Kauno apygardos teismo nutartis

2015-11-18 · Civilinė byla Nr. 2A-1617-259/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-18
Bylos Nr.
2A-1617-259/2015
Teisminio proceso Nr.
2-20-3-01542-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albina Rimdeikaitė, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
Ieškovas
A. A. Č., R. Č.
Atsakovas
AB DNB bankas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1617-259/2015Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01542-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.1.;2.5.8.11.1.;2.5.29.2.;3.3.1.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. A. Č. ir R. Č. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-810/2015 pagal ieškovų A. A. Č. ir R. Č. ieškinį atsakovei AB DNB bankas, trečiajam asmeniui antstolei M. L. dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ab initio, įpareigojimo atsakovą vykdyti sutartį ir baudinių delspinigių sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti vienašališkai atsakovo AB DNB bankas atliktą tarp R. Č., Anelės A. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 68 nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti Kreditavimo sutartį; panaikinti tarp R. Č., A. A. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr.68 43 punktą, reglamentuojantį Sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningą bei neteisėtą; pakeisti tarp R. Č., A. A. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr.68 39 punktą, bei sumažinti 0,05 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 proc. dydžio. Nurodė, kad 2006-02-13 tarp A. A. Č., R. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 68 (toliau – Sutartis) pagrindu ieškovams buvo suteiktas 12800,00 Lt dydžio kreditas, kuris buvo skirtas vartojimo poreikiams tenkinti – asmeninio būsto, (duomenys neskelbtini) remontui. Sutarties įvykdymas buvo užtikrintas buto (duomenys neskelbtini) įkeitimu. Ieškovai iš antstolės M. L. gavo patvarkymą dėl turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių, kuriame nurodoma, kad antstolė vykdo išieškojimą pagal atsakovo reikalavimus: išieško pagal Kredito sutartį įkeisto turto atsakovo suteiktą ieškovams kreditą. Tam, kad toks išieškojimas pas antstolę galėtų būti pradėtas, atsakovas privalėjo nutraukti su ieškovais Sutartį bei apie tai tinkamai informuoti ieškovus bei prieš tai nustatyti protingą terminą ieškovams ištaisyti Sutarties vykdymo pažeidimus. Ieškovai negavo iš atsakovo jokio įspėjimo dėl Kredito sutarties nutraukimo ir tik iš antstolės patvarkymų sužinojo, kad atsakovė nutraukė su ieškovais Sutartį vienašališkai. Ieškovų ir atsakovo sudaryta Sutartis turi būti pripažinta ir laikoma vartojimo sutartimi: 1) ieškovai yra fiziniai asmenys; 2) ieškovai ėmė iš atsakovo kreditą su tikslu susiremontuoti asmeninį būstą – butą, kuriame iki šiol su šeima gyvena, t. y. kreditas buvo paimtas asmeniniams ieškovų šeimos poreikiams tenkinti; 3) Sutartis yra parengta atsakovo – verslininko, pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengė atsakovas, nederindamas jų su ieškovais ir kurios be derybų su ieškovais taikomos sudarytoje Sutartyje. Tarp šalių pasirašytos Sutarties bendrosios dalies 43 p. buvo numatyta, kad esant Sutarties nutraukimo pagrindams, atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti Sutartį prieš 10 dienų. Ieškovai nebuvo informuoti apie atsakovo ketinimą nutraukti Sutartį ir šis faktas laikytinas Sutarties pažeidimu. Kadangi Sutartis su ieškovais buvo atsakovo nutraukta neinformavus tinkamai ieškovų, todėl ir neteisėtai, toks Sutarties vienašalis nutraukimas turi būti laikomas negaliojančiu ab initio, t. y. nuo pat jo atlikimo momento ir panaikintas, o atsakovas turi būti įpareigotas šią Sutartį vykdyti. Tarp šalių pasirašytos Sutarties Bendrosios dalies 43 p. buvo numatyta, kad tuo atveju, jeigu kredito gavėjai nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 2 savaičių nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per šį terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Atsakovas turi teisę nutraukti Sutartį net po 10 dienų, apie tai informavęs ieškovą, be to, sutartis leidžia atsakovui net neįteikti asmeniškai ieškovui pranešimo apie Sutarties nutraukimą: Sutarties 43 p. nurodoma, kad Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo atsakovo pranešimo išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai yra vartotojai, o atsakovas yra verslininkas, tokie Sutartyje nustatyti terminai negali būti pripažinti sąžiningais ieškovų atžvilgiu ir turi būti panaikinti, nes visa skolos suma turėjo būti grąžinta tik 2026-01-31. Kadangi atsakovas nesilaikė vienašališko Sutarties nutraukimo sąlygų, numatytų CK 6.217 straipsnyje, tinkamo informavimo apie Sutarties nutraukimą sąlygų, numatytų CK 6.218 straipsnyje, toks Sutarties vienašalis nutraukimas, kurį atliko atsakovas, turi būti laikomas neteisėtu, negaliojančiu ab initio, t. y. nuo pat jo atlikimo momento ir panaikintas, o atsakovas turi būti įpareigotas šią Sutartį vykdyti. Sutarties 39 p. nustatyta, kad ieškovai nuo visų nesumokėtų sumų atsakovui privalo mokėti 0,05 proc. delspinigių už kiekvieną dieną. Ši baudinė, kas metus turima mokėti suma akivaizdžiai neatitinka sutartinės civilinės atsakomybės, kaip patirtų nuostolių kompensavimo, prasmės. Tokie Sutartyje nustatyti delspinigiai yra baudiniai, todėl Sutarties Bendrosios dalies 39 p. dėl 0,05 proc. dydžio delspinigių turi būti pakeisti ir delspinigiai sumažinti iki 0,01 proc.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, 2015 m. balandžio 15 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovų atsakovės naudai po 526,66 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Dėl vienašalio Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo

Teismas, ieškovų ir atsakovo 2006-02-13 sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. 68 kvalifikavęs kaip vartojimo, atliko jos sąlygų sąžiningumo kontrolę ir nurodė, kad šiai sutarčiai taikytinos CK 6.188 straipsnio nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, teismas Kreditavimo sutarties 46.1 punkto sąlygą, kurioje Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindu nurodyta: “kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų, pripažino negaliojančia ab initio. Tuo pačiu teismas laikė, kad pripažinti negaliojančiu Kreditavimo sutarties 43 punktą nėra pagrindo, todėl šią ieškinio dalį atmetė.

Teismas, konstatavęs, kad minėta Kreditavimo sutarties 46.1 punkto sąlygą yra nesąžininga vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 str.), taikė įstatymo normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, ir nenagrinėjo teisės klausimų, susijusių su sutarties nutraukimu joje nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad kreditorius AB DnB NORD bankas 2007-07-10 raštu Nr. 30.58.17/332k įspėjo ieškovus apie skolos valdymo perdavimą ir netinkamą įsipareigojimų vykdymą bei paragino per rašte nustatytą dviejų savaičių terminą nuo šio pranešimo gavimo padengti 544,53 Lt pradelstos paskolos, 96,55 Lt nesumokėtų palūkanų, 20,46 Lt nesumokėtų delspinigių įsiskolinimą (b. l. 49). Tuo pačiu raštu ieškovai buvo įspėti, kad jiems per dvi savaites nepadengus susidariusio įsiskolinimo (negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių), Bankas vienašališkai nutrauks su kredito gavėju sudarytą kreditavimo sutartį. 2007-09-17 raštu Nr. 30.58.17/547k pakartotinai ieškovams pranešta, kad nustatytu terminu (per dešimt dienų nuo šio rašto išsiuntimo, t.y. iki 2007-09-28) nepadengus įsiskolinimo, kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2007-09-28 (b. l. 50). Teismo vertinimu, kreditorius tinkamai pranešė ieškovams apie galimą kredito sutarties nutraukimą, o ieškovų argumentus, kad apie sutarties nutraukimą jiems nebuvo žinoma, pripažino nepagrįstais. Be to teismas nurodė, jog tai, kad ieškovams buvo tinkamai pranešta apie ketinimą nutraukti Kreditavimo sutartį, patvirtina Lietuvos pašto įteikimo pažymėjimų kopija (b. l. 51), todėl ieškovai sumokėti įsiskolinimą bankui galėjo daugiau nei per du mėnesius nuo 2007-07-10 pranešimo jiems išsiuntimo dienos. Ieškovų nenaudai teismas vertino ir tą aplinkybę, kad nuo 2007-07-10 iki 2007-10-17 jie nevykdė jokių mokėjimų savo įsipareigojimams dengti (b. l. 119). Nurodė, kad po sutarties nutraukimo ieškovai vykdė dalinius mokėjimus įsipareigojimams dengti, iki šios dienos savo įsipareigojimus atsakovui yra įvykdę tik iš dalies (b. l. 119). Atsakovo viena iš verslo sričių - paskolų teikimas už palūkanas, tačiau jis negavo to, ko siekė - paskolos ir palūkanų gražinimo laiku. Todėl įmokų bankui nemokėjimą teismas pripažino esminiu Kreditavimo sutarties pažeidimu. Nurodė, kad pažeidimai, kai kredito gavėjas sutartimi nustatytais terminais negrąžina net dalies suteikto kredito bei visiškai nemoka palūkanų ir pažeidimas tęsiasi ilgą laiką, pripažintini esminiais, o ne formaliais. Be to, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju su ieškovais sudarytos Kreditavimo sutarties nutraukimas yra patikrintas ir pripažintas teisėtu įsiteisėjusia Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2009 m. birželio 23 d. nutartimi, todėl nekvestionuojamas (CPK 279 str. 4 d.). Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu nėra pagrindo.

