Lietuvos Respublikos žemės įstatymas

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius Lietuvos Respublikoje. Žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai.

2 straipsnis.

Pagrindinės sąvokos

Šiame įstatyme:

žemė -

svarbiausia gamtinės aplinkos dalis, apimanti

Lietuvos Respublikos

teritorijoje esančius sausumos, vandens ir

miško plotus,

apibūdinama gamtinėmis ir ūkinėmis

charakteristikomis.

Žmogaus veikloje žemė yra nekilnojamas

turtas, pagrindinė

priemonė žemės ir miškų ūkyje ir teritorinė

bazė kitoms

ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių,

infrastruktūros

sistemos elementams išdėstyti. Žemės santykių

reguliavimo

objektas yra visa Lietuvos Respublikos teritorija,

įskaitant

racionaliam žemės naudojimui reikalingus žemės

paviršiaus, oro

erdvės sluoksnius, vidaus ir teritorinius

vandenis;

žemės sklypas

- teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas

ir pagrindinę

tikslinę žemės naudojimo paskirtį;

žemėnauda -

žemės sklypas arba bendra ūkine veikla susieti

du ir daugiau

žemės sklypų, nustatyta tvarka įteisinti naudotis

fiziniam arba

juridiniam asmeniui;

žemės valda

(žemėvalda) - privatinės arba valstybinės

nuosavybės teise

valdomas žemės sklypas arba žemėnauda;

žemės

naudmenos - žemės plotai, nuo kitų plotų

besiskiriantys

jiems būdingomis gamtinėmis savybėmis arba ūkinio

naudojimo ypatumais;

žemės ūkio

naudmenos - žemės naudmenos (ariamoji žemė,

sodai, pievos,

ganyklos), naudojamos arba tinkamos naudoti be

papildomų gerinimo

priemonių žemės ūkio produkcijai auginti;

žemės

naudotojas - neišnuomotos privačios žemės savininkas

arba fizinis ar

juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka

išnuomota ar

suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota

privati žemė;

žemės

servitutai - žemės savininko ar valstybinės žemės

naudotojo prievolė

įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems

asmenims ribotai

naudotis žemės sklypo dalimi;

valstybinis

žemės kadastras - Lietuvos valstybinio kadastro

dalis, apimanti

visumą žinių apie žemės kiekį, sudėtį, vertę,

ūkinio naudojimo

būklę ir teisinę priklausomybę;

valstybinė

žemėtvarka - visuma priemonių, skirtų Lietuvos

Respublikos žemės

fondo valstybiniam valdymui ir žemės santykių

reguliavimui,

kurios laiduoja: 1) teisines ir organizacines

sąlygas

visuomenei naudingai ir bendrai tautos gerovei

reikalingai ūkinei

veiklai naudoti žemę, su ja susijusius ūkinius

ir infrastruktūros

objektus bei kitus gamtos išteklius; 2)

valstybės ir jos

piliečių žemės nuosavybės ir naudojimo teisių

apsaugą;

žemės paėmimas

visuomenės poreikiams - įstatymų nustatyta

tvarka žemės

išpirkimas iš žemės savininkų arba valstybinės žemės

naudojimo teisės

bei valstybinės žemės nuomos sutarties

nutraukimas,

Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba apskričių

valdytojams

nustačius, jog ši žemė yra būtina visuomenės

poreikiams;

žemės ūkio

įmonė - įmonė, kurios pagrindinė veikla yra

prekinės žemės ūkio

produkcijos gamyba ir paslaugos žemės ūkiui

ir kuri šiai veiklai

naudoja žemės ūkio naudmenas;

ūkininkas -

asmuo, besiverčiantis prekine žemės ūkio

produkcijos

gamyba ir naudojantis šiai veiklai žemės ūkio

paskirties žemę.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

3 straipsnis. Žemės nuosavybė

Žemės nuosavybė - tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Įgyvendindamas savo teises, žemės savininkas neturi pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, kitų asmenų teisių ir laisvių. Visa žemė Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise priklauso tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis žemė gali priklausyti nuosavybės teise užsienio valstybėms - jų diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti. Žemė bendrosios nuosavybės teise šiame įstatyme numatytais atvejais gali priklausyti keliems piliečiams arba piliečiams ir valstybei.

4 straipsnis. Išimtinė valstybės nuosavybės teisė į tam tikrą žemę Lietuvos

Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta: 1) valstybiniams keliams ir bendrojo naudojimo geležinkeliams; 2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; 3) valstybinės reikšmės miškams; 4) valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektams. Tokių objektų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas; 5) valstybinės reikšmės vidaus vandenims; 6) teritorinės jūros kontinentiniam šelfui. Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima. Jos naudojimo sąlygas nustato įstatymai ir poįstatyminiai aktai.

5 straipsnis.

Lietuvos Respublikos žemės fondas

Visa Lietuvos

Respublikos teritorijoje esanti žemė sudaro

Lietuvos Respublikos

žemės fondą.

Lietuvos

Respublikos žemės fondas naudojamas atsižvelgiant į

visuomenės

interesus bei aplinkos apsaugos reikalavimus,

laikantis:

1) įstatymų ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų

specialiųjų žemės ir

miško naudojimo sąlygų;

2) pagrindinės

tikslinės žemės naudojimo paskirties, veiklos

apribojimų, žemės

servitutų ir teritorijos tvarkymo reikalavimų,

kuriuos nustato

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka

parengti

žemėtvarkos projektai bei kiti teritorinio planavimo

dokumentai.

Pagal

pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos

Respublikos žemės

fondą sudaro:

1) žemės ūkio

paskirties žemė;

2) miškų ūkio

paskirties žemė;

3)

konservacinės paskirties žemė;

4) kitos

paskirties žemė.

Nesuteikta

naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė sudaro

laisvos valstybinės

žemės fondą.

Žemė,

kurią užima neprivatizuoti vandenys, sudaro

valstybinio vandenų

fondo žemę.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

6 straipsnis.

Valstybinės žemės valdymo teisė

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės sprendimu valstybinės žemės

valdymo teisė

suteikiama valstybinėms institucijoms, vietos

savivaldos

institucijoms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir

regioninių parkų

administracijoms, iš valstybės biudžeto

išlaikomoms

valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms. Kitą

valstybinę žemę

apskrities teritorijoje valdo apskrities valdytojas.

Valstybinės

žemės valdytojas turi teisę neviršydamas

suteiktų įgaliojimų

naudoti žemę, laikotarpiui iki 3 metų ją

išnuomoti kitiems

fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat

priimti sprendimus

dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir

juridiniams

asmenims, jeigu įstatymuose ar teisės aktuose

nenumatyta kitaip.

Žemės naudojimo, jos nuomos arba suteikimo

naudotis

juridiniams ir fiziniams asmenims bendrą tvarką nustato

Lietuvos Respublikos

Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

7 straipsnis. Žemės savininkų teisės

Žemės savininkas turi teisę: 1) parduoti, palikti testamentu, dovanoti, įkeisti, mainyti, išnuomoti žemę arba jos dalį, leisti laikinai ja naudotis kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos; 2) užsiimti bei leisti kitiems asmenims žemės sklype užsiimti įstatymų nedraudžiama ūkine veikla; 3) nustatyti savo žemės sklype žemės servitutus; 4) įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka gavęs leidimą, pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; 5) reikalauti panaikinti arba pakeisti žemės naudojimui, žemės teritoriniam tvarkymui ar veiklai nustatytas sąlygas ir apribojimus, žemės servitutus; 6) kreiptis į teismą arba valstybinę žemės naudojimo kontrolę vykdančią instituciją dėl žemės nuosavybės teisių pažeidimo, gauti kompensaciją už jo veiklai ar turtui šiuo pažeidimu padarytus nuostolius; 7) naudoti privataus žemės sklypo teritoriją ūkinei ir kitai veiklai, nepažeisdamas nustatytos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, veiklos apribojimų ir žemės servitutų: statyti pastatus ir įrenginius, melioruoti žemę, tiesti kelius, sodinti želdinius ir mišką, rengti tvenkinius ir infrastruktūros objektus, tiesti komunikacijas; 8) naudoti savo ūkio reikalams (ne pardavimui) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį vandenį, naudingąsias iškasenas (išskyrus gintarą, naftą, dujas, kvarcinį smėlį, kurių naudojimą, pardavimą ir nuomą nustato kiti įstatymai ir norminiai aktai), laikydamasis įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų jų eksploatavimo ir apsaugos reikalavimų. Žemės savininkas savo sklype esančias naudingąsias iškasenas gali eksploatuoti ne savo ūkio reikalams tik gavęs tam leidimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 9) disponuoti savo žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis. Šios žemės savininkų teisės gali būti apribotos tik įstatymų nustatyta tvarka.

