- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- I-1866-644/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. S. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4, 9).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 metų iki šiol yra laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad yra paskirtas gyventi į 6 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 30,28 kv. m., gyvena 13 asmenų, dėl ko pareiškėjui trūksta vietos. Atskaičiavus baldų užimamą plotą vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje likdavo tik apie 1 kv. m. laisvo ploto. Paaiškino, kad apie 200 lokalinio sektoriaus nuteistųjų naudojasi 4 tualetais, 12 dušų, todėl dėl sanitarinių įrenginių trūkumo kyla daug nepatogumų, nes reikia laukti eilėse. Pažymėjo, kad tualetuose nėra durų, jie atskirti neaukštomis pertvaromis. Išsimaudyti leidžiama tik kartą per savaitę, be to, per 3 valandas visi lokalinio sektoriaus nuteistieji nespėja išsimaudyti, dėl ko vienu metu po dušu prausiasi keli asmenys. Tvirtino, kad pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra tarakonų. Apie 80 proc. nuteistųjų serga ŽIV, o kirpykloje yra tik dvi kirpimo mašinėlės, todėl kyla didelė grėsmė užsikrėsti minėta liga. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasines ir fizines kančias, stresą, garbės ir orumo pažeminimą, kankinimą ir pan. Prašė skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią vertina 100 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 12-16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas į 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio miegamąjį Nr. 1, kurio plotas 30,28 kv. m., įrengta 13 miegamųjų vietų, taigi pareiškėjui patalpoje teko 2,32 kv. m. gyvenamojo ploto. Paaiškino, kad gyvenamojo ploto trūkumą pareiškėjui kompensavo tai, jog jis dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, sportuoti, užsiimti kita veikla. Be to, pareiškėjas dienos metu dirba ir į miegamąjį grįžta tik nakvoti, todėl gyvenamojo ploto trūkumas yra sąlyginis. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, jog kamerų plotas turi būti skaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto, o jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis, galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, ar kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino įstaigą dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d., 2014 gruodžio 12 d., 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo aktai. Pažymėjo, kad nuteistiesiems pataisos namuose yra sudaryta galimybė prausti kūną po dušu kartą per savaitę, kaip numatyta higienos normoje. Darbo ceche yra dušai ir tualetai, nuteistieji po darbo kiekvieną dieną gali nusiprausti visą kūną šiltu vandeniu. Alytaus pataisos namai yra sudarę sutartį su V. Mulersko IĮ, kuri pagal poreikį įstaigoje atlieka dezinsekcijos ir deratizacijos darbus, todėl parazitų nėra. Paaiškino, kad nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) netinkamomis sąlygomis.
Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir –LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. spalio 13 d. (b. l. 5), taigi daliai savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasines ir fizines kančias, stresą, garbės ir orumo pažeminimą, kankinimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą ar kančią, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti, tačiau pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2012 m. spalio 12 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Nagrinėjamu atveju aktualus laikotarpis nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 13 d.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kurių plotas neatitinka higienos normų reikalavimų.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2010 m. kovo 2 d. (b. l. 17). Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 13 d., pareiškėjas gyveno 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 64 brigados 1 miegamajame (b. l. 18). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas gyvena darbo zonoje.
Kadangi objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo miegamajame metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas miegamojo, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Byloje nustatyta, kad 6 būrio 1 miegamojo plotas 30,28 kv. m., jame įrengta 13 miegamųjų vietų (b. l. 19), taigi, vienam asmeniui patalpoje vidutiniškai teko 2,3 kv. m. gyvenamojo ploto, t.y. 0,8 kv. m. mažiau negu nustatyta Taisyklių 11¹.1. punkte. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 13 d. (3 metai) atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad didelį kameros plotą užėmė baldai. Tačiau, teisės aktai nenumato, kad Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta asmeniui tenkanti kameros ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų užimamo ploto, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
G. S. neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su higieninių, sanitarinių sąlygų pažeidimu Alytaus pataisos namuose.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniu mazgu naudojosi daugiau nei 200 nuteistųjų, tačiau jame įrengti tik 4 klozetai, 12 dušo ragelių, todėl jis buvo privestas laukti eilėse.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis Taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Nei Higienos norma HN 76:2010, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja pataisos įstaigų bendrabučio patalpose esančių sanitarinių mazgų skaičiaus, jiems keliamų reikalavimų. Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt.
