Lietuvos Respublikos žemės įstatymas

2 straipsnis. Pagrindinės sąvokos

Šiame įstatyme:

žemė - svarbiausia gamtinės

aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius sausumos, vandens

ir miško plotus, apibūdinama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Žmogaus

veikloje žemė yra nekilnojamas turtas, pagrindinė priemonė žemės ir miškų ūkyje

ir teritorinė bazė kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių,

infrastruktūros sistemos elementams išdėstyti. Žemės santykių reguliavimo

objektas yra visa Lietuvos Respublikos teritorija, įskaitant racionaliam žemės

naudojimui reikalingus žemės paviršiaus, oro erdvės sluoksnius, vidaus ir

teritorinius vandenis;

žemės sklypas - teritorijos

dalis, turinti nustatytas ribas ir pagrindinę tikslinę žemės naudojimo

paskirtį;

žemėnauda - žemės sklypas

arba bendra ūkine veikla susieti du ir daugiau žemės sklypų, nustatyta tvarka

įteisinti naudotis fiziniam arba juridiniam asmeniui;

žemės valda (žemėvalda) -

privatinės arba valstybinės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas arba

žemėnauda;

žemės naudmenos - žemės

plotai, nuo kitų plotų besiskiriantys jiems būdingomis gamtinėmis savybėmis

arba ūkinio naudojimo ypatumais;

žemės ūkio naudmenos - žemės

naudmenos (ariamoji žemė, sodai, pievos, ganyklos), naudojamos arba tinkamos

naudoti be papildomų gerinimo priemonių žemės ūkio produkcijai auginti;

žemės naudotojas -

neišnuomotos privačios žemės savininkas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuriam

nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota

privati žemė;

žemės servitutai - žemės

savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka

leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi;

valstybinis žemės kadastras

- Lietuvos valstybinio kadastro dalis, apimanti visumą žinių apie žemės kiekį,

sudėtį, vertę, ūkinio naudojimo būklę ir teisinę priklausomybę;

valstybinė žemėtvarka -

visuma priemonių, skirtų Lietuvos Respublikos žemės fondo valstybiniam valdymui

ir žemės santykių reguliavimui, kurios laiduoja: 1) teisines ir organizacines

sąlygas visuomenei naudingai ir bendrai tautos gerovei reikalingai ūkinei

veiklai naudoti žemę, su ja susijusius ūkinius ir infrastruktūros objektus bei

kitus gamtos išteklius; 2) valstybės ir jos piliečių žemės nuosavybės ir

naudojimo teisių apsaugą;

žemės paėmimas visuomenės

poreikiams - įstatymų nustatyta tvarka žemės išpirkimas iš žemės

savininkų arba valstybinės žemės naudojimo teisės bei valstybinės žemės nuomos

sutarties nutraukimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba apskričių

viršininkams nustačius, jog ši žemė yra būtina visuomenės poreikiams;