Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas

1 straipsnis. Valstybinis socialinis draudimas

Valstybinis socialinis draudimas - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Įgyvendinant valstybinį socialinį draudimą, dalyvauja draudėjų ir draudžiamųjų interesus ginančios organizacijos.

2 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo

reguliavimas

Valstybinį

socialinį draudimą reguliuoja šis ir kiti

Lietuvos

Respublikos socialinio aprūpinimo įstatymai, taip pat

Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatymas, Lietuvos

Respublikos

Vyriausybės tvirtinami Valstybinių socialinio

draudimo pensijų

skyrimo ir mokėjimo nuostatai, Valstybinio

socialinio draudimo

pašalpų nuostatai, Valstybinio socialinio

draudimo įstaigų

nuostatai, taip pat Valstybinio socialinio

draudimo fondo

biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės,

Savanoriškojo

valstybinių socialinio pensijų draudimo taisyklės.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

3 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo rūšys

Lietuvos

Respublikoje nustatomos tokios valstybinio

socialinio draudimo

rūšys:

1) pensijų

draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms

Valstybinių

socialinio draudimo pensijų įstatyme;

2) ligos ir

motinystės draudimas, kai draudžiama ligos ir

motinystės

(tėvystės) pašalpoms, numatytoms šio įstatymo 6-17

straipsniuose,

taip pat laidojimo pašalpoms, numatytoms šio

įstatymo 20-22

straipsniuose;

3)

sveikatos draudimas, kai draudžiama gydymo ir

profilaktikos

išlaidų kompensacijoms, numatytoms šio įstatymo 23-

26 straipsniuose;

4) draudimas

nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms

pagal Gyventojų

užimtumo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat

kompensuojama už

kitas nedarbo priemones, numatytas Gyventojų

užimtumo įstatyme;

5) draudimas

nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje, kai

draudžiama

pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų

atvejais ir kitoms

išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų

atsitikimų darbe įstatyme.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

4 straipsnis.

Asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu

draudimu

Asmenų,

draudžiamų kiekvienos rūšies draudimu, kategorijas

nustato atitinkami

įstatymai, reguliuojantys tos rūšies draudimo

tvarką.

Šio įstatymo

nustatyta tvarka privalomai draudžiami:

1) asmenys,

dirbantys pagal darbo sutartis, taip pat

dirbantys narystės

pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse

bendrijose,

žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse

organizacijose ir

gaunantys atlyginimą už darbą;

2)

individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems

Vyriausybės

nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys

asmenys;

3) ūkininkai

ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų

nariai.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

5 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo stažas

Valstybinio socialinio draudimo stažas - tai laikas, kai asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos valstybinio socialinio draudimo stažui prilygina galiojantys įstatymai. II SKYRIUS. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPOS 1. Ligos pašalpa

6 straipsnis. 6 straipsnis.

Ligos pašalpos skyrimo atvejai

Ligos pašalpa

skiriama:

1) atsiradus

nedarbingumui dėl ligos ar traumos;

2) susirgus

šeimos nariui, kurį būtina slaugyti;

3) epideminių

situacijų atvejais;

4) esant

proteziniame-ortopediniame stacionare;

5) laikinai

perkėlus į kitą darbą dėl susirgimo profesine

liga, tuberkulioze

arba dėl užkrečiamų ligų sukėlėjų nešiojimo.

Ligos pašalpa

kaip nedarbingumo dėl ligos atveju (1

punktas) taip pat

skiriama iškilus būtinybei gydytis

tuberkuliozės arba

kitoje sanatorijoje, į kurią siunčiama baigti

gydymą po sunkaus

susirgimo, įrašyto į Sveikatos apsaugos ir

Socialinės apsaugos

ministerijų tvirtinamą sąrašą (24 straipsnio

trečioji dalis).

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

7 straipsnis.

Teisė į ligos pašalpą

Teisę į ligos

pašalpą turi apdraustieji, išvardinti šio

įstatymo 4

straipsnio 1 punkte, jei jie dėl šio įstatymo 6

straipsnyje

numatytų priežasčių yra palaisvinami nuo darbo ar

tarnybinių pareigų

ir dėl to praranda savo darbo pajamas. Šią

teisę jie įgyja

nuo pirmosios darbo (draudimo) dienos.

Pašalpa

bendrąja tvarka mokoma, jei teisė ją gauti atsirado

darbo laikotarpiu

(įskaitant bandomąjį laiką ir atleidimo iš

darbo dieną), taip

pat trijų kalendorinių dienų po savanoriško

išėjimo iš darbo

arba atleidimo su teise gauti išeitinę pašalpą

laikotarpiu.

Asmenys,

kurie buvo draudžiami pagal šio įstatymo 4

straipsnio 1 punktą

ir neteko darbo, turi teisę į laikinojo

nedarbingumo

pašalpą dėl ligos arba traumos (6 straipsnio 1

punktas), jei jie

prarado darbingumą laikotarpiu, kuriuo pagal

įstatymus mokama

išeitinė pašalpa, visas uždarbis arba jo dalis

ir yra nedarbingi

šiam laikotarpiui pasibaigus.

