Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 120 MGL dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 120 MGL (4519,20 Eur) bauda įpareigojant šią baudą sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)”, kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 Nr. (red. 2008-07-03 įst. Nr. X-1679; 2012-04-24 įst. Nr. XI-1988) 14 straipsnio „Apskaitos dokumentų pasirašymas“ 2 dalį, kur nurodyta, kad „...Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui“ (galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.), bei 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą“ 1 dalį, kur nurodyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už objektyvią tikrovę atitinkančios informacijos įrašymą į deklaracijas bei jų pateikimą mokesčių administratoriui, turėdamas tikslą išvengti mokesčių, pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnio „Bendrųjų apskaitos principų taikymas sudarant finansinę atskaitomybę“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Finansinė atskaitomybė turi būti sudaryta taip, kad teisingai atspindėtų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas“ bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751): 3 straipsnio „Lietuvos Respublikos PVM objektas“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks...“; 14 straipsnio „Apmokestinimo momentas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama ...“; 77 straipsnio „PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievolės“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „PVM mokėtojas privalo: 1) tvarkyti apskaitą ir turėti visus šio Įstatymo reikalaujamus dokumentus; 2) laikytis šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų dėl prekių tiekimo ir paslaugų teikimo įforminimo“; 78 straipsnio „Apskaita ir dokumentų saugojimas“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM“ - laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vykdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę komercinę veiklą Kauno rajone bei Vilniaus mieste, pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), registruotai (duomenys neskelbtini), mėsos gaminius už 236 104,75 Lt (68 380,66 Eur) bei siekdamas išvengti 49 582 Lt (14 359,94 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, pardavimo neįformino PVM sąskaitomis faktūromis bei veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąją buhalterę D. G. bei viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotą asmenį V. N., objektyviai neturėjusias galimybių suvokti ir nesuvokusių apie atliekamų veiksmų neteisėtumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė bei neįtraukė 236 104,75 Lt (68 380,66 Eur) PVM apmokestinamųjų pajamų į pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (deklaracijų FR0600 11 eilutę), nedeklaravo 49 582 Lt (14 359,94 Eur) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio ir pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno apskrities skyriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. sausio 25 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., 2012 m. vasario 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d., 2012 m. kovo 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. balandžio 24 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., 2012 m. gegužės 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., 2012 m. birželio 6 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2012 m. birželio 26 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., 2012 m. liepos 25 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., 2012 m. spalio 25 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. lapkričio 23 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. gruodžio 21 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., 2013 m. sausio 25d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. rugsėjo 23 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d., 2014 m. balandžio 22 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., 2014 m. gegužės 7 d. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vykdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę komercinę veiklą Kauno rajone bei Vilniaus mieste, pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), registruotai. (duomenys neskelbtini), mėsos gaminius už 236 104,75 Lt (68 380,66 Eur) bei siekdamas išvengti 32 023 Lt (9 274,34 Eur) pelno mokesčio, pardavimo neįformino PVM sąskaitomis faktūromis bei veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąją buhalterę D. G. bei viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotą asmenį V. N., objektyviai neturėjusias galimybių suvokti ir nesuvokusių apie atliekamų veiksmų neteisėtumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė bei neįtraukė 236 104,75 Lt (68 380,66 Eur) apmokestinamųjų pajamų, į 2011, 2012 ir 2013 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ metines pelno mokesčio deklaracijas (deklaracijos (duomenys neskelbtini) 18 eilutę), nedeklaravo 32 023 Lt (9 274,34 Eur) pelno mokesčio ir Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno apskrities skyriui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. gegužės 29 d. 2011 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją, 2013 m. birželio 3 d. 2012 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją ir 2014 m. gegužės 30 d. 2013 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinę pelno mokesčio deklaraciją, taip T. K., siekdamas išvengti 49 582 Lt (14 359,94 Eur) pridėtinės vertės mokesčio ir 32 023 Lt (9 274,34 Eur) pelno mokesčio, veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąją buhalterę D. G. bei viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotą asmenį V. N., Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno apskrities skyriui pateikė deklaracijas su neteisingais duomenimis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą;