Dėl reikalavimo pakeisti Kreditavimo sutarties Nr. 68 39 punktą ir sumažinti 0,05 delspinigius iki 0,01 procentų dydžio.

Teismas, įvertinęs tai, kad sutartis sudaryta laisva valia, kreditoriui grąžinta tik nedidelė kredito dalis, kreditavimo sutarties bendrosios dalies 63 p. numatyta, kad šios sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar papildomos tik šalims papildomai raštiškai susitarus, duomenų apie tokias derybas byloje nėra, iki kreditavimo sutarties nutraukimo delspinigių dydis nebuvo ginčijamas, sprendė, kad pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą ir sumažinti 0,05 proc. dydžio delspinigius nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtų atsakovo 2007-07-10 ir 2007-09-17 pranešimų jie nėra gavę, nėra kitų asmenų įgalioję atsiimti už juos korespondenciją ir jiems nėra suprantama, kokiais pažymėjimais teismas vadovavosi, kad apeliantai pranešimus yra gavę. Be to, teismas pernelyg formaliai, vadovaudamasis LR CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad apeliantų atliktas Sutarties pažeidimas buvo esminis, leidžiantis atsakovui Sutartį nutraukti vienašališkai. Apeliantai pažymi, kad įsiskolinimas 2007-09-17 dienai sudarė iš viso 103,39 Eur (356,97 Lt), t. y. nesumokėta kredito dalis sudarė 2,79 % visos kredito sumos, kurią atsakovas suteikė apeliantams Kredito sutartimi. Akivaizdu, kad vienašališkai nutraukti Kredito sutartį, likus išsimokėti tik 103,39 Eur, nėra proporcinga, o juo labiau, sąžininga apeliantų, kaip silpnesniosios Kredito sutarties šalies, atžvilgiu. Taip pat apeliantai pažymi, kad pagal Sutartį apeliantai kreditą grąžinti įsipareigojo iki 2026-01-31. Taigi, dar kartą pasitvirtina faktas, kad atsakovas Sutartį nutraukė nepagrįstai, sukeldamas apeliantams itin sunkias pasekmes, kas šiuo atveju akivaizdu – atsakovas yra pradėjęs visos kredito sumos išieškojimą iš apeliantų, dėl ko iš varžytynių pardavinėjamas apeliantams nuosavybės teise priklausantis turtas. Apeliantų nuomone, iš skolos likučio darytina išvada, kad apeliantai savo įsipareigojimus vykdė, kadangi priešingu atveju skolos suma nesudarytų tik 2,79 % visos kredito sumos, todėl atsakovas negali teigti, jog apeliantai tyčia siekė išvengti mokėjimų pagal Sutartį. Nurodo, kad atsakovas yra verslininkas, kuriam taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo bei profesionalumo reikalavimai, todėl negalima teigti, jog 103,39 Eur yra ta suma, kurios pradelsimas galėtų daryti žymią įtaką bankui. Šiuo atveju priešingai, atsakovas privalėjo ne imtis Sutarties nutraukimo, tačiau bendradarbiaujant siekti sudaryti palankias sąlygas apeliantams, kad tokios nedidelės sumos sumokėjimas būtų padengtas. Atsakovas, kaip savo srities profesionalas, privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti ir kooperuotis su apeliantai, tam ir tokia apimtimi, kad būtų pasiektas, jei tai objektyviai įmanoma, kredito sutarties tikslas. Apeliantų nuomone, teismas nepakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, formaliai vertino atsakovo pagal Sutartį prisiimtas pareigas, susijusias su vienašaliu sutarties nutraukimu, todėl skundžiamas sprendimas yra naikintinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB DNB bankas prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

