Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šis Įstatymas nustato bendruosius atliekų prevencijos, apskaitos, surinkimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, bei pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus.

2. Įstatymas nereglamentuoja išmetimų į orą, nuotėkų į vandenį ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, taip pat kritusių gyvulių ir žemės ūkio atliekų (natūralių, nepavojingų, naudojamų žemės ūkyje medžiagų) tvarkymo.

3. Specifinių atliekų srautų ar kategorijų tvarkymo reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

4. Šis Įstatymas skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo 5 priede, taikymą

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokosPakeista šioje redakcijoje

1. Alyvos – bet kokios tepimo ar pramoninės alyvos, tarp jų vidaus degimo variklių ir pavarų dėžių alyvos, mineralinės tepimo alyvos, turbininės ir hidraulinės alyvos.

2. Antrinės žaliavos – tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos.

3. Apmokestinamieji gaminiai – pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą apmokestinami gaminiai.

4. Atliekos – bet kokios medžiagos ar daiktai, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede, bei patenka į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą.

5. Atliekų gamintojas – asmuo, kurio veiklos metu susidaro atliekų arba kuris atlieka atliekų rūšiavimo, maišymo ar kitokią operaciją, kurios metu pasikeičia atliekų pobūdis ar sudėtis.

6. Atliekų naudojimas – atliekų tvarkymo būdas, nurodytas Įstatymo 2 priede.

7. Atliekų perdirbimas – atliekose esančių medžiagų perdirbimas gamybos proceso metu, įskaitant organinį perdirbimą (išskyrus panaudojimą energijai gauti), norint atliekose esančias medžiagas panaudoti pagal pirminę ar kitokią paskirtį.

8. Atliekų surinkimas – atliekų paėmimas, rūšiavimas ir (arba) maišymas norint jas pervežti.

9. Atliekų susidarymo vieta – įrenginys ar teritorija, kurioje dėl ūkinės ar kitos veiklos susidaro atliekų.

10. Atliekų šalinimas – atliekų tvarkymo būdas, nurodytas Įstatymo 3 priede.

11. Atliekų turėtojas – atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų.

12. Atliekų tvarkymas – atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūra bei atliekų šalinimo vietų priežiūra po jų uždarymo.

13. Atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai – veikiantys arba statomi atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus kriterijus.

14. Atliekų tvarkytojas – įmonė ar kitas juridinis asmuo, kuris tvarko atliekas pagal šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

15. Atliekų vežėjas – asmuo, kuris priima atliekas iš jų turėtojo, jas veža bei perduoda atliekų naudotojui ar šalintojui.

16. Elektros ir elektroninė įranga – įranga, kuriai tinkamai funkcionuoti reikalingos elektros srovės arba elektromagnetiniai laukai, ir įranga, skirta kurti, perduoti arba išmatuoti tokias sroves ar laukus, priklausanti Aplinkos ministerijos nustatytoms kategorijoms ir skirta naudoti su ne didesne kaip 1000 V įtampa esant kintamajai srovei ir su ne didesne kaip 1500 V įtampa esant nuolatinei srovei.

17. Gaminių atliekos – atliekos, kurios susidaro pasibaigus alyvų, elektros ir elektroninės įrangos bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamųjų gaminių naudojimo laikui, ir eksploatuoti netinkamos transporto priemonės.

18. Gamintojas – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris Lietuvos Respublikos teritorijoje gamina alyvas, transporto priemones, elektros ir elektroninę įrangą, apmokestinamuosius gaminius ir (ar) gaminius pakuoja.

19. Importuotojas – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris importuoja ir (ar) iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių įveža alyvas, transporto priemones, elektros ir elektroninę įrangą, apmokestinamuosius gaminius bei kitus supakuotus gaminius į Lietuvos Respublikos teritoriją.

20. Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas.

21. Komunalinių atliekų tvarkymo sistema – organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje.

22. Laikinasis saugojimas – pavojingų atliekų saugojimas ne ilgiau kaip tris mėnesius, o nepavojingų atliekų – ne ilgiau kaip vienus metus šių atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo.

23. Leidimas – tai taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas, rengiamas ir išduodamas Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

24. Nepavojingos atliekos – visokios atliekos, nepriskiriamos pavojingoms atliekoms.

25. Pakuočių atliekos – pakuotės ir pakuočių medžiagos, pagal atliekų apibrėžimą priskiriamos atliekoms, išskyrus pakuočių gamybos atliekas.

26. Pakuotė – gaminys, pagamintas iš bet kokių medžiagų ir skirtas gaminiams pakuoti, apsaugoti, gabenti ir pateikti vartotojams ar gaminių naudotojams.

27. Pavojingos atliekos – atliekos, atliekų sąraše pažymėtos kaip pavojingos, pasižyminčios viena ar keliomis pavojingumą lemiančiomis savybėmis, nurodytomis šio Įstatymo 4 priede, ir atitinkančios Aplinkos ministerijos nustatytus atliekų pavojingumo kriterijus, bei kitos atliekos, atliekų sąraše nepažymėtos kaip pavojingos, tačiau pasižyminčios viena ar keliomis pavojingumą lemiančiomis savybėmis ir atitinkančios atliekų pavojingumo kriterijus.

28. Saugojimas – neterminuotas atliekų kaupimas, laikymas neribotą laiką specialiame tam skirtame įrenginyje ar teritorijoje, siekiant jas naudoti ar šalinti šio Įstatymo 2 ir 3 prieduose nurodytais būdais.