1.2. Nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 Nr. (redaguota 2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1679; 2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1988) 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė šio įstatymo: 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama...“; 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo nustatymas ir parinkimas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ l dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais...“; 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 3 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka...“, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr.IX-751) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 30 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „PVM sąskaita faktūra - šiame Įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas ...“, nes laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė mėsos gaminius už 236 104,75 Lt (68 380,66 Eur), kurių neįformino dokumentais, šių pardavimo pajamų neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, t. y. neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis įforminamas prekių tiekimas, gautų atsiskaitymų už prekes grynais pinigais neįformino dokumentais, neužregistravo apskaitoje ir finansinėse ataskaitose pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus bei veiklos rezultatus, dėl minėtų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)” turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras nuteistojo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo.

8. Bendrosios įrodymų vertinimo nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu tvirtinama skunde, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas esmines įrodymų vertinimo nuostatas, pagrįstai pripažino T. K. kaltu padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

10. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų panaudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 222 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą arba apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad T. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, būdamas atsakingas už objektyvią tikrovę atitinkančios informacijos įrašymą į deklaracijas ir jų pateikimą mokesčių administratoriui, turėdamas tikslą išvengti mokesčių, veikdamas per kitus asmenis, neturėjusius galimybės suvokti ir nesuvokusių atliekamų veiksmų neteisėtumo, neįtraukė apmokestinamų pajamų į deklaracijas (PVM, pelno mokesčio), nedeklaravo mokėtino PVM ir pelno mokesčio ir pateikė deklaracijas Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno apskrities skyriui, t. y. pateikė deklaracijas su neteisingais duomenimis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, pelną, turtą ir jo naudojimą. Taip pat teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino ir tai, kad įrodyta, jog T. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, mėsos gaminių pardavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįformino dokumentais, šių pardavimo pajamų neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje (neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, neįformino dokumentais gautų atsiskaitymų grynaisiais pinigais iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, neužregistravo apskaitoje), finansinėse ataskaitose pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus bei veiklos rezultatus ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už atitinkamą laikotarpį (nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.).

12. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad savo išvadas dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių buvimo T. K. veiksmuose pirmosios instancijos teismas grindė teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais, specialisto išvada ir specialistės paaiškinimais teisme, rašytiniais bylos duomenimis. Priešingai, negu tvirtinama skunde, iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją teismas įvertino visumos aspektu nei vienam iš įrodymų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, taip pat nurodė įrodymus, kuriuos atmeta, kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai T. K., nepatvirtina, kad teismas padarė su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus.

13. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su specialisto išvados, kaip tinkamo įrodymo, vertinimu, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo šiai išvadai suteikė pranašumą kitų įrodymų atžvilgiu. Tačiau šie skundo teiginiai nėra pagrįsti. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad 2016 m. spalio 18 d. specialisto išvada Nr. 5-2/144 buvo vertinama pagal tas pačias bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kaip ir kiti įrodymai ir pagrįstai laikyta tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Specialių žinių reikalaujančiam tyrimui atlikti specialistei buvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš specialisto išvados matyti, kad specialistė L. J. išsamiai išanalizavo visus jai pateiktus dokumentus ir duomenis ir pateikė šia analize pagrįstas išvadas. Apklausta teisme specialistė savo išvadas patvirtino, atsakė į visus proceso dalyvių pateiktus klausimus. Pirmosios instancijos teismui dėl specialistės kompetencijos ar specialisto išvados išsamumo bei atitikimo baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių nekilo. Teisėjų kolegijai tokių abejonių taip pat nekyla.

15. Skunde teigiama, kad specialistė tyrimą atliko formaliai, rėmėsi tik pareigūno ir savo pačios išankstiniai (nepatikrintais) teiginiais, tačiau išvados turinys tokius teiginius paneigia. Kaip minėta, tyrimas buvo atliktas įvertinus visus pateiktus dokumentus ir duomenis, kurie buvo išanalizuoti, palyginti tarpusavyje ir padarytos atitinkamos išvados. Apeliantas teisus nurodydamas, kad remiantis teismų praktika išvados, kuriose specialistas tik atsakė į užduotus klausimus netirdamas tyrimo metu surinktų duomenų, o tik preziumuodamas, kad jie teisingi, nelaikomos tinkamu įrodymu baudžiamojoje byloje, tačiau tokia situacija šioje byloje nėra nustatyta. Tai, kad specialisto išvados 8 lape nurodyta, kad kratos metu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimta „juodoji“ buhalterija, priešingai, nei mano apeliantas, nereiškia, kad tokia išvada yra preziumuojama, kadangi tolesnis išvados turinys patvirtina, jog tyrimas buvo atliktas išanalizuojant ir sulyginant pateiktus bendrovių dokumentus, kitus bylos duomenis.