Pagrindas

skirti ligos pašalpą yra nustatyta tvarka išduotas

nedarbingumo

pažymėjimas.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

8 straipsnis.

Ligos pašalpos mokėjimo trukmė

Apdraustiesiems,

netekusiems darbingumo dėl ligos arba

traumos (6

straipsnio 1 punktas) šio įstatymo 7 straipsnyje

nurodytais

laikotarpiais, ligos pašalpa mokama nuo pirmosios

darbingumo

netekimo dienos (neskaitant dienų, už kurias buvo

gauta išeitinė

pašalpa arba uždarbis) iki darbingumo atstatymo

arba iki invalidumo

pripažinimo.

Ligos pašalpa

už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo

dėl ligos,

nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga

ar kitokio

sveikatos pakenkimo, susijusio su darbu, dienas,

išskyrus motinystės

pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį bei

šeimos nario

slaugos pašalpą, moka darbdavys iš savo lėšų. Ligos

atveju ši pašalpa

turi būti ne mažesnė kaip 80 procentų, o

nelaimingo atsitikimo

darbe, susirgimo profesine liga ar kitokio

sveikatos pakenkimo,

susijusio su darbu, atveju - ne mažesnė kaip

100 procentų

jos gavėjo vidutinio mėnesinio uždarbio,

apskaičiuoto pagal

paskutinių trijų mėnesių darbo užmokestį. Nuo

trečios

kalendorinės nedarbingumo dienos ligos pašalpa mokama iš

Valstybinio

socialinio draudimo fondo ir yra šio įstatymo 10

straipsnyje nurodyto

dydžio.

Laikiniems ir

sezoniniams darbuotojams, netekusiems

darbingumo

sutarties galiojimo laikotarpiu, pašalpa dėl bendrojo

susirgimo mokama ne

ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų po

darbo sutarties

galiojimo pabaigos.

Susižalojus

darbe, susirgus profesine liga arba

tuberkulioze,

asmenims, dirbantiems pagal laikinojo ar sezoninio

darbo sutartį,

pašalpa mokama šio straipsnio pirmojoje dalyje

nustatyta tvarka.

Dirbantiems

invalidams ligos pašalpų mokėjimo trukmė

nustatoma

Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatuose.

1.Lietuvos Respublikos

1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

2.Lietuvos

Respublikos 1995 10 17

įstatymas

Nr.1-1062,

Žin., 1995,

Nr.89-1987

9 straipsnis.

Ligos pašalpa atostogų metu

Atsiradus

laikinajam nedarbingumui dėl ligos ar traumos

kasmetinių

apmokamų atostogų metu, pašalpa mokama už visas

sirgtas darbo

dienas, patvirtintas nedarbingumo pažymėjimu.

Atsiradus

laikinajam nedarbingumui neapmokamų atostogų metu,

pašalpa mokama nuo

tos dienos, kurią darbuotojas turėjo pradėti

dirbti.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

10 straipsnis.

Ligos pašalpos dydis

Ligos pašalpa

mokama 80 procentų kompensuojamojo uždarbio

dydžio.

Jei laikinasis

nedarbingumas trunka ilgiau kaip trisdešimt

kalendorinių dienų,

nuo trisdešimt pirmosios mokama 100 procentų

kompensuojamojo

uždarbio dydžio ligos pašalpa.

Susižalojus

darbe ar susirgus profesine liga, taip pat

asmenims,

dalyvavusiems likviduojant Černobylio atominės

elektrinės avarijos

padarinius, ligos pašalpa mokama 100 procentų

kompensuojamojo

uždarbio dydžio.

Ligos

pašalpa, skiriama pagal 6 straipsnio 1-4 punktus,

negali būti mažesnė

už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą

darbo užmokesčio

minimumą, apskaičiuotą proporcingai dirbtam

laikui arba atliktam

darbui.

1.Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

2.Lietuvos

Respublikos 1995 10 17

įstatymas

Nr.1-1062,

Žin., 1995,

Nr.89-1987

11 straipsnis.

Kompensuojamasis uždarbis pašalpai

skaičiuoti

Kompensuojamasis uždarbis ligos ir motinystės (tėvystės)

pašalpoms yra

skaičiuojamas pagal visose darbo vietose gaunamas

pajamas, nuo

kurių skaičiuojamos privalomojo valstybinio

socialinio

draudimo įmokos. Kompensuojamasis uždarbis

apskaičiuojamas

pagal Valstybinio socialinio draudimo pašalpų

nuostatus. Visais

atvejais kompensuojamasis uždarbis pašalpai

skaičiuoti negali

viršyti Statistikos departamento skelbiamo

užpraeito mėnesio

vidutinio darbo užmokesčio trijų dydžių sumos.

1.Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

2.Lietuvos

Respublikos 1995 07 05

įstatymas

Nr.1-1024,

Žin., 1995,

Nr.59-1481

12 straipsnis.