29. Sąvartynas – atliekų šalinimo įrenginys, skirtas atliekoms išversti ant žemės paviršiaus ar po žeme. Sąvartynams priklauso atliekų šalinimo įrenginiai, kuriuose atliekų gamintojas šalina savo atliekas jų susidarymo vietoje, ir nuolatiniai (veikiantys ilgiau negu metus) įrenginiai, naudojami laikinai saugoti atliekas, išskyrus įrenginius, kuriuose atliekos iškraunamos, kad būtų paruoštos toliau pervežti į naudojimo, apdorojimo ar šalinimo vietas; įrenginiai, kuriuose atliekos saugomos iki naudojimo ar apdorojimo trumpiau negu trejus metus, ir įrenginiai, kuriuose atliekos saugomos iki šalinimo trumpiau negu vienus metus.

30. Transporto priemonė – bet kokia transporto priemonė, priskiriama M1 klasei (ne mažiau kaip keturis ratus turinti transporto priemonė, skirta keleiviams vežti, kurioje yra ne daugiau kaip 8 sėdimos vietos keleiviams ir viena sėdima vieta vairuotojui) arba N1 klasei (ne mažiau kaip keturis ratus turinti transporto priemonė, skirta kroviniams vežti, kurios bendroji masė yra ne didesnė kaip 3,5 t) ir triratė motorinė transporto priemonė, išskyrus motorines trirates transporto priemones su simetriškai išdėstytais ratais. [2 dalį papildyti 31-33 dalimis]

31. Buityje susidarančios elektros ir elektroninės įrangos atliekos – buityje, taip pat komerciniuose bei pramonės ūkio objektuose, institucijose ir kituose šaltiniuose susidarančios elektros ir elektroninės įrangos atliekos, savo pobūdžiu ar sudėtimi bei kiekiu panašios į buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas.

32. Elektros ir elektroninės įrangos platintojas – bet kuris asmuo, komerciniais tikslais tiekiantis elektros ar elektroninę įrangą vartotojui.

33. Elektros ir elektroninės įrangos atliekos – elektros arba elektroninė įranga, kuri pagal šio Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį yra atliekos, įskaitant visas jos sudedamąsias dalis.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

Ankstesnė redakcija

3 straipsnis. Atliekų tvarkymo prioritetai

Įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje susidaro atliekų ir kurios naudoja, šalina ar kitaip tvarko atliekas, turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių jų kiekiui bei kenksmingam poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti. Tokios įmonės privalo laikytis šių prioritetų: 1) naudoti prevencijos priemones atliekų susidarymui mažinti; 2) mažinti susidarančių bei į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį ir jų kenksmingumą – kurti ir diegti mažaatliekes technologijas, taupyti gamtos išteklius, gaminti ir tiekti į rinką gaminius, kuriuos būtų galima ilgai ar kartotinai naudoti, o pasibaigus jų naudojimo laikui ir virtus atliekomis jas sunaudoti ir taip sumažinti atliekų kiekį bei pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai; 3) pagaminti iš susidariusių atliekų gaminius arba antrines žaliavas, tinkančias gaminiams gaminti; 4) naudoti atliekas energijai gauti; 5) saugiai šalinti susidariusias atliekas į sąvartynus bei kitas specialiai tam skirtas vietas, kad jos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai.

Trečiasis

skirsnis

4 straipsnis. Atliekų tvarkymo organizavimas

1. Atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai papildomai neapdorotos nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu.

2. Įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje susidaro atliekų, privalo jas rūšiuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

3. Atliekas surenkančios, vežančios, saugančios ilgiau, negu nustatyta šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, naudojančios bei šalinančios įmonės turi registruotis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

4. Atliekas tvarkančios įmonės vadovaujasi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais.

5. Atliekų vežimą tranzitu, išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir įvežimą į Lietuvos Respubliką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai bei Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Atliekų vežimo tranzitu, išvežimo iš Lietuvos Respublikos ir įvežimo į Lietuvos Respubliką reikalavimus nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6. Atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai steigiami Vyriausybės nustatyta tvarka.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

5 straipsnis. Gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planai

1. Atliekos turi būti tvarkomos taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai.

2. Siekiant taupyti gamtos išteklius ir užtikrinti prevencijos priemonių atliekų susidarymui mažinti įgyvendinimą, įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje susidaro atliekų ir kurios pagal šio Įstatymo 6 straipsnio reikalavimus privalo gauti leidimus, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi rengti ir įgyvendinti gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planus.

3. Gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planai peržiūrimi ir keičiami, jeigu pasikeičia gamybos technologija ar mastas, išskyrus pačiame plane numatytus pasikeitimus.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

6 straipsnis. Leidimai

1. Įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje susidaro atliekų kiekiai, viršijantys Aplinkos ministerijos nustatytus ribinius dydžius, ir (arba) įmonės, kurios atliekas saugo susidarymo vietoje ilgiau, negu nustatyta šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, bei įmonės, kurios atliekas naudoja ir (arba) šalina, turi gauti leidimus Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

2. Leidimai išduodami tik toms atliekas naudojančioms ar šalinančioms įmonėms, kurios turi atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planus, parengtus pagal šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

7 straipsnis. Atliekų apskaita ir ataskaitų teikimo tvarka

Įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje susidaro atliekų, ir atliekų tvarkytojai atliekų apskaitą tvarko ir teikia ataskaitas apie atliekų susidarymą ir tvarkymą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

8 straipsnis. Atliekų saugojimas

1. Atliekos turi būti saugomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai.

2. Atliekų saugojimo priemonės, įrenginiai ir vietos, atsižvelgiant į juose saugomų atliekų savybes, turi atitikti teisės aktų nustatytus aplinkos apsaugos, priešgaisrinės apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus.