1. Apeliantų teiginys, jog jiems nesuprantama, kokiais AB Lietuvos pašto pranešimais teismas remdamasis teigia, jog Banko 2007-07-10 ir 2007-09-17 raštai buvo įteikti apeliantams, patvirtina, kad apeliantai visiškai nesidomi byla ir nėra susipažinę su bylos medžiaga, o jiems atsiųstą Banko atsiliepimą į ieškinį bei jo priedus sąmoningai ignoravo. Atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė AB Lietuvos pašto įteikimo pranešimus, patvirtinančius, kad abu minėti Banko raštai apeliantams buvo įteikti asmeniškai, ką įrodo šiuose pranešimuose esantys apeliantų parašai. Apeliantai ne tik neteikė įrodymų, kad šiuose įteikimo pranešimuose yra ne jų parašai, bet tokios aplinkybės net neginčijo. Faktą, kad apeliantai visiškai nesidomi byla, o procesiniai dokumentai yra teikiami tik siekiant užvilkinti bylos nagrinėjimą, pagrindžia ir ta aplinkybė, kad ieškovai nedalyvavo nei viename teismo posėdyje. Be to, faktą, jog apeliantai apie Kreditavimo sutarties nutraukimą sužinojo daug anksčiau nei gavę antstolės M. L. 2014-10-10 patvarkymą, įrodo ir Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009-06-23 nutartis, kurioje nurodyta, jog Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-28 nutartis dėl buto arešto ir skolininkų įspėjimo ieškovams buvo įteikta asmeniškai 2009-05-02. Apeliantai šios aplinkybės neginčijo, t. y. neteikė atskirojo skundo dėl minėtos 2009-06-23 nutarties, taip pat šios aplinkybės neginčijo ir šioje byloje. Taigi, atsakovės nuomone, apeliantai buvo tinkamai informuoti apie susidariusią skolą Bankui bei Kreditavimo sutarties nutraukimą.

2. Nagrinėjamoje byloje esmine aplinkybe laikytina ne tai, kokią procentinę dalį kredito sudarė apeliantų skola, o tai, kad apeliantai ilgą laiką sistemingai pažeidinėjo sutartį, kas pagal susiformavusią teismų praktiką sudaro pagrindą vienašališkam kredito sutarties nutraukimui. Atsakovė nurodo, kad apeliantai iš karto po Kreditavimo sutarties sudarymo savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, dėl ko apeliantams buvo skaičiuojami delspinigiai. Kadangi tai buvo nuolatiniai pažeidimai, Bankas 2007-07-10 raštu apeliantus įspėjo apie susidariusį įsiskolinimą. Šio rašto išsiuntimo dienai skola buvo susidariusi už 71 dieną, t.y. daugiau nei už du mėnesius. Apeliantai visiškai ignoravo Banko įspėjimą ir savo prievolių apskritai nebevykdė, į Banką dėl skolos išdėstymo nesikreipė, prievolių nevykdymo priežasčių taip pat nenurodė, dėl ko Bankas, matydamas, kad apeliantai visiškai nustojo vykdyti savo prievoles, o skola susidarė už beveik 5 mėnesius, 2007-09-17 raštu dar kartą paragino apeliantus padengti susidariusį įsiskolinimą. Tačiau apeliantai ir vėl nepasinaudojo Banko nustatytu papildomu terminu, per daugiau nei du mėnesius po 2007-07-10 įspėjimo išsiuntimo net dalies skolos nepadengė, į Banką dėl skolos išdėstymo nesikreipė, prievolių nevykdymo priežasčių ir nenurodė. Šios aplinkybės įrodo ilgalaikį ir sistemingą Kreditavimo sutarties pažeidimą.

