Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-02-07 · Civilinė byla Nr. 2A-145-186/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-07
Bylos Nr.
2A-145-186/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas (pirm.), Dalia Višinskienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
A. J.
Atsakovas
B. J.
Trečiasis asmuo
Vaikų teisių apsaugos tarnyba
Advokatai
Artūras Kalytis
Kategorijos
  • 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas E. Žironas Civilinė byla Nr. 2A46-145/08Teisėja D. Butrimienė Procesinio sprendimo kategorijos:75.8; 78.2.1; 121.19.4;NUTARTISVILNIAUS APYGARDOS TEISMASVilnius 2008 m. vasario 7 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Egidijaus Žirono,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Henricho Jaglinskio,sekretoriaujant Violetai Kamašinienei

dalyvaujant ieškovei A. J.

atsakovui B. J.

atsakovo atstovui advokatui Arturui Kalyčiui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo B. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui B. J. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo. Tretysis asmuo byloje Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslinusi reikalavimus prašė santuoką, sudarytą tarp jos ir atsakovo B. J., įregistruotą 1982-07-16 Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr.2579), nutraukti dėl atsakovo B. J. kaltės, po santuokos nutraukimo palikti ieškovei pavardę J.; nustatyti nepilnamečio K. J., gim. 1992-11-14, gyvenamąją vietą su motina A. J.; priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus K. J., gim.1992-11-14, išlaikymui kiekvieną mėnesį po 750 Lt; padalinti 256,16 kv.m. ploto butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise atitenka 65/100 šio buto, o atsakovui asmeninės nuosavybės teise atitenka 35/100 šio buto; nustatyti, kad negrąžintą Gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr.181 kreditą šalys turi grąžinti lygiomis dalimis ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1982-07-16 sudarė santuoką su atsakovu. Gyvenant santuokoje 1989-01-12 gimė sūnus M. J., o 1992-11-14 gimė sūnus K. J.. Ilgainiui sutuoktinių santykiai pašlijo, šalys pradėjo nesutarti. Ieškovė nurodė, kad atsakovas tinkamai nevykdė sutuoktinio pareigų, negerbė ieškovės, neteikė šeimai išlaikymo, šalys daugiau nei 10 metų nepalaikė santuokinių ryšių. Nuo 2006 m. gruodžio mėnesio atsakovas nebeskiria lėšų bendram ūkiui, nebemoka komunalinių mokesčių, visiškai neprisideda prie vaikų išlaikymo. Ieškovė nurodė mananti, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, todėl santuoka iširo dėl jo kaltės. Gyvenant santuokoje, šalys įgijo 256,16 kv.m. butą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad kartu su ieškove gyvena jos ir atsakovo sūnūs bei senyvo amžiaus ieškovės motina, minėtas butas dalintinas priskiriant ieškovei didesnę buto dalį.

Atsakovas B. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nurodė, kad ilgą laiką gaudavęs didesnes pajamas ir nevengdavęs išlaikyti šeimos. Tačiau per paskutinius 2 metus sumažėjus jo pajamoms ir finansinėms galimybėms, bei padidėjus ieškovės pajamoms, jis mažiau finansiškai prisideda prie bendro ūkio išlaidų padengimo. Nuo 2007-07-11 atsakovas išėjo iš darbo šalių susitarimu, šiuo metu jo gaunamos pajamos sudaro nuo 40 iki 80 Lt. Nurodė, kad santuokoje įgytas turtas turi būti padalintas lygiomis dalimis. Ieškovės prašomų priteisti nepilnamečio sūnaus išlaikymui periodinių išmokų dydis yra per didelis ir neatitinka vaiko poreikių.

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2007-10-31 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė:

nutraukti santuoką, sudarytą tarp B. J. ir A. J., dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo paliekant ieškovei pavardę J..

Nustatyti nepilnamečio vaiko K. J. gyvenamąją vietą su motina A. J..

Priteisti iš atsakovo B. J. nepilnamečio vaiko K. J. išlaikymui periodinėmis išmokomis po 750 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. Išlaikymo išieškojimą pradėti nuo 2006-12-01.