16. Atmetami, kaip nepagrįsti, apelianto teiginiai, kad atliekant specialų tyrimą naudota kryžminio dokumentų tikrinimo metodika prieštarauja naujausiai teismų praktikai bylose dėl BK 222, 223 straipsniuose numatytų nusikaltimų. Skunde cituojamose LAT nutartyse (Nr. 2K-16/2014, 2K-233/2014) išaiškinta, kad bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Iš paminėto akivaizdu, kad apeliantas kasacinę praktiką šios bylos kontekste interpretuoja klaidingai, kadangi minėtose LAT nutartyse priešpriešinis patikrinimas, skirtingų juridinių asmenų buhalterinės apskaitos dokumentų lyginimas nėra draudžiami. Kasacinėje praktikoje įtvirtinta bendra taisyklė kad bendrovės buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma taip, kad iš tos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų būtų galima nustatyti realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Jeigu realiai ūkio subjekto veiklai, ūkinei, komercinei, finansinei būklei, nuosavam kapitalui, įsipareigojimų dydžiui ir struktūrai nustatyti reikalinga atlikti priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir panašiai, tai yra pagrindas atsakingiems asmenims taikyti atsakomybę. Nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir nustatyta, kadangi pagal bylos duomenis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius buvo T. K., buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

18. Skunde nurodoma, kad dauguma liudytojomis apklaustų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų apie T. K. ir jo galimai padarytus nusikaltimus jokios svarbios informacijos nurodyti negalėjo. Šiame kontekste pažymima, kad vertinant liudytojais apklaustų asmenų parodymus yra remiamasi tais parodymais ar jų dalimi, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymais galinčių būti duomenų sampratą. Nagrinėjamu atveju nuosprendyje pateiktas liudytojais apklaustų asmenų parodymų vertinimas patvirtina, kad į paminėtus reikalavimus buvo atsižvelgta. Teismas rėmėsi tais liudytojų parodymais, jų dalimi, kurie turi reikšmės teisingam faktinių aplinkybių nustatymui ir bylos išsprendimui (5 t., b. l. 147, 148).

19. Didžioji dalis liudytojomis apklaustų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų (N. R., A. Š., J. B., E. K., L. L., I. S.) patvirtino santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktą. Šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis T. K., ją patvirtino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitininke dirbusi A. R.. Liudytoja N. R., be kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad jai buvo kilęs įtarimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos dvigubos apskaitos. Liudytoja L. L. patvirtino ne tik tai, kad pirko gaminius iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bet ir tai, kad už gautas prekes būdavo atsiskaitoma ir grynais pinigais. Aplinkybę dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais, taip pat tai, kad dalis produkcijos UAB (duomenys neskelbtini)“ buvo gaunama neoficialiai, už ją būdavo sumokama grynaisiais pinigais pinigus perduodant vairuotojui ir to neįforminant, L. L. buvo nurodžiusi ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo. Atsiskaitymo grynaisiais pinigais fakto neneigė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju dirbęs L. Č.. Nors šis liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ grynuosius pinigus gaudavo be jokių dokumentų ir juos parvežęs atiduodavo T. K., paneigė nurodydamas, kad nebuvo atvejų, kad pinigus direktoriui parvežtų be dokumentų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais liudytojo parodymai nesirėmė. Šie liudytojo teisme duoti parodymai iš esmės prieštarauja aukščiau paminėtiems L. L. parodymams. Be to, ikiteisminio tyrimo metu L. Č. apklausą atlikęs FNTT tyrėjas S. L. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad liudytojo L. Č. apklausa buvo atliekama laikantis BPK nustatytų reikalavimų, buvo užduodami klausimai, gauti atsakymai įrašomi į apklausos protokolą. Su apklausos protokolu asmuo supažindintas, tai patvirtino savo parašu. Po apklausos L. Č. pastabų dėl protokolo nepareiškė. Asmeniui buvo parodytos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimto sąsiuvinio kopijos, L. Č. patvirtino, kad sąsiuvinyje jis pasirašė už tai, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų darbuotojų gavo pinigus (5 t., b. l. 105). Liudytojas S. L. parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, rodančių, kad liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi, šioje byloje nėra, jo asmeninis suinteresuotumas byloje nenustatytas. T. K. teiginiai, kad liudytojas S. L. yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes atliko ikiteisminį tyrimą, vertintini kaip niekuo nepagrįstos nuteistojo prielaidos. Šiame kontekste pažymima, kad ne tik S. L. parodymai, bet ir ta aplinkybė, kad savo parodymus apie grynųjų pinigų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paėmimą ir perdavimą T. K. liudytojas L. Č. pakeitė po pokalbio su nuteistuoju, pagrįstai turėjo įtakos teismo vidiniam įsitikinimui dėl L. Č. teisme duotų parodymų, kaip neobjektyvių, vertinimo.

20. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustos su produkcijos tiekėjais dirbusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos I. V., T. K., S. T.. Bylos duomenys patvirtina, kad gynybos prašymas kviesti į teisiamąjį posėdį minėtas liudytojas buvo patenkintas (5 t., b. l. 56), UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išsiųstas raštas dėl duomenų apie šias liudytojas pateikimo (5 t., b. l. 59). Tačiau atsakymas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo gautas, todėl nutartis apklausti liudytojas dėl objektyvių priežasčių liko neįvykdyta. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė esminės įtakos nuosprendyje padarytų išvadų teisingumui ir pagrįstumui neturėjo. Visų pirma pažymima, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese negali būti begalinis, savitikslis procesas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisingą teismo nuosprendžio, nutarties priėmimą lemia pirmiausia ne įrodinėjimo proceso apimtis, o turimų įrodymų pakankamumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188-719/2018). Nuosprendžio turinys patvirtina, kad šioje byloje, priešingai, negu tvirtina apeliantas, buvo surinkta pakankamai T. K. kaltę patvirtinančių įrodymų, kurie nuosprendyje išsamiai aprašyti ir aptarti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentacijai tiek dėl įrodymų pakankamumo, tiek dėl jų vertinimo.

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su nuosprendyje išdėstyti nuteistojo T. K. parodymų, kaip siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės, vertinimu. T. K., apklausiamas nagrinėjant bylą teisme, tvirtino, kad prekių tiekimas bendrovėms, tame tarpe ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat grynųjų pinigų už prekes gavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo apskaitomas laikantis nustatytų reikalavimų, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje ir pagrįsti atitinkamais dokumentais. Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau vertinant T. K. parodymus jų patikimumo aspektu, lyginant juos su kitais šioje baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais matyti, kad nuteistojo versijos, priešingai, negu tvirtina pats apeliantas, jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Nuteistojo teigimu, jo paaiškinimus patvirtina liudytojų L. Č., A. R., D. G. parodymai, tačiau aukščiau nustatytos aplinkybės dėl paminėtų liudytojų parodymų vertinimo tokius teiginius paneigia. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas L. Č. teisme duotus parodymus apie grynųjų pinigų paėmimo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jų perdavimo T. K. aplinkybes atmetė ir rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu apie šias aplinkybes duotais parodymais. D. G. duodama paaiškinimus teisme nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jai dirbant buhaltere viskas vyko oficialiai, direktorius niekada neprašė į dokumentus įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau vertinant šiuos parodymus svarbu tai, kad šioje byloje buvo nustatyta, kad D. G., kaip ir V. N., objektyviai neturėjo galimybės suvokti ir nesuvokė atliekamų veiksmų neteisėtumo (joms nebuvo žinoma, kad dalis tiekiamų prekių ir už šias prekes gautų pajamų nėra apskaityta dokumentuose, jos buvo tikros, kad mokesčių administratoriui pateikiami duomenys yra teisingi). Esant tokioms aplinkybėms D. G. parodymai, priešingai, negu tvirtina nuteistasis, jo teiginių teisingumo nepatvirtina. A. R. nurodė, kad jos darbas buvo susijęs su sąskaitų faktūrų išrašymu, jas išrašydavo pagal užsakymus surinkusių darbuotojų atneštą dokumentą (raštelį), taip pat išrašydavo ir kasos pajamų orderius. Taip pat liudytoja teigė nežinojusi, kad vairuotojai pinigus už prekes parveždavo be pinigų priėmimo kvito šaknelės, tačiau tuo pačiu nurodė ir tai, kad jai dėl grynųjų pinigų nebuvo atsiskaitoma, atsiskaitymas vykdavo su vadovu (T. K.) (5 t., b. l. 86,87). Atsižvelgiant į tai, kad šios liudytojos darbas iš esmės buvo susijęs tik su dokumentų išrašymu, prekių užsakymo, jų pristatymo gavėjui, atsiskaitymo už prekes procese ši liudytoja nedalyvavo, taip pat įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų, jog šiai liudytojai būtų žinoma apie T. K. neteisėtus veiksmus, jos parodymai nelaikytini nuteistojo versiją patvirtinančiais. Jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių T. K. versiją, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neapskaitytos produkcijos UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteikė, iš šios bendrovės gautus grynuosius pinigus apskaitė, byloje nėra.