Apeliantų teiginys, jog Kreditavimo sutarties nutraukimas jiems sukėlė finansinių sunkumų ar nuostolių, nepagrįstas, nes šiam teiginiui pagrįsti apeliantai nepateikė jokių įrodymų. Kita vertus, jei Kreditavimo sutarties nutraukimas iš tiesų apeliantams sukėlė kokių nors neigiamų pasekmių, dėl tokių pasekmių atsiradimo kalti yra išimtinai patys apeliantai, nevykdydami prisiimtų įsipareigojimų bei ignoruodami Banko pranešimus. Atsakovė taip pat pažymi, kad kai vyksta skolos Banko naudai išieškojimas priverstine tvarka vykdymo procese, sutarties vykdymo atnaujinimas yra draudžiamas CPK 18 str., 279 str. 4 d. pagrindu. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartys dėl priverstinio skolos įsiteisėjimo yra įsiteisėjusios, o hipotekos skyriaus teisėjas, spręsdamas dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, siekiant apsaugoti vartotojų interesus, ex officio patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą.

3. Apeliantų argumentai dėl tariamo Banko bendradarbiavimo pareigos nesilaikymo yra nepagrįsti. Bankas tinkamai bendradarbiavo su apeliantais ir buvo sudaręs jiems sąlygas išsaugoti Kreditavimo sutartį bei išvengti išieškojimo nukreipimo į butą. Apeliantai dar iki 2007-07-10 Banko rašto išsiuntimo pažeidinėjo savo prievoles, tačiau Bankas, užuot nutraukęs sutartį, išsiuntė apeliantams įspėjimą raštu, kuriuo nustatė 14 dienų terminą Kreditavimo sutarties pažeidimams pašalinti, tačiau apeliantai į tokį įspėjimą visiškai nereagavo. Nors Bankas praėjus 14 dienų terminui galėjo iš karto nutraukti sutartį, tačiau Bankas, sudarydamas Ieškovams sąlygas padengti skolą, kitą įspėjimą išsiuntė tik 2007-09-17, t.y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams, dar kartą nustatydamas apeliantams papildomą 10 dienų terminą Kreditavimo sutarties pažeidimams pašalinti. Taigi, apeliantai turėjo daugiau nei 2 mėnesius Kreditavimo sutarties pažeidimams pašalinti, tačiau per šį laikotarpį neatliko nei vieno mokėjimo. Bankas dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik po 7 metų po Kreditavimo sutarties nutraukimo ir tik po to, kai apeliantai net metus laiko nebevykdė jokių mokėjimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl sudarytos kreditavimo sutarties sąlygų sąžiningumo kredito gavėjo atžvilgiu, kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog tarp ieškovų A. A. Č. ir R. Č. ir atsakovo AB DNB bankas 2006 m. vasario 13 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 68 (toliau nutartyje – Sutartis), kurios pagrindu ieškovams buvo suteiktas 12800 Lt kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini) remontui. Kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2026-01-31 (1 t. b. l. 10-11). Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas užtikrintas buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), įkeitimu (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 10.1 p.). Ieškovams netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, susidarė įsiskolinimas, todėl 2007 m. liepos 10 d. raštu Nr. 30.58.17/332k ieškovus atsakovas įspėjo apie skolos valdymo perdavimą ir netinkamą įsipareigojimų vykdymą bei paragino per dvi savaites nuo šio pranešimo gavimo padengti 544,53 Lt pradelstos paskolos, 96,55 Lt nesumokėtų palūkanų, 20,46 Lt nesumokėtų delspinigių įsiskolinimą (1 t. b. l. 49, 51). Tuo pačiu raštu ieškovai buvo įspėti, kad jiems per dvi savaites nepadengus susidariusio įsiskolinimo, Bankas vienašališkai nutrauks su kredito gavėju sudarytą kreditavimo sutartį. 2007-09-17 raštu Nr. 30.58.17/547k pakartotinai ieškovams buvo pranešta, kad nustatytu terminu (per dešimt dienų nuo šio rašto išsiuntimo, t.y. iki 2007-09-28) nepadengus įsiskolinimo, kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2007-09-28 (1 t. b. l. 50, 51). Kadangi įsipareigojimai įvykdyti nebuvo, Kreditavimo sutartį Bankas nutraukė 2007-09-28. Nutraukus Kreditavimo sutartį, atsakovas 2009 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo su prašymu išieškoti iš skolininkų A. A. Č. ir R. Č. 13291,91 Lt skolą bei 128 Lt žyminį mokestį iš Bankui įkeisto nekilnojamojo turto. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 balandžio 28 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino kreditoriaus prašymą ir areštavo įkeistą turtą – butą (duomenys neskelbtini), įkeistą 2006-02-14 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), įspėjo skolininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių (1 t. b. l. 52). 2009-06-17 atsakovas Hipotekos skyriui prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. įteikė pakartotinį prašymą dėl priverstinio 12991,91 Lt skolos ir 128,00 Lt žyminio mokesčio išieškojimo Kreditavimo sutarties pagrindu, kurį Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 23 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino ir nutarė už skolą parduoti iš varžytinių įkeistą butą, asmeninės nuosavybės teise priklausantį A. A. Č. (1 t. b. l. 53-54). Antstolė M. L. pradėjo priverstinį Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. birželio 23 d. nutarties vykdymą (1 t. b. l. 23-24).