Priteisti iš atsakovo B. J. nepilnamečio vaiko M. J. išlaikymui periodinėmis išmokomis po 750 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. Išlaikymo išieškojimą pradėti nuo 2006-12-01.

Priteisti ieškovės A. J. asmeninėn nuosavybėn 65/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovo B. J. asmeninėn nuosavybėn 35/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Nustatyti, kad 6895,04 Lt kreditorinio įsipareigojimo ir 3550,01 Lt skolos už komunalines paslaugas Gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr.181 laikomi asmeniniais ieškovės A. J. skoliniais įsipareigojimais.

Nustatyti, kad 3712,71 Lt kreditorinio įsipareigojimo ir 1911,55 Lt skolos už komunalines paslaugas Gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr.181 laikomi asmeniniais atsakovo B. J. skoliniais įsipareigojimais.

Priteisti iš atsakovo B. J. ieškovės A. J. naudai 9080 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai – 303,75 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad sutuoktiniai, gyvendami šeimoje, nebuvo lojalūs vienas kitam, jų santykiai nebuvo pagrįsti tarpusavio pagarba ir pakantumu, šalys neteikė viena kitai reikiamos moralinės bei finansinės paramos, dėl ko bendras šalių gyvenimas santuokoje tapo neįmanomas. Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad santuoka faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išsaugoti šeimos nebeįmanoma (CK 3.27 str., 3.61 str. 2 d.). Dėl to santuoką tarp šalių nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Teismas, spręsdamas nepilnamečio sūnaus K. J. gyvenamosios vietos su motina nustatymo klausimą, nustatė, kad atsakovas tam neprieštarauja. Teismas padarė išvadą, kad nepilnamečiui K. J. tinkamesnės sąlygos gyventi yra su ieškove, nes ji šiuo metu gali užtikrinti geresnę nepilnamečio sūnaus priežiūrą bei auklėjimą, patenkinti psichologinius ir dvasinius vaiko interesus. Kadangi sprendimo priėmimo metu M. J. buvo pilnametis, teismas nesprendė dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, kad atsakovas vaikams išlaikymo neteikia nuo 2006 m. gruodžio mėnesio. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktu paskaičiavimu, nustatė, kad išlaidos nepilnamečiam vaikui išlaikyti per mėnesį sudaro 1874 Lt. Šis paskaičiavimas nėra paneigtas. Todėl teismas laikė, jog tam, kad patenkinti K. J. poreikius, būtina 1500 Lt suma. Įvertinęs tai, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, neturi sveikatos problemų ir pagal savo išsilavinimą gali siekti gerai apmokamo darbo, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turi galimybę teikti vaikui 750 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teismas pažymėjo, jog ir ieškovė pagal savo pajamas gali teikti tokio dydžio išlaikymą vaikui. Įvertinęs tai, jog atsakovas nuo 2006-12-01 neteikė vaikams išlaikymo, o sūnus M. J. tuo metu dar buvo nepilnametis, teismas priteisė iš atsakovo sūnaus M. J. išlaikymui nuo 2006-12-01 periodinėmis išmokomis po 750 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. Teismas, spręsdamas santuokoje įgyto turto (5 kambarių 256,16 kv.m. buto su mansarda, rūsiu ir garažu, esančio (duomenys neskelbtini)) padalijimo klausimą, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju galima nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, atsižvelgiant į nepilnamečio K. J., kuris lieka gyventi su motina, interesus. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės motina Bajariūnienė ir pilnametis sūnus M. J. nėra jungtinės nuosavybės dalyviai ir nėra šalių išlaikytiniai, teismas, dalindamas bendrą turtą, neatsižvelgė į jų interesus. Teismas nurodė, kad butas yra dalus, tačiau perplanuotas ir šie pakeitimai nėra įteisinti. Dėl šių priežasčių teismas nepriskyrė konkrečių patalpų šalims ir nenustatė naudojimosi šiuo turtu tvarkos. Teismas kreditinį įsipareigojimą ir įsiskolinimą už komunalines paslaugas padalino proporcingai priteistoms turto dalims.