Atsakovo atstovas atsiliepime nenurodė, kiek klozetų ir dušo ragelių yra įrengta 7 lokaliniame sektoriuje gyvenantiems nuteistiesiems, tačiau iš Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto Nr. PA-339 matyti, kad lokalinio sektoriaus sanitariniame mazge yra įrengti 6 unitazai, 6 pisuarai, 20 dušo ragelių (b. l. 20-21). Įvertinus minėtus duomenis pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) bei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos dėl aprūpinimo sanitariniais įrenginiais.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetai sanitariniame mazge yra atskirti sienelėmis, juose nėra durų. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tualetų įrengimą pataisos namuose. Pažymėtina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų konstrukcinių ypatumų. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo tualetų netinkamą įrengimą, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, dėl ko pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad išsimaudyti jam buvo leidžiama tik kartą per savaitę, be to, dėl laiko trūkumo po dušu prausėsi keli nuteistieji. Bylos duomenys, t. y. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA-339 ir 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA-369 (b. l. 20-21, 33-34), patvirtina, kad nuteistiesiems pataisos namuose yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Nors prausimosi po karštu dušu laikas teisės aktais nereglamentuotas, tačiau iš Alytaus pataisos namų direktoriaus patvirtino dušinės darbo grafiko (b. l. 22) matyti, kad 7 lokalinio sektoriaus nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu penktadieniais skiriamos trys valandos - nuo 15.00 val. iki 18.00 val. Teismo vertinimu, vienam nuteistajam prausiantis po dušu 10-15 min., laiko nusiprausti visiems nuteistiesiems pakanka. Be to, bylos duomenimis, darbo ceche taip pat yra dušai su šiltu vandeniu, kur kiekvieną dieną po darbo galima nusiprausti (b. l. 12-16). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą, taigi nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kamerose veisėsi tarakonai.
Higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Alytaus PN ir V. Mulersko IĮ buvo sudarytos sutartys dėl deratizacijos ir dezinfekcijos darbų teikimo Alytaus pataisos namų gyvenamosiose bei buitinėse patalpose (b. l. 35-40). Byloje nėra duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara, tuo tikslu jiems yra išduodamas valymo inventorius. Pagal Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 10 d. patikrinimo aktą Nr. PA-47 ir 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo aktą Nr. PA-157 patikrinimų metu 6 būryje tarakonų nebuvo pastebėta (b. l. 23-24, 29). Taigi, pareiškėjo argumentai dėl patalpose esančių tarakonų atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad pataisos namuose apie 80 proc. nuteistųjų serga ŽIV, dėl ko kirpykloje kyla grėsmė užsikrėsti šia liga.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 4 dalį, pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, asmenis, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Minėtame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“ 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 13 d. (3 metai) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui, todėl konstatuotina, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 100 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, fizinėmis kančiomis, pažeminimu ir pan. Tačiau iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo (b. l. 44) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl slogos, galvos skausmo, ausies uždegimo, traumos ir pan. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui pažeidimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. G. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (trūko 0,8 kv. m.), pažeidimo trukmę – 3 metai, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, taip pat konstatavus kitus neatitikimus, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi byloje Nr. A-186-442/2015 paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo už 3 metus bendrabučio tipo patalpoje panašiomis sąlygomis (trūko 0,68 kv. m. gyvenamojo ploto) pareiškėjui iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos buvo priteista 289,62 Eur) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.) taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 400 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovo atstovas atsiliepime prašo teismo priteisti teismo išlaidas.
ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d., teismui pateikiami raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovo atstovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateiktas turėtų išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas (ABTĮ 45 str.).
Atsakovo atstovui išaiškintina, kad ABTĮ 45 str. 1 d. atitinkantį prašymą atlyginti teismo išlaidas jis gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 45 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti G. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.