Ieškovai byloje ginčijo sudarytos sutarties kai kurias sąlygas ir sutarties nutraukimo pagrįstumą, prašė pripažinti vienašališkai atsakovo AB DNB bankas atliktą tarp R. Č., A. A. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 68 nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti Kreditavimo sutartį; panaikinti tarp R. Č., A. A. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 68 43 punktą, reglamentuojantį Sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningą bei neteisėtą; pakeisti tarp R. Č., A. A. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 68 39 punktą ir sumažinti 0,05 proc. dydžio sutartinius delspinigius iki 0,01 proc. dydžio delspinigių (1 t. b.l. 1-9).

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, 2015 m. balandžio 15 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovų atsakovui iš kiekvieno po 526,66 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1 t. b. l. 156-165, 166, 167).

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą skundžia ieškovai, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog teismo sprendime paminėtų atsakovo 2007-07-10 ir 2007-09-17 pranešimų dėl netinkamo kreditavimo sutarties sąlygų vykdymo ir galimo sutarties nutraukimo jie nėra gavę, apeliantams nėra suprantama, kokiais įrodymais teismas vadovavosi darydamas išvadą, kad apeliantai pranešimus yra gavę. Be to, teismas formaliai, vadovaudamasis LR CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad kreditavimo Sutarties pažeidimas buvo esminis, leidžiantis atsakovui Sutartį nutraukti vienašališkai. Įsiskolinimas 2007-09-17 dienai sudarė iš viso 103,39 Eur (356,97 Lt), t. y. nesumokėta kredito dalis sudarė 2,79 % visos kredito sumos, kurią atsakovas suteikė apeliantams, todėl vienašališkai nutraukti Kredito sutartį, likus išsimokėti tik 103,39 Eur, nėra proporcinga. Be to, pagal Sutartį apeliantai kreditą grąžinti įsipareigojo iki 2026-01-31. Atsakovas Sutartį todėl nutraukė nepagrįstai, sukeldamas apeliantams itin sunkias pasekmes. Šiuo atveju priešingai, atsakovas privalėjo ne imtis Sutarties nutraukimo, tačiau bendradarbiaujant siekti sudaryti palankias sąlygas apeliantams, kad tokios nedidelės sumos sumokėjimas būtų padengtas. Atsakovas, kaip savo srities profesionalas, privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti ir kooperuotis su apeliantais, tam ir tokia apimtimi, kad būtų pasiektas, jei tai objektyviai įmanoma, kredito sutarties tikslas. Apeliantų nuomone, teismas nepakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, formaliai vertino atsakovo pagal Sutartį prisiimtas pareigas, susijusias su vienašaliu sutarties nutraukimu, todėl skundžiamas sprendimas yra naikintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo pagrindus ir sąlygas (LR CK 6.217 str., 6.218 str.), dėl ko šalių ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.). Ši teisėjų kolegijos išvada grindžiama žemiau nurodomais motyvais.