22. Nuteistojo skunde minimos aplinkybės, kad dėl nelegalios produkcijos tiekimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nuteistas kitas asmuo, kad Alytuje buvo išaiškintas nelegalus mėsos fabrikas, kuriame rasti ir suklastoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ produkcijos ženklinimo lipdukai, T. K. veiksmų teisiniam vertinimui šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste neturi reikšmės. Nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti, kad nuteistojo minimos aplinkybės yra susijusios su jo atžvilgiu nagrinėjama byla. Todėl apelianto pasvarstymai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, priimdami mėsos gaminius iš nelegaliu tiekėjų be apskaitos dokumentų šiuos nelegalius mėsos gaminius galėjo prirašyti prie sąžiningai prekiaujančių tiekėjų, atmetami kaip objektyviais duomenimis nepagrįstos nuteistojo prielaidos. Esant byloje neginčijamai nustatytai aplinkybei, kad mėsos gaminiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tiekimai be jokių apskaitos dokumentų, už šias prekes gautos pajamos neapskaitytos, atmetamas, kaip nepagrįstas ir nuteistojo skundo teiginys, kad jo parodymus patvirtina, o tuo pačiu ir nekaltumą įrodo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytų krovinio važtaraščių neradimo faktas.

23. Skunde minima aplinkybė, kad kitoje byloje, iš kurios buvo išskirta baudžiamoji byla T. K. atžvilgiu, vienos iš įtariamųjų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, savaime T. K. nekaltumo taip pat neįrodo. Šioje byloje liudytoja apklausta I. S. patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 38-1-00010-13 jos atžvilgiu buvo nutrauktas jos veiksmuose nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad minėtoje byloje Nr. 38-1-00010-13 yra sprendžiamas ne T. K., o kitų asmenų, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“, baudžiamosios atsakomybės klausimas, ši byla yra perduota teismui ir šiuo metu dar nėra išnagrinėta, galutinis sprendimas nepriimtas (duomenys iš teismų informacinės sistemos LITEKO).

24. Įvertinus byloje apklaustų liudytojų parodymus, specialistės paaiškinimus, rašytinius įrodymus (specialisto išvadą, kratos protokolus, kuriuose fiksuotas dokumentų, nešiojamojo kompiuterio paėmimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, šių daiktų apžiūros protokolą, kitus rašytinius bylos duomenis) jų visumos aspektu nekyla pagrįstų abejonių dėl kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pripažinimo įrodytomis. Nors nuteistasis ir mano priešingai, teisėjų kolegijos įsitikinimu šioje byloje surinkti įrodymai yra pakankami pripažinti, kad T. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo T. K. kaltė, priešingai, negu teigiama skunde, buvo grindžiama ne tik specialisto išvada, bet ir kitais duomenimis (liudytojų parodymais, specialistės paaiškinimais, rašytiniais įrodymais), pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintais įrodymais ir teisingai įvertintais pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles nurodant, kurie bylos įrodymai vieni kitus patvirtina, papildo ir sutampa tarpusavyje. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendžiu T. K. pripažintas kaltu pagrįstai, todėl šį nuosprendį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl bausmės.

25. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. prašo švelninti jam paskirtą bausmę – sumažinti baudą iki 30 MGL, o jos mokėjimo terminą pailginti iki 15 mėnesių. Nurodo, kad šeimos pajamos nėra didelės, žmona nedirba, yra registruota Užimtumo tarnyboje, šeimoje auga du vaikai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo T. K. motyvus, sprendžia, kad bausmių skyrimą reglamentuojančios BK normos pažeistos nebuvo.

26. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Pirmosios instancijos teismas T. K. už nusikaltimus, numatytus BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, skyrė švelniausios rūšies bausmę – baudą. Nuteistasis apeliaciniame skunde bausmės rūšies neginčija, tačiau nesutinka su jos dydžiu teigdamas, kad paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundo argumentai dėl per griežto nubaudimo šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrįsti.

28. T. K. padaryti nusikaltimai priskiriami nesunkių (BK 220 straipsnio 1 dalis) ir apysunkių (BK 222 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijai. Atsižvelgiant į BK 47 straipsnio (redakcija nuo 2011 m. balandžio 28 d.) 3 dalies nuostatas už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda iki 500 MGL, už apysunkį – bauda iki 1000 MGL. Remiantis BK 47 straipsnio 2 dalimi minimali bauda yra 1MGL. Skundžiamu nuosprendžiu T. K. už BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta 120 MGL bauda, už nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje – 100 MGL bauda.

29. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytus nusikaltimus, skiriamas bausmes motyvavo. Buvo įvertintas padarytų nusikaltimų pobūdis ir pavojingumas (padaryti tyčiniai nesunkus ir apysunkis nusikaltimai), atsižvelgta į atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, T. K. kaltės dėl padarytų nusikaltimų neigimą. Įvertinti ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys – T. K. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas (už Kelių eismo taisyklių pažeidimus), turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, dirba. Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo įvertinta tinkamai, o nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytiems nusikaltimams ir atitinka bausmės paskirtį. Už kiekvieną iš nuteistojo padarytų nusikaltimų buvo skirta švelniausios rūšies bausmė – bauda, kurios dydis nustatytas mažesnis, negu BK sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis. Dar labiau švelninti paskirtas bausmes nuteistajam nenurodžius jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos teismo ar įvertintos neteisingai, nėra pagrindo. T. K. už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių rūšys ir dydžiai atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą.

30. Nuteistojo skunde nurodomų aplinkybių dėl šeimos pajamų, būtinybės užtikinti vaikų poreikius teisėjų kolegija nelaiko pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu skirtas bausmes švelninti. Nuteistasis yra darbingo amžiaus, vykdo individualią veiklą (5 t., b. l. 120). Duomenų, kad T. K. sumokėti teismo paskirtą baudą objektyviai neturės galimybės, kad dėl paskirtos bausmės – baudos itin neigiamas pasekmes patirs nuteistojo šeimos nariai, nukentės vaikų interesai, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis. Atskirai pažymima, kad bauda – tai ne įprastas mokėjimas, bet apkaltinamuoju nuosprendžiu teismo paskirta bausmė, kurios viena iš paskirčių – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Todėl vien tik nusikalstamas veikas padariusio asmens interesus tenkinančios baudos skyrimas neatitiktų šiai bausmės rūšiai keliamų tikslų ir pačios bausmės esmės bei paskirties.

31. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nurodė paskirtą subendrintą bausmę – 120 MGL (4519,20 Eur) baudą sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. T. K. prašo baudos mokėjimo terminą pailginti iki 15 mėnesių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šio atveju yra pagrindas tenkinti nuteistojo T. K. prašymą dėl ilgesnio termino paskirtai baudai sumokėti nustatymo.