Sąlygos, kurioms esant, pašalpa nemokama

Ligos pašalpa

nemokama:

1) asmenims,

laikinai nedarbingiems dėl traumų, gautų darant

nusikaltimus;

2) asmenims,

sužalojusiems savo arba savo globotinių

sveikatą, kad

išvengtų darbo ar kitokių pareigų arba

apsimetusiems

sergančiais (simuliantams);

3) asmenims,

kurių laikinojo nedarbingumo tiesioginė

priežastis -

alkoholio, narkotinių arba toksinių medžiagų

vartojimas.

Tuo atveju,

kai savanoriškai gydomasi stacionare nuo

alkoholizmo,

narkomanijos ar toksikomanijos, ligos pašalpa mokama

ne ilgiau kaip

keturiolika kalendorinių dienų per kalendorinius

metus.

Asmenims,

pažeidžiantiems gydytojo nustatytą gydymo ir

slaugos režimą,

be svarbių priežasčių neatvykstantiems pas

gydytoją arba į

įstatymo nustatytą darbingumo patikrinimą,

pašalpa Valstybinio

socialinio draudimo pašalpų nuostatų numatyta

tvarka gali būti

neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

13 straipsnis.

Ligos pašalpa šeimos nariui slaugyti

Pašalpa

sergančiajam šeimos nariui slaugyti mokama, jeigu

gydytojo nurodymu

būtina ligonį slaugyti.

Slaugant

šeimos narį, pašalpa mokama ne ilgiau kaip

septynias

kalendorines dienas.

Slaugant

sergantį iki keturiolikos metų amžiaus vaiką,

pašalpa mokama ne

ilgiau kaip keturiolika kalendorinių dienų.

Slaugant

stacionare sergantį iki septynerių metų vaiką,

taip pat vaiką iki

keturiolikos metų, sergantį onkohematologine

liga, po sudėtingos

operacijos, traumos ar nudegimo, pašalpa

mokama visą

slaugymo laiką, bet ne ilgiau kaip šimtą dvidešimt

dvi dienas.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

14 straipsnis.

Ligos pašalpa epideminių situacijų atveju

Įvedus

nustatyta tvarka karantino režimą ypač pavojingų

infekcijų

židiniuose, pašalpa mokama nušalintiems nuo darbo

asmenims.

Valstybiniams

gydytojams higienistams laikinai nušalinus

apdraustąjį kaip

užkrečiamų ligų sukėlėją nešiotoją ir negalint

jo perkelti į

kitą darbą, ligonio pašalpa jam mokama visą

nušalinimo nuo darbo

laiką ir apskaičiuojama pagal kompensuojamąjį

uždarbį tik toje

darbovietėje, kurioje jis nušalintas nuo darbo.

Valstybiniams

gydytojams higienistams įvedus vaikų įstaigose

infekcijų plitimą

ribojantį režimą ir dėl to atsiradus būtinybei

prižiūrėti vaiką,

pašalpa mokama kaip šeimos nario slaugos atveju

pagal šio įstatymo

13 straipsnio antrąją dalį.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

15 straipsnis. Pašalpa, esant proteziniame-ortopediniame stacionare

Paguldžius apdraustąjį į protezinį-ortopedinį stacionarą, pašalpa mokama už visą jame būtą laiką, taip pat vykimo į stacionarą ir atgal laiką.

16 straipsnis. Pašalpa laikinai perkėlus į kitą darbą

Jeigu apdraustasis dėl profesinės ligos, tuberkuliozės, taip pat dėl to, kad jis yra užkrečiamų ligų sukėlėjų nešiotojas (6 straipsnio 5 punktas), laikinai negali dirbti savo darbo, bet, nepažeisdamas paskirto gydymo, gali dirbti kitą darbą ir dėl to pagal medicininę išvadą perkeliamas į kitą darbą, jam pašalpa mokama už visą perkėlimo laiką, bet ne ilgiau kaip du mėnesius ir tokio dydžio, kad gaunamas uždarbis ir pašalpa neviršytų vidutinio uždarbio iki perkėlimo. 2.Motinystės (tėvystės) pašalpa

17 straipsnis.

Motinystės (tėvystės) pašalpa

Motinystės

(tėvystės) pašalpa iš valstybinio socialinio

draudimo lėšų

skiriama vienam iš tėvų (globėjų), apdraustam pagal

šio įstatymo 4

straipsnio 1 punktą.

Moterims,

pagimdžiusioms suėjus dvidešimt aštuonioms nėštumo

savaitėms ir vėliau,

apmokama už septyniasdešimt kalendorinių

dienų iki gimdymo

ir už penkiasdešimt šešias kalendorines dienas

po gimdymo

(komplikuoto gimdymo atveju ir kai gimė daugiau negu

vienas vaikas - už

septyniasdešimt kalendorinių dienų). Moterims,

pagimdžiusioms

suėjus dvidešimt dviems nėštumo savaitėms,

apmokama už

dvidešimt aštuonias kalendorines dienas po gimdymo

(jei kūdikis

gyvena, apmokama už penkiasdešimt šešias dienas po

gimdymo). Už šioje

dalyje nurodytus laikotarpius mokama 100

procentų

kompensuojamojo uždarbio.