8 straipsnis.

Žemės naudotojų teisės

Privačios ir

valstybinės žemės nuomininkai ir fiziniai bei

juridiniai asmenys,

kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba

jos įgaliotos

institucijos suteikė teisę naudotis žeme, turi

teisę:

1) naudoti

žemės sklypo teritoriją savo ūkinei ir kitai

veiklai, nepažeisdami

nustatytos pagrindinės tikslinės žemės

naudojimo

paskirties, specialiųjų žemės ir miško naudojimo

sąlygų, veiklos

apribojimų, žemės servitutų bei žemės nuomos

sutartyje arba

valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose

nustatytų sąlygų;

2) naudoti

savo ūkio reikalams (ne pardavimui) žemės sklype

esančias

naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį

vandenis,

naudingąsias iškasenas (išskyrus gintarą, naftą, dujas,

kvarcinį smėlį),

jeigu žemės nuomos sutartyje arba valstybinės

žemės suteikimo

naudotis dokumentuose nėra numatyta kitaip,

laikydamiesi

įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatytų jų

eksploatavimo ir apaugos reikalavimų;

3) disponuoti

žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio

žemės sklypo

gautomis pajamomis, jei žemės nuomos sutartyje

nenumatyta kitaip.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

9 straipsnis. Žemės naudotojų pareigos

Žemės naudotojai privalo: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį; 2) laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, žemės servitutų, valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nustatytų arba žemės nuomos sutartyje numatytų kitų žemės naudojimo sąlygų; 3) racionaliai naudoti ir tausoti žemės ūkio ir rekreacines naudmenas, mišką, vandenis, leistas eksploatuoti naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos išteklius bei kraštovaizdžio savybes; 4) įgyvendinti įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose numatytas priemones žemės, miško ir vandenų apsaugai nuo užteršimo, žemės ūkio naudmenų dirvožemių apsaugai nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugai, kad neblogėtų ekologinė būklė; 5) laikytis melioracijos įrenginių ir kelių priežiūros bei eksploatavimo, miškų tvarkymo, apsaugos, naudojimo ir atkūrimo reikalavimų; 6) vykdant statybas ir eksploatuojant naudingąsias iškasenas, laikytis įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų reikalavimų, kad būtų išsaugotas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir rekultivuotos pažeistos žemės; 7) savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės naudotojų ir gyventojų interesų; 8) leisti vykdyti žemės ir jos gelmių tyrimus ir matavimus, šalims suderinus tyrimų trukmę, sklypų ribas, darbų atlikimo laiką ir nuostolių kompensaciją, nenaikinti ir nežaloti užkonservuotų gręžinių ir mokslo tikslams naudojamų įrenginių; 9) leisti statyti geodezinius, geofizinius ženklus pastatuose, statiniuose ir žemėje bei juos saugoti.

10 straipsnis.

Žemės naudojimo sąlygos ir veiklos

apribojimai

Specialiąsias

žemės ir miško naudojimo sąlygas sudaro

nustatyta tvarka

patvirtinti nuostatai ir reikalavimai:

1) žemės ir

miško naudojimo saugomose teritorijose;

2) krūmų,

pelkių, akmenynų, kitų nenaudojamų žemių,

natūralių pievų bei

ganyklų naudojimo būdo ir pertvarkymo į kitas

žemės naudmenas;

3) rekreacinių

teritorijų ir objektų, gamtos, istorijos,

archeologijos ir

kultūros objektų, jų apsaugos zonų, kitų

vertingų

kraštovaizdžio objektų, paskirų miško sklypų

eksploatavimo ir

apsaugos;

4) valstybinio

geodezinio pagrindo punktų eksploatavimo ir

apsaugos;

5) išsaugoti

požeminio vandens monitoringo stebimuosius

gręžinius,

užkonservuotus naftos gręžinius ir išžvalgytų telkinių

reperius;

6) laikytis

kitų įstatymų nustatytų žemės ir miško naudojimo

sąlygų.

Veiklos

apribojimai žemės sklypams nustatomi pagal

nustatyta tvarka

patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus.

Žemės sklypai

perleidžiami ir išnuomojami nekeičiant jiems

nustatytų žemės

naudojimo sąlygų.

Žemės

naudotojai, nesilaikantys nustatytų žemės naudojimo

sąlygų ir veiklos

apribojimų, traukiami atsakomybėn įstatymų

nustatyta tvarka ir

privalo atlyginti turto savininkams už jiems

padarytą žalą bei

kompensuoti už aplinkai ir visuomenei padarytą

žalą.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

11 straipsnis. Žemės servitutai

Žemės

servitutai nustatomi:

1) įstatymų;

2) Lietuvos

Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo

sprendimu,

atsižvelgiant į visuomenės poreikius;

3) žemės

savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų

tarpusavio

susitarimu, sudarant rašytinę sutartį. Sutartys,

kuriomis nustatyta

privačios žemės savininko prievolė leisti

naudotis jam

nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi

kitiems asmenims,

tvirtinamos notariškai.

Žemės

servitutai įrašomi į žemės sklypų naudojimo sąlygas ir

įregistruojami

valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose.

Žemės

savininkams ir kitiems naudotojams už nuostolius dėl

nustatytų servitutų

(išskyrus privačios žemės savininkams dėl

servitutų, nustatytų

pagal šio straipsnio pirmosios dalies 3

punktą) gali būti

atlyginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatyta tvarka

suinteresuotų asmenų ar valstybės lėšomis.

Privačios žemės

savininkams už nuostolius dėl žemės savininkų ir

fizinių bei

juridinių asmenų tarpusavio susitarimu nustatytų

servitutų gali būti

atlyginama šalių susitarimu suinteresuotų

asmenų lėšomis.

Šio straipsnio

pirmosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta

tvarka nustatyti

žemės servitutai kartu su žemės sklypo

nuosavybės bei

naudojimo teisės perleidimu pereina kitiems

asmenims.

Žemės

servitutai panaikinami šia tvarka:

1) nustatyti

įstatymų - įstatymu;

2) nustatyti

Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities

valdytojo sprendimais

- šių institucijų sprendimais;

3) nustatyti

žemės savininkų ir fizinių bei juridinių

asmenų tarpusavio

susitarimu - šalių susitarimu arba teismo

sprendimu.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

12 straipsnis.

Žemės teisinis registravimas

Žemės sklypai,

žemės valdos ir kitos žemėnaudos bei jų

teisinė padėtis

registruojami valstybinį žemės kadastrą

tvarkančiose

įstaigose įstatymų ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės

nustatyta tvarka.

Žemės teisinio

registravimo įrašai tikslinami:

1) pasikeitus

žemės sklypo savininkui;

2) padidėjus

arba sumažėjus žemės sklypui;

3) padalijus

žemės sklypą bendrasavininkiams arba atidalijus

bendrasavininkiams

jų bendro žemės sklypo dalį;

4) perdalijus

bendrai valdomo žemės sklypo plotą tarp

bendrasavininkių ar

kitaip pasikeitus bendrasavininkių dalims;

5) prijungus

kitą žemės sklypą;

6) išnuomojus

ar kitaip perleidus naudoti žemės sklypą ne

trumpesniam kaip 3

metų laikotarpiui;

7) pasikeitus

specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms ir

veiklos

apribojimams arba kitoms žemės kadastro

charakteristikoms.

Valstybinį

žemės kadastrą tvarkančios įstaigos gali

motyvuotai

atsisakyti registruoti žemę, jeigu teisę į ją

patvirtinantys

dokumentai neatitinka norminių aktų. Ginčai, kilę

dėl žemės

registravimo, sprendžiami teismine tvarka.

Valstybinį

žemės kadastrą tvarkančios

įstaigos išduoti

dokumentai apie žemės sklypo teisinę

registraciją yra

pagrindinė oficiali valstybinė informacija apie

žemės nuosavybės

bei žemės naudojimo teisę ir kitais dokumentais

nekeičiama.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

13 straipsnis. Žemės sandoriai

Žemės sandoriai yra fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti žemės nuosavybės, valdymo ar naudojimo teises ir su tuo susijusias prievoles. Žemės sandoriams taikomos šio įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų teisės normos. Esant įstatymų kolizijai, taikomos šio įstatymo normos.

14 straipsnis. Žemės sandorių forma

Žemės sandoriai sudaromi raštu. Privačios žemės sandoriai (išskyrus žemės nuomos ir panaudos) turi būti patvirtinti notariškai. Privaloma bet kurio žemės sandorio dalis - žemės sklypo (sandorio objekto) planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Visi žemės sandoriai per tris mėnesius užregistruojami valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose įstatymų nustatyta tvarka. Piliečiai, nustatyta tvarka neįregistravę įsigyto žemės sklypo, neturi teisės juo disponuoti.