Dėl kreditavimo sutarties sąlygų sąžiningumo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime byloje esančią šalių sudarytą 2006 02 19 Kreditavimo sutartį vertino kaip vartojimo sutartį, kadangi kredito gavėjai buvo fiziniai asmenys, kreditas buvo suteiktas asmeninio kredito gavėjų būsto remontui, kreditą suteikė juridinis asmuo, besiverčiantis tokio verslo praktika. Kadangi byloje ieškovai ginčijo kreditavimo Sutarties 43 punktą, reglamentuojantį banko teisę Sutartį vienašališkai nutraukti Sutartį, jame nurodomų sąlygų nesąžiningumo vartotojų teisinės apsaugos prasme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai spręsdamas sudarytos Sutarties nuostatas vadovavosi LR CK 6.188 str. 1 ir 2 dalies redakcija, galiojusia 2006 02 13 Kreditavimo sutarties sudarymo metu (iki 2014 06 13 dienos, kai buvo priimtas LR 2013 12 19 Įstatymas Nr. XII-700). Todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai konstatavo, jog Kreditavimo sutarties 46.1 punktas, kuriame kaip Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindu numatyta sąlyga: “kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų”, pripažintina negaliojančia LR CK 6.188 str. 2 dalies pagrindu nuo sutarties sudarymo momento. Tačiau byloje yra nustatyta, jog 2006 02 13 Kreditavimo sutartis yra nuo 2007 09 28 dienos jau nutraukta, ji nutraukta ne minėtos Kreditavimo sutarties 46.1 punkte nurodomų sąlygų nevykdymo pagrindu, o kredito gavėjams ilgą laiką nevykdant mokėjimų pagal kredito sutartį, uždelstų mokėjimo sumų nesumokėjus per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjams įteikimo dienos ir todėl Sutartį kredito gavėjams pažeidus iš esmės (Sutarties 47.1 punktas, 48 punktas). Todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai sprendime konstatavo, jog galimas teismo sprendimas pripažinti Kreditavimo sutarties 46.1 punkto sąlygą nesąžininga ir panaikinti ją, nesukels teisinių pasekmių, nes tai nesudaro pagrindo panaikinti visą Kreditavimo Sutarties Nr.68 43 punktą, reglamentuojantį banko teisę Sutartį nutraukti vienašališkai ir kitais Sutartyje nurodomais pagrindais. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio dalį, kuria buvo prašoma panaikinti tarp R. Č., A. A. Č. ir AB DNB bankas sudarytos Kreditavimo sutarties Nr.68 43 punktą, reglamentuojantį banko teisę vienašališkai nutraukti Sutartį. Esant šioms aplinkybėms, išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinio skundo teiginiai toje dalyje, kur ginčijama teismo sprendimo dalis dėl sutarties sąlygų vertinimo, atmestini.

Dėl kreditavimo sutarties sąlygų pažeidimo ir sutarties nutraukimo pagrįstumo

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis Nr. 3K-7-297/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartis Nr. e3K-3-420-969/2015).

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad atsakovas kredito sutartį vienašališkai nutraukė vadovaudamasis 2006 02 19 kredito Sutarties bendrosios dalies 43 punkto pagrindu, kredito gavėjams iš esmės pažeidus kredito Sutarties 47.1 p., 48 p. numatytas sąlygas, kurios numatė, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi byloje esančioje Sutartyje kredito gavėjų nurodytų mokėjimų nevykdymas daugiau nei vieną mėnesį, kai uždelsto mokėjimo suma yra ne mažesnė nei dešimt procentų Sutarties specialiojoje dalyje nurodytos bendros kredito sumos ir kai uždelsta mokėjimo suma nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo pranešimo apie sutarties nevykdymą įteikimo dienos (1 t. b. l. 12-18). Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad apeliantai 2007 07 12 ir 2007 09 18 yra gavę (1 t. b. l. 51) banko 2007 07 10 (1 t. b. l. 49) ir 2007 07 17 (1 t. b. l. 50) įspėjimus apie kredito sutarties sąlygų nevykdymą, apie galimą kredito sutarties nutraukimą, paraginti per protingą terminą sumokėti susidariusią skolą ir pasiūlyta skolininkams toliau tinkamai vykdyti kredito sutarties sąlygas. Byloje esantys įspėjimai ir Lietuvos pašto įteikimo pranešimai (1 t. b. l. 49-51) neginčijamai įrodo aukščiau nurodomų faktų pagrįstumą. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, jog ieškovai iš esmės pažeidė Sutartį, ilgą laiką nevykdė prievolių pagal Sutartyje numatytas sąlygas, o nuo 2013 08 19 dienos (1 t. b. l. 119) visiškai nevykdo prisiimtų įsipareigojimų ir nemoka susidariusios skolos pagal neįvykdytą kredito sutartį, net ir esant priimtam teismo sprendimui pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūras iš įkeisto ieškovams priklausiančio nekilnojamojo turto (1 t. b. l. 23-24, b. l. 52-54). Sprendžiant dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti banką toliau vykdyti 2006 02 19 kreditavimo Sutartį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantai nesumokėjo nei vienos įmokos ir šios bylos teisminio proceso metu. O ta aplinkybė, jog Bankas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš kredito gavėjų įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi tik po 7 metų po Kreditavimo sutarties nutraukimo ir tik po to, kai apeliantai apie metus laiko nebevykdė jokių mokėjimų pagal kredito sutartį, sudaro pagrindą išvadai, jog kredito gavėjai sistemingai ir iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, jog Sutarties galimas atnaujinimas turi būti orientuotas į perspektyvą, t.y. apeliantų gebėjimą ateityje savo prievoles bankui vykdyti tinkamai ir gera valia, o šiuo konkrečiu atveju apeliantai nepateikė į bylą tam pagrįsti jokių įrodymų. Visos šios aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad ieškovai nevykdė savo prievolės kreditoriui pagal Kreditavimo sutartį ir jų pačių veiksmai, kad kreditavimo sutarties vykdymas būtų atnaujinamas ir tęsiamas buvo nepakankami. Teismas todėl teisingai sprendė, kad ieškovai iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį, jos atnaujinti nėra jokio pagrindo ir duomenų, kad ieškovai būtų patyrę didelius nuostolius dėl sutarties nutraukimo byloje nėra. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai turėjo pakankamai laiko nuo 2007-09-28 d. įvykdyti įsipareigojimus bankui, kad nebūtų pradėta priverstinė įkeisto turto pardavimo iš varžytynių procedūra.