Atsakovas B. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-10-31 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, be to, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo būtinumą sąlygoja tai, jog 2007-10-31 teismo sprendimas yra be motyvų (LR CPK 329 str. 2 d. 4 p.), be to, pirmojoje instancijoje neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Apeliantas nurodo, jog teismas visiškai nepasisakė dėl daugelio atsakovo argumentų, tuo pažeisdamas LR CPK 185 str. įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas nepasisakė ir netyrė aplinkybių, susijusių su galimybe nustatyti uzufruktą, ignoravo atsakovo prašymą nustatyti santuokoje įgyto ir dalintino turto naudojimo tvarką, neanalizavo faktinės situacijos dėl galimybės padalinti dalinamą santuokoje įgytą turtą (būstą), nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su išlaikymo vaikams dydžio nustatymu, netyrė aplinkybių, susijusių su konkrečių vaiko poreikių išaiškinimu, neatsižvelgė į atsakovo prašymą nustatyti bendravimo su vaiku tvarką. Kadangi pirmosios instancijos teismas 2007-10-31 sprendime tik mechaniškai išvardino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, neatskleidžiant nei jų turinio, nei įrodomosios reikšmės, darytina išvada, kad teismas, pažeisdamas LR CPK 270 str. 4 d. 2 p. ir 3 p. reikalavimus, savo išvadų nepagrindė faktiniais argumentais. Nesant sprendime teismo išvadas pagrindžiančių faktinių ir teisinių argumentų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Vadovaujantis LR CPK 329 str. 2 d. 4 p., tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos dėl išlaikymo vaikui dydžio priteisimo, savo sprendimo dėl išlaikymo dydžio neargumentavo. Teismų praktikoje pripažįstamas būtinas vienos minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pripažino, jog būtiniems vaiko (K. J.) poreikiams užtikrinti yra reikalinga 1500 Lt mėnesinė suma. Apeliantas nurodo, jog tokio dydžio išlaikymas vaikams niekada nebuvo ir negalėjo būti skiriamas dėl per mažų šeimos pajamų, prašoma nustatyti suma prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Byloje nėra duomenų apie išskirtinius nepilnamečio vaiko poreikius ir jų tenkinimui reikalingas papildomas išlaidas. Apeliantas mano, kad vaiko sveikam ir normaliam vystymuisi yra pakankama 800 Lt mėnesinė suma, dėl ko, esant vienodai turtinei tėvų padėčiai, iš atsakovo vaikams priteistas išlaikymas turi būti mažinamas iki 400 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų. Pirmosios instancijos teismas sprendime nukrypo nuo lygių dalių principo dalijant sutuoktinių santuokoje įgytą turtą, tokio nukrypimo neargumentavo ir nemotyvavo, apsiribodamas tik deklaratyviu teiginiu, kad šioje byloje reikia atsižvelgti į nepilnamečio K. J., kuris lieka gyventi su motina, interesus. Apelianto manymu, tiek ieškovės noras, kad sūnūs gyventų atskiruose kambariuose, tiek ta aplinkybė, jog šalių nepilnametis sūnus teisine prasme lieka gyventi su ieškove, nesudaro pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Apeliantas nurodo, jog padalinus butą lygiomis dalimis (plotas, tenkantis vienam sutuoktiniui – 128,08 kv.m.) ir nustačius naudojimosi padalintu butu tvarką, sūnūs gali turėti po atskirą kambarį. Kadangi ieškovė prie bendro turto sukūrimo finansiškai menkai prisidėjo, didesnės jo dalies paskyrimas sutuoktinės asmeninei nuosavybei prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Butas buvo įgytas, įrengtas ir išlaikomas atsakovo lėšomis. Ieškovė ilgą laiką po vaikų gimimo niekur nedirbo, prie šeimos išlaikymo finansiškai neprisidėjo. Pagal LR CK 3.161 str. 4 d. vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, todėl teismas, nesant grėsmės vaiko interesams, neturėjo pabloginti atsakovo turtinės padėties. Teismas sprendimu pažeidė atsakovo kaip bendraturčio teises ir lygiateisiškumo prezumpciją. Teismas skundžiamu sprendimu netinkamai padalino turtą natūra, nenustatydamas naudojimosi padalintu turtu tvarkos. Tokiu būdu teismas pažeidė LR CK 3.127 str. nuostatas. Nagrinėjamu atveju naudojimosi tvarkos nustatymas buvo būtinas, kadangi santykiai tarp šalių yra konfliktiški. Ieškovės reikalavimas tik dėl asmeninės nuosavybės teisės patvirtinimo turėjo esminių trūkumų ir negalėjo būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo ieškovės naudai priteisė visas jos turėtas atstovavimo išlaidas, t.y. 9080 Lt, nors ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies. Teismo priteistų atstovavimo išlaidų dydis yra per didelis ir prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Ieškovė A. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-10-31 sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Nurodo, jog iš atsakovo priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis atitinka vaiko poreikius ir yra pagrįstas ieškovės pateiktu išlaidų paskaičiavimu, kurio atsakovas nepaneigė. Atsakovas pagal savo turtinę padėtį gali teikti teismo priteisto dydžio išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas, padalindamas santuokoje įgytą turtą ir nukrypdamas nuo lygių dalių principo, laikėsi LR CK 3.123 str. 1 d. nuostatų. Teismo sprendimu padalijus butą ieškovei su dviem sūnumis ir motina tektų 80 kv. m. gyvenamojo ploto, o atsakovui – 44 kv. m. gyvenamojo ploto. Todėl teigti, kad teismo sprendimu yra pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai, nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, V.Ž., 2006, Nr. 102-3957).