Pasibaigus

šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytiems

laikotarpiams,

vienam iš tėvų (vieninteliam esamam iš tėvų ar

globėjui), kuris

pagal Atostogų įstatymą yra išleistas vaiko

priežiūros

atostogų, mokama 60 procentų kompensuojamojo uždarbio

dydžio pašalpa, bet

ne mažesnė kaip nustatytas minimalus darbo

užmokestis, iki

vaikui sukanka vieneri metai.

Jei asmuo,

gaunantis šiame straipsnyje nurodytą motinystės

(tėvystės) pašalpą,

atleidžiamas iš darbo dėl įmonės, įstaigos,

organizacijos

likvidavimo, pašalpa mokama, jei tuo metu nemokama

išeitinė pašalpa.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 03

įstatymas

Nr.1-623

Žin., 1994

Nr.88-1666

3. Pašalpa vaiko priežiūrai

18 straipsnis.

Neteko galios.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 03

įstatymas

Nr.1-623

Žin., 1994

Nr.88-1666

19 straipsnis.

Neteko galios.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 03

įstatymas

Nr.1-623

Žin., 1994

Nr.88-1666

4. Laidojimo pašalpa

20 straipsnis. Teisė į laidojimo pašalpą

Laidojimo pašalpa mokama, mirus pačiam apdraustajam (4 straipsnis) arba jo išlaikomajam šeimos nariui. Mirus apdraustajam, laidojimo pašalpa mokama mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo. Mirus apdraustojo šeimos nariui, pašalpa mokama pačiam apdraustajam. Laidojimo pašalpa nemokama, kai laidojama valstybės (savivaldybės) lėšomis.

21 straipsnis. Laidojimo pašalpos dydis

Laidojimo pašalpa mokama trijų minimalių gyvenimo lygių dydžio.

22 straipsnis. Pašalpos išmokėjimas, mirus asmeniui, turėjusiam teisę ją gauti

Laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo pašalpos, negautos iki gavėjo mirties dienos, išmokamos kartu su juo gyvenusiems šeimos nariams, taip pat nedarbingiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi. Pašalpa vaiko iki trejų metų priežiūrai, negauta dėl gavėjo mirties, išmokama likusiam tėvui arba asmeniui, faktiškai auginančiam vaiką. Negauta pašalpa į paveldimą turtą neįtraukiama.

24 straipsnis.

Kelialapiai į sanatorines įstaigas

Išlaidos

kelialapiams į sanatorines įstaigas kompensuojamos,

remiantis

Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintomis

standartinėmis

sanatorinio gydymo dienos kainomis.

Valstybinio

socialinio draudimo lėšomis apdraustiesiems,

išvardintiems 4

straipsnyje, pensininkams, gaunantiems valstybinio

socialinio

draudimo pensijas, apmokama visa standartinė jų

sergančių vaikų iki

septynerių metų amžiaus ir vaikų invalidų iki

šešiolikos metų

amžiaus sanatorinio gydymo dienų kaina, jei

vaikas vyksta

gydytis pagal atskirą kelialapį, arba 90 procentų

standartinės

kainos, jei vaikas vyksta gydytis pagal bendrą

kelialapį kartu

su apdraustuoju. Visa standartinė sanatorinio

gydymo kaina

apmokama taip pat I grupės invalidams, kuriems

paskirta valstybinio

socialinio draudimo pensija.

Valstybinio

socialinio draudimo lėšomis apmokama visa

standartinė

sanatorinio gydymo kaina šiems siunčiamiems baigti

gydymą po sunkaus

susirgimo, įrašyto į Sveikatos apsaugos ir

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijų patvirtintą sąrašą,

asmenims:

1)

apdraustiesiems, išvardintiems 4 straipsnio 1 punkte;

2) asmenims,

kurie buvo draudžiami pagal šio įstatymo 4

straipsnio 1

punktą ir neteko darbo, jei sanatorinis gydymas

paskirtas

išeitinės pašalpos arba laikinojo nedarbingumo

pašalpos, paskirtos

darbo laikotarpiu, gavimo metu;

3)

pensininkams, gaunantiems arba turintiems teisę gauti

valstybinio

socialinio draudimo pensijas;

4) šio

straipsnio 1-3 punktuose išvardintų asmenų

išlaikomiems šeimos

nariams.

Kitais

atvejais apdraustiesiems, išvardintiems 4 straipsnio

1 punkte, ir jų

vaikams nuo septynerių iki šešiolikos metų iš

valstybinio

socialinio draudimo lėšų apmokama 50 procentų

kiekvienos

sanatorinio gydymo dienos standartinės kainos, o

pensininkams,

gaunantiems valstybines socialinio draudimo

pensijas, - 80

procentų standartinės kainos.

1.Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

2.Lietuvos

Respublikos 1995 10 17

įstatymas

Nr.1-1062,

Žin., 1995,

Nr.89-1987

25 straipsnis.

