- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-11
- Bylos Nr.
- A-502-1472-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus
- Pareiškėjas
- L. J.
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms K. Š. ir M. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. J. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį į teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus (toliau – ir Pasvalio skyrius; atsakovas) 2007 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl L. J. žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos permokos nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 185);
2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; atsakovas) 2008 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6233 „Dėl žalos atlyginimo permokos nustatymo” (toliau – ir sprendimas Nr. (11.1)I-6233);
3) priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad sprendimas Nr. 185, kuriuo buvo konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 21 d. dėl neteisingo mokėjimo susidarė 3 972,03 Lt žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos (toliau – ir kompensacija) permoka, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, kad nustatyta permoka susidarė dėl Pasvalio skyriaus darbuotojų kaltės neteisingai parinkus ligos nustatymo datą ir laikotarpį, pagal kurį buvo apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.
Vertino, jog ši klaida neturėtų būti traktuojama kaip sąskaitybos klaida. Pažymėjo, kad jis pateikė visus reikiamus dokumentus kompensacijai gauti. Teigė, jog neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Akcentavo, jog tai, kad Pasvalio skyriaus darbuotojai neteisingai paskaičiavo vidutinį darbo užmokestį žalos atlyginimo dydžiui nustatyti, nepriklausė nuo jo valios, todėl iš jo neturėtų būti reikalaujama grąžinti permokėtą sumą.
Pažymėjo, kad, gavęs Pasvalio skyriaus sprendimą Nr. 185, patyrė didelį stresą ir nerimą, dėl ko pablogėjo jo sveikata. Vertino, jog dėl Pasvalio skyriaus darbuotojų kaltų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri sudaro 5 000 Lt ir turi būti atlyginta.
Nurodė, kad sprendimą Nr. 185 apskundė VSDFV, kuri sprendimu Nr. (11.1)I-6233 jo skundą atmetė, vienareikšmiškai konstatuodama, jog permoka atsirado dėl sąskaitybos klaidos.
Atsiliepimas
Atsakovas Pasvalio skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas laikėsi pozicijos, kad sprendimas Nr. 185 yra pagrįstas ir teisėtas, jis buvo priimtas remiantis teisės aktais, reglamentuojančiais kompensacijos apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą. Teigė, jog kompensacijos permoka susidarė dėl Pasvalio skyriaus darbuotojų sąskaitybos klaidos, t. y., neteisingai įvertinus dokumentus, buvo neteisingai paskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis bei mokėta kompensacija. Nurodė, kad pareiškėjo profesinės ligos nustatymo data laikyta 1999 m. birželio 3 d., ir pažymėjo, jog vidutinis darbo užmokestis buvo paskaičiuotas pagal paeiliui einančius 6 mėnesius, kurie buvo pasirinkti iš 24 mėnesių laikotarpio nuo 1997 m. birželio 1 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. Teigė, kad, 2007 m. atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, jog neteisingai buvo paskaičiuotas kompensavimo koeficientas 0,9092 ir atitinkamai – mokamos kompensacijos dydis (241,67 Lt).
Nurodė, kad pareiškėjas iš darbo žemės ūkio bendrovėje (duomenys nesklebtini) (toliau – ir Bendrovė) buvo atleistas 1997 m. gruodžio 31 d. Pabrėžė, jog jo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas pagal toje darbovietėje, kurioje darbas sukėlė profesinę ligą, gautą darbo užmokestį paeiliui einančiais 6 mėnesiais per 24 mėnesius iki atleidimo dienos, t. y. nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. Teigė, jog, perskaičiavus pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, buvo nustatytas kompensavimo koeficientas 0,6824 ir, atsižvelgiant į tai, kompensacijos dydis – 181,38 Lt. Pažymėjo, kad dėl šios sąskaitybos klaidos susidarė permoka.
Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti neturtinę žalą, nes jokios žalos Pasvalio skyrius pareiškėjui nepadarė, t. y. jam nebuvo mokama mažesnė už nustatytą kompensacija, be to, jis buvo žodžiu ir raštu informuotas apie susidariusią situaciją.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas teigė, kad permokos suma buvo nustatyta teisingai, todėl sprendimas Nr. 185 yra pagrįstas. Laikėsi pozicijos, jog jo naikinti nėra pagrindo. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas, be to, jis nepateikė ją pagrindžiančių įrodymų.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 11 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Pažymėjo, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Bendrovėjė, susirgo profesine liga. Iš Bendrovės jis buvo atleistas 1997 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad iš valstybės įmonės Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės (toliau – ir Antakalnio ligoninė) gautos ligos epikrizės, 1999 m. birželio 1 d. profesinės ligos tyrimo akto Nr. 12 matyti, jog profesinė liga pareiškėjui buvo nustatyta 1999 m. gegužės 28 d.: dėl profesinio susirgimo jis neteko 60 proc. darbingumo (išrašas iš Biržų medicininės ekspertizės komisijos 1999 m. birželio 3 d. akto).
Pažymėjo, kad Pasvalio skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinta Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarka (toliau – ir Tvarka) (2001 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1623 redakcija), pagal 2003 m. sausio 26 d. žalos atlyginimo mokėjimo perdavimo ir priėmimo aktą, perėmė iš Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus L. J. kompensacijos bylą. Nurodė, jog Pasvalio skyrius 2003 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 138 pareiškėjui nuo 2003 m. sausio 31 d. iki gyvos galvos paskyrė kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe (profesinės ligos) netekus 60 proc. darbingumo.
Vertino, kad iš L. J. kompensacijos byloje esančių dokumentų matyti, jog Pasvalio skyriaus specialistai, skaičiuodami jo vidutinį darbo užmokestį, reikalingą kompensacijos dydžiui nustatyti, neteisingai taikė Laikinojo įstatymo nuostatas. Nurodė, kad pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis buvo paskaičiuotas pagal paeiliui einančius 6 mėnesius (nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 1998 m. kovo 31 d.), kurie buvo pasirinkti iš 24 mėnesių laikotarpio nuo 1997 m. birželio 1 d. iki 1999 m. gegužės 31 d., t. y. pritaikius Laikinojo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį. Atkreipė dėmesį į tai, jog, apskaičiuojant pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, buvo įtraukti ir tie mėnesiai, kuriais jis negavo darbo užmokesčio. Pabrėžė, kad turėjo būti taikoma Laikinojo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis ir vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas pagal paeiliui einančių 6 mėnesių per 24 mėnesių laikotarpį iki atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. gautą darbo užmokestį.
Nurodė, jog Pasvalio skyrius, 2007 m. patikrinęs pareiškėjo kompensacijos apskaičiavimo teisėtumą, nustatė, kad buvo neteisingai apskaičiuotas jo vidutinis darbo užmokestis bei mokama kompensacija. Pažymėjo, kad, perskaičiavus vidutinį darbo užmokestį, kompensavimo koeficientas iš 0,9092 pasikeitė į 0,6824, dėl ko atitinkamai pasikeitė ir kompensacijos dydis: iš 241,67 Lt į 181,38 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Pasvalio skyrius nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 21 d. mokėjo pareiškėjui didesnę nei priklauso kompensaciją, susidarė 3 972,03 Lt kompensacijos permoka. Tai nustatęs, Pasvalio skyrius priėmė sprendimą Nr. 185, kuriuo tik konstatavo šią aplinkybę.
Nurodė, kad, sprendžiant šio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nesprendžima, dėl kokios priežasties ir dėl kieno kaltės atsirado minėta permoka bei kas turėtų atlyginti VSDFV biudžetui padarytą žalą. Tai galėtų būti nustatyta nagrinėjant civilinę bylą bendrosios kompetencijos teisme dėl permokos išieškojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sprendimas Nr. 185 ir sprendimas Nr. (11.1)I-6233 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.
Akcentavo, jog, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos XXII skyriaus pirmojo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo visas šias aplinkybes įrodyti. Rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė (moralinė) žala atlyginama asmeniui tais pačiais atvejais kaip ir turtinė žala, t. y. kai ji padaroma administravimo institucijos neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu) bei tarp neteisėtų valstybės institucijos pareigūno veiksmų (neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Nukreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja tiktai su sprendimo Nr. 185 priėmimu, tačiau jo nesieja su Pasvalio skyriaus darbuotojų veiksmais iki minėto sprendimo priėmimo, ir konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas Nr. 185 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo reikalavimas dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.
1. Nagrinėjamu atveju pareigos buvo neatliktos arba atliktos netinkamai dėl Pasvalio skyriaus valstybės tarnautojų kaltės. Tarp to ir susidarusios kompensacijos permokos yra priežastinis ryšys.
2. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, dėl kurių kaltės buvo neteisėtai išmokėtos tam tikros išmokos, privalo tą žalą atlyginti, o pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jo kaltės dėl kompensacijos permokos nėra. Remiantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu, jis neprivalo grąžinti susidarusios kompensacijos permokos, nes veikė sąžiningai ir pateikė visus reikalaujamus dokumentus.
3. Neteisingas laikotarpio, pagal kurio duomenis skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis ir kompensacijos dydis, nustatymas negali būti laikomas sąskaitybos klaida.
4. Iš Pasvalio skyriaus persiunčiant VSDFV pareiškėjo skundą dėl sprendimo Nr. 185 buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas 5 darbo dienų terminas.
5. Pasvalio skyrius savo neveikimu (neteisingu veikimu) pažemino pareiškėjo garbę ir orumą, sukėlė sveikatos būklės pablogėjimą, dėl to jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Pasvalio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas teigia, kad pareiškėjo teiginiai apie Pasvalio skyriaus darbuotojų neveikimą neatitinka tikrovės. Mano, kad pareiškėjui nei turtinė, nei neturtinė žala nebuvo padaryta.
Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas teigia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, nes dėl Pasvalio skyriaus padarytos skaičiavimo klaidos jis moralinės žalos nepatyrė, priešingai, remiantis CK 6.237 straipsniu, jis nepagrįstai praturtėjo. Nurodo, kad, pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, dėl sąskaitybos klaidos asmeniui išmokėtos žalos atlyginimo sumos, kaip įgytos be pagrindo, gali būti išreikalaujamos iš jas gavusio asmens. Pažymi, kad pareiškėjo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-1355/2002) sąvoka „skaičiavimo klaida” aiškinama kaip sąskaitybos klaida, kuri reiškia ne tik aritmetinį darbo užmokesčio (pareiškėjo atveju – vidutinio darbo užmokesčio) skaičiavimą, bet ir kitus veiksmus, susijusius su apskaita ir išmokėjimu. Laikosi nuomonės, kad žodžio „sąskaita” lingvistinė prasmė, teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog apskaičiavimas, mokėjimas ir perskaičiavimas yra pagrįstas sąskaitomis, todėl netikslus laikotarpio, pagal kurį skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis ir kompensacijos dydis, įvardijimas yra neteisingas sąskaitos tvarkymas, t. y. sąskaitybos klaida. Mano, kad nagrinėjamu atveju VSDFV turėtų būti laikoma trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes, pagal Laikinojo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį ir Tvarkos 8 punktą, sprendimus dėl kompensacijų mokėjimo priima VSDFV teritorinio skyriaus direktorius (pavaduotojas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinis ginčas kilo dėl sprendimo Nr. 185 ir sprendimo Nr. (11.1)I-6233 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Atsakovai Pasvalio skyrius ir VSDFV laikosi pozicijos, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl pareiškėjas negalėjo patirti neturtinės žalos. Jie nurodo, kad kompensacijos permoka susidarė dėl Pasvalio skyriaus darbuotojų padarytos sąskaitybos klaidos, kas negali būti vertinama kaip jų neteisėti ir kalti veiksmai.
Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui profesinė liga buvo konstatuota 1999 m. gegužės 27 d., ją sukėlė darbas Bendrovėje (L. J. žalos atlyginimo netekto darbingumo periodinės kompensacijos byla, b. l. 34), iš kurios jis buvo atleistas 1997 m. gruodžio 31 d. ir vėliau niekur nedirbo (L. J. žalos atlyginimo netekto darbingumo periodinės kompensacijos byla, b. l. 27).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 24 mėnesių laikotarpis, pagal kurį buvo skaičiuojamas pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis ir kompensacijos koeficientas, buvo pasirinktas nuo 1997 m. birželio 1 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. (L. J. žalos atlyginimo netekto darbingumo periodinės kompensacijos byla, b. l. 15), be to, kaip iš eilės einančių 6 mėnesių laikotarpis buvo pasirinktas laikotarpis nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 1998 m. kovo 31 d., nepaisant to, jog nuo 1998 m. sausio 1 d. pareiškėjas daugiau nebedirbo (skaičiavimas buvo atliktas 2003 m. sausio 29 d.). Taigi, atliekant pirmiau nurodytus skaičiavimus, buvo vadovaujamasi Laikinojo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad profesinės ligos atveju nukentėjusiojo pageidavimu vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo pasirinktų paeiliui einančių 6 mėnesių iš 24 mėnesių, einančių iki susirgimo profesine liga nustatymo, laikotarpio darbo užmokestį, laikantis Vyriausybės patvirtintos Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, nors turėjo būti vadovaujamasi to paties straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, tuo atveju, kai nustatoma, kad susirgimą profesine liga sukėlė darbas darbovietėje, kurioje nukentėjusysis dirbo iki jo atleidimo iš šios darbovietės ar perkėlimo į kitą mažiau apmokamą darbą toje pačioje darbovietėje, vidutinis darbo užmokestis nukentėjusiojo pageidavimu apskaičiuojamas pagal toje darbovietėje, kurioje darbas sukėlė profesinę ligą, gautą darbo užmokestį iš nukentėjusiojo pasirinktų paeiliui einančių 6 mėnesių per 24 mėnesių laikotarpį iki jo perkėlimo į kitą mažiau apmokamą darbą ar atleidimo iš tos darbovietės dienos, laikantis Vyriausybės patvirtintos Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, ir 24 mėnesių laikotarpiu, pagal kurį turėjo būti skaičiuojamas pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis ir kompensacijos koeficientas, turėjo būti laikomas laikotarpis nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai), kai pareiškėjas buvo atleistas iš darbo Bendrovėje. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog Pasvalio skyrius iš pradžių pareiškėjo profesinės ligos nustatymo data laikė 1999 m. birželio 3 d. (L. J. žalos atlyginimo netekto darbingumo periodinės kompensacijos byla, b. l. 7, 9, 15, 16, 17), nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi, pagal Laikinojo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, yra svarbu tik tai, kad susirgimą profesine liga sukėlė darbas Bendrovėje ir kad 24 mėnesių laikotarpis turi būti skaičiuojamas iki pareiškėjo atleidimo iš Bendrovės dienos, t. y. 1997 m. gruodžio 31 d.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo nuostatos buvo taikomos neteisingai, tačiau, nepaisydamas to, priėjo prie išvados, kad kompensacijos permoka susidarė dėl sąskaitybos klaidos. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta, kadangi netinkamas materialinės teisės taikymas negali būti traktuojamas kaip skaičiavimo apsirikimas. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas (nagrinėjamu atveju – kompensacijos gavėjas) būtų veikęs nesąžiningai. Tą pripažino ir atsakovo Pasvalio skyriaus atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 9-22 d. posėdžio protokolas, b. l. 42-45). Taigi pagrindo teigti, jog pareiškėjas be pagrindo įgijo turtą (CK 6.237 straipsnis) ar nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 straipsnis), ir reikalauti, idant jis grąžintų susidariusią kompensacijos permoką, nėra. Analogiškai pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas Nr. 185 ir sprendimas Nr. (11.1)I-6233, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti sprendimą Nr. 185, kaip neteisėti ir nepagrįsti, naikintini.
Pareiškėjas taip pat prašo jam iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtini keturi elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo kaltės nustatymas nebūtinas (CK 6.271 straipsnio 4 ir 1 dalys). CK 6.250 straipsnio 2 dalis neturtinės žalos atlyginimo galimybę sieja su specialiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pirmiau buvo konstatuota viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektai neveikė taip, kaip, pagal įstatymus, jie ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjas teigia, kad dėl sprendimo Nr. 185 priėmimo patyrė didelį stresą ir nerimą, dėl ko pablogėjo jo sveikatos būklė. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, todėl jo nurodyti išgyvenimai galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, tačiau pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl didelio streso ir nerimo patyrimo, suponavusio jo sveikatos būklės pablogėjimą, t. y. neturtinės žalos patyrimo. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas, t. y. nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas: sprendimo dalis, kuria buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl sprendimo Nr. 185 ir sprendimo Nr. (11.1)I-6233 panaikinimo, naikintina ir pareiškėjo skundas šioje dalyje tenkintinas, likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjo L. J. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus 2007 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl L. J. žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos permokos nustatymo“ ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6233 „Dėl žalos atlyginimo permokos nustatymo”, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo L. J. skundą patenkinti bei panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus 2007 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl L. J. žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos permokos nustatymo“ ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6233 „Dėl žalos atlyginimo permokos nustatymo. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.