Apeliantas B. J. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-10-31 sprendimo negaliojimą grindžia absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, nurodydamas, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų (LR CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Tokio sprendimo negaliojimo pagrindo teisėjų kolegija nenustatė. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, nėra pagrindo laikyti, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų. Išsamaus faktų aprašymo ir teisės normų citatų nebuvimas nesudaro pagrindo laikyti, jog sprendimas yra be motyvų. Priimtas sprendimas atitinka LR CPK 270 str. sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo laikyti, kad yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti LR CPK 329 str. 2 d. 4 p. ir kituose šios dalies punktuose.

Apeliantas B. J. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo teisėtumą ir pagrįstumą. Skunde nurodo, jog teismo priteistas 750 Lt per mėnesį mokėtinas išlaikymo dydis neatitinka nepilnamečio K. J. poreikių, yra per didelis ir sutinka su 400 Lt dydžio per mėnesį mokėtinų periodinių išmokų priteisimu.

Teisėjų kolegija, vertindama teismo sprendimo šioje dalyje teisėtumą, atsižvelgia į tai, jog apeliantas, ginčydamas priteisto išlaikymo įsiskolinimo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydį, remiasi ne tuo, jog teismo priteistas išlaikymo dydis yra neproporcingas jo turtinei padėčiai, bet tuo, jog priteistas išlaikymo dydis viršija vaiko poreikius. Vadovaujantis LR CK 3.192 str. 2 d., išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tai reiškia, kad išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą. Dėl to jei būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymui išlaikymą priteisti objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, toks pakankamas vaikui išlaikymas ir turi būti priteisiamas. Teismų praktikoje pripažįstamas būtiniems nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti reikalingas vienos minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas yra orientacinio pobūdžio. Kadangi kiekvieno nepilnamečio vaiko poreikiai yra individualūs, tai jie ir jiems patenkinti reikalinga išlaikymo suma yra įrodinėjimo dalykas kiekvienoje konkrečioje byloje dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas, ginčydamas teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo priteisimo, nepateikė jokių vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nustatytas nepilnamečių K. J. ir M. J. (iki 2007-01-12) poreikius atitinkantis išlaikymo dydis (po 1500 Lt per mėnesį) yra pagrįstas ieškovės A. J. į bylą pateiktais paskaičiavimais, kurių atsakovas nepaneigė (T.3, b.l.59). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CK 3.3 str. įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu ir atsižvelgdama į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, nenustatė teisinio pagrindo sumažinti nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteisto išlaikymo dydį iki 400 Lt per mėnesį. Įvertinus byloje nustatytus nepilnamečio K. J. poreikius, išlaikymo prievolės proporcingą paskirstymą vaiko tėvams ir tėvų turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo B. J. priteisė kas mėnesį periodinėmis išmokomis mokamą 750 Lt dydžio išlaikymą iki K. J. pilnametystės ir pripažino ieškovės A. J. prievolę teikti tokio paties dydžio išlaikymą. Tuo pačiu pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta teisėtu ir pagrįstu teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo M. J. priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nepilnamečių vaikų išlaikymo teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl iš esmės pasikeitus tėvų turtinei padėčiai teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo gali būti peržiūrimas (LR CK 3.201 str. 1 d.).

