Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Audronės Jarackaitės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kerida“ bankroto administratoriaus ir trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria patvirtintas patikslintas kreditorės I. L. 43 132,37 Lt dydžio finansinis reikalavimas, tenkinamas pirmąja eile, uždarosios akcinės bendrovės „Kerida“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2008 m. gruodžio 8 d. BUAB „Kerida“ bankroto administratorius gavo I. L. prašymą įtraukti ją į BUAB „Kerida“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos 36 084 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Administratoriui neginčijant I. L. kreditorinio reikalavimo 9275,45 Lt sumai, teismas 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi šiai sumai patvirtino jos kreditorinį reikalavimą, o administratoriaus ginčijamo 36 089 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo dalyje kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nutarė spręsti teismo posėdyje.

2009 m. vasario 6 d. teisme buvo gautas kreditorės I. L. prašymas dėl kreditorinio reikalavimo sumos pakeitimo, patvirtinant 43 132,37 Lt dydžio I. L. finansinį reikalavimą. Prašyme nurodyta, jog, nuo 2009 m. sausio 1 d. sumažėjus gyventojų pajamų mokesčio tarifui, bei, atsižvelgiant į tai, kad kreditorinis reikalavimas bus patenkintas po šios datos, tvirtintinas I. L. finansinis reikalavimas padidėjo ir sudaro 43 132,37 Lt.

Administratorius, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad kreditorė I. L. atliko ne tik darbo sutartimi sulygtą sandėlio vedėjos darbą, bet papildomai – ir kitą darbą, sutiko, kad kreditorės atlyginimas 2008 m. sausio - 2008 gegužės mėnesiais būtų skaičiuojamas nuo 3000 Lt. Todėl administratorius prašė padidinti I. L. kreditorinį reikalavimą 10 595,43 Lt suma ir patvirtinti patikslintą kreditorės reikalavimą bendrai 21 014,42 Lt sumai.

Motyvuojamoji dalis

VSDFV Kauno skyriaus atstovė sutiko su administratoriaus prašyme nurodytu tvirtintinu I. L. finansinio reikalavimo dydžiu.

Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi administratoriaus prašymą tenkino iš dalies ir patvirtino 43 132,37 Lt dydžio BUAB „Kerida“ kreditorės I. L. kreditorinį reikalavimą, nurodydamas, kad į šią sumą yra įskaitytas 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi patvirtintas I. L. kreditorinis reikalavimas 10 918,29 Lt sumai. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad UAB „Kerida“ 2006 m. kovo 10 d. sudarė su I. Č. (dabartinė pavardė I. L. ) darbo sutartį Nr. 22, pagal kurią ji buvo priimta dirbti administracijoje, sandėlio vedėjos pareigoms, mokant LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą. Generalinio direktoriaus įsakymų pagrindu nuo 2006 m. gegužės 2 d. jai buvo mokama 1200 Lt, nuo 2007 m. sausio 2 d. – 1300 Lt, o nuo 2007 m. balandžio 1 d. – 1400 Lt mėnesinė alga. 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P-1 dėl I. L. darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kurį pasirašė statybų direktorius V. P. , I. L. nuo 2008 m. sausio 2 d. buvo pervesta į administracijos padalinį medžiagų apskaitininkės-sandėlio vedėjos pareigas, mokant jai 6340 Lt darbo užmokestį. Darbo sutarties sąlygų pakeitimą, padidinant darbo užmokestį, kreditorei I. L. parengė personalo direktorė I. D. , kuri, apklausta liudytoja, patvirtino, jog įsakymą ji paruošė bendrovės generalinio direktoriaus V. B. žodiniu nurodymu. Įsakymą pasirašė statybų direktorius V. P. , turintis parašo teisę, nes direktorius tuo metu sirgo. Teismas, pripažindamas, kad darbo užmokesčio I. L. padidinimo metu bendrovė buvo nemoki, iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad I. L. atliko ir kitus darbo sutartimi nesulygtus atleistų iš darbo darbuotojų darbus – atliko buhalterės, personalo direktorės, juristo funkcijas, dirbo valytoja, generalinio direktoriaus ligos metu ėjo jo pareigas, pildė kuro nurašymo lenteles kompiuteriu ir t.t. Administratoriui neginčijant atsakovo UAB „Kerida“ 2002 m. sausio 2d. įsakymu Nr. P-1 pakeistų darbo sutarties sąlygų, kuria kreditorei I. L. buvo padidintas darbo užmokestis iki 6340 Lt bei teismui nenustačius, jog šis įsakymas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir yra niekinis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas patvirtinti patikslintą I. L. kreditorinį reikalavimą 43 132,37 Lt sumai.