15 straipsnis. Žemės sandorių objektas ir rūšys

Žemės sandorio objektas yra nustatyta tvarka valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje įregistruotas žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje. Įstatymų nustatyta tvarka gali būti sudaromi šie žemės sandoriai: 1) valstybinės žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn, perleidimas privačion nuosavybėn neatlygintinai, mainai į privačią žemę, nuoma, panauda, susitarimai dėl servitutų; 2) privačios žemės sklypų pirkimas ir pardavimas, dovanojimas, mainai, nuoma, panauda, įkeitimas, susitarimai dėl servitutų.

16 straipsnis. Žemės perleidimo sutarties turinys ir sąlygos

Žemės perleidimo sutartyse turi būti nurodoma: 1) sutarties šalys (vardai, pavardės, juridinio asmens pavadinimas, adresai, asmens kodai); 2) žemės sandorio objektas ir pagrindiniai žemės kadastro duomenys, apibūdinantys perleidžiamą žemės sklypą; 3) įrašai, rodantys žemės savininko valią perleisti sutartyje nurodytą žemės sklypą; 4) perleidžiamo žemės sklypo kaina (vertė); 5) parduodant žemę išsimokėtinai - mokėjimo terminai; 6) perleidžiamam žemės sklypui nustatyti žemės servitutai, žemės naudojimo sąlygos ir kiti apribojimai. Žemės perleidimo sutartyje gali būti nustatytos šios perleisto žemės sklypo valdymą ir disponavimą ribojančios sąlygos: 1) išlaikyti iki gyvos galvos (sutarties galiojimo metu negalima perleisti žemės trečiajam asmeniui); 2) nekeisti pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties iki žemės perleidėjo gyvos galvos, bet ne ilgiau kaip 10 metų; 3) neperleisti žemės trečiajam asmeniui iki žemės perleidėjo gyvos galvos, bet ne ilgiau kaip 10 metų, su žemės perleidėjo teise per šį laiką atpirkti žemę už sutartyje fiksuotą kainą. Tais atvejais, kai žemės savininkas perleidžia dalį žemės sklypo, prieš sudarant perleidimo sutartį ši dalis turi būti atidalyta iš bendro sklypo ir įregistruota kaip atskiras žemės sklypas valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje. Atidalijamas žemės sklypas formuojamas laikantis šio įstatymo 18 straipsnio reikalavimų.

17 straipsnis.

Privačios žemės nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos piliečiams priklauso žemė: 1) susigrąžinta arba gauta nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos įstatymą "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų"; 2) įsigyta iš valstybės pagal Žemės reformos įstatymą bei šį įstatymą; 3) įsigyta iš kitų piliečių įstatymų nustatyta tvarka pagal žemės perleidimo sutartis, taip pat paveldėta pagal įstatymą arba testamentą. Žemės savininkų teises saugo ir gina valstybė. Privati žemė iš savininkų gali būti paimama tik šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams (teisingai atlyginant) ir šio įstatymo 33 straipsnyje numatytais atvejais. Kartu su įsigyjama žeme piliečiams nuosavybės teise pereina žemės sklype esantys vandenys ir miškas, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, privačios žemės savininkui nuosavybės teise priklausantys melioracijos įrenginiai.

18 straipsnis.

Privačios žemės perleidimo ir padalijimo

sąlygos

Privačios

žemės sklypas gali būti perleistas kitiems

piliečiams, jeigu

jie perima savininkui nustatytas specialiąsias

žemės naudojimo

sąlygas, veiklos apribojimus ir žemės servitutus.

Jeigu

perleidžiamuose žemės sklypuose savininkas pasilieka

nuosavybe pastatus,

įrenginius ar kitą nekilnojamąjį turtą, jam

nustatomos

servituto teisės perleistuose žemės sklypuose

(privažiuoti prie

nuosavybės teise priklausančių objektų, tiekti

elektrą, vandenį,

tiesti komunikacijas ir kt.).

Privati

žemė perleidžiama abiejų šalių tarpusavio

susitarimu.

Piliečiai turi

pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta

kaina žemę, kurią

užima nuosavybės teise jiems priklausantys

pastatai ir

įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų

aptarnavimui.

Parduodant

privatine nuosavybe esančią žemę nacionaliniuose

ir regioniniuose

parkuose, pirmumą ją pirkti tomis pačiomis

sąlygomis pardavėjo

ir pirkėjo sutarta kaina turi valstybė.

Parduodant

privatinės nuosavybės žemę miestuose, miesto tipo

ir kaimo

gyvenvietėse, pirmumą ją pirkti tomis pačiomis sąlygomis

pardavėjo ir

pirkėjo sutarta kaina turi valstybė miesto ūkio,

bendroms

gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei

rekreacijai, jeigu

ši žemė pagal teritorinio planavimo dokumentus

numatyta priskirti

šioms reikmėms.

Ūkinei-komercinei veiklai žemę gali įsigyti piliečiai,

turintys įstatymo

nustatyta tvarka įregistruotą leidimą užsiimti

šia veikla.

Bankrutavusio

žemės savininko žemė parduodama ir įsigyjama

įstatymų nustatyta

tvarka rinkos kaina.

Privačios

žemės ūkio paskirties žemės ir miško sklypai gali

būti padalijami

arba atskiriamos jų dalys žemės perleidimui ar

išnuomojimui tik

suderinus su žemėtvarkos projektu arba kitu

nustatyta tvarka

patvirtintu teritorinio planavimo dokumentu.

Privačios

žemės sklypas gali būti skaidomas į du ar daugiau

sklypų, numatytų

naudoti gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei -

komercinei

statybai, tik jeigu ši statyba nustatyta teritorinio

planavimo

dokumentuose ir išlaikomas nustatytas sklypo dydis bei

užstatymo tankumas

ir pobūdis.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

19 straipsnis.

Privačios žemės paveldėjimas

Privati žemė

paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą

šiame įstatyme

ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse

nustatyta tvarka.

Paveldėtos

žemės sklypas per tris mėnesius nuo paveldėjimo

teisės liudijimo

išdavimo dienos turi būti įregistruotas

valstybinį žemės

kadastrą tvarkančioje įstaigoje. Jeigu vieną

žemės sklypą

paveldi keli asmenys, šis žemės sklypas

registruojamas visų

priėmusių palikimą asmenų vardu, nurodant jų

dalis bendrojoje

nuosavybėje.

Jeigu žemę

paveldi ne Lietuvos Respublikos pilietis, o kiti

Lietuvos

Respublikos ar užsienio valstybių fiziniai bei

juridiniai asmenys,

jie įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą

pardavus paveldėtą

žemės sklypą. Šis žemės sklypas Lietuvos

Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio prašymu

parduodamas jo

nurodytam pirkėjui - Lietuvos Respublikos

piliečiui arba

aukcione. Šį žemės sklypą parduoda rajono (miesto)

savivaldybė

įpėdinio prašymu jo nurodytam pirkėjui Lietuvos

Respublikos

piliečiui arba aukcione. Išduodamame paveldėjimo

teisės liudijime

nurodoma pinigų suma, gauta pardavus žemę ir

atskaičius pardavimo

arba aukciono organizavimo išlaidas.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

20 straipsnis. Privačios žemės įkeitimas

Privati žemė įkeičiama įstatymų nustatyta tvarka. Įkeičiant dalį žemės, ji turi būti įregistruota valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje kaip atskiras žemės sklypas. Žemės sklypo įkeitimo sutartys sudaromos raštu, tvirtinamos notariškai ir per tris mėnesius nuo jų patvirtinimo dienos užregistruojamos valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose. Įkeista žeme disponuoja žemės savininkas. Įkaito turėtojui žemė nuosavybėn neperduodama. Dalijant įkeistą žemės sklypą asmenims, valdantiems ją bendrosios nuosavybės teise, ar atsidalijant ją iš bendro žemės sklypo, kiekvienai daliai tenka įsipareigojimai pagal įkeitimo sutartį proporcingai sklypo vertei, jeigu bendrasavininkiai nesusitaria kitaip. Įkeisti žemės sklypai gali būti sujungiami į vieną, kreditoriams susitarus dėl reikalavimų pagal įkeitimo sutartį tenkinimo eilės. Sujungus du ar kelis žemės sklypus, kai įkeistas buvo tik vienas iš jų, po sujungimo įregistravimo įkeitimas apima visą žemę. Įkeista žemė gali būti perleista tik sutikus piliečiui, kuriam ši žemė perleidžiama. Šiuo atveju pilietis perima visus buvusio žemės savininko įsipareigojimus pagal įkeitimo sutartis. Įkeistos žemės savininkui neįvykdžius skolinio įsipareigojimo sutartyje nustatytu terminu ir gavus įstaigos, kuriai įkeista žemė, įspėjimą, kad negrąžinus skolos įkeista žemės bus parduota iš varžytinių, ši žemė negali būti perleidžiama kitiems asmenims, taip pat įkeičiama, išnuomojama ar apsunkinama kitokiu žemės disponavimo ir naudojimo teisių suvaržymu.