Kompensacija donorams

Apdraustajam

donorui, davusiam 450 mililitrų kraujo arba 600

mililitrų plazmos,

iš valstybinio socialinio draudimo fondo

mokama

kompensacija, lygi trijų dienų vidutiniam darbo

užmokesčiui Lietuvos

Respublikoje. Apdraustajam donorui, davusiam

mažiau kaip 450

mililitrų kraujo arba mažiau kaip 600 mililitrų

plazmos, iš

valstybinio socialinio draudimo fondo mokama

kompensacija, lygi

dviejų dienų vidutiniam darbo užmokesčiui

Lietuvos Respublikoje.

Vienos

dienos vidutinis darbo užmokestis Lietuvos

Respublikoje

apskaičiuojamas pagal užpraeito mėnesio prieš

duodant kraują ar

plazmą vidutinį darbo užmokestį, paskelbtą

Statistikos

departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

dalijant jį iš

užpraeito mėnesio prieš duodant kraują ar plazmą

darbo dienų

skaičiaus. Užpraeito mėnesio prieš duodant kraują ar

plazmą darbo dienų

skaičius nustatomas pagal penkių darbo dienų

savaitę.

1.Lietuvos

Respublikos 1992.04.16.;

įstatymas Nr.1-2501

Žin., 1992,

Nr.13-350;

2.Lietuvos

Respublikos 1995 04 27,

įstatymas

Nr.1-869,

Žin., 1995,

Nr.36-889

26 straipsnis.

Išlaidų transportui kompensavimas

Šio įstatymo 4

straipsnyje išvardintiems apdraustiesiems,

gaunantiems arba

turintiems teisę gauti valstybinę socialinio

draudimo pensiją,

jeigu jiems invalidumą nustatančių komisijų

sprendimu

pripažinta teisė įsigyti specialiuosius lengvuosius

automobilius, kas

mėnesį išmokama 25 procentų mėnesinio

minimalaus gyvenimo

lygio dydžio transporto išlaidų kompensacija,

nepaisant to, ar jie

yra įsigiję automobilį.

I grupės

invalidams, gaunantiems arba turintiems teisę gauti

valstybinę

socialinio draudimo pensiją, patiems vairuojantiems

specialiuosius

automobilius, kas mėnesį papildomai mokama 25

procentų mėnesinio

minimalaus gyvenimo lygio dydžio transporto

išlaidų

kompensacija.

Šio

straipsnio pirmojoje dalyje išvardintiems asmenims,

kuriems dėl

sutrikusių judėjimo funkcijų sunku naudotis

visuomeniniu

transportu, mokama specialiųjų lengvųjų automobilių

arba motorinių

vežimėlių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo

išlaidų

kompensacija, jeigu pagal invalidumą nustatančių komisijų

sprendimą ir nustatytos

formos pažymą šie asmenys turi teisę

įsigyti ir gali

vairuoti šiuos lengvuosius automobilius arba

motorinius

vežimėlius. Šių kompensacijų mokėjimo tvarką ir

dydžius tvirtina

Lietuvos Respublikos Vyriausybė Valstybinio

socialinio draudimo

fondo tarybos teikimu.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

27 straipsnis. Sąlygos, kurioms esant, gydymo ir profilaktikos išmokos nemokamos

Apdraustasis netenka teisės į 23-26 straipsniuose išvardintas išmokas iš valstybinio socialinio draudimo lėšų 12 straipsnyje nurodytais atvejais.

28 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo biudžetas

Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo finansų

pagrindą sudaro

savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybinio

socialinio

draudimo biudžetas, neįtraukiamas į Valstybės ir

savivaldybių

biudžetus.

Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo

biudžetą ir jo

vykdymo metinę ataskaitą tvirtina Lietuvos

Respublikos

Vyriausybė.

Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžetas sudaromas

kalendoriniams metams. Biudžetas ir jo

vykdymo ataskaita

skelbiami viešai Vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžeto

projektą rengia ir pateikia Vyriausybei tvirtinti

Valstybinio

socialinio draudimo fondo taryba.

Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo

fondo biudžeto

sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina Lietuvos

Respublikos

Vyriausybė.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

29 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetų santykiai

Asignavimai iš Valstybės biudžeto skiriami, kai dėl Aukščiausiosios Tarybos priimtų įstatymų arba kitokių nenumatytų priežasčių padidėja socialinio draudimo išlaidos arba sumažėja pajamos, o įmokų socialiniam draudimui tarifai nekeičiami.

30 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžeto

pajamos

Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo

biudžeto pajamas

sudaro:

1) juridinių

bei fizinių asmenų privalomosios valstybinio

socialinio draudimo

įmokos;

2)

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos

pajamos;

3)

asignavimai iš Valstybės biudžeto, skiriami pagal šio

įstatymo 29

straipsnį.

4) valstybinio

savanoriškojo socialinio draudimo įmokos.

Valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos

apskaitomos atskirose

sąskaitose pagal Lietuvos Respublikos

Vyriausybės

nustatytus kiekvienos draudimo rūšies įmokų dydžius.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

31 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžeto išlaidos

Valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos

skirstomos ir

apskaitomos pagal draudimo rūšis. Išlaidų

straipsnių

klasifikaciją nustato Valstybinio socialinio draudimo

fondo biudžeto

sudarymo ir vykdymo taisyklės.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

32 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo

rezervas

Valstybinio

socialinio draudimo fondui stabilizuoti

sudaromas fondo

rezervas, kuris yra ne mažesnis kaip 15 procentų

metinės pajamų

sumos. Šis fondas formuojamas iš pajamų dalies,

viršijančios

išlaidas.

Jeigu rezervo

fonde susikaupia 20 ir daugiau procentų

metinės pajamų

sumos, Valstybinio socialinio draudimo fondo

taryba turi teikti

Vyriausybei siūlymus dėl įmokų tarifų mažinimo

arba išmokų

didinimo.

Rezervo lėšos

Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos

sprendimu gali būti

naudojamos išlaidoms, kurių nebuvo galima

numatyti

tvirtinant biudžetą, apmokėti ir pajamų laikinam

trūkumui padengti.

Taryba privalo

užtikrinti Valstybinio socialinio draudimo

fondo rezervo lėšų

realiosios vertės išsaugojimą.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

33 straipsnis.

Kasos apyvartos lėšos

Valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžete sudaromos

kasos apyvartos

lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti.

Šių lėšų dydis

nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

34 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos

Drausdamas

asmenis, išvardintus šio įstatymo 4 straipsnio 1

punkte, darbdavys

privalo mokėti nustatyto dydžio valstybinio

socialinio draudimo

įmokas.

Įmokos

skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam

priskaičiuoto

atlyginimo už darbą. Atlyginimo suma, nuo kurios

skaičiuojamos

įmokos, negali būti mažesnė kaip kiekvieno

kalendorinio

mėnesio minimalus darbo užmokestis.

Asmenys,

išvardinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3

punktuose,

valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys.

Jie gali įmokų

nemokėti (tas laikotarpis bus

neįskaitytas į

valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tada,

jeigu jie yra

Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai,

taip pat jei yra

draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal

Lietuvos

Respublikos įstatymus, o ūkininkai - už save ir

pilnamečius šeimos

narius, dirbančius ūkyje, - dar ir tuo atveju,

kai šie asmenys turi

būtinąjį stažą pensijai gauti.

Įmokų dydis

bazinei valstybinei socialinio draudimo pensijai

gauti

apskaičiuojamas pagal aktuarinius skaičiavimus ir

tvirtinamas

Vyriausybės.

Įmokų

mokėjimo terminus ir tvarką nustato Valstybinio

socialinio draudimo

fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.

1.Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

2.Lietuvos

Respublikos 1995 07 05

įstatymas

Nr.1-1024,

Žin., 1995,

Nr.59-1481

3.Lietuvos

Respublikos 1995 10 17

įstatymas

Nr.1-1062,

Žin., 1995,

Nr.89-1987

35 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo įmokų

tarifai

Bendrąjį

privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų

tarifą ir jo

dydžius atskiroms draudimo rūšims nustato Lietuvos

Respublikos Vyriausybė,

tvirtindama Valstybinio socialinio

draudimo fondo

biudžetą.

Apdraustųjų,

išvardintų šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte,

įmokų tarifus

nustato Lietuvos Respublikos Seimas.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

36 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo įmokų

mokėjimo tvarka

Valstybinio

socialinio draudimo įmokų mokėtojas (draudėjas)

pats jas

apskaičiuoja ir sumoka į valstybinio socialinio draudimo

biudžetą.

Draudėjai -

įmonės, įstaigos ir organizacijos, kuriose dirba

4 straipsnio 1

punkte apdraustieji asmenys, apskaičiuoja,

išskaito ir įmoka į

valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą

iš minėtų

apdraustųjų asmenų pajamų mokamas socialinio draudimo

įmokas.

Įmokų mokėjimo

tvarka ir terminai nustatomi Valstybinio

socialinio

draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo

taisyklėse.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

37 straipsnis. Atsakomybė valstybiniam socialiniam draudimui

Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

37¹ straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų santykiai su Lietuvos bankų įstaigomis

Lietuvos

bankų įstaigos valstybinio socialinio draudimo

fondo lėšų

apyvartos operacijas atlieka nemokamai. Atidarydamos

ūkio subjektų

sąskaitas, bankų įstaigos privalo išreikalauti

pažymą apie ūkio

subjekto įregistravimą valstybinio socialinio

draudimo įstaigoje,

o uždarydamos sąskaitas, - pažymą apie tai,

kad ūkio subjektas

neskolingas valstybiniam socialiniam draudimo

fondui. Bankų

įstaigos pirmiausia vykdo valstybinio socialinio

draudimo įstaigų

reikalavimus dėl socialinio draudimo lėšų

išieškojimo.

