Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas

1 straipsnis. Valstybinis socialinis draudimas

Valstybinis socialinis draudimas - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Įgyvendinant valstybinį socialinį draudimą, dalyvauja draudėjų ir draudžiamųjų interesus ginančios organizacijos.

2 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo reguliavimas

Valstybinį socialinį draudimą reguliuoja šis ir kiti Lietuvos Respublikos socialinio aprūpinimo įstatymai, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinami Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatai, Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatai, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės, Savanoriškojo valstybinių socialinio pensijų draudimo taisyklės.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

3 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo rūšys Lietuvos

Respublikoje nustatomos tokios valstybinio socialinio draudimo rūšys: 1) pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme; 2) ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, numatytoms šio įstatymo 6-17 straipsniuose, taip pat laidojimo pašalpoms, numatytoms šio įstatymo 20-22 straipsniuose; 3) draudimas kompensacijoms, numatytoms šio įstatymo 26 straipsnyje; 4) draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Gyventojų užimtumo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Gyventojų užimtumo įstatyme; 5) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1369, 96.06.06, Žin., 1996, Nr. 57-1341 (96.06.19)

4 straipsnis. Asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimuPakeista šioje redakcijoje

Asmenų, draudžiamų kiekvienos rūšies draudimu, kategorijas nustato atitinkami įstatymai, reguliuojantys tos rūšies draudimo tvarką. Šio įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami: 1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, taip pat dirbantys narystės pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir gaunantys atlyginimą už darbą; 2) individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys; 3) ūkininkai ir dirbantys ūkyje pilnamečiai jų šeimų nariai. Šio straipsnio antrosios dalies 2 ir 3 punktuose išvardyti asmenys ligos, motinystės pašalpoms gali draustis savanoriškai Vyriausybės nustatyta tvarka.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

VIII-361, 97.07.01, Žin., 1997, Nr.67-1651 (97.07.16)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

5 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo stažas

Valstybinio socialinio draudimo stažas - tai laikas, kai asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos valstybinio socialinio draudimo stažui prilygina galiojantys įstatymai. II SKYRIUS. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPOS 1. Ligos pašalpa

6 straipsnis. Ligos pašalpos skyrimo atvejaiPakeista šioje redakcijoje

Ligos pašalpa skiriama: 1) atsiradus nedarbingumui dėl ligos ar traumos; 2) susirgus šeimos nariui, kurį būtina slaugyti; 3) epideminių situacijų atvejais; 4) esant proteziniame-ortopediniame stacionare; 5) laikinai perkėlus į kitą darbą dėl susirgimo profesine liga, tuberkulioze arba dėl užkrečiamų ligų sukėlėjų nešiojimo. Ligos pašalpa kaip nedarbingumo dėl ligos atveju (pirmosios dalies 1 punktas) taip pat skiriama, iškilus būtinybei gydytis tuberkuliozės arba kitoje sanatorijoje, į kurią siunčiama baigti gydymą po sunkaus susirgimo, įrašyto į Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų tvirtinamą sąrašą.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

7 straipsnis. Teisė į ligos pašalpą

Teisę į ligos pašalpą turi apdraustieji, išvardinti šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, jei jie dėl šio įstatymo 6 straipsnyje numatytų priežasčių yra palaisvinami nuo darbo ar tarnybinių pareigų ir dėl to praranda savo darbo pajamas. Šią teisę jie įgyja nuo pirmosios darbo (draudimo) dienos. Pašalpa bendrąja tvarka mokoma, jei teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu (įskaitant bandomąjį laiką ir atleidimo iš darbo dieną), taip pat trijų kalendorinių dienų po savanoriško išėjimo iš darbo arba atleidimo su teise gauti išeitinę pašalpą laikotarpiu. Asmenys, kurie buvo draudžiami pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 punktą ir neteko darbo, turi teisę į ligos pašalpą dėl ligos arba traumos (6 straipsnio 1 punktas), jei jie prarado darbingumą laikotarpiu, kuriuo pagal įstatymus mokama išeitinė pašalpa, visas uždarbis arba jo dalis ir yra nedarbingi šiam laikotarpiui pasibaigus. Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nustatyta tvarka išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