21 straipsnis.

Valstybinės nuosavybės žemė Lietuvos valstybei priklauso: šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyta žemė, valstybei dovanota ir valstybės paveldėta žemė, kita žemė, įstatymų nustatyta tvarka paimta, išpirkta ar kitokiu būdu įgyta valstybės nuosavybėn. Žemę, grąžintiną pagal įstatymą "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", iki jos sugrąžinimo natūra privačion nuosavybėn valstybė gali išnuomoti Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybine žeme gali naudotis fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos suteikia šią žemę naudotis arba išnuomoja. Šių institucijų sprendimai dėl žemės suteikimo naudotis priimami arba valstybinės žemės nuomos sutartys sudaromos atsižvelgiant į teritorinio planavimo dokumentuose numatomą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, turimos žemės kiekį ir pateiktą žemės poreikio bei ūkinės veiklos pagrindimą.

22 straipsnis. Valstybinės žemės suteikimas naudotis ir nuomojimas

Valstybinė žemė suteikiama neterminuotai arba terminuotai naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant valstybinės žemės nuomos sutarčių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinės žemės suteikimo naudotis Krašto apsaugos ministerijos nustatytiems objektams tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

23 straipsnis.

Institucijos, turinčios teisę suteikti

naudotis ir nuomoti valstybinę žemę

Teisę naudotis

valstybine žeme suteikia:

1) Lietuvos

Respublikos Vyriausybė;

2) apskrities

valdytojas;

3) valstybinės

žemės valdytojai.

Apskrities

valdytojas ar kiti valstybinės žemės valdytojai

suteikia teisę

naudotis žemės sklypais, kurių dydis ir suteikimo

atvejai yra

nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

24 straipsnis. Valstybinės žemės perleidimas privatinėn nuosavybėn

Valstybinę

žemę parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn

perleidžia

apskričių valdytojai įstatymų ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės

nustatyta tvarka.

Sudarant valstybinės

žemės sklypų pirkimo-pardavimo, nuomos

ir panaudos

sutartis, valstybei atstovauja apskrities valdytojas

arba jo

įgaliotas apskrities valdytojo administracijos

žemėtvarkos ir

geodezijos tarnybos vadovas.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

25 straipsnis. Bendrosios žemės nuosavybės sąvoka ir rūšys

Žemės sklypas gali priklausyti bendrosios nuosavybės teise dviems ar keliems Lietuvos Respublikos piliečiams arba valstybei ir vienam ar keliems piliečiams. Galima žemės sklypo bendroji nuosavybė su nustatytomis dalimis - dalinė nuosavybė, o be nustatytų dalių - jungtinė nuosavybė. Bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos žemės sklypas įregistruojamas valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose, nurodant bendrasavininkius, bendro žemės sklypo buvimo vietą ir kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią šio žemės sklypo ploto ir vertės dalį, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas - nurodant bendrasavininkius, bendro žemės sklypo buvimo vietą bei jo bendrą plotą ir vertę. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymo nenustatyta kitaip.

26 straipsnis. Žemės įsigijimas ir valdymas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai bendrasavininkiai yra piliečiai

Žemė bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai bendrasavininkiai yra du ar keli piliečiai, įgyjama arba įsigyta žemė sujungiama ir valdoma šiame įstatyme ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka. Perkant žemę bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendrasavininkių dalys nustatomos jų tarpusavio susitarimu ir įrašomos žemės pirkimo ir pardavimo sutartyje nurodant dalių dydį bei vertę. Privačios žemės sklypų savininkams susitarus, du ar keli žemės sklypai gali būti sujungti į vieną žemės sklypą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Žemės sklypai sujungiami sudarant rašytinę sutartį, kuri patvirtinama notariškai ir per tris mėnesius užregistruojama valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose.

27 straipsnis.

Žemės įsigijimas ir valdymas bendrosios

dalinės nuosavybės teise, kai

bendrasavininkiai yra valstybė ir vienas

ar keli piliečiai

Žemė

bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai

bendrasavininkiai

yra valstybė ir vienas ar keli piliečiai,

įsigyjama ir

valdoma šiame įstatyme ir Lietuvos Respublikos

civiliniame kodekse

nustatyta tvarka.

Bendra

dalinė valstybės ir piliečių žemės nuosavybė

atsiranda

piliečiams įsigijus iš valstybės namų valdos žemės

sklypo dalį. Tokį

žemės sklypą valdant, juo naudojantis ir

disponuojant,

susitarimas tarp valstybės ir kitų bendrasavininkių

reikalingas tik šio

įstatymo 29 straipsnyje nurodytais atvejais

arba kai

bendrai valdomas sklypas perdalijamas tarp

bendrasavininkių,

arba kai pakeičiami jų naudojamos žemės plotai

ir naudojimo

sąlygos. Šiais atvejais valstybei atstovauja

apskrities

valdytojas arba jo įgaliotas administracijos atstovas.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

28 straipsnis. Žemės įsigijimas ir valdymas bendrosios jungtinės nuosavybės teise

Žemė bendrosios jungtinės nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Ji įsigyjama ir valdoma šiame įstatyme, Lietuvos Respublikos civiliniame bei Santuokos ir šeimos kodeksuose nustatyta tvarka.

29 straipsnis. Žemės valdymo bendrosios dalinės nuosavybės teise nutraukimas ir žemės atidalijimas iš bendro žemės sklypo

Žemės sklypo, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendrasavininkiai turi teisę tarpusavio susitarimu nutraukti žemės valdymą bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kiekvienas iš bendrasavininkių - reikalauti atidalyti savo dalį. Žemės sklypas, valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali būti padalytas tarp bendrasavininkių arba atidalytos žemės ploto dalys - vienam ar keliems bendrasavininkiams natūra, laikantis šio įstatymo 18 straipsnio reikalavimų. Žemės sklypo, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise, padalijimas ir bendrasavininkio žemės ploto dalies atidalijimas iš bendro žemės sklypo įforminamas rašytine sutartimi, kuri patvirtinama notariškai ir per tris mėnesius užregistruojama valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje. Atidalijant žemės sklypą natūra, prie sutarties turi būti pridedamas atidalyto žemės sklypo planas. Ginčai tarp bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių dėl žemės sklypo padalijimo ar atidalijimo sprendžiami teismine tvarka.

30 straipsnis.

Valstybės kompetencija reguliuojant

žemės santykius

Lietuvos

Respublikos Seimas:

leidžia ir

tikslina įstatymus dėl žemės santykių

reguliavimo.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė:

1) įstatymų

nustatyta tvarka leidžia ir tikslina norminius

aktus žemės

nuosavybės, valdymo, naudojimo ir kitais žemės

santykių reguliavimo

klausimais;

2) rengia

ir įgyvendina žemės naudojimo, teritorijų

optimizavimo ir

žemės gerinimo programas;

3) rengia ir

tvirtina Lietuvos Respublikos teritorijos

tvarkymo generalinį

planą, tvirtina kitus valstybinės reikšmės

teritorinio

planavimo dokumentus;

4) planuoja

ir finansuoja valstybinius žemėtvarkos,

miškotvarkos ir

žemės kadastro darbus;

5) nustato

specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas;

6) sprendžia

žemės paėmimo ir suteikimo, pagrindinės

tikslinės žemės naudojimo

paskirties keitimo bei kitus žemės

fondo valdymo

klausimus, jeigu jie nėra priskirti apskrities

valdytojo ( o kai

žemė suteikiama naudotis - vietos savivldos

institucijų)

kompetencijai;

7) nustato

veiklos apribojimus ir žemės naudojimo sąlygas

suteikiamuose

naudotis žemės plotuose.

Žemės ūkio

ministerija arba specialiai Lietuvos Respublikos

Vyriausybės

įgaliota institucija valstybiniam žemės fondui

valdyti:

1) vadovauja

įstaigoms ir įmonėms, vykdančioms valstybinio

žemės kadastro ir

valstybinės žemėtvarkos darbus;

2) rengia

medžiagą Lietuvos Respublikos Vyriausybei žemės

paėmimo ir

suteikimo visuomenės reikmėms, pagrindinės žemės

naudojimo

tikslinės paskirties keitimo, kitiems žemėtvarkos

klausimams spręsti;

3) organizuoja

valstybinę žemės naudojimo kontrolę.