Lietuvos

bankų įstaigos, pažeidusios šio straipsnio

nuostatas ir

padariusios žalos valstybinio socialinio draudimo

fondui, privalo ją

atlyginti.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

38 straipsnis.

Atsakomybė už įmokų mokėjimo teisingumą

Už pavėluotai

pervestas į valstybinio socialinio draudimo

fondą įmokas

mokama 0,2 procento delspinigių už kiekvieną

pavėluotą dieną.

Valstybinio

socialinio draudimo fondo taryba gali atleisti

įmones, įstaigas

ir organizacijas jų steigėjų teikimu nuo

delspinigių,

priskaičiuotų už pavėluotai pervestas įmokų sumas,

mokėjimo arba

atidėti šių delspinigių išieškojimo laiką, jei šios

dėl nuo jų pačių

veiklos nepriklausančių priežasčių negalėjo

laiku sumokėti įmokų

į Valstybinio socialinio draudimo fondą.

Jei įmokos

neteisėtai sumažintos, į valstybinio socialinio

draudimo fondą

paimama visa suma, kuria sumažintos įmokos, taip

pat dvigubos šios

sumos dydžio bauda.

Valstybinio

socialinio draudimo fondui laiku nesumokėtos

draudėjų ir jų

draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos

išieškomos ne ginčo

tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių

dvejų metų

laikotarpį. Delspinigiai ir baudos visais atvejais

turi būti sumokamos

pirmiausiai."

1.Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

2.Lietuvos

Respublikos 1995 10 17

įstatymas

Nr.1-1062,

Žin., 1995,

Nr.89-1987

39 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo valdymo

sistema

Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo valdymo

sistemą sudaro:

1)

Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba prie

Socialinės apsaugos

ir darbo ministerijos;

2) Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdyba ir jos

teritoriniai

skyriai;

3) kitos

akredituotos valstybinio socialinio draudimo

įstaigos;

4) draudėjai.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

40 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo

taryba

Valstybinio

socialinio draudimo fondui, kaip savarankiškai

finansų ir kredito

sistemos grandžiai, Lietuvos Respublikoje

vadovauja 15 narių

taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus

lygiateisių

narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus

ginančioms

organizacijoms (profesinėms sąjungoms,

susivienijimams,

asociacijoms ir kt.), darbdavių organizacijoms

(susivienijimams,

asociacijoms ir kt.) bei valstybės valdymo

institucijoms.

Apdraustųjų ir darbdavių atstovus deleguoja

atstovaujamos

organizacijos, o valstybės valdymo institucijų

atstovus skiria

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tarybos sudėtį

tvirtina Vyriausybė.

Tarybai

vadovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministras

arba jo įgaliotas

tarybos narys.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

41 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo

tarybos

kompetencija

Valstybinio

socialinio draudimo taryba:

1) nustato

perspektyvinius ir einamuosius valstybinio

socialinio draudimo

uždavinius;

2) teikia

Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus dėl

valstybinio

socialinio draudimo įmokų tarifų;

3) aprobuoja

valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto

projektą bei jo

vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti

Vyriausybei;

4) tvirtina

darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio

draudimo

organizavimo išlaidų normatyvus, taip pat darbo

apmokėjimo schemas;

5)

organizuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdybos veiklos

patikrinimus, kurie turi būti ne rečiau kaip

vieną kartą per

metus;

6) nagrinėja

ir sprendžia kitus valstybinio socialinio

draudimo klausimus.

Tarybos

sprendimai priimami jos narių paprasta balsų

dauguma. Tarybos

darbas organizuojamas pagal jos pačios

patvirtintą

reglamentą.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

42 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdyba

Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdyba yra iš

valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų išlaikoma

įstaiga, turinti

juridinio asmens teises, antspaudą su Lietuvos

valstybės herbu ir

sąskaitas bankuose. Valdyba:

1) vykdo

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio

draudimo fondo

biudžetą;

2) sudaro

sutartis su kitais juridiniais ar fiziniais

asmenimis dėl kai

kurių draudimo funkcijų atlikimo, išskyrus

įmokų rinkimą;

3) užtikrina

šiame įstatyme numatytą apdraustųjų aprūpinimą

laiku;

4) įstatymų

nustatyta tvarka organizuoja savanorišką

valstybinį socialinį

draudimą;

5) užsiima

kita veikla, numatyta Valstybinio socialinio

draudimo įstaigų

nuostatuose.

Valdyba turi

teisę:

1) įsigyti

arba išsinuomoti Lietuvoje ar užsienyje turtą,

reikalingą

socialinio draudimo veiklai;

2) įsigyti

vertybinių popierių ir jais disponuoti;

3)

savarankiškai sudaryti sutartis su Lietuvos Respublikos

ir užsienio ūkio

subjektais, atsiskaityti už pateiktas prekes,

atliktus darbus ir

paslaugas bet kokia sutarta forma;

4) įstatymų

nustatyta tvarka steigti įmones veiklai,

susijusiai su

socialiniu draudimu;

5) Valstybinio

socialinio draudimo fondo tarybos nustatyta

tvarka įgyvendinti

priemones papildomoms pajamoms gauti.