3. Atliekas gaminančios įmonės be nustatyta tvarka išduoto leidimo pavojingas atliekas gali saugoti ne ilgiau kaip tris mėnesius, o nepavojingas – ne ilgiau kaip vienus metus nuo jų susidarymo, šių atliekų susidarymo vietoje.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

9 straipsnis. Atliekų tvarkymo dokumentų saugojimas

Su atliekų tvarkymu susiję dokumentai turi būti saugomi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

10 straipsnis. Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas

1. Atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti atliekų naudojimo ar šalinimo techninį reglamentą, kuris smulkiai apibrėžtų visas atliekų priėmimo, saugojimo, naudojimo, šalinimo, aplinkos stebėsenos (monitoringo) ir kontrolės operacijas, užtikrinančias aplinkos apsaugą ir visuomenės sveikatos saugą.

2. Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas yra neatsiejama leidimo, numatyto šio Įstatymo 6 straipsnyje, dalis.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

11 straipsnis. Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo sąlygos

1. Atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai.

2. Atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Jame turi būti numatyta: 1) didžiausias leidžiamas įmonėje saugoti atliekų kiekis, jų sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 2) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 3) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių priežiūros po uždarymo priemonės, trukmė ir išlaidos; 4) šios dalies 1–3 punktuose numatytoms priemonėms įgyvendinti būtinų lėšų kaupimo sistema.

3. Pavojingas atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė bei įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Dokumentai, patvirtinantys laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, pateikiami kartu su atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planu Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

12 straipsnis. Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimas

1. Įmonės, kurios surenka, saugo, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti licenciją Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

2. Licencijoje turi būti nurodytos pavojingų atliekų, kurias licencijos turėtojas gali tvarkyti, rūšys bei šių atliekų tvarkymo būdai.

3. Licencija gali būti išduodama tik tai įmonei, kuri pagal šio Įstatymo 6 straipsnio reikalavimus yra gavusi leidimą, kurios darbuotojų kvalifikacija atitinka nustatytus pavojingų atliekų tvarkymo atestacinius reikalavimus ir kurios veikla apdrausta draudimo kompanijoje.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

13 straipsnis. Pavojingų atliekų identifikavimas ir deklaravimas

Pavojingų atliekų gamintojas privalo identifikuoti turimas pavojingas atliekas ir apie kiekvienos rūšies pavojingų atliekų susidarymą pranešti Aplinkos ministerijai. Pavojingų atliekų identifikavimo ir deklaravimo tvarką nustato Aplinkos ministerija.

14 straipsnis. Pavojingų atliekų maišymas

1. Pavojingų atliekų susidarymo, surinkimo, saugojimo, vežimo, rūšiavimo, naudojimo, šalinimo metu negalima šių atliekų skiesti ir maišyti su jokiomis atliekomis ar medžiagomis.

2. Pavojingas atliekas galima maišyti su kitomis atliekomis ar medžiagomis tik tais atvejais, jei tai būtina siekiant sutvarkyti pavojingas atliekas saugesniu žmonių sveikatai ir aplinkai būdu.

15 straipsnis. Pavojingų atliekų pakavimas ir ženklinimas

Saugomos arba vežamos pavojingos atliekos turi būti supakuotos ir paženklintos. Pavojingų atliekų pakavimo ir ženklinimo tvarką nustato Aplinkos ministerija.

16 straipsnis. Pavojingų atliekų naudojimo ar šalinimo įmonės darbo žurnalas

Pavojingų atliekų naudojimo ar šalinimo įmonė privalo pildyti darbo žurnalą, kuriame registruojami pavojingų atliekų priėmimo, saugojimo, naudojimo, šalinimo etapai, vežimas bei tiksli jų buvimo vieta įmonėje. Darbo žurnalo formą ir pildymo tvarką nustato Aplinkos ministerija.

17 straipsnis. Pavojingų atliekų vežimo tvarka

1. Pavojingos atliekos vežamos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus pavojingų krovinių vežimo reikalavimus, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip.

2. Perduodant tvarkyti ar vežti pavojingas atliekas, privaloma turėti pavojingų atliekų specialios formos lydraštį. Pavojingų atliekų lydraščio formą, jo pildymo ir naudojimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

18 straipsnis. Pavojingų atliekų tranzito, išvežimo ir įvežimo apskaita

Pavojingų atliekų tranzito, išvežimo iš Lietuvos Respublikos ir įvežimo į Lietuvos Respubliką apskaitą tvarko Aplinkos ministerija.

19 straipsnis. Avarijų prevencija, likvidavimas, tyrimas

1. Pavojingas atliekas gaminančios ir tvarkančios įmonės bei nepavojingas atliekas šalinančios įmonės privalo parengti avarijų likvidavimo planus. Šiuose planuose turi būti numatyti įmonės darbuotojų veiksmai galimos avarijos metu, kad nekiltų arba būtų mažesnis pavojus žmonių sveikatai ar aplinkai.

2. Įvykus avarijai arba išsipylus pavojingoms atliekoms ar jų pavojingiems komponentams, galintiems sukelti pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai, avarija nedelsiant turi būti likviduojama pagal avarijų likvidavimo planą ir nustatomos avarijos priežastys. Avarijų likvidavimo planai sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Penktasis skirsnis ATLIEKŲ TVARKYMO valstybinis reglamentavimas

20 straipsnis. Aplinkos ministerijos funkcijos

1. Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą.

2. Aplinkos ministerija koordinuoja kitų valstybės institucijų, apskričių viršininkų ir savivaldybių veiklą atliekų tvarkymo srityje, ieško papildomų finansavimo šaltinių valstybės institucijų bei savivaldybių parengtiems atliekų tvarkymo projektams finansuoti.

