Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato religinių bendruomenių bei bendrijų ir Lietuvos valstybės teisinius santykius, įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose bei susitarimuose įtvirtintą žmogaus teisę į tikėjimo laisvę.

2 straipsnis. Teisė į tikėjimo laisvę

Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Kiekvienas žmogus Lietuvos Respublikoje turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, taip pat pakeisti savo pasirinkimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Žmogaus praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas. Tikintieji turi teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti religines organizacijas. Kiekvienas asmuo dėl savo religinių įsitikinimų vietoj privalomos karinės tarnybos gali pasirinkti alternatyvią (darbo) tarnybą.

3 straipsnis. Žmonių lygybė nepaisant religijos

Visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs. Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama. Valstybinių įstaigų ir organizacijų išduodamuose dokumentuose asmens tikyba nenurodoma.

4 straipsnis. Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai

Religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys. Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų-bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Religiniai centrai yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos.

5 straipsnis. Tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos

Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.

6 straipsnis. Kitų religinių bendrijų valstybės pripažinimas ir jo atšaukimasPakeista šioje redakcijoje

Kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos turi tvirtą ir ilgalaikę atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Valstybės pripažinimą suteikia arba atsisako suteikti Lietuvos Respublikos Seimas. Religinė bendrija dėl valstybės pripažinimo į Seimą gali kreiptis praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jos ar jai priklausančių religinių bendruomenių įregistravimo Lietuvoje. Šis terminas yra prielaida (ne sąlyga turėti atramą visuomenėje ir užtikrinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai) pradėti valstybės pripažinimo suteikimo procedūrą. Pirminis įregistravimas yra įvykęs, jeigu religinė bendrija ar jai priklausančios religinės bendruomenės teisėtai veikė (buvo įregistruotos) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d. Religinė bendrija, kreipdamasi į Seimą dėl valstybės pripažinimo, šio kreipimosi kopiją pateikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Teisingumo ministerija per 6 mėnesius nuo tokio kreipimosi kopijos Teisingumo ministerijoje gavimo dienos Seimui pateikia teisingumo ministro nustatyta tvarka parengtą išvadą dėl religinės bendrijos atitikties Konstitucijoje ir šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytiems reikalavimams (toliau – Teisingumo ministerijos išvada) ir jos kopiją išsiunčia religinei bendrijai susipažinti. Rengiant šią išvadą, atsižvelgiama į specialistų ar nepriklausomų ekspertų pateiktą informaciją ar vertinimą. Teisingumo ministerijos išvados pateikimo Seimui terminas teisingumo ministro motyvuotu sprendimu gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Valstybės pripažinimo klausimą Seimas išsprendžia priimdamas nutarimą per 3 mėnesius nuo Teisingumo ministerijos išvados gavimo dienos, neįskaitant laiko tarp Seimo sesijų. Religinė bendrija, susipažinusi su Teisingumo ministerijos išvada, turi teisę raštu pateikti nuomonę dėl šios išvados Seimui ir pristatyti ją Seimo nutarimo projekto svarstymo Seime metu. Jeigu Seimas nepritaria pateiktam Seimo nutarimo projektui, valstybės pripažinimo klausimas Seime sprendžiamas pakartotinai tol, kol priimamas atitinkamas Seimo nutarimas. Seimo nutarime dėl atsisakymo religinei bendrijai suteikti valstybės pripažinimą turi būti nurodytas tokio sprendimo pagrindas (pagrindai) ir motyvai, kodėl religinė bendrija neturi atramos visuomenėje ir (arba) jos mokymas ar apeigos prieštarauja įstatymams ir (arba) dorai. Seimui priėmus nutarimą atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą religinei bendrijai, ji pakartotinai dėl valstybės pripažinimo į Seimą gali kreiptis praėjus 2 metams nuo tokio Seimo nutarimo įsigaliojimo dienos. Religinei bendrijai šiame straipsnyje nustatyta tvarka suteiktas valstybės pripažinimas gali būti atšaukiamas, jeigu Seimas, gavęs Teisingumo ministerijos išvadą, pateiktą Seimo prašymu arba Teisingumo ministerijos iniciatyva, nusprendžia, kad religinė bendrija nebeatitinka valstybės pripažinimo suteikimo kriterijų – nebeturi atramos visuomenėje ir (arba) jos mokymas ar apeigos prieštarauja įstatymams ir (arba) dorai. Seimo nutarime dėl religinei bendrijai suteikto valstybės pripažinimo atšaukimo turi būti nurodomas tokio sprendimo pagrindas (pagrindai) ir motyvai. Religinė bendrija, kuriai suteiktas valstybės pripažinimas buvo atšauktas, pakartotinai dėl valstybės pripažinimo į Seimą gali kreiptis praėjus ne mažiau kaip 5 metams nuo valstybės pripažinimo atšaukimo dienos, jeigu išnyko tokio atšaukimo pagrindas (pagrindai).

Ankstesnė redakcija