Tretysis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyrius atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti 3000 Lt dydžio I. L. kreditorinį reikalavimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai aiškino materialines teisės normas bankroto byloje. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nevertino kreditorinio reikalavimo dydžio pagrįstumo, o vertino I. L. UAB „Kerida“ atliktus darbus, kurie nebuvo aptarti nei darbo sutartyje, nei kokiame kitame dokumente, galinčiame pagrįsti jos atliktas funkcijas.

2. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymu, kad kreditorė I. L. atliko buhalterės, personalo direktorės, juristo funkcijas, dirbo valytoja, generalinio direktoriaus metu ėjo jo pareigas, pildė kuro nurašymo lenteles kompiuteriu ir t.t. tai, kad ji pasirašė avansinio pelno deklaraciją, nedarbingumo pašalpos pažymą ir nekilnojamojo turto deklaraciją neįrodo, kad kreditorė atliko visas nurodytas funkcijas, nes kita bylos medžiaga liudija, kad įmonė jokios veiklos nevykdė, buvo nemoki ir jau negalėjo mokėti darbo užmokesčio darbuotojams.

3. Teismas nevertino aplinkybės, kodėl įmonei esant nemokiai, I. L. staiga jos prašymu buvo padidintas darbo užmokestis nuo 1400 Lt iki 6340 Lt, nors realiai išmokėtas nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbo užmokesčio padidinimas, kai jis realiai neišmokamas, sietinas su galimybe gauti didesnes valstybinio socialinio draudimo išmokas iš VSDF biudžeto bei piktnaudžiavimo savo teisėmis.

4. Teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, neturėjo apsiriboti vien tik I. L. darbo funkcijų vertinimu, tačiau turėjo įvertinti ir tikruosius kreditorės darbo užmokesčio padidinimo tikslus bei iš to kilusias kreditorinio reikalavimo tvirtinimo pasekmes.

5. Teismas, patvirtindamas I. L. kreditorinį reikalavimą, pažeidė piktnaudžiavimo draudimo principą, nes sudarė sąlygas kreditorei piktnaudžiauti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis dėl darbo užmokesčio dydžio ir gauti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, neatitinkančią jos realiai atlikto darbo ir gauto darbo užmokesčio.

6. Teismas kreditorinio reikalavimo vertinimo pagrįstumą susiedamas su sandorio pripažinimu negaliojančiu sudarė prielaidą bankroto proceso vilkinimui. Be to, toks vertinimas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams. Sandorio ginčijimas reikštų naujos bylos atsiradimą. Bankroto bylos yra nagrinėjamos pagal ĮBĮ, kuris leidžia kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą spręsti teisme, neginčijant sandorio ar pripažįstant jį niekiniu.

BUAB „Kerida“ bankroto administratorius atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį pakeisti ir patikslinti I. L. kreditorinio reikalavimo dydį papildoma 10 595,43 Lt suma, patvirtinant bendrą 21 014,42 Lt dydžio kreditorės I. L. pirmos eilės kreditorinį reikalavimą. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neturi pagrindo savo iniciatyva patikrinti UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. P-1, kuriuo pakeistos darbo sutarties sąlygos ir kreditorei padidintas darbo užmokestis iki 6340 Lt per mėnesį, pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėdamas bankroto bylas teismas turi pareigą būti aktyvus – jam suteikiama teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus, įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes, jis yra saistomas pareigos ex officio patikrinti kreditorinių reikalavimų atsiradimo pagrindą bei jų dydžio pagrįstumą.

2. Skundžiama teismo nutartis pažeidžia viešąjį interesą, sukelia pareigą trečiajam asmeniui VSDFV Kauno skyriui mokėti kreditorei motinystės pašalpą, kuri tiesiogiai priklauso nuo patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio.