Spręsdamas santuokoje įgyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo klausimą, pirmosios instancijos teismas ieškovės A. J. asmeninėn nuosavybėn priteisė 65/100, o atsakovo B. J. asmeninėn nuosavybėn – 35/100 šio buto dalis. Atsakovas B. J., ginčydamas teismo sprendimo šioje dalyje teisėtumą ir pagrįstumą, nurodo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo LR CK 3.123 str. nustatytų pagrindų, kurie leistų teismui nukrypti nuo santuokoje įgyto turto lygių dalių principo, o nenustatydamas naudojimosi šiuo butu tvarkos, teismas pažeidė LR CK 3.127 str. 3 d. reikalavimą dėl turto padalijimo natūra.

LR CK 3.117 str. 1 dalis įtvirtina sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, kuri galioja, nesvarbu, kokio dydžio sutuoktinių pajamos ar koks jų veiklos pobūdis. Šios prezumpcijos turi būti laikomasi visais atvejais dalijant sutuoktinių turtą, o nukrypti galima tik LR CK 3.123 str. nustatytais pagrindais (LR CK 3.117 str. 2 dalis), kuriuos turi įrodyti šalys. Pažymėtina, jog taikant LR CK 3.123 str. 1 dalies normas, neužtenka konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, tačiau reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus. Vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo motyvavo išimtinai tuo, kad su ieškove A. J. lieka gyventi šalių nepilnametis sūnus K. J., gimęs 1992-11-14. Pagal skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas šalims tenkančias dalintino buto dalis, ieškovei tenkanti dalis sudaro 166,50 m², o atsakovui – 89,66 m² buto bendro ploto. Taigi ieškovei po padalijimo tenkanti buto dalis būtų 76,84 m² didesnė nei tenkanti atsakovui. Toks nukrypimas negali būti pripažintas būtinu tenkinant realius nepilnamečio sūnaus poreikius. Kadangi dalijamo buto bendras plotas sudaro 256,16 m², o gyvenamasis plotas – 124,68 m², pripažintina, jog nagrinėjamu atveju nepilnamečio vaiko interesai būtų užtikrinti turto padalijimo atveju įgyvendinus sutuoktinių bendro turto lygių dalių principą, kadangi ieškovei tokiu atveju tenkantis buto plotas būtų pakankamas, kad užtikrintų su ja liekančio gyventi nepilnamečio sūnaus interesus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo santuokoje įgyto buto lygių dalių principo nebuvo pagrįstas realiu šalių nepilnamečio sūnaus K. J. poreikiu dėl normalių jo gyvenimo sąlygų užtikrinimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove, yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant bendrąją jungtinę nuosavybę, yra nepagrįsta.