8 straipsnis. Ligos pašalpos mokėjimo trukmė

Apdraustiesiems, netekusiems darbingumo dėl ligos arba traumos (6 straipsnio 1 punktas) šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytais laikotarpiais, ligos pašalpa mokama nuo pirmosios darbingumo netekimo dienos (neskaitant dienų, už kurias buvo gauta išeitinė pašalpa arba uždarbis) iki darbingumo atstatymo arba iki invalidumo pripažinimo. Ligos pašalpa už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga ar kitokio sveikatos pakenkimo, susijusio su darbu, dienas, išskyrus motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį bei šeimos nario slaugos pašalpą, moka darbdavys iš savo lėšų. Ligos atveju ši pašalpa turi būti ne mažesnė kaip 80 procentų, o nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga ar kitokio sveikatos pakenkimo, susijusio su darbu, atveju - ne mažesnė kaip 100 procentų jos gavėjo vidutinio mėnesinio uždarbio, apskaičiuoto pagal paskutinių trijų mėnesių darbo užmokestį. Nuo trečios kalendorinės nedarbingumo dienos ligos pašalpa mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ir yra šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyto dydžio. Laikiniems ir sezoniniams darbuotojams, netekusiems darbingumo sutarties galiojimo laikotarpiu, pašalpa dėl bendrojo susirgimo mokama ne ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų po darbo sutarties galiojimo pabaigos. Susižalojus darbe, susirgus profesine liga arba tuberkulioze, asmenims, dirbantiems pagal laikinojo ar sezoninio darbo sutartį, pašalpa mokama šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tvarka. Dirbantiems invalidams ligos pašalpų mokėjimo trukmė nustatoma Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatuose.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1062, 95.10.17, Žin., 1995, Nr. 89-1987 (95.11.02)

9 straipsnis. Ligos pašalpa atostogų metu

Atsiradus laikinajam nedarbingumui dėl ligos ar traumos kasmetinių apmokamų atostogų metu, pašalpa mokama už visas sirgtas darbo dienas, patvirtintas nedarbingumo pažymėjimu. Atsiradus laikinajam nedarbingumui neapmokamų atostogų metu, pašalpa mokama nuo tos dienos, kurią darbuotojas turėjo pradėti dirbti.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

10 straipsnis. Ligos pašalpos dydis

Ligos pašalpa mokama 80 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio. Jei laikinasis nedarbingumas trunka ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų, nuo trisdešimt pirmosios mokama 100 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio laikinojo nedarbingumo pašalpa. Susižalojus darbe ar susirgus profesine liga, taip pat asmenims, dalyvavusiems likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius, ligos pašalpa mokama 100 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio. Ligos pašalpa, skiriama pagal 6 straipsnio 1-4 punktus, negali būti mažesnė už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą darbo užmokesčio minimumą, apskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1062, 95.10.17, Žin., 1995, Nr. 89-1987 (95.11.02)

11 straipsnis. Kompensuojamasis uždarbis pašalpai skaičiuoti

Kompensuojamasis uždarbis ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms yra skaičiuojamas pagal visose darbo vietose gaunamas pajamas, nuo kurių skaičiuojamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas pagal Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatus. Visais atvejais kompensuojamasis uždarbis pašalpai skaičiuoti negali viršyti Statistikos departamento skelbiamo užpraeito mėnesio vidutinio darbo užmokesčio trijų dydžių sumos.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1024, 95.07.05, Žin., 1995, Nr. 59-1481 (95.07.19)

12 straipsnis. Sąlygos, kurioms esant, pašalpa nemokama

Ligos pašalpa nemokama: 1) asmenims, laikinai nedarbingiems dėl traumų, gautų darant nusikaltimus; 2) asmenims, sužalojusiems savo arba savo globotinių sveikatą, kad išvengtų darbo ar kitokių pareigų arba apsimetusiems sergančiais (simuliantams); 3) asmenims, kurių laikinojo nedarbingumo tiesioginė priežastis - alkoholio, narkotinių arba toksinių medžiagų vartojimas. Tuo atveju, kai savanoriškai gydomasi stacionare nuo alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos, ligos pašalpa mokama ne ilgiau kaip keturiolika kalendorinių dienų per kalendorinius metus. Asmenims, pažeidžiantiems gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, be svarbių priežasčių neatvykstantiems pas gydytoją arba į įstatymo nustatytą darbingumo patikrinimą, pašalpa Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatų numatyta tvarka gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