3. Teismo išvada, jog administratorius iš pradžių turėtų nuginčyti darbo sutarties pakeitimo pagrįstumą ir sukurtas teisines pasekmes, o tik po to, įsiteisėjus teismo sprendimui, pateikti savo poziciją bankroto byloje tvirtinant kreditorinius reikalavimus, neatitinka bankroto proceso principų, kurių tikslas – greitas ir teisingas ginčų išsprendimas.

4. Teismas, remdamasis vien tik liudytojų parodymais ir atsakovės pateiktais UAB „Kerida“ finansiniais dokumentais, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė atliko ir kitų atleistų iš darbo asmenų – buhalterės, personalo direktorė, valytojos, juristės ir kitas funkcijas. Daugumą pateiktų finansinių dokumentų yra nepasirašyti. Be to, UAB „Kerida“ nuo 2008 m. pradžios nevykdė ūkinės veiklos. I. L. tariamai atliekant papildomas funkcijas, jos darbo laikas išliko nepakitęs.

5. Administratorius, sutikdamas, kad kreditorė I. L. nuo 2008 m. sausio 2 d. iki atleidimo iš darbo galėjo atlikti keletą papildomų funkcijų, neprieštaravo, kad realus darbo užmokestis kreditorei būtų skaičiuojamas nuo 3000 Lt.

Kreditorė I. L. atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti, o Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamu atveju BUAB „Kerida“ bankroto byloje yra kilęs BUAB „Kerida“ kreditorės I. L. 43 132,37 Lt dydžio finansinio reikalavimo, kylančio iš darbo teisinių santykių, patvirtinimo klausimas.

Dėl darbo sutarties teisėtumo

LR CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto, darbo, šeimos ir kitos šioje teisės normoje nurodytos bylos nagrinėjamos pagal LR CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), kurio 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos LR CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Pažymėtina, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas LR ĮBĮ. Šiuo atveju kreditoriaus pareikštas prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, o gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus, arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Taigi, bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia tai, kad teismas neturi pareigos tvirtinti administratoriaus pateiktus kreditorių pareikštus reikalavimus remdamasis tik administratoriaus ir kreditorių pateiktais įrodymais, bet privalo būti aktyvus, nes tik tokiu atveju galima teisingai išspręsti kilusį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje. Tiesėjų kolegija pabrėžia, kad jokia procesinės teisės norma nėra pagrindas priimti neteisėta sprendimą.

Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi, patvirtindamas kreditorės I. L. 43 132,37 Lt dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Kerida“ bankroto byloje, kuris buvo grindžiamas įmonės įsiskolinimu dėl nesumokėto darbo užmokesčio, vadovavosi UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P-1 dėl I. L. darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kurio pagrindu ji buvo pervesta į administracijos padalinį medžiagų apskaitininkės-sandėlio vedėjos pareigas, nustatant jai 6340 Lt dydžio darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad BUAB „Kerida“ bankroto administratorius neginčija šio įsakymo ir kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo minėtą įsakymą pripažinti niekiniu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, o taip pat, nustatęs, kad I. L. faktiškai atliko darbo sutartimi nesulygtus darbus, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas patvirtinti I. L. finansinį reikalavimą, grindžiamą UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakyme Nr. P-1 nustatytu darbo užmokesčio dydžiu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neišsiaiškino visų esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės ir nepašalino joje esančių neaiškumų bei prieštaravimų.