Apskrities

valdytojas apskrities teritorijoje:

1) įgyvendina

valstybės politiką teritorijos planavimo,

žemės naudojimo ir

apsaugos srityse;

2) parduoda ar

kitaip perleidžia privatinėn nuosavybėn ir

išnuomoja valstybinę

žemę;

3) suteikia

naudotis arba išnuomoja valstybinę žemę,

išskyrus žemę,

kuri perduota valdyti vietos savivaldos

institucijoms;

4) organizuoja

valstybinio žemės kadastro darbus, atlieka

žemės teisinį

registravimą;

5)

sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams,

pagrindinės

tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo

klausimus, jeigu

paimamas žemės plotas ne didesnis kaip 1 ha

miestuose ir 10 ha

kaimo vietovėje;

6) įgyvendina

žemės reformą;

7) vykdo žemės

naudojimo valstybinę kontrolę;

8) tvirtina ir

įgyvendina žemėtvarkos schemas ir projektus

bei kitus

teritorinio planavimo dokumentus, numatančius žemėnaudų

ir žemės valdų

(žemėvaldų) ribų bei pagrindinės tikslinės žemės

naudojimo paskirties

keitimą ir veiklos apribojimus;

9) Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustato

žemės servitutus ir

veiklos apribojimus;

10) atlieka

kitų įstatymų nustatytas funkcijas dėl žemės

fondo valstybinio

valdymo ir žemės naudojimo reguliavimo.

Vietos

savivaldos institucijos savivaldybės teritorijoje:

1) tvirtina

savivaldybės teritorijos plėtojimo generalinį

planą ir jo

pakeitimus, miestų ir miestelių plėtimo ir kūrimo

generalines schemas;

2) tvirtina ir

įgyvendina savivaldybės teritorijai arba jos

daliai rengiamus

detalius planus;

3) pagal

suteiktus įgaliojimus tvarko ir naudoja joms

suteiktą valdyti

žemę, kurios plotas negali būti mažesnis negu

yra reikalingas

vietos savivaldos institucijų kompetencijai

įgyvendinti;

4) pagal miestų

detalius planus teikia apskrities valdytojui

pasiūlymus dėl

naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir

ilgalaikės nuomos fiziniams

ir juridiniams asmenims kitai

paskirčiai;

5) atlieka

kitas įstatymų joms nustatytas funkcijas žemės

naudojimo ir

apsaugos srityje.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

31 straipsnis.

Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo

paskirties nustatymo ir keitimo tvarka

Žemės

naudotojai, norintys ją naudoti kitai paskirčiai, negu

buvo nustatyta žemę

įgyjant arba išsinuomojant bei suteikiant

naudotis, privalo

gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba

apskrities valdytojo

leidimą.

Pagrindinę

tikslinę žemės naudojimo paskirtį nustato

teritorinio

planavimo dokumentai: savivaldybių teritorijų

tvarkymo planai,

miestų ir gyvenviečių generaliniai bei detalieji

planai, specialios

paskirties teritorijų planai, žemėtvarkos ir

miškotvarkos

projektai.

Pagrindinė

tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma arba

keičiama pagal

teritorinio planavimo dokumentus. Sprendimą dėl

žemės sklypo pagrindinės

tikslinės paskirties nustatymo arba

keitimo priima:

1) apskrities

valdytojas - kai žemės plotas ne didesnis

kaip 1 ha

miestuose bei 10 ha kaimo

vietovėje, jeigu

šiuos žemės sklypus suteikti Lietuvos

Respublikos Vyriausybės

nustatytais atvejais nėra priskirta

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės kompetencijai, taip pat ir kai

didesni žemės

plotai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka suderinusi su

suinteresuotomis ministerijomis;

2) Lietuvos

Respublikos Vyriausybė - kitais atvejais ir

Žemės ūkio

ministerijos teikimu.

Kai keičiama

žemės naudojimo paskirtis, sprendime Lietuvos

Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka nurodomos pagrindinės

tikslinės žemės

naudojimo paskirties pakeitimo sąlygos ir dėl šio

pakeitimo

susidariusių žemės ūkio gamybos ir miškų ūkio nuostolių

kompensavimas.

Sprendimas dėl miško žemės sklypo tikslinės

paskirties

pakeitimo priimamas tik suderinus su Žemės ūkio

ministerija,

Miškų ūkio ministerija ir Aplinkos apsaugos

ministerija.

Vadovaujantis

priimtu sprendimu, patikslinami valstybinio

žemės kadastro

duomenų registro įrašai bei kiti valstybinio žemės

kadastro duomenys.

Pagrindinė

žemės naudojimo tikslinė paskirtis draustinių,

nacionalinių ir

regioninių parkų teritorijose keičiama tik pagal

patvirtintus

saugomų teritorijų tvarkymo projektus arba gavus

Aplinkos apsaugos

ministerijos leidimą.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

32 straipsnis.

Žemės paėmimas visuomenės poreikiams

Žemė

visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų

gali būti paimama

arba tam tikslui valstybinės žemės naudojimo

teisė bei

valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą

nutraukiama tik

išimties atvejais Lietuvos Respublikos

Vyriausybės arba

apskrities valdytojo sprendimu pagal savivaldos

institucijos,

ministerijos ar kitos valdymo institucijos prašymą,

kai ši žemė

reikalinga:

1) krašto

apsaugai;

2)

valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams;

3)

valstybiniams geležinkeliams, valstybiniams keliams ir

magistraliniams

vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms

tiesti;

4) svarbioms

valstybinės reikšmės statyboms, miestų,

miestelių ir kaimų

infrastruktūrai plėsti, bendroms gyventojų

reikmėms,

visuomeninei statybai bei rekreacijai;

5)

naudingosioms iškasenoms, išžvalgytoms valstybės lėšomis,

eksploatuoti;

6) valstybinių

geodezinių, gravimetrinių ir astronominių

tinklų punktams

įtvirtinti;

7) gamtos,

archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų

apsaugos reikalams;

8) vietos

savivaldybių poreikiams ir bendram (viešam)

naudojimui, jeigu

tai numatyta nustatyta tvarka patvirtintuose

miestų, miestelių

ir kaimų detaliuose planuose arba žemėtvarkos

projektuose.

Institucijos

sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams

skelbiamas

vietinėje spaudoje du kartus su 15 dienų pertrauka.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo

sprendimą dėl

žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams

suinteresuotieji

asmenys gali skųsti teismui per vieną mėnesį po

jo antrojo

paskelbimo spaudoje.

Savivaldos

institucijų, ministerijų ar kitų valdymo

institucijų prašymų

paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo

ir nagrinėjimo

tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Paimant

privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės

savininkui

atlyginama reali žemės sklypo vertė pinigais arba

suteikiamas

lygiavertis žemės sklypas toje pat vietovėje, taip

pat atlyginami

kiti nuostoliai, atsiradę dėl žemės sklypo

paėmimo, įstatymų

ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka.

Paimant

visuomenės poreikiams suteiktą naudotis ar išnuomotą

valstybinę žemę,

žemės naudojimo teisė ar žemės nuomos sutartis

nutraukiama prieš

terminą ir dėl to atsiradę nuostoliai žemės

nuomininkams bei

kitiems naudotojams atlyginami įstatymų ir

Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nuostolius,

atsiradusius dėl žemės paėmimo visuomenės

poreikiams,

privačios žemės savininkams bei kitiems teisėtiems

privačios ir

valstybinės žemės naudotojams atlygina

suinteresuotas

žemės paėmimu asmuo tarpusavio sutartyje

nustatytomis

sąlygomis ir terminais.

Ginčus dėl

atlyginimo būdo ir dydžio sprendžia teismas.

Po to, kai

yra priimtas sprendimas paimti privačią žemę

visuomenės

poreikiams, žemės savininkas neturi teisės jos įkeisti

ar kitaip

apsunkinti. Žemės nuosavybės teisė pereina valstybei,

kai ji ar

suinteresuotas žemės paėmimu asmuo visiškai atsiskaito

su žemės savininku.