13 straipsnis. Ligos pašalpa šeimos nariui slaugyti

Pašalpa sergančiajam šeimos nariui slaugyti mokama, jeigu gydytojo nurodymu būtina ligonį slaugyti. Slaugant šeimos narį, pašalpa mokama ne ilgiau kaip septynias kalendorines dienas. Slaugant sergantį iki keturiolikos metų amžiaus vaiką, pašalpa mokama ne ilgiau kaip keturiolika kalendorinių dienų. Slaugant stacionare sergantį iki septynerių metų vaiką, taip pat vaiką iki keturiolikos metų, sergantį onkohematologine liga, po sudėtingos operacijos, traumos ar nudegimo, pašalpa mokama visą slaugymo laiką, bet ne ilgiau kaip šimtą dvidešimt dvi dienas.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

14 straipsnis. Ligos pašalpa epideminių situacijų atveju

Įvedus nustatyta tvarka karantino režimą ypač pavojingų infekcijų židiniuose, pašalpa mokama nušalintiems nuo darbo asmenims. Valstybiniams gydytojams higienistams laikinai nušalinus apdraustąjį kaip užkrečiamų ligų sukėlėją nešiotoją ir negalint jo perkelti į kitą darbą, ligos pašalpa jam mokama visą nušalinimo nuo darbo laiką ir apskaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį tik toje darbovietėje, kurioje jis nušalintas nuo darbo. Valstybiniams gydytojams higienistams įvedus vaikų įstaigose infekcijų plitimą ribojantį režimą ir dėl to atsiradus būtinybei prižiūrėti vaiką, pašalpa mokama kaip šeimos nario slaugos atveju pagal šio įstatymo 13 straipsnio antrąją dalį.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

15 straipsnis. Pašalpa, esant proteziniame-ortopediniame stacionare

Paguldžius apdraustąjį į protezinį-ortopedinį stacionarą, pašalpa mokama už visą jame būtą laiką, taip pat vykimo į stacionarą ir atgal laiką.

16 straipsnis. Pašalpa laikinai perkėlus į kitą darbą

Jeigu apdraustasis dėl profesinės ligos, tuberkuliozės, taip pat dėl to, kad jis yra užkrečiamų ligų sukėlėjų nešiotojas (6 straipsnio 5 punktas), laikinai negali dirbti savo darbo, bet, nepažeisdamas paskirto gydymo, gali dirbti kitą darbą ir dėl to pagal medicininę išvadą perkeliamas į kitą darbą, jam pašalpa mokama už visą perkėlimo laiką, bet ne ilgiau kaip du mėnesius ir tokio dydžio, kad gaunamas uždarbis ir pašalpa neviršytų vidutinio uždarbio iki perkėlimo. 2. Motinystės (tėvystės) pašalpa

17 straipsnis. Motinystės (tėvystės) pašalpa

Motinystės

(tėvystės) pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo lėšų skiriama vienam iš

tėvų (globėjų), apdraustam pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 punktą.

Moterims,

pagimdžiusioms suėjus dvidešimt aštuonioms nėštumo savaitėms ir vėliau,

apmokama už septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir už penkiasdešimt

šešias kalendorines dienas po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju ir kai gimė

daugiau negu vienas vaikas - už septyniasdešimt kalendorinių dienų). Moterims,

pagimdžiusioms suėjus dvidešimt dviems nėštumo savaitėms, apmokama už

dvidešimt aštuonias kalendorines dienas po gimdymo (jei kūdikis gyvena,

apmokama už penkiasdešimt šešias dienas po gimdymo). Už šioje dalyje nurodytus

laikotarpius mokama 100 procentų kompensuojamojo uždarbio.

Pasibaigus

šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytiems laikotarpiams, vienam iš tėvų

(vieninteliam esamam iš tėvų ar globėjui), kuris pagal Atostogų įstatymą yra

išleistas vaiko priežiūros atostogų, mokama 60 procentų kompensuojamojo

uždarbio dydžio pašalpa, bet ne mažesnė kaip nustatytas minimalus darbo

užmokestis, iki vaikui sukanka vieneri metai.

Jei

asmuo, gaunantis šiame straipsnyje nurodytą motinystės (tėvystės) pašalpą,

atleidžiamas iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo, pašalpa

mokama, jei tuo metu nemokama išeitinė pašalpa.

Straipsnio

Nr.