21 straipsnis. Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijos

1. Sveikatos apsaugos ministerija atlieka pavojingų atliekų ir jų tvarkymo veiklos poveikio žmogaus ir visuomenės sveikatai ekspertizę, reglamentuoja medicininių atliekų tvarkymą sveikatos priežiūros įstaigose.

2. Sveikatos apsaugos ministerija koordinuoja sveikatos priežiūros įstaigų veiksmus diegiant medicininių atliekų tvarkymo pajėgumus. Tais atvejais, kai sveikatos priežiūros įstaigos nesugeba užtikrinti saugaus medicininių atliekų sutvarkymo, Sveikatos apsaugos ministerija inicijuoja šių atliekų tvarkymo pajėgumų sukūrimo projektus.

22 straipsnis. Ūkio ministerijos funkcijos

1. Ūkio ministerija rengia ir tvirtina programas, skatinančias atliekų prevenciją, taip pat skatinančias mažinti gamyboje susidarančių atliekų kiekį, diegti mažaatliekes technologijas, kurti rinkas iš antrinių žaliavų pagamintiems produktams; koordinuoja šių programų įgyvendinimą.

2. Ūkio ministerija koordinuoja pramonės įmonių veiksmus diegiant gamyboje susidarančių atliekų tvarkymo pajėgumus. Tais atvejais, kai pramonės įmonės nesugeba užtikrinti saugaus savo atliekų sutvarkymo, Ūkio ministerija inicijuoja atitinkamų atliekų tvarkymo pajėgumų sukūrimo projektus.

23 straipsnis. Žemės ūkio ministerijos funkcijos

Žemės ūkio ministerija koordinuoja žemės ūkio ir maisto pramonės įmonių veiksmus diegiant jų gamyboje susidarančių atliekų tvarkymo pajėgumus. Tais atvejais, kai žemės ūkio ir maisto pramonės įmonės nesugeba užtikrinti saugaus savo atliekų sutvarkymo, Žemės ūkio ministerija inicijuoja atitinkamų atliekų tvarkymo pajėgumų sukūrimo projektus.

24 straipsnis. Apskričių viršininkų funkcijos

Apskričių viršininkai organizuoja regioninių atliekų tvarkymo planų rengimą, koordinuoja savivaldybių veiksmus įgyvendinant bendras regionines programas, ypač kai tai yra susiję su atliekų tvarkymui reikalingos regioninės infrastruktūros kūrimu.

25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos

Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą.

27 straipsnis. Regioniniai atliekų tvarkymo planai

1. Regioniniuose atliekų tvarkymo planuose turi būti nustatytos priemonės, užtikrinančios valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytų užduočių įgyvendinimą.

2. Pagrindinis regioninių atliekų tvarkymo planų tikslas – suderinti savivaldybių veiksmus organizuojant komunalinių atliekų tvarkymo sistemas ir steigiant kelioms savivaldybėms bendrus atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginius.

3. Regioniniai atliekų tvarkymo planai turi būti suderinti su regionų plėtros planais.

4. Regioninius atliekų tvarkymo planus rengia regionų plėtros tarybos sudarytos darbo grupės.

5. Regioninių atliekų tvarkymo planų rengimą koordinuoja ir juos tvirtina regionų plėtros tarybos.

28 straipsnis. Savivaldybių atliekų tvarkymo planai

1. Savivaldybių atliekų tvarkymo planuose turi būti nustatytos priemonės, užtikrinančios valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane bei regioniniuose atliekų tvarkymo planuose nustatytų užduočių įgyvendinimą.

2. Pagrindinis savivaldybių atliekų tvarkymo planų tikslas – nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimo priemones, kurios užtikrintų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir higienos reikalavimus atitinkančios viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pasiūlą visiems savivaldybės teritorijoje esantiems asmenims.

3. Savivaldybių atliekų tvarkymo planus rengia savivaldybės ir tvirtina savivaldybių tarybos.

29 straipsnis. Regioninių ir savivaldybių atliekų tvarkymo planų sudėtis

1. Regioniniuose ir savivaldybių atliekų tvarkymo planuose turi būti šios pagrindinės dalys: 1) esamos atliekų tvarkymo būklės apžvalga; 2) atliekų tvarkymo užduotys planuojamam laikotarpiui; 3) ilgalaikė strateginė programa ne mažiau kaip dešimties metų laikotarpiui; 4) trumpalaikė veiksmų programa ketverių metų laikotarpiui.

2. Smulkesnę regioninių ir savivaldybių atliekų tvarkymo planų sudėtį nustato Aplinkos ministerija.

30 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimasPakeista šioje redakcijoje

1. Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

2. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą.

3. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuojamos taip, kad miestai, miesteliai ir kaimai būtų aprūpinti: 1) atliekų surinkimo ir išvežimo priemonėmis; 2) atliekų rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis. Rūšiavimo priemonėmis turi būti užtikrintas asmenims patogus antrinių žaliavų surinkimas; 3) atskirų komunalinių atliekų srautų – buityje susidarančių statybos ir griovimo atliekų, didžiųjų atliekų (baldų ir pan.), elektros ir elektroninės įrangos, naudotų padangų – atskiro surinkimo priemonėmis; 4) buityje susidarančių pavojingų atliekų atskiro surinkimo priemonėmis.

4. Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Savivaldybės gali organizuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą.