Jeigu žemė ar

jos dalis, paimta visuomenės poreikiams,

nepanaudojama

sprendime nurodytam tikslui ir yra perleidžiama

privačion

nuosavybėn, pirmumo teisę ją išpirkti turi buvęs žemės

savininkas, iš

kurio žemė buvo paimta visuomenės poreikiams. Ši

nuostata netaikoma

asmenims, kuriems bus kompensuota lygiaverčiu

žemės sklypu.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

33 straipsnis. Žemės paėmimas į laisvos valstybinės žemės fondą

Iš žemės savininkų žemė paimama į laisvos valstybinės žemės fondą, kai: 1) jie savo noru atsisako nuosavybės teisės valstybės naudai; 2) žemės savininkas miršta ir nėra nei testamentinių, nei įstatyminių įpėdinių; 3) žemės nuosavybės teisė nutraukiama, teismo sprendimu žemę perdavus valstybei. Iš valstybinės žemės naudotojų ir kitų asmenų, sudariusių valstybinės žemės nuomos sutartis, žemė paimama į laisvos valstybinės žemės fondą: 1) kai savo noru atsisako naudotis jiems suteikta naudotis arba išnuomota žeme; 2) kai pasibaigia terminas, kuriam buvo suteikta naudotis arba išnuomota žemė, ir žemės nuomos sutartis nepratęsiama; 3) kai įstatymų nustatyta tvarka žemės nuomos sutartis arba žemės naudojimo teisė nutraukiama prieš terminą. Žemė paimama į laisvos valstybinės žemės fondą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

34 straipsnis. Žemės nuosavybės ir naudojimo teisių apsauga

Valstybė gina žemės nuosavybės ir naudojimo teises, taip pat Lietuvos Respublikos gyventojų, kuriems gali turėti įtakos žemės naudotojų veikla, interesus. Asmenims, pažeidusiems vietovėje nustatytas žemėnaudų ribas arba dėl savo ūkinės veiklos naudojamoje žemėje pažeidusiems kitų privačios žemės savininkų, valstybės ir gyventojų teisėtus interesus bei aplinkos apsaugos reikalavimus, taikomos įstatymų nustatytos sankcijos. Valstybinės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, dėl kurių kaltės žemės savininkai negalėjo naudotis žeme, ją valdyti ir ja disponuoti, o žemės naudotojai negalėjo tinkamai naudoti žemės, privalo atlyginti dėl to susidariusius nuostolius žemės savininkams arba žemės naudotojams. Fiziniai ir juridiniai asmenys, dėl kurių veiklos jų naudojamoje žemėje buvo pažeisti kitų žemės naudotojų ar gyventojų interesai ir aplinkos apsaugos reikalavimai, privalo atlyginti dėl šių pažeidimų padarytą žalą. V.

35 straipsnis.

Žemės ūkio paskirties žemė ir jos

teritorijos tvarkymas

Žemės ūkio

paskirties žemę sudaro žemės ūkio įmonių bei

ūkininkų ūkių

funkcionavimui ir kiti žemės ūkio veiklai plėtoti

naudojami arba

skirti naudotis žemės sklypai, tarp jų žemės ūkio

naudmenos, žemė,

užimta gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų,

kiemai, keliai,

žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis, ir

kitos šiuose

sklypuose įsiterpusios žemės naudmenos.

Žemės ūkio

paskirties žemės teritorija, atsižvelgiant į

žemės savininkų,

naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma

pagal parengtus ir

apskrities valdytojo patvirtintus

žemėtvarkos

projektus: tikslinamos esamų žemėnaudų ribos;

formuojamos naujos

žemėnaudos; statomos ūkininkų sodybos ir

ūkinės reikšmės

gamybiniai pastatai, tiesiami keliai su tvirta

danga; įrengiami

tvenkiniai; sodinamas miškas; paverčiami žemės

ūkio naudmenomis

miškai, pelkės ir krūmai.

Į žemės

ūkio paskirties žemėnaudas įsiterpusių miškų

priskyrimo miškų

ūkio paskirties žemei ir šių miškų naudojimo

tvarką nustato

Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Po

kompleksinių žemės reformos žemėtvarkos projektų

patvirtinimo

maksimalų žemės ūkio paskirties žemės plotą,

piliečių įsigyjamą

privatinėn nuosavybėn ūkininko ūkiui plėsti

arba naujam ūkininko

ūkiui steigti, arba (kai piliečiai yra žemės

ūkio įmonių nariai)

bendrai žemės ūkio veiklai (kai įsigyta žemė

bus išnuomojama

šioms žemės ūkio įmonėms), nustato apskrities

valdytojas pagal

nustatyta tvarka parengtą žemėtvarkos

projektą arba administracinės

teritorijos žemėtvarkos schemą.

Žemės ūkio

paskirties žemės, išsinuomojamos ne trumpesniam

kaip 3 metų

laikotarpiui ūkininko ūkiui plėsti arba žemės ūkio

įmonei, maksimalus

plotas neribojamas, jeigu išsinuomojamų žemės

sklypų ribos ir jų

teritorijos tvarkymas suderintas su apskrities

valdtytojo

patvirtintu žemėtvarkos projektu.

Žemės ūkio

paskirties žemės, įsigyjamos arba išsinuomojamos

kitai žemės ūkio

veiklai, maksimalų plotą nustato Lietuvos

Respublikos

Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

36 straipsnis. Žemės ūkio įmonių naudojama žemės ūkio paskirties žemė

Valstybinės ir valstybinės akcinės žemės ūkio įmonės naudoja išsinuomotą valstybinę arba privačią žemę. Kitos žemės ūkio įmonės naudoja išsinuomotą privačią žemę, joms suteiktą įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatyta tvarka, ir išnuomotą valstybės reikmėms išperkamą žemę, taip pat išnuomotą laisvą valstybinio žemės fondo žemę. Žemės ūkio įmonių žemėnaudos tvarkomos ir žemė naudojama pagal žemėtvarkos projektus.

37 straipsnis.

Ūkininko ūkio žemė

Ūkininko

ūkio žemei priskiriamos įsigytos privatinėn

nuosavybėn arba

išsinuomotos daugiau kaip 3 metams žemėnaudos,

Žemės ūkio

ministerijos nustatyta tvarka įregistruotos

apskrities valdytojo

administracijoje kaip ūkininko ūkis.

Ūkininko ūkis

registruojamas pagal suinteresuoto asmens ir

valstybinį žemės

kadastrą tvarkančios įstaigos pateiktą

informaciją tokiomis

sąlygomis:

1) jeigu

asmuo, kurio vardu registruojamas ūkis, yra Žemės

ūkio ministerijos

nustatyta tvarka pripažintas pasirengusiu

ūkininkauti.

Pasirengimo ūkininkauti reikalavimas netaikomas

asmeniui, kuris

paveldi ūkininko ūkio žemę, taip pat ūkininko

sutuoktiniui ir

vaikams, kuriems perleidžiama ūkininko ūkio žemė;

2) jeigu

žemėnaudoje (išskyrus išnuomotą kitiems asmenims

žemę) yra ne

mažiau kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų arba, kai jos

naudotojas

specializavosi auginti prekinę augalininkystės

produkciją, - ne

mažiau kaip 0,3 ha žemės ūkio naudmenų;

3) jeigu asmuo,

kurio vardu registruojamas ūkininko ūkis:

gyvena arba

kuriasi ūkininko ūkio sodyboje;

gyvena ne toje

vietovėje, kur yra ūkininko ūkis, tačiau turi

galimybę

savarankiškai organizuoti žemės ūkio darbus.

Ūkininko ūkio

žemę gali sudaryti šeimos narių - sutuoktinių,

tėvų (įtėvių) ir

vaikų (įvaikių), taip pat kartu gyvenančių

brolių arba seserų

- privati žemė, sujungta valdyti bendrosios

nuosavybės teise

arba perduota naudotis vienam iš šių asmenų.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

38 straipsnis. Kita žemės ūkio paskirties žemė

Žemės ūkio paskirties žemė, nustatyta tvarka nepriskirta ūkininko ūkiui arba neišnuomota žemės ūkio įmonėms, laikoma kita žemės ūkio paskirties žeme. Jos naudotojai gali būti: 1) asmenys, naudojantys žemės ūkio produkcijos gamybai įsigytus privatinėn nuosavybėn arba išsinuomotus privačius žemės ūkio paskirties žemės sklypus; 2) asmenys, kuriems valstybinė žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, tarnybinėms žemės daloms, sodininkystei ir daržininkystei; 3) mokslo ir mokymo įstaigos, miškų urėdijos, kitos šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytos įstaigos ir organizacijos, kurios joms suteiktus valstybinės žemės sklypus naudoja žemės ūkio produkcijos gamybai; 4) kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, išsinuomoję žemę iš laisvos valstybinės žemės fondo žemės ūkio produkcijos gamybai.

39 straipsnis.

Žemės ūkio paskirties žemės apsauga

Valstybinės

žemės plotai, kuriuose yra žemės ūkio naudmenos

arba kitos žemės

naudmenos, pagal savo dirvožemių savybes

tinkamos paversti

žemės ūkio naudmenomis, parduodami, suteikiami

naudotis arba

išnuomojami pirmiausia žemės ūkio veiklai.