I-623, 94.11.03, Žin., 1994, Nr. 88-1666 (94.11.16)

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

3. Pašalpa vaiko priežiūrai

18 straipsnis.

(Panaikintas)

Straipsnio

Nr.

I-623, 94.11.03, Žin., 1994, Nr. 88-1666 (94.11.16)

19 straipsnis. (Panaikintas)

Straipsnio

Nr.

I-623, 94.11.03, Žin., 1994, Nr. 88-1666 (94.11.16)

4. Laidojimo pašalpa

21 straipsnis. Laidojimo pašalpos dydis

Laidojimo pašalpa mokama trijų minimalių gyvenimo lygių dydžio.

22 straipsnis. Pašalpos išmokėjimas, mirus asmeniui, turėjusiam teisę ją gautiPakeista šioje redakcijoje

Ligos, motinystės pašalpos, negautos iki gavėjo mirties dienos, išmokamos kartu su juo gyvenusiems šeimos nariams, taip pat nedarbingiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi. Motinystės (tėvystės) pašalpa, negauta dėl gavėjo mirties, išmokama likusiam tėvui (motinai) arba asmeniui, faktiškai auginančiam vaiką. Negauta pašalpa į paveldimą turtą neįtraukiama.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

23 straipsnis.

(Panaikintas)

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1369, 96.06.06, Žin., 1996, Nr. 57-1341 (96.06.19)

24 straipsnis.

(Panaikintas)

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1062, 95.10.17, Žin., 1995, Nr. 89-1987 (95.11.02)

Nr.

I-1369, 96.06.06, Žin., 1996, Nr. 57-1341 (96.06.19)

25 straipsnis.

(Panaikintas)

Straipsnio

Nr.

I-2501, 92.04.16, Žin., 1992, Nr. 13-350

Nr.

I-869, 95.04.27, Žin., 1995, Nr. 36-889 (95.05.03)

Nr.

I-1369, 96.06.06, Žin., 1996, Nr. 57-1341 (96.06.19)

26 straipsnis. Išlaidų transportui kompensavimas

Šio įstatymo 4 straipsnyje išvardintiems apdraustiesiems, gaunantiems arba turintiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, jeigu jiems invalidumą nustatančių komisijų sprendimu pripažinta teisė įsigyti specialiuosius lengvuosius automobilius, kas mėnesį išmokama 25 procentų mėnesinio minimalaus gyvenimo lygio dydžio transporto išlaidų kompensacija, nepaisant to, ar jie yra įsigiję automobilį. I grupės invalidams, gaunantiems arba turintiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, patiems vairuojantiems specialiuosius automobilius, kas mėnesį papildomai mokama 25 procentų mėnesinio minimalaus gyvenimo lygio dydžio transporto išlaidų kompensacija. Šio straipsnio pirmojoje dalyje išvardintiems asmenims, kuriems dėl sutrikusių judėjimo funkcijų sunku naudotis visuomeniniu transportu, mokama specialiųjų lengvųjų automobilių arba motorinių vežimėlių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacija, jeigu pagal invalidumą nustatančių komisijų sprendimą ir nustatytos formos pažymą šie asmenys turi teisę įsigyti ir gali vairuoti šiuos lengvuosius automobilius arba motorinius vežimėlius. Šių kompensacijų mokėjimo tvarką ir dydžius tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

27 straipsnis. Sąlygos, kurioms esant, gydymo ir profilaktikos išmokos nemokamos

Apdraustasis netenka teisės į 26 straipsnyje išvardintas išmokas iš valstybinio socialinio draudimo lėšų 12 straipsnyje nurodytais atvejais.

Straipsnio

Nr.

I-1369, 96.06.06, Žin., 1996, Nr. 57-1341 (96.06.19)

28 straipsnis. Pakeista šioje redakcijoje

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas ir turtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į Valstybės ir savivaldybių biudžetus. Valstybinio socialinio draudimo fondo turtą sudaro ilgalaikis materialusis ir nematerialusis, finansinis turtas (iš jo - lėšų likučiai Valstybinio socialinio draudimo fondo sąskaitose ir kasoje, indėliai, akcijos ir vertybiniai popieriai), taip pat išankstiniai apmokėjimai bei gautinų ar išieškotinų skolų sumos. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir jo vykdymo metinę ataskaitą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas sudaromas kalendoriniams metams. Biudžetas ir jo vykdymo ataskaita skelbiami viešai Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą rengia ir pateikia Vyriausybei tvirtinti Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