Valdybai

vadovauja direktorius, kurį skiria Valstybinio

socialinio draudimo

fondo taryba.

Valdyba

veikia pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintus

Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatus.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

43 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos teritorinės įstaigos

Rajonuose ir

miestuose steigiami Valstybinio socialinio

draudimo fondo

valdybos skyriai, kurie yra tiesiogiai atsakingi

už:

1) valstybinio

socialinio draudimo įmokų surinkimą;

2) pensijų

išmokėjimą teisingai ir laiku;

3) kitų

Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatuose

numatytų funkcijų

vykdymą.

Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdyba ir jos

teritoriniai

skyriai yra juridiniai asmenys, turi antspaudą

su Lietuvos

Respublikos valstybinio herbo atvaizdu.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994 Nr.96-1874

44 straipsnis.

Draudėjų pareigos

Visi

draudėjai, kurie turi mokėti valstybinio socialinio

draudimo įmokas už

draudžiamuosius, išvardintus šio įstatymo 4

straipsnio 1

punkte, taip pat 4 straipsnio 3 ir 4 punktuose

nurodyti asmenys

privalo registruotis Valstybinio socialinio

draudimo fondo

valdybos teritoriniuose skyriuose.

Draudėjai yra

atsakingi už teisingą ir laiku atliekamą

valstybinio

socialinio draudimo įmokų priskaičiavimą ir įmokėjimą

į valstybinio socialinio

draudimo fondo biudžetą.

Draudėjai

išmoka apdraustiesiems valstybinio socialinio

draudimo

pašalpas Valstybinio socialinio draudimo pašalpų

nuostatų numatyta

tvarka.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

45 straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo įstaigų

teisė į kontrolę

Akredituota

vykdyti valstybinį socialinį draudimą įstaiga

turi teisę

patikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jos žinioje

esančios įmokos ir

išmokos.

Vykdant

valstybinio socialinio draudimo kontrolę,

valstybinio

socialinio draudimo įstaigų pareigūnams suteikiamos

Lietuvos

Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymo 4

straipsnyje

nurodytos teisės.

Valstybinio

socialinio draudimo valdybos direktorius ir jo

pavaduotojai,

teritorinių skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai turi

teisę:

1) išieškoti

neginčo tvarka iš įmonių sąskaitų banko

įstaigose laiku

nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo

įmokas bei

netesybas;

2) duoti

nurodymus bankų įstaigoms nutraukti pinigų išdavimą

bei pervedimą iš

įmonių sąskaitų, jeigu jos nustatytu laiku

nepateikė

valstybinio socialinio draudimo įstaigoms finansinės

apyskaitos,

neleidžia patikrinti socialinio draudimo įmokų bei

išmokų arba kai

tikrinimo metu nustatyti neteisingo įmokų

apskaičiavimo

faktai;

3) įstatymų

nustatyta tvarka skirti administracines

nuobaudas.

Paskirtos piniginės baudos išieškomos į valstybinio

socialinio draudimo

fondo biudžetą.

Valstybinio

socialinio draudimo valdybos direktorius turi

teisę siūlyti

rejestro tvarkytojui atšaukti įmonės registravimą,

jeigu ši be

pateisinamų priežasčių nevykdo socialinio draudimo

įstaigų pareigūnų

reikalavimų dėl valstybinio socialinio draudimo

įmokų mokėjimo,

finansinių ataskaitų ir duomenų apie

apdraustuosius

pateikimo.

Draudėjų ir

apdraustųjų pretenzijas dėl valstybinio

socialinio

draudimo įstaigų pareigūnų, vykdančių kontrolę,

veiksmų sprendžia

atitinkamos įstaigos vadovas arba jo

pavaduotojas, o

dėl pastarųjų pareigūnų veiksmų - Valstybinio

socialinio

draudimo valdyba. Pareiškėjas, nesutinkantis su

Valdybos sprendimu,

turi teisę per 10 dienų po sprendimo gavimo

kreiptis į teismą.

1. Lietuvos

Respublikos 1994 05 12

įstatymas

Nr.1-455;

Žin., 1994,

Nr.39-702

2.Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874

46 straipsnis.

Ginčų, kylančių iš valstybinio socialinio

draudimo teisių santykių, sprendimas

Ginčus tarp

draudėjų ir valstybinio socialinio draudimo

įstaigų

sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo

valdyba, Valstybinis

arbitražas arba teismas.

Apdraustųjų

ginčai su draudėjais ir valstybinio socialinio

draudimo

įstaigomis dėl pensijų, pašalpų ir kitokio aprūpinimo

yra sprendžiami

Valstybinių pensijų įstatyme, kituose

įstatymuose, taip

pat Valstybinio socialinio draudimo pašalpų

nuostatuose numatyta

tvarka.

Lietuvos

Respublikos 1994 11 29,

įstatymas

Nr.1-676,

Žin., 1994

Nr.96-1874