5. Įmonės, kurios vykdo komunalinių atliekų surinkimą, įskaitant antrinių žaliavų surinkimą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu yra sudariusios sutartis su savivaldybe (arba savivaldybės (kelių savivaldybių) įsteigtu juridiniu asmeniu, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. [Papildyti 6,7,8 dalimis]

6. Šio Įstatymo 34(1 )straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytų atliekų tvarkymo užduotims įgyvendinti gali būti diegiamos savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančios atliekų surinkimo sistemos. Šiuo atveju atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos turi būti suderintos su savivaldybe Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

7. Savivaldybės iki 2007 m. sausio 1 d. privalo: 1) Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka savivaldybės teritorijoje užtikrinti bent vienos didelio gabarito atliekų surinkimo aikštelės įrengimą, jei tokios aikštelės savivaldybės teritorijoje nėra ir pagal regioninę atliekų tvarkymo sistemą tokia aikštelė nenumatyta įrengti. Tuo atveju, jei įrengti aikštelę nėra galimybės, savivaldybės privalo aprūpinti kitomis atliekų surinkimo priemonėmis; 2) į sutartis su komunalines atliekas tvarkančiomis įmonėmis įrašyti nuostatas dėl šių įmonių pareigos atskirai rinkti ir rūšiuoti buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas, atliekų vežimo perdirbėjams bei atliekų surinkimo priimant jas iš vietos tvarką.

8. Fiziniai ir juridiniai asmenys buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas privalo atskirti nuo komunalinių atliekų ir rūšiuoti.

Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

Ankstesnė redakcija

31 straipsnis. Savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklės

1. Savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, reglamentuojančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir užtikrinančias, kad šios paslaugos atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius, higienos reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų tvarkymo planų įgyvendinimą, nustatančias komunalinių atliekų tvarkymo sąlygas.

2. Kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos.

3. Savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklės turi būti paskelbtos vietinėje spaudoje.

32 straipsnis. Principas „teršėjas moka“

1. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

2. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis.

33 straipsnis. Atliekų tvarkymo papildomi finansavimo šaltiniai

Atliekų tvarkymo papildomi finansavimo šaltiniai: 1) Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšos; 2) valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai; 3) Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos; 4) Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos; 5) Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos lėšos; 6) užsienio šalių, tarptautinių organizacijų ir finansų institucijų bei Lietuvos Respublikos asmenų tiksliniai įnašai.

Straipsnio

Nr.

IX-1615,

2003-06-10, Žin., 2003, Nr. 61-2768 (2003-06-27)

34 straipsnis. Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programa

1. Atliekų tvarkymo

finansavimo galimybėms padidinti sudaroma Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo

programa (toliau – Programa).

2.

Programos lėšas sudaro Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytas

mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis,

taip pat lėšos,

gautos pagal šio Įstatymo 34(6 )straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas

garantijas, laidavimo draudimo sutartis bei kitus dokumentus, užtikrinančius

atliekų tvarkymo finansavimą.

3. Programos lėšos naudojamos finansuoti:

1)

apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės nesutvarkytų atliekų, kurios susidarė dėl

Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų užduočių neįvykdymo ar

tokių užduočių nevykdymo, sutvarkymą;

2) visuomenės

švietimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo

klausimais;

3)

apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekų tvarkymo investicinių projektų

įgyvendinimą.

4.

Pagrindiniai Programos lėšų naudojimo principai:

1)

Programos lėšos naudojamos vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu;

2)

finansuojami tik papildomai sukurti apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekų

surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo arba naudojimo energijai gauti tvarkymo

pajėgumai;

3)

Programos lėšomis negali būti finansuojama ta

atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo išlaidų dalis, kuri padengiama

pajamomis, gautomis realizavus sutvarkytas gaminių ar pakuotės atliekas;

4) lėšos,

sukauptos apmokestinus mokesčiu už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės

atliekomis tam tikrą gaminių grupę ir (ar) pakuotės rūšį, naudojamos tik tos

gaminių grupės ar pakuotės rūšies atliekoms surinkti, rūšiuoti ir perdirbti

arba energijai gauti. Jei tokio lėšų poreikio einamaisiais metais nėra, lėšos

gali būti naudojamos kitų apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekoms

tvarkyti;

5)

apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo investiciniai

projektai Programos lėšomis finansuojami tik tais atvejais, kai minėtų gaminių

ir pakuotės atliekoms tvarkyti nėra būtinų pajėgumų arba yra įgyvendinti tik

atskiri šių atliekų tvarkymo etapai;

6)

Programos lėšos naudojamos einamaisiais biudžetiniais metais šio straipsnio 3

dalyje numatytoms priemonėms finansuoti, o jei nėra galimybės, – perkeliamos į

kitus metus.

5.

Programos lėšų valdymo bendrosios nuostatos:

1)

metines Programos lėšų panaudojimo sąmatas ir ataskaitas rengia bei Programos

lėšas administruoja Vyriausybės įgaliota institucija;

2)

Programos priemonėms ir metinėms Programos lėšų panaudojimo sąmatoms pritaria

Programos lėšų panaudojimo taryba (toliau – Taryba), o jas tvirtina Vyriausybė

arba jos įgaliota institucija;

3)

Tarybą, kuri yra patariamasis organas, sudaro Vyriausybės institucijų, mokesčio

už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokėtojų ar jiems

atstovaujančių organizacijų, apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekų

tvarkytojų ar jiems atstovaujančių organizacijų, pakuočių gamintojų ar jiems

atstovaujančių organizacijų bei Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai.

Tarybos sudėtį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

Įstatymas papildytas aštuntuoju(1)

skirsniu:

Nr. IX-2214,

2004-04-29, Žin., 2004, Nr. 73-2544 (2004-04-30)

[Aštuntojo(1)

skirsnio pavadinimo sena redakcija iki 2005-12-30]

34(1) straipsnis. 34(1) straipsnis. Gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos

1. Gamintojai ir importuotojai

turi tvarkyti alyvų, transporto priemonių, elektros ir elektroninės įrangos,

apmokestinamųjų gaminių ir šių bei kitų gaminių pakuočių apskaitą ir teikti

ataskaitas Vyriausybės įgaliotai institucijai šios institucijos nustatyta

tvarka.

