais, S. A. ir R. G. parodymais. Teismas teigė, kad nelegalaus S. A. darbo faktą taip pat patvirtina teismo išreikalauti „Sodros“ duomenys, kad tuo laikotarpiu, kai S. A. dirbo UAB „Intermeta“, kitoje darbovietėje jis nedirbo. Teismas vertino kritiškai V. M. parodymus, kad, konfliktuojant su S. A., pastarasis iš jo bendrovės ofiso savavališkai paėmė neužpildytus UAB „Intermeta“ sutarčių – užsakymų blankus, pats užsisakė vizitinę kortelę, prisidengdamas jo vadovaujamos bendrovės vardu susirasdavo klientus, jiems pagamindavo ir įstatydavo šarvuotas duris. V. M. nesikreipė į policiją dėl sutarčių – užsakymų blankų dingimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytoja R. G. teisme paaiškino, jog į jos butą montuoti užsakytų durų S. A. atvyko kartu su UAB „Intermeta“ direktoriumi V. M..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, už melagingų parodymų davimą pradėti administracinio teisės pažeidimo bylas S. A. ir R. G. atžvilgiu. Asmuo nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole S. A. nurodė, jog nelegaliai dirbo UAB „Intermeta“, taip pat kad jo darbą gali patvirtinti R. V., M. T., sutartys – užsakymai. Nagrinėjant bylą teisme R. V. ne kartą kviesta neatvyko, M. T. pareiškė, kad bijojo S. A. keršto, todėl iš baimės patvirtino jo darbą, o vėliau teisme patvirtino, kad jis niekada nedirbo minėtoje įmonėje. UAB „Intermeta“ darbo sutarčių žurnalas patvirtina faktą, kad su S. A. nebuvo sudaryta darbo sutartis, tačiau neįrodo aplinkybių, kad jis dirbo UAB „Intermeta“. Sutartys – užsakymai nėra griežtos atskaitomybės blankai, juos galima įsigyti bet kurioje šiais blankais prekiaujančioje įmonėje, be to, S. A. pateikti dokumentai neištirti pilnai. Nurodoma, kad teismui pateikta S. A. vizitinė kortelė negali būti laikoma tinkamu įrodymu, tokias korteles fiziniai asmenys gali pasigaminti bet kurioje vizitines korteles gaminančioje įmonėje. Teismas neįvertino duomenų, kad UAB „Intermeta“ vizitines korteles gamina tik UAB „Vaibra“, pateiktas V. M. vizitinės kortelės pavyzdys visiškai skiriasi nuo S. A. kortelės. Liudytojai apklausti paviršutiniškai, jų parodymai melagingi, S. A. parodymai – prieštaringi. Teigiamas, kad pirmosios instancijos teismas netikrino, ar gautos pajamos už šarvuotų durų įstatymą buvo užpajamuotos UAB „Intermeta“ buhalterijoje. Teismas netyrė R. G. parodymų: liudytoja teigė, kad UAB „Intermeta“ jai įstatė vidaus duris ir davė vizitinę kortelę. Pabrėžiama, kad UAB „Intermeta“ gamina tik išorines šarvuotas duris ir vidaus durų nestato ir negamina. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino S. A. darbo fakto bendrovės darbuotojų nepatvirtinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą ir skundo netenkinti. Institucija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pilnai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, teisingai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o nstatuoja:
II.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į paminėtas normas patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.
Byloje neabejotinai nustatyta, kad S. A., susitaręs su UAB „Intermeta“ direktoriumi V. M., nelegaliai dirbo nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2008 m. liepos 1 d. Teismo posėdžio metu liudytojas S. A. ir tiesiogiai nurodė, kad dėl darbo susitarė su V. M., pastarasis jam ir mokėjo pinigus. Liudytojo S. A. parodymus patvirtina ir liudytojos L. G. parodymai, kuri matė, kaip S. A. įstatė jos bute duris, kad vykdant jos užsakymą V. M. stebėjo S. A. darbą (b. l. 80), M. T. paaiškinimai, kad S. A. dirbo UAB „Intermeta“ (b. l. 9) ir kiti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir argumentų nekartoja.
Teismas nenustatė, kad S. A. ir L. G. parodymai būtų melagingi, todėl atmeta apelianto prašymą dėl bylos jiems iškėlimo.
Iš teismo nutarimo seka, kad už nelegaliai dirbantį asmenį teismas paskyrė V. M. įstatymo numatytą nuobaudą. Teismas taip pat nenustatė, kad pagal įstatymą paskirta nuobaudą būtų aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos vertinant įrodymus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.