32. BPK 352 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato terminą, per kurį nuteistasis turi savanoriškai sumokėti baudą. BK 47 straipsnyje numatytos bausmės – baudos esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnyje nurodyta, kad baudos bausmė vykdoma savanoriškai arba priverstinai. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Teismas, spręsdamas, ar reikia nustatyti ilgesnį baudos bausmės įvykdymo laikotarpį, nei numato įstatymas, turi atsižvelgti į nuteistojo pateiktus argumentus, leidžiančius spręsti, kad savanoriškai sumokėti visą jam skirtą baudą per nustatytą laikotarpį yra neįmanoma.

33. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. K. baudai sumokėti, kaip minėta, nustatytas 2 mėnesių laikotarpis nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde, nuteistasis nurodė, kad iš jo darbinės veiklos gaunamos mėnesio pajamos yra apie 770 Eur, žmona nedirba, šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai. Nuteistajam paskirta 4519,20 Eur bauda, kurią nuteistasis, norėdamas sumokėti per teismo nustatytą 2 mėnesių terminą, kiekvieną mėnesį turėtų sumokėti po 2259,60 Eur, t. y. žymiai didesnę sumą, negu šeimos gaunamos mėnesio pajamos. Tokiu atveju lėšų būtiniausiems šeimos poreikiams patenkinti neliktų.

34. Įstatymas nenumato maksimalaus bausmės – baudos savanoriško įvykdymo laikotarpio, kurį gali nustatyti teismas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, paskirtos baudos dydį, nuteistojo turtinę padėtį, pripažįsta pagrįstais apelianto argumentus, kad jis dėl objektyvių priežasčių neišgalės sumokėti paskirtos baudos per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl atsižvelgiant į protingumo principą bei bausmės paskirtį sprendžia, kad yra pagrindas apeliantui nustatyti ilgesnį – 15 mėnesių – terminą teismo nuosprendžiu paskirtai baudai sumokėti. Paskyrus ilgesnį baudos sumokėjimo terminą būtų išvengta neproporcingai neigiamų pasekmių, kurias galimai sukeltų priverstinis baudos išieškojimas. Taip pat būtų užtikrintas paskirtos bausmės – baudos – įvykdymo realumas. Atsižvelgiant į paminėta, Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalis dėl termino paskirtai bausmei – baudai sumokėti nustatymo keičiama (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

35. Atskirai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo motyvuose nurodė, kad nuteistajam T. K. skiria bausmę pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nors dėl šio nusikaltimo padarymo T. K. nebuvo kaltinamas. Iš nuosprendžio turinio, jame išdėstytų įrodymų vertinimo motyvų, jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad šioje byloje buvo sprendžiamas T. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, klausimas, nekyla. Būtent dėl šių nusikaltimų byla buvo perduota nagrinėti teismui, dėl jų padarymo T. K. pripažintas kaltu. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija BK 223 straipsnio 1 dalies nurodymą laiko rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės ir neturinčiu įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, kuris gali būti ištaisytas apeliacinėje instancijoje.

36. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas T. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nuo nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo įsigaliojus naujai baudžiamojo įstatymo (BK 220 straipsnio) redakcijai, nenurodė, kurią minėto straipsnio redakciją taikė pripažindamas T. K. kaltu dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Nusikalstamos veikos padarymo metu (nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) galiojo 2011 m. birželio 21 d. įstatymo, įsigaliojusio nuo 2011 m. liepos 5 d., redakcija. Nuosprendžio priėmimo metu (2018 m. liepos 12 d.) galiojo jau nuo 2017 m. lapkričio 29 d. įsigaliojusi BK 220 straipsnio redakcija. Atsižvelgiant į tai, kad nuosprendyje neturi likti neaiškumų ir dėl to, kuris ir kurios redakcijos BK straipsnis pritaikytas, šis neaiškumas ištaisytinas patikslinant, kad T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią nuo 2011 m. liepos 5 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 12 d. nuosprendį pakeisti nustatant, kad T. K. jam paskirtą 120 MGL (4519,20 Eur) baudą turi sumokėti per 15 (penkiolika) mėnesių nuo šios nutarties paskelbimo dienos – 2019 m. gegužės 14 d.

Ištaisyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą rašymo apsirikimą: iš nuosprendžio motyvų pašalinti nuorodą į BK 223 straipsnio 1 dalį.

Patikslinti, kad T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią nuo 2011 m. liepos 5 d.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.