2. Gamintojai

ir importuotojai privalo imtis visų priemonių, kad alyvų, transporto priemonių,

elektros ir elektroninės įrangos, apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekos

būtų tvarkomos taip, kad būtų įvykdytos Vyriausybės nustatytos šių atliekų

tvarkymo užduotys.

3. Gamintojai ir importuotojai gali patys organizuoti alyvų, transporto

priemonių, elektros ir elektroninės įrangos, apmokestinamųjų gaminių bei

pakuočių atliekų tvarkymo sistemas arba pagal sutartis naudotis

organizuojamomis atliekų tvarkymo sistemomis.

4. Gamintojai

ir importuotojai gali įsteigti organizacijas ir joms pavesti vykdyti šio

straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas pareigas.

[34(1)

straipsnio nauja redakcija nuo 2006-01-01, išskyrus 1 dalį, 2 dalies 2 ir 3

punktus ir 4 dalį]

34(1) straipsnis. 34(1) straipsnis. Gamintojų ir importuotojų teisės ir pareigos

[1 dalis galioja

nuo 2005-08-13]

1. Gamintojai ir importuotojai

turi teisę:

1) individualiai tvarkyti savo

gaminių ir (ar) pakuočių atliekas;

2) gaminių ir (ar) pakuočių

atliekas sutartiniais pagrindais pavesti tvarkyti tokias atliekas tvarkančioms

įmonėms;

3) įsteigti organizacijas ir joms

pavesti diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių

atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas, kad

būtų įvykdytos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos gaminių ir

(ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotys. Šio punkto nuostatų įgyvendinimo

tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija;

4) steigti šio Įstatymo 34(3 )straipsnyje nurodytas

gamintojų ir importuotojų organizacijas ar tapti tokių organizacijų nariais.

2. Gamintojai ir importuotojai

privalo:

1) registruotis šio Įstatymo 34(2 )straipsnio

nustatyta tvarka;

[2 dalies 2, 3

punktai galioja nuo 2005-08-13]

2) įvykdyti Vyriausybės ar jos

įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo

užduotis;

3) tvarkyti alyvų,

transporto priemonių, elektros ir elektroninės įrangos, apmokestinamųjų gaminių

ir šių bei kitų gaminių pakuočių apskaitą ir teikti ataskaitas Vyriausybės

įgaliotai institucijai šios institucijos nustatyta tvarka.

3. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai

ir importuotojai, be pareigų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, taip pat

privalo elektros ir elektroninės įrangos platintojui pateikti registravimąsi

patvirtinantį dokumentą.

[4 dalis galioja

nuo 2005-08-13]

4.

Transporto priemonių gamintojai ir (ar) importuotojai privalo sukurti

eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo sistemą, užtikrinančią,

kad eksploatuoti netinkamos transporto priemonės būtų surenkamos ir

sutvarkomos. Ši sistema turi būti organizuota taip, kad būtų sudarytos sąlygos

asmeniui, kuriam priklausanti eksploatuoti netinkama transporto priemonė neturi

rinkos vertės ar ši vertė yra neigiama, nemokamai atiduoti tvarkyti šią

transporto priemonę tokias atliekas tvarkančioms įmonėms, išskyrus atvejus,

kai:

1)

eksploatuoti netinkama transporto priemonė neturi transporto priemonės veikimui

būtinų pagrindinių dalių – variklio ir kėbulo;

2)

eksploatuoti netinkamoje transporto priemonėje yra palikta papildomų pavojingų

arba kitų atliekų. Papildomai paliktomis atliekomis nelaikomos natūraliai

transporto priemonėje esančios atliekos.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

[Papildyti

342 straipsniu nuo 2006-01-01]

34(2) straipsnis. 34(2) straipsnis. Gamintojų ir importuotojų registravimas

1. Gamintojai ir

importuotojai turi registruotis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos

nustatyta tvarka.

2. Registruodamiesi

gamintojai ir (ar) importuotojai privalo pateikti:

1) įmonės rekvizitus;

2) informaciją apie

išleidžiamas į Lietuvos Respublikos vidaus rinką alyvas, transporto priemones,

apmokestinamuosius gaminius ir šių bei kitų gaminių pakuotes bei jų kiekius

(tonomis);

3) kitą Vyriausybės

ar jos įgaliotos institucijos nustatytą informaciją.

3. Elektros ir elektroninės įrangos

gamintojai ir importuotojai, be šio straipsnio 2 dalyje nustatytos

informacijos, pateikia vieną iš šio Įstatymo 34(6 )straipsnio 3

dalyje nurodytų dokumentų, įrodančių, kad visų jų elektros ir elektroninės

įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas.

Įstatymas

papildytas straipsniu:

Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

[Papildyti

343 straipsniu nuo 2006-01-01]

34(3) straipsnis. 34(3) straipsnis. Gamintojų ir importuotojų organizacijos

1. Gamintojų ir importuotojų

organizacija (toliau šiame straipsnyje – Organizacija) yra viešasis juridinis

asmuo, kurio pelnas gali būti naudojamas tik Organizacijos tikslams siekti ir

negali būti paskirstomas ar kitokia forma perduodamas Organizacijos steigėjams

ar nariams. Organizacija steigiama vadovaujantis Asociacijų įstatymo ar kitų

įstatymų nustatyta tvarka ir į ją gali stoti nauji nariai.