Naudojant

privačią ir valstybinę žemės ūkio paskirties žemę,

žemės ūkio

naudmenos turi būti saugomos nuo dirvožemių alinimo,

vėjo ir vandens

erozijos, apaugimo krūmais ir mišku, supelkėjimo

ar kitokio ūkinių

savybių pablogėjimo. Vykdant statybas ar

eksploatuojant

gamtos išteklius, derlingasis dirvožemio sluoksnis

neturi būti

sunaikintas, bet panaudotas žemės ūkio naudmenoms

gerinti, o pažeistos

žemės turi būti rekultivuotos.

Žemės ūkio

paskirties žemė gali būti perleidžiama arba

suteikiama naudotis

kitai paskirčiai tik pagal nustatyta tvarka

parengtus

teritorinio planavimo dokumentus ir žemėtvarkos (žemės

skyrimo)

projektus, įvertinus žemės perleidimo (suteikimo)

tikslingumą,

žemės ūkio gamybos nuostolius ir fizinių bei

juridinių asmenų

galimus nuostolius dėl žemės naudojimo

pagrindinės

tikslinės paskirties pakeitimo bei numačius šių

nuostolių

kompensaciją.

Lėšos, gautos

už žemės ūkio paskirties žemės pagrindinės

tikslinės

paskirties pakeitimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nustatyta tvarka naudojamos

kitų žemės ūkio paskirties naudmenų

pavertimo žemės

ūkio naudmenomis, žemės ūkio naudmenų vertės

padidinimo ir jų

dirvožemio savybių gerinimo darbams finansuoti

bei kompensacijai už

valstybės išperkamą žemę ir mišką mokėti.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

VI.

40 straipsnis. Miškų ūkio paskirties žemė

Miškų ūkio paskirties žemę sudaro: 1) mišku apaugusi žemė, išskyrus rezervatų miškus; 2) kita miško žemė: neatžėlusios biržės, degimai, retmės, laukymės, dykynės, kvartalų ir priešgaisrinės linijos, proskiebiai; 3) žemė, kurią užima miško keliai, medienos sandėliai ir kiti miškų ūkio poreikiams naudojami pastatai bei įrenginiai; 4) žemė, skirta miškui įveisti; 5) žvėrių pašarų aikštelės, miškuose įsiterpusios kitos žemės naudmenos. Miškų ūkio paskirties žemėje miškų atkūrimą ir apsaugą reguliuoja Miškų įstatymas. Lėšos, gautos miško žemės pagrindinei tikslinei paskirčiai pakeisti, naudojamos miškams įveisti, jiems atkurti, prižiūrėti ir saugoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Miškų ūkio paskirties žemėje esančios žemės ūkio naudmenos, kol nėra naudojamos pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, turi būti naudojamos žemės ūkio produkcijos gamybai.

41 straipsnis.

Miškų ūkio paskirties žemės savininkai

ir naudotojai

Miškų ūkio

paskirties žemės savininkai yra piliečiai,

susigrąžinę

privatinėn nuosavybėn buvusį mišką arba mišku

apaugusią žemę,

taip pat žemės reformos metu gavę neatlygintinai

arba pirkę miško.

Maksimalų vienam asmeniui privatinėn nuosavybėn

įsigyjamo miško

plotą po kompleksinių žemės reformos žemėtvarkos

projektų

patvirtinimo nustato Lietuvos Respublikos miškų įstatymas.

Valstybinė

miškų ūkio paskirties žemė suteikiama naudotis ir

valdyti miškų

urėdijoms, nacionaliniams ir

regioniniams

parkams. Miškų urėdijos ir nacionaliniai parkai yra

valstybės miškų

valdymo institucijos, kurios įgyvendina miškų

atkūrimo, priežiūros

ir apsaugos priemones.

Ūkininkams ir

žemės ūkio įmonėms, kitiems fiziniams ir

juridiniams

asmenims suteikiami naudotis arba išnuomojami į jų

žemėnaudų

teritoriją įsiterpę valstybinių miškų sklypai, pagal

savo plotą,

dislokaciją ir medynų charakteristikas galimi naudoti

miškų ūkio veiklai.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

VII.

42 straipsnis.

Konservacinės paskirties žemė

Konservacinės

paskirties žemę sudaro žemė, nustatyta tvarka

suteikta arba

priskirta:

1)

valstybiniams rezervatams;

2) gamtos,

istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų

teritorijoms;

3)

valstybinių nacionalinių ir regioninių parkų bei

monitoringo

teritorijų rezervatams ir rezervatinėms apyrubėms;

4) kitiems

gamtos objektams, kuriuose draudžiama ūkinė

veikla, nesusijusi

su šių objektų ir jų užimtų teritorijų

specialia priežiūra,

tvarkymu ir apsauga.

Konservacinės

paskirties žemės naudojimo tvarką ir apsaugą

reglamentuoja

Aplinkos apsaugos įstatymas, kiti įstatymai ir

poįstatyminiai

aktai.

Papildoma

tikslinė konservacinė paskirtis Lietuvos

Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti nustatoma ir

kitų kategorijų

žemėse.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

43 straipsnis.

Kitos paskirties žemė

Kitos

paskirties žemę sudaro žemės sklypai, nustatyta tvarka

piliečių įsigyti

privatinėn nuosavybėn, taip pat suteikti

naudotis arba

išnuomoti:

1) privačioms

namų valdoms išdėstyti;

2) įvairios

paskirties gyvenamiesiems, socialiniams ir

pramoniniams

objektams statyti ir eksploatuoti;

3) transporto,

ryšių ir kitoms komunikacijoms;

4)

naudingosioms iškasenoms, durpynams ir požeminiam

vandeniui

eksploatuoti;

5) krašto

apsaugos tikslams;

6) rekreacijai;

7) miestų,

miestelių ir kaimų bendram (viešam) naudojimui

bei kitiems

savivaldybių poreikiams;

8) kitai ne

žemės ūkio ir ne miškų ūkio veiklai.

Valstybinės

žemės ploto poreikis kitos paskirties žemės

naudotojams

nustatomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir

ministerijų bei

valstybinių tarnybų patvirtintus normatyvus.

Įstatymų ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų

numatytais

atvejais žemė kitai paskirčiai perleidžiama,

suteikiama naudotis

ar išnuomojama pagal susitarimą tik parengus

teritorinio

planavimo dokumentus ir žemėtvarkos (žemės skyrimo)

projektus.

Kitos

paskirties žemė tvarkoma nepažeidžiant nustatyta

tvarka patvirtintų

statybos arba suplanavimo projektų.

Kitos

paskirties žemėje esančios žemės ūkio naudmenos iki jų

panaudojimo pagal

pagrindinę specialią paskirtį turi būti

naudojamos žemės

ūkio produkcijos gamybai.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

IX.

44 straipsnis. Valstybinio vandenų fondo žemė

Valstybinio vandenų fondo žemę sudaro žemės plotai, kuriuos užima: 1) teritorinė jūra; 2) Kuršių marios; 3) upės su nuolatiniu vandens nuotėkiu, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 kvadratiniai kilometrai, arba jungiančios valstybiniam vandenų fondui priskirtus ežerus; 4) privačion nuosavybėn nesusigrąžinti ežerai, didesni kaip 5 ha, ir kiti, jeigu juos jungia valstybiniam vandenų fondui priskirtos upės arba jie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirti valstybiniam vandenų fondui; 5) valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšomis įrengti neprivatizuoti vandens telkiniai. Valstybiniam vandenų fondui priskirtų vandens telkinių naudojimą nustato Vandens įstatymas. X.

45 straipsnis.

Laisvos valstybinės žemės fondas

Laisvos valstybinės

žemės fondą sudaro valstybinė žemė, kuri

nėra suteikta

naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims,

neišnuomota ir

neperleista privatinėn nuosavybėn.

Laisvos

valstybinės žemės fondą šio įstatymo ir Lietuvos

Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko apskrities

valdytojas,

išskyrus žemę, perduotą valdyti vietos savivaldos

institucijoms;

Laisvos

valstybinės žemės fondo žemė parduodama, suteikiama

naudotis ar

išnuomojama, nustačius atskirų jos sklypų pagrindinę

tikslinę

naudojimo paskirtį ir atlikus būtinus teritorijos

optimizavimo,

tvarkymo ir žemės gerinimo darbus, šio įstatymo ir

(kai žemė nuomojama)

Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

46 straipsnis.