Pagal LR CK 1.1 straipsnio 3 dalis nuostatą LR CK normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Darbo kodekse darbo sutarties negaliojimo pagrindų nenumatyta. Sandorių negaliojimą reglamentuoja civilinės teisės normos. Todėl, sprendžiant darbo sutarties galiojimo ar negaliojimo klausimus, turi būti taikomos sandorių negaliojimo klausimus reglamentuojančios LR CK normos, tarp jų ir LR CK 1.78-1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai, atsižvelgiant į tokios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas. Tokia nuostata įtvirtinta kasacine tvarka priimtose nutartyse, sprendžiant darbo sutarčių galiojimo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-225/2004, 2004 m. birželio 28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-353/2004).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju nėra absoliutaus UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. P-1 negaliojimo pagrindo, apsiribojo formaliu konstatavimu, jog byloje nenustatyta, kad įsakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekinis. Pažymėtina, jog LR CK 1.80 straipsnyje įtvirtintas absoliutus sandorio negaliojimo pagrindas dėl jo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, nėra vienintelis įstatyme numatytas atvejis, kai teismas turi pareigą ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio faktą. Sprendžiant I. L. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą nustatytos faktinės aplinkybės, apeliantų atskiruoliuos skunduose nurodyti argumentai sąlygoja tai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiama ir dėl kitų absoliučių UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. P-1 dėl I. L. darbo sutarties sąlygų pakeitimo negaliojimo pagrindų, tame tarpe ir LR CK 1.81 straipsnyje įtvirtinto absoliutaus sandorio negaliojimo pagrindo dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Sandorio negaliojimui pagal LR CK 1.81 straipsnį labai svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimų įvertinimas, kurie tam, kad sandoris būtų pripažintas niekinis, turi būti nukreipti į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tos aplinkybės, jog I. L. nuo 2006 m. kovo 10 d. dirbant pas atsakovą sandėlio vedėjos pareigose jai buvo mokamas 1200 Lt mėnesinis darbo užmokestis, kuris palaipsniui buvo padidintas iki 1400 Lt, o tuo metu, kai atsakovo finansinė būklė buvo itin sunki (bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 7 d. nutartimi), I. L. UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P-1 buvo perkelta į medžiagų apskaitininkės sandėlio vedėjos pareigas, nustatant jai 6340 Lt dydžio darbo užmokestį per mėnesį, kuris keletą kartą viršija vidutinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikoje ir pačios kreditorės iki to laiko gautą darbo užmokestį, sudarė pagrindą teismui vertinti tikruosius darbo sutarties šalių ketinimus jų atitikimo viešajai tvarkai ar gerai moralei aspektu. Nors susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio yra darbo sutarties šalių prerogatyva, tačiau, vertinant sudarytų darbo sutarčių galiojimą, būtina nustatyti ir jose numatytų darbo užmokesčių dydžio pagrįstumą, jį siejant su sutarčių sudarymo metu buvusia įmonės būkle, taip pat įvertinti šalių veiksmus po sutarčių sudarymo. Priešingu atveju, būtų negalima pašalinti darbo sutarties šalių piktnaudžiavimo galimybės, darbuotojams siekiant tapti bendrovės kreditoriais, turinčiais pirmumo teisę prieš kitus bendrovės kreditorius, gauti lėšas, kurias galėtų gauti bankrutuojanti įmonė, o taip pat lėšas iš garantinio fondo bei valstybinio socialinio draudimo fondo, kurių dydis tiesiogiai priklauso nuo draudžiamų pajamų, kas prieštarautų gerai moralei ir viešajai tvarkai.

Dėl bankroto administratoriaus veiklos

Teisėjų kolegija pažymi, jog įmonės bankroto administratorius yra įmonės valdytojas, turintis įstatymo, įmonės kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) suteiktus įgalinimus įmonės bankroto procese. Nuo administratoriaus veiksmų didžia dalimi priklauso kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsaugos užtikrinimas, bankroto procedūrų vykdymo skaidrumas bei sklandumas. Pagal Lietuvos Respublikos ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatą bankrutuojančios įmonės administratorius yra įpareigotas patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės tikslams ir (arba) turėjusių įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Administratoriaus pareiga dėl bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo apima pareigą patikrinti ir darbo sutartis. Teismui manant, jog atsakovo bankroto administratoriui, neginčijant UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. P-1, jis nėra pakankami aktyvus ir netinkamai atlieka savo pareigas, teismas turi pareigą savo iniciatyva spręsti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo. Šiuos įgaliojimus teismui suteikia LR ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis. Priešinga situacija, kai teismas, turėdamas duomenų apie administratoriaus netinkamumą, atsisakytų nagrinėti ir spręsti klausimą dėl šio asmens tinkamumo vykdyti pavestas funkcijas ir jo atstatydinimo, prieštarautų bankroto proceso esmei bei paskirčiai.

Išdėstytų argumentų pagrindu Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartis naikintina ir kreditorės I. L. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimas perduotinas Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti ir kreditorės I. L. 43 132,37 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kerida“ bankroto byloje patvirtinimo klausimą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.