2. Visų Organizacijos steigėjų ir

narių pareigas bei užduotis Organizacija turi vykdyti vienodomis sąlygomis.

3. Organizacija gali verstis tik

ta veikla, kuri skirta šio Įstatymo 34(1) straipsnyje numatytoms

Organizacijos steigėjų ir narių pareigoms vykdyti, bei su tuo susijusia veikla

(gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo sistemos organizavimas,

konsultavimas atliekų tvarkymo klausimais, atliekų tvarkymo specialistų mokymas

ir jų kvalifikacijos kėlimas, visuomenės švietimas atliekų tvarkymo

klausimais).

4. Vienas Organizacijos steigėjas

arba steigėjų grupė, privalanti sudaryti konsoliduotą finansinę atskaitomybę,

arba steigėjų grupė, kurioje teisė tiesiogiai ar netiesiogiai valdyti šiuos

steigėjus ir paveikti jų finansinę ir ūkinę veiklą priklauso tiems patiems

asmenims, negali turėti daugiau kaip 1/5 balsų priimant sprendimus visuotiniame

Organizacijos steigėjų susirinkime.

5. Organizacija gali vykdyti savo

veiklą tik gavusi licenciją. Licencijavimo taisykles, atsižvelgdama

į alyvų, elektros ir elektroninės įrangos, apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių

atliekų bei netinkamų naudoti transporto priemonių tvarkymo organizavimo

specifiką, tvirtina Vyriausybė.

6. Licencija išduodama

Organizacijai, kuri atitinka šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus ir turi

su Vyriausybės įgaliota institucija suderintus:

1) atliekų tvarkymo

veiklos organizavimo planą, kuriame turi būti numatytos priemonės ir veiksmai,

užtikrinantys šio Įstatymo 34(1) straipsnio 2 dalies 2 punkte

numatytų užduočių įvykdymą;

2) atliekų tvarkymo

finansavimo schemą, garantuojančią, kad alyvų, elektros ir elektroninės

įrangos, apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų bei netinkamų naudoti

transporto priemonių tvarkymas bus finansuojamas;

3) visuomenės švietimo ir

informavimo atliekų tvarkymo klausimais programą.

7. Kiekvienais metais Organizacija pateikia ataskaitą

apie praėjusių metų atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano vykdymą

visuomenei susipažinti ir Vyriausybės įgaliotai institucijai šios institucijos

nustatyta tvarka.

Įstatymas

papildytas straipsniu:

Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

[Papildyti

344 straipsniu nuo 2006-01-01]

34(4) straipsnis. 34(4) straipsnis. Elektros ir elektroninės įrangos platintojų pareigos ir teisės

1. Elektros ir elektroninės įrangos

platintojams (toliau šiame straipsnyje – platintojai) draudžiama platinti elektros ir elektroninę įrangą, kurios

gamintojas ir (ar) importuotojas nėra įsiregistravęs šio Įstatymo 34(2)

straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat kurio elektros ir elektroninė įranga

nėra paženklinta šio Įstatymo 34(5 )straipsnyje nustatyta tvarka.

2. Platintojai privalo, nereikalaudami papildomai sumokėti, priimti

vartotojo atiduodamas buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos

atliekas tuo atveju, jei vartotojo atiduodamos elektros ir elektroninės įrangos

atliekos yra tos pačios paskirties kaip jo perkama elektros ir elektroninė

įranga ir jei atiduodamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekis (skaičiuojant

įrangos vienetais) atitinka perkamos elektros ir elektroninės įrangos kiekį.

Gamintojo ir importuotojo pageidavimu platintojas turi vartotojui nurodyti

elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo išlaidas.

3. Platintojai gali nesilaikyti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų

reikalavimų ir nepriimti vartotojo atiduodamų elektros ir elektroninės įrangos

atliekų, jeigu šias atliekas sudaro elektros ir elektroninė įranga be

pagrindinių tokios įrangos dalių ar jose yra atliekų, nepriskiriamų elektros ir

elektroninės įrangos atliekoms ir (ar) šios atliekos kelia pavojų darbuotojų

sveikatai bei saugumui.

4. Iš vartotojų priimtas buityje

susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas platintojai privalo

perduoti elektros ir elektroninės įrangos atliekas tvarkančiai įmonei.

5. Platintojai, priimantys iš

vartotojų buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas,

prekybos vietoje privalo informuoti vartotojus apie tai, kaip jie gali atiduoti

šias atliekas platintojams.

6. Šio straipsnio reikalavimai taip pat taikomi

platintojams, kurie į Lietuvos rinką tiekdami elektros ir elektroninę įrangą

naudojasi nuotolinio ryšio priemonėmis. Šiuo atveju vartotojams turi būti

sudarytos sąlygos atiduoti elektros ir elektroninės įrangos atliekas elektros

ir elektroninės įrangos atsiėmimo vietoje.

Įstatymas

papildytas straipsniu:

Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

[Papildyti

345 straipsniu nuo 2005-08-13]

34(5 )straipsnis.

Elektros ir elektroninės įrangos ženklinimas

Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir

importuotojai privalo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta

tvarka standartiniu ženklu ženklinti po 2005 m. rugpjūčio 13 d. į Lietuvos rinką

išleidžiamą elektros ir elektroninę įrangą. Ženklinimas privalo būti toks, kad

po išleidimo į Lietuvos rinką būtų galima vienareikšmiškai identifikuoti

elektros ir elektroninės įrangos gamintoją ir (ar) importuotoją bei išleidimo į

Lietuvos rinką datą ir kad vartotojai būtų informuoti apie būtinybę atskirai

surinkti elektros ir elektroninės įrangos atliekas. Jei dėl elektros ir

elektroninės įrangos dydžio ar kitų specifinių savybių ant minėtos įrangos to

padaryti praktiškai neįmanoma, toks ženklinimas privalo būti įrangos

naudojimosi instrukcijoje ir garantijos pažymėjime.