Valstybinės žemėtvarkos paskirtis

Valstybinės

žemėtvarkos paskirtis:

1) rengti

valstybinės žemės naudojimo ir apsaugos programas

bei šalies

administracinių teritorijų žemėtvarkos schemas kaip

sudėtinę teritorinio

planavimo (kraštotvarkos) dalį;

2) rengti

žemėtvarkos projektus administracinėms riboms

nustatyti arba

pakeisti, kitus administracinių teritorijų

tvarkymo projektus;

3) rengti

žemėtvarkos projektus žemei paimti visuomenės

poreikiams ir žemei

suteikti vietos savivaldos institucijoms bei

gyventojų bendram

naudojimui, valstybinėms įmonėms, įstaigoms

ir organizacijoms;

4) rengti

žemėtvarkos projektus žemei išpirkti, perleisti ir

žemės mainams,

naujoms žemėnaudoms suformuoti arba esamoms

pertvarkyti,

specialioms žemės naudojimo sąlygoms, veiklos

apribojimams bei

servitutams nustatyti;

5) rengti

žemėtvarkos projektus žemės ūkio įmonių ir pagal

atskirus

užsakymus ūkininkų ūkių bei kitų žemės naudotojų

žemėnaudoms tvarkyti

ir racionaliam žemės naudojimui organizuoti.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

47 straipsnis.

Valstybinės žemėtvarkos darbų atlikimas

Valstybinės

žemėtvarkos darbai atliekami valstybės, žemės

savininkų ir kitų

žemės naudotojų lėšomis.

Valstybinės

žemėtvarkos darbus organizuoja, jiems

metodiškai vadovauja

Valstybinė žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba

prie Žemės ūkio

ministerijos.

Valstybinės

žemėtvarkos darbus atlieka apskrities valdytojo

administracija,

valstybinės įmonės ir organizacijos bei jų

pasitelktos kitos

įmonės ir organizacijos.

Žemėtvarkos

proceso tvarką, žemėtvarkos projektavimo ir

tyrinėjimo darbų

turinį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė

arba jos įgaliota

institucija.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

48 straipsnis. Privatūs matininkai

Privačiu matininku gali būti asmuo, turintis specialųjį aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, įstatymų nustatyta tvarka gautą licenciją atlikti geodezijos, topografijos ir kartografijos darbus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka gavęs leidimą dirbti valstybinės žemėtvarkos darbus. Privačių matininkų teises, pareigas, atsakomybę ir leidžiamų vykdyti darbų rūšis nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. XII.

50 straipsnis.

Valstybinio žemės kadastro tvarkymas

Valstybinį

žemės kadastrą sudaro ir tvarko apskrities

valdytojo

administracija ir valstybinės įmonės įstatymų bei

Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka.

Valstybiniam

žemės kadastrui reikalingus matavimų,

dirvožemių tyrimo,

žemės apskaitos ir vertinimo darbus atlieka

valstybinės įmonės

ir organizacijos arba jų pasitelktos kitos

įmonės,

organizacijos ir privatūs matininkai.

Juridiniai ir

fiziniai asmenys bei valstybinės ir savivaldos

institucijos žemės

kadastrą tvarkančioms įstaigoms privalo teikti

būtiną informaciją

apie jų naudojamą arba jų dispozicijoje esančią

žemę, taip pat

apie žemės sklypuose esančius statinius bei

įrenginius.

Valstybiniam

žemės kadastrui sudaryti reikalingi darbai

vykdomi

valstybės, savivaldybių, žemės savininkų ir žemės

naudotojų lėšomis

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta

tvarka.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

51 straipsnis. Valstybinio žemės kadastro duomenų naudojimas

Valstybinio žemės kadastro duomenys teikiami valstybinėms institucijoms, fiziniams bei juridiniams asmenims ir naudojami: 1) valstybinės žemės išteklių naudojimo politikai formuoti ir įgyvendinti; 2) žemės informacinei sistemai kurti ir eksploatuoti; 3) valstybiniam žemės gerinimo bei apsaugos priemonių planavimui; 4) gamtos išteklių naudojimo ir teritoriniam planavimui; 5) žemėtvarkos projektams ir schemoms rengti; 6) žemės sklypo oficialios rinkos kainai nustatyti; 7) žemės įkeitimui ir žemės rinkos formavimui; 8) žemės apmokestinimui ir mokesčių už žemę sistemos formavimui; 9) žemės naudojimo valstybinei kontrolei; 10) informacijai apie žemę statistiniuose ir kituose oficialiuose leidiniuose. Už valstybinio žemės kadastro informaciją suinteresuoti asmenys apmoka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. XIII.

52 straipsnis. Žemės naudojimo valstybinės kontrolės turinys

Žemės naudojimo valstybinę kontrolę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus nuostatus vykdo šio įstatymo 30 straipsnyje nurodytos institucijos. Žemės naudojimo valstybinės kontrolės metu: 1) atliekamas programų, projektų, schemų, kitų teritorinio planavimo dokumentų, susijusių su pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypų ribų ir žemės naudojimo sąlygų pakeitimais, derinimas bei ekspertizė; 2) sistemingai tikrinama, ar žemę naudojantys asmenys savo veikla nepažeidė įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos žemės naudojimo tvarkos.

53 straipsnis. Atsakomybė už žemės įstatymų pažeidimus

Fiziniai ir juridiniai asmenys traukiami drausminėn, administracinėn, materialinėn ir baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jeigu: 1) savavališkai užėmė žemės sklypus; 2) pažeidė arba sunaikino riboženklius, geodezinius ženklus ir punktus bei užkonservuotus gręžinius; 3) žemę naudojo ne pagal nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; 4) nesilaikė nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų ir veiklos apribojimų; 5) nevykdė pareigų sutvarkyti žemę taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal paskirtį; 6) nevykdė privalomų priemonių žemės ūkio naudmenų dirvožemiams gerinti ir apsaugoti; 7) pažeidė kitų žemės naudotojų ir gyventojų interesus; 8) nesilaikė kitų žemės suteikimo metu ar žemės nuomos sutartyje nustatytų sąlygų; 9) trukdė žemės naudotojui naudoti žemę pagal paskirtį; 10) padarė kitokių žemės naudojimo santykius reguliuojančių įstatymų pažeidimų. Savavališkai užimti žemės sklypai grąžinami neatlyginant neteisėto naudojimo metu įdėtų sąnaudų. Žemės sklypai savavališkai užėmusių įmonių, organizacijų, įstaigų ir piliečių lėšomis turi būti taip sutvarkomi, kad būtų tinkami naudoti pagal paskirtį.

54 straipsnis. Neteisėta veika padarytos žalos atlyginimas

Fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę nustatytas žemės naudojimo sąlygas, įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei valstybei padarytus nuostolius.

55 straipsnis.

Žemės ginčų sąvoka

Žemės ginčai -

tai ginčai, kylantys dėl žemės teisinių

santykių tarp:

1) žemės

savininkų bei kitų teisėtų žemės naudotojų - dėl

žemės sklypo ribų

pažeidimo;

2) žemės

savininkų bei kitų teisėtų žemės naudotojų ir kitų

asmenų, įmonių,

įstaigų, organizacijų - dėl neteisėto žemės

sklypo užėmimo ar

trukdymo naudotis priklausančio nuosavybės

teise arba naudojamo

kitu pagrindu žemės sklypu;

3) žemės

savininkų bei kitų teisėtų žemės naudotojų - dėl

nutraukimo

kaimyniniame žemės sklype veiklos (nors ir teisėtos),

kuria daroma žala

nuosavybės teise priklausančiai arba nuomojamai

ar kitu pagrindu

naudojamai žemei;

4) žemės

savininkų bei valstybinės žemės naudotojų ir

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo dėl

žemės sklypo

paėmimo, atlyginimo būdo ir dydžio;

5) žemės

savininkų bei žemės nuomininkų ir Lietuvos

Respublikos

Vyriausybės ar apskrities valdytojo - dėl

pagrindinės

tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo ar (ir)

specialiųjų žemės

naudojimo sąlygų bei veiklos apribojimų

nustatymo;

6) žemės

nuomotojų ir šios žemės nuomininkų - dėl nuomos

sutarčių;

7) žemės

bendrasavininkių - dėl žemės sklypo, esančio bendra

nuosavybe, valdymo,

naudojimo ir disponavimo.

Lietuvos Respublikos

1995 06 13

įstatymas Nr.1-939

Žin., 1995,

Nr.53-1294

56 straipsnis. Žemės ginčų nagrinėjimo tvarka

Žemės ginčus nagrinėja teismai civilinio proceso tvarka. Šalių susitarimu žemės bei kiti ginčai, kylantys dėl civilinių teisinių santykių, gali būti perduoti spręsti trečiųjų teismui, kurio nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

57 straipsnis. Tarptautinės sutartys

Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse yra nustatytos kitokios žemės naudojimo taisyklės, negu numato Lietuvos Respublikos įstatymai, yra taikomos tarptautinės sutarties taisyklės, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. XVI.

58 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja nuo 1994 m. liepos 1 dienos. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 11 straipsnio 10 dalis."

Skelbiu šį

Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.