Esant šioms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu apeliacinio skundo motyvai, jog teismas formaliai, ir neteisingai sprendė, kad kreditavimo Sutarties pažeidimas buvo esminis, jog teismas nepakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, atmetami.

Nors apeliaciniame skunde nėra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovų reikalavimai pakeisti Sutarties sąlygas, sumažinant sutartinius delspinigius nuo 0,05 proc. dydžio iki 0,01 proc. dydžio, teisėjų kolegija pasisako ir dėl ginčo šioje dalyje. Nustatyta, kad 2006 02 19 kreditavimo Sutarties šalys susitarė dėl delspinigių dydžio (1 t. b. l. 15). Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), laikytis savo sudarytų sutarčių sąlygų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad netesybų dydis yra siejamas su kreditoriaus nuostoliais, t.y. jei netesybos aiškiai per didelės ar prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str.). Esant šiam teisiniam reglamentavimui, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai skundžiamame teismo sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju skolininkų įvykdyta prievolės dalis palyginus ją su kredito suma yra labai nedidelė. Atsakovo nuostolius rodo vien faktas, kad jis, ieškovams ilgą laiką negrąžinus skolos, atsakovas negali panaudoti negrąžintų pinigų savo veikloje ir gauti pelną. Atsižvelgiant vien į tas aplinkybes, kad kredito gavėjai yra fiziniai asmenys ir kad kreditą jie gavo būsto remontui, negalima priimti sprendimo sumažinti sutartines 0,05 proc. dydžio netesybas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 326 str. 2 ir 3 dalys).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog teismui atmetus ieškinį, dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios buvo taikytos, išsprendžiama teismo sprendimu (LR CPK 150 str. 2 d.). Ieškinį Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu atmetus, nebuvo išspręsta dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų ieškovų prašymu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 10 28 nutartimi (1 t. b. l. 25, 26.). Todėl teisėjų kolegija papildo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį, išsprendžiant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.

Bylos duomenimis, atsakovas AB DNB bankas turėjo 1210 eurų išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti, kurių atlyginimą prašo priteisti iš apeliantų (t. 2, b. l. 17, 18). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Prašomų atlyginti išlaidų dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkte nurodytą dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių rekomendacijų 2 punkto nuostatas, teisėjų kolegija nenustatė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atmetus ieškovų apeliacinį skundą, atsakovui AB DNB bankas iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinas rekomenduojamo nurodomais poįstatyminiais aktais dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 928,85 eurų suma (CPK 98 str.). Kitoje dalyje Banko prašymas atmetamas.

Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 6,49 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybei lygiomis dalimis priteisiamos iš R. Č. ir A. A. Č. (CPK 92 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti AB DNB bankui (į. k. 112029270) iš A. A. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 464,42 eurus turėtų išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti AB DNB bankui (į. k. 112029270) iš R. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 464,42 eurus turėtų išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 10 28 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – antstolės M. L. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškojimo sustabdymą.

Priteisti valstybei iš A. A. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir Roberto Čikoto (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš kiekvieno po 3,24 eurų sumą turėtų išlaidų (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Teisėjai Galina BlaževičAlbina RimdeikaitėArvydas Žibas