Įstatymas

papildytas straipsniu:

Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

[Papildyti

346 straipsniu nuo 2006-01-01]

34(6) straipsnis. 34(6) straipsnis. Buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimas ir tvarkymas

1. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi

užtikrinti savo organizuojamose elektros ir elektroninės įrangos atliekų

tvarkymo sistemose, savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo

sistemose ar (ir) pas platintojus surinktų buityje susidarančių elektros ir

elektroninės įrangos atliekų tvarkymą taip:

1) iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. į

rinką išleistos elektros ir elektroninės įrangos buityje susidarančių atliekų

(istorinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų) tvarkymą rinkoje

dalyvaujantys elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai turi

finansuoti proporcingai jų užimamai atitinkamos paskirties įrangos rinkos

daliai. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nustatydama elektros ir

elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotis, nustato, kokią procentinę dalį

(pagal svorį) istorinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų turi sutvarkyti

gamintojas ir (ar) importuotojas, atsižvelgiant į per atitinkamus metus į rinką

išleistos elektros ir elektroninės įrangos kiekį;

2) elektros ir elektroninės

įrangos gamintojai ir importuotojai turi finansuoti nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d.

į rinką išleistos savo elektros ir elektroninės įrangos buityje susidarančių

atliekų tvarkymą.

2. Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai

ir importuotojai Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi

teikti informaciją elektros ir elektroninės įrangos vartotojams, elektros ir

elektroninės įrangos atliekų tvarkytojams apie joje esančias pavojingas

medžiagas ir jų keliamą pavojų aplinkai bei žmonių sveikatai.

3. Elektros ir elektroninės

įrangos gamintojai ir importuotojai, nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. išleisdami į

rinką elektros ir elektroninę įrangą, registruodamiesi šio Įstatymo 34(2)

straipsnyje nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad visų jų

elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas. Tokie

dokumentai gali būti:

1) banko

garantija, išduota gamintojui ar importuotojui;

2) laidavimo

draudimo sutartis, sudaryta tarp elektros ir elektroninės įrangos gamintojo ar

importuotojo ir draudiko;

3) sutartis ar

kitas dokumentas, įrodantis dalyvavimą gamintojų ir

importuotojų organizacijoje, garantuojančioje, kad elektros ir elektroninės

įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, bei atitinkančioje šio Įstatymo 34(3)

straipsnio reikalavimus;

4) dokumentai, nurodyti šio

straipsnio 4 dalyje, kuriais patvirtinamas elektros ir elektroninės įrangos

gamintojo ar importuotojo dalyvavimas kolektyvinės atsakomybės atliekų tvarkymo

finansavimo sistemoje. Dalyvaudamas šioje sistemoje gamintojas ir importuotojas

vykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas užduotis neatsižvelgdamas

į tai, ar tvarkomos elektros ir elektroninės įrangos atliekos, išleistos į

rinką, yra jo, ar yra tik tos pačios kategorijos. Gamintojai ir importuotojai

turi teisę reikalauti, kad jų išleistos į rinką elektros ir elektroninės

įrangos atliekos būtų tvarkomos atskirai, jeigu jie padengia susidariusias

išlaidas;

5) dokumentas,

įrodantis gamintojų ir importuotojų dalyvavimą kitų įstatymų nustatytose

elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo finansavimo sistemose

(schemose).

4. Dokumentas, patvirtinantis

elektros ir elektroninės įrangos gamintojo ar importuotojo dalyvavimą šio

straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytoje kolektyvinės atsakomybės atliekų

tvarkymo finansavimo sistemoje, yra:

1) banko garantija, užtikrinanti

einamųjų metų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties

įvykdymą;

2) laidavimo sutartis, sudaryta

tarp gamintojo ar importuotojo ir kito juridinio asmens, užtikrinanti einamųjų

metų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdymą;

3) laidavimo draudimo sutartis, sudaryta tarp gamintojo ar importuotojo

ir draudiko, užtikrinanti einamųjų metų elektros ir elektroninės įrangos

atliekų tvarkymo užduoties įvykdymą;

4) kitas

Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas dokumentas, užtikrinantis

einamųjų metų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties

įvykdymą.

5. Banko garantijos, laidavimo sutarties bei kitų

sutarčių, nurodytų šio straipsnio 3 ir 4 dalyse, sudarymo ir vykdymo tvarką,

lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką nustato

Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Įstatymas

papildytas straipsniu:

Nr. X-279 (2005-06-28)

Žin., 2005, Nr. 84-3111 (2005-07-12)

[Papildyti

347 straipsniu nuo 2006-01-01]

35 straipsnis. Atsakomybė

Asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

dešimtasis

skirsnis

įstatymo įsigaliojimas

36 straipsnis. Pasiūlymai

Vyriausybei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija: 1) iki 2003 m. sausio 1 d. nustato atliekų vežimo tranzitu, išvežimo iš Lietuvos Respublikos ir įvežimo į Lietuvos Respubliką reikalavimus. 2) iki 2003 m. sausio 1 d. nustato įmonių, kurios tvarko pavojingas atliekas, licencijavimo tvarką, tokių įmonių darbuotojams taikomus kvalifikacinius reikalavimus bei jų atestavimo tvarką.

37 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d., išskyrus 12 straipsnį, kuris įsigalioja nuo 2003 m. kovo 1 d.

Skelbiu šį

Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.