Kolegija sprendžia, kad šalių nepilnamečio sūnaus interesai bus apsaugoti ir nenukrypstant nuo bendro turto lygių dalių principo jį dalijant. Kitos neturtinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis rėmėsi ieškovė (nesirūpinimas šeima, bloga psichologinė aplinka ir kt.), nėra savarankiškas pagrindas, savaime leidžiantis nukrypti nuo lygių dalių principo pagal LR CK 3.123 str., neįrodžius, kad tam tikri kaltojo sutuoktinio veiksmai sukėlė neigiamas turtines pasekmes kitam sutuoktiniui arba turėjo įtakos bendro turto vertės sumažėjimui. Be to, ieškovė prašymo nukrypti nuo lygių dalių principo neargumentuoja turtiniais nepilnamečio sūnaus interesais, kurie visiškai patenkinami priteisiant išlaikymą periodinėmis išmokomis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje turi būti keičiamas (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.) nustatant, jog tiek A. J., tiek B. J. asmeninėn nuosavybėn priteistinos buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalys sudaro po 1/2 dalijamo objekto.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog ginčo šalių asmeninėn nuosavybėn priteisiant konkrečias dalijamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis nebuvo įgyvendintas turto padalijimo natūra principas (LR CK 3.127 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismui padalijus ginčo butą pasikeitė bendrosios nuosavybės teisės rūšis, kadangi buvo nustatytos ginčo šalių nuosavybės teisės dalys, t.y. butas joms buvo priteistas natūra, nustatant joms tenkančių buto dalių dydį. Taigi ginčo šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas po padalijimo tapo priklausančiu joms bendrosios dalinės nuosavybės teise. Naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turto tvarkos nustatymas yra susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, o ne su turto padalijimu natūra (LR CK 3.127 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas nenustatė naudojimosi butu tvarkos ir nepriskyrė šalims konkrečių patalpų, nes konstatavo, kad dalijamas butas yra perplanuotas ir šie pakeitimai nėra įteisinti. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais dėl buto kadastrinių duomenų pasikeitimo, kurie nėra įrašyti į kadastrą. Iš UAB „IVNT“ parengtos buto, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos, kuri nėra suderinta su kompetentingomis viešojo administravimo institucijomis, matyti, jog skiriasi joje fiksuojami patalpų plotai ir bendras buto plotas, lyginant su šiuo metu užregistruotais kadastre (T.3, b.l.142-146, T.1, b.l. 11-22). Nesant tikslių dalinamo buto bendrąjį ir gyvenamąjį plotą nustatančių duomenų, nėra galimybės nustatyti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitinkančią naudojimosi buto patalpomis tvarką. Pažymėtina, jog tai neužkerta galimybės bendraturčiams nesant sutarimo dėl naudojimosi butu tvarkos ateityje kreiptis į teismą dėl šios tvarkos nustatymo (LR CK 4.75 str.).

Be to, pažymėtina ir tai, jog ieškovė A. J., galutinai suformulavusi savo ieškinio dalyką, patikslintu ieškiniu, nereiškė reikalavimo dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo ir prašė teismą dalijant santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą – butą – nustatyti ginčo šalių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsakovas B. J. priešieškinio dėl naudojimosi padalintu butu tvarkos nustatymo nereiškė. Nors teismas ir turi teisę, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK 376 str.), tačiau aktyvus teismo vaidmuo gali reikštis nagrinėjant reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, dėl nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių išlaikymo, taip pat kitus panašius materialiuosius reikalavimus, kurie nėra grynai privataus pobūdžio, bet irgi yra susiję su viešuoju interesu. Nagrinėjamu atveju apelianto B. J. nurodytas reikalavimas dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo nėra susijęs su viešojo intereso apsauga ir yra privataus pobūdžio. Apeliantas nenurodė, kuo reiškiasi viešasis interesas, dėl kurio teismas turėjo nustatyti naudojimosi padalintu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką, kaip pažeidžiami atsakovo, kaip buvusio sutuoktinio, interesai ir kokiu būdu tai veikia visuomenės interesus. Dėl to pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė LR CPK 376 str. įtvirtintų procesinių teisės normų.

Kadangi pirmosios instancijos teismas sutuoktinių prievolių – kreditorinio įsiskolinimo Gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 181 ir skolos bendrijai už komunalines prievoles – pripažinimą jų asmeninėmis prievolėmis ir konkrečios kiekvienai iš ginčo šalių įsiskolinimo sumos nustatymą siejo su atitinkamai kiekvienam iš jų priteista turto dalimi, tai pakeitus teismo sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, atitinkamai keičiamas sprendimas dalyje dėl prievolių paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ieškovei A. J. ir atsakovui B. J. atitenka po 5303,88 Lt kreditorinio įsipareigojimo bei 2730,78 Lt skolos už komunalines paslaugas Gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 181.

Apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtinais atvejais, numatytais LR CPK 327 str. Vienas iš tokių atvejų - kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Bylos esmė – tai svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, iš kurių kyla teisiniai santykiai, tai aplinkybės, reikalingos ginčo teisiniam santykiui kvalifikuoti, ir pan. Bylos esmė neatskleista, kai iš teismo sprendimo neaišku, kokius teisiškai reikšmingus faktus reikia nustatyti byloje, kai esminė faktinė ar teisinė aplinkybė apskritai nebuvo tiriama, tačiau, jeigu teismas tam tikrų aplinkybių nenustatė arba nustatė, kad tam tikrų aplinkybių nėra, tai nereiškia, jog teismas neatskleidė bylos esmės. Nagrinėjamu atveju tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, jog neigiamus procesinės teisės pažeidimų, nepatenkančių į absoliučių ar santykinai absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų sąrašą (LR CPK 329 str. 1 d.), padarinius gali dažniausiai pašalinti apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą arba pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisdamas, ir šitaip bylą tinkamai išspręsdamas iš esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad apeliacinio proceso paskirtis - remiantis byloje esančia medžiaga ir neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (LR CPK 320 str.), t.y. išsiaiškinti, ar teismas visiškai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, ar ginčo teisiniams santykiams reguliuoti tinkamai taikė materialinės teisės normas. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme apeliacinio skundo ribose, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme. LR CPK 327 str. nustato, kad tais atvejais, kai yra ginčijamas teismo sprendimo pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas gali papildomai ar pakartotinai tirti byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismui išimtinais atvejais suteikta teisė tirti ir vertinti naujus įrodymus (LR CPK 314 str.), kas patvirtina, kad apeliacinio skundo ribose faktinė bylos pusė yra peržiūrima iš naujo. Atsižvelgiant į nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nustatytus materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus netinkamai jas išaiškinant ir pritaikant, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindas. Šie pažeidimai ištaisytini pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pakeitus Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007-10-31 sprendimą, proporcingai ieškovės atmestų ieškinio reikalavimų daliai, pakeičiamos skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo ieškovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 500 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį (kadangi ieškovė buvo atleista nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo), ir 2500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso – 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, nustatydama priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, jas mažina atsižvelgdama į LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, o taip pat į tai, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė pakeitė tris advokatus, kelis kartus tikslino savo ieškinio reikalavimus, kas sąlygojo užsitęsusį bylos nagrinėjimą ir išaugusias bylinėjimosi išlaidas (LR CPK 98 str. 2 d.). Sprendžiant šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimą, iš ieškovės atsakovo naudai priteisiama 500 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą. Kadangi šalys pirmosios instancijos teismo nutartimis nuo žyminio mokesčio dalinai atleistos, kita mokesčio dalis neskirstoma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą dalyje dėl turto padalijimo, sutuoktinių prievolių pripažinimo asmeninėmis prievolėmis pakeisti.

Priteisti A. J. asmeninėn nuosavybėn 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti B. J. asmeninėn nuosavybėn 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nustatyti, kad 5303,88 Lt kreditorinio įsipareigojimo bei 2730,78 Lt skolos už komunalines paslaugas Gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 181 laikomi asmeniniais A. J. skoliniais įsipareigojimais.

Nustatyti, kad 5303,88 Lt kreditorinio įsipareigojimo bei 2730,78 Lt skolos už komunalines paslaugas Gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 181 laikomi asmeniniais B. J. skoliniais įsipareigojimais.

Iš atsakovo B. J. ieškovei A. J. priteistus 9080 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme sumažinti iki 3000 Lt. Sprendimo dalį kuria iš atsakovo B. J. valstybės naudai priteista 303,75 bylinėjimosi išlaidų, palikti nepakeistą.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. J. atsakovo B. J. naudai 500 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus ŽironasTeisėjai Dalia VišinskienėHenrichas Jaglinskis