29 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetų santykiaiPakeista šioje redakcijoje

Asignavimai iš Valstybės biudžeto skiriami, kai dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų arba kitokių nenumatytų priežasčių padidėja socialinio draudimo išlaidos arba sumažėja pajamos, o įmokų socialiniam draudimui tarifai nekeičiami.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

30 straipsnis. Pakeista šioje redakcijoje

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro: 1) juridinių bei fizinių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos; 2) baudos ir delspinigiai; 3) asignavimai iš Valstybės biudžeto, skiriami pagal šio įstatymo 29 straipsnį; 4) valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos; 5) atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos; 6) veiklos pajamos: a) palūkanos, dividendai už Valstybinio socialinio draudimo fondo indėlius, depozitus, akcijas ir vertybinius popierius; b) pajamos iš parduoto turto; c) pajamos už teikiamas paslaugas; d) kitos veiklos pajamos. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos apskaitomos atskirose sąskaitose pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus kiekvienos draudimo rūšies įmokų dydžius.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

31 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos skirstomos ir apskaitomos pagal draudimo rūšis. Išlaidų straipsnių klasifikaciją nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

32 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo rezervas

Valstybinio socialinio draudimo fondui stabilizuoti sudaromas fondo rezervas, kuris yra ne mažesnis kaip 15 procentų metinės pajamų sumos. Šis fondas formuojamas iš pajamų dalies, viršijančios išlaidas. Jeigu rezervo fonde susikaupia 20 ir daugiau procentų metinės pajamų sumos, Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba turi teikti Vyriausybei siūlymus dėl įmokų tarifų mažinimo arba išmokų didinimo. Rezervo lėšos Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos sprendimu gali būti naudojamos išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant biudžetą, apmokėti ir pajamų laikinam trūkumui padengti. Taryba privalo užtikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo rezervo lėšų realiosios vertės išsaugojimą.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

33 straipsnis. Kasos apyvartos lėšos

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

34 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokos

Drausdamas asmenis, išvardintus šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, darbdavys privalo mokėti nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas. [34 straipsnio redakcija iki 1999 m. sausio 1 d.] Įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam priskaičiuoto atlyginimo už darbą. Atlyginimo suma, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, negali būti mažesnė kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalus darbo užmokestis. [34 straipsnio redakcija nuo 1999 m. sausio 1 d.] Įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam priskaičiuoto atlyginimo už darbą. Atlyginimo suma, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, negali būti mažesnė kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalus darbo užmokestis. Nuo 1999 m. sausio 1 d. valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos nuo priskaičiuoto atlyginimo sumos, neviršijančios trijų su puse Statistikos departamento skelbiamo užpraeito mėnesio Lietuvos Respublikos ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio. Nuo 2000 m. sausio 1 d. valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos nuo priskaičiuoto atlyginimo sumos, neviršijančios trijų Statistikos departamento skelbiamo užpraeito mėnesio Lietuvos Respublikos ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių. Asmenys, išvardinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 punktuose, valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys. Jie gali įmokų nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tada, jeigu jie yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, taip pat jei yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o ūkininkai - už save ir pilnamečius šeimos narius, dirbančius ūkyje, - dar ir tuo atveju, kai šie asmenys turi būtinąjį stažą pensijai gauti. Įmokų dydis bazinei valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti apskaičiuojamas pagal aktuarinius skaičiavimus ir tvirtinamas Vyriausybės. Įmokų mokėjimo terminus ir tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1024, 95.07.05, Žin., 1995, Nr. 59-1481 (95.07.19)

Nr.

I-1062, 95.10.17, Žin., 1995, Nr. 89-1987 (95.11.02)

Nr. VIII-987,

98.12.21, Žin., 1998, Nr.115-3242 (98.12.31)

35 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai

Bendrąjį privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą ir jo dydžius atskiroms draudimo rūšims nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tvirtindama Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Apdraustųjų, išvardintų šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, įmokų tarifus nustato Lietuvos Respublikos Seimas.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

36 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarkaPakeista šioje redakcijoje

Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojas (draudėjas) pats jas apskaičiuoja ir sumoka į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Draudėjai - įmonės, įstaigos ir organizacijos, kuriose dirba 4 straipsnio antrosios dalies 1 punkte išvardinti apdraustieji asmenys, apskaičiuoja, išskaito ir įmoka į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš minėtų apdraustųjų asmenų pajamų mokamas socialinio draudimo įmokas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos sprendimu turi teisę perimti akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės, siekiančios išvengti bankroto bylos iškėlimo už nesumokėtas įmokas, turto dalį, proporcingą bendrovės įsiskolinimui Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, ar įsigyti jos akcijų. Bendrovės turto perėmimo, akcijų įsigijimo, jų įvertinimo, apskaitos bei realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba gali atidėti privalomųjų įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokėjimą iki 1 metų. Įmokų mokėjimo, jų mokėjimo atidėjimo tvarka ir terminai nustatomi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

37 straipsnis. Atsakomybė valstybiniam socialiniam draudimui

Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

37¹ straipsnis.

Valstybinio socialinio draudimo įstaigų santykiai su Lietuvos bankų įstaigomis Lietuvos bankų įstaigos valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų apyvartos operacijas atlieka nemokamai. Atidarydamos ūkio subjektų sąskaitas, bankų įstaigos privalo išreikalauti pažymą apie ūkio subjekto įregistravimą valstybinio socialinio draudimo įstaigoje, o uždarydamos sąskaitas, - pažymą apie tai, kad ūkio subjektas neskolingas valstybinio socialinio draudimo fondui. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų reikalavimus išieškoti valstybinio socialinio draudimo lėšas banko įstaigos vykdo proporcingai įsiskolinimams privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo fondams, tačiau tik po to, kai ūkio subjektas yra atsiskaitęs už supirktą, taip pat perdirbtą žemės ūkio produkciją bei apmokėjęs pagal dokumentus, susijusius su darbo santykiais, iš visų ūkio subjekto sąskaitų šalies ir užsienio bankuose. Lietuvos bankų įstaigos, pažeidusios šio straipsnio nuostatas ir padariusios žalos valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo ją atlyginti.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1353, 96.05.28, Žin., 1996, Nr. 53-1250 (96.06.05)

Nr.

I-1369, 96.06.06, Žin., 1996, Nr. 57-1341 (96.06.19)

Nr.

VIII-384, 97.07.02, Žin., 1997, Nr.67-1665 (97.07.16)

38 straipsnis. Atsakomybė už įmokų mokėjimo teisingumą

Už

pavėluotai pervestas į valstybinio socialinio draudimo fondą įmokas

skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą,

taikomą už pavėluotą mokesčių mokėjimą. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo

kitos dienos po to, kai įmokos turėjo būti sumokėtos arba pervestos, ir

baigiami skaičiuoti įmokų sumokėjimo (pervedimo) dieną įskaitytinai.

Jeigu

įmokos neteisėtai sumažintos, į valstybinio socialinio draudimo fondą išieškoma

visa suma, kuria sumažintos įmokos, taip pat dvigubos šios sumos dydžio bauda.

Jeigu draudėjas pastebėjo, kad apskaičiavo per mažas valstybinio socialinio

draudimo įmokas, bet iki pavedimo patikrinti draudėją (jei pavedimo nėra - iki

tikrinimo pradžios) klaidas savanoriškai ištaisė, sumokėjo trūkstamą įmokų sumą

ir pristatė valstybinio socialinio draudimo įstaigoms patikslintas apyskaitas

bei informaciją apie draudžiamųjų asmenų pajamas, už padarytą pažeidimą bauda

neskiriama. Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai

įmokos turėjo būti sumokėtos, iki įmokų sumokėjimo dienos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse

nustatyta tvarka draudėjams gali atidėti delspinigių, apskaičiuotų už

pavėluotai pervestas įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo

priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei šie dėl nuo jų pačių veiklos

nepriklausančių priežasčių negalėjo laiku sumokėti įmokų į Valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžetą. Ši lengvata netaikoma draudėjui, kuris

padarė bent vieną šiame straipsnyje nurodytą piktybinį įstatymų pažeidimą.

Įstaigos

ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš valstybės biudžeto ir savivaldybių

biudžetų, gali būti atleistos nuo delspinigių mokėjimo tik tiek, kiek jos

nebuvo finansuojamos pagal Finansų ministerijos ir savivaldybių pateiktas

ataskaitas.

Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos

nustatyta tvarka gali atleisti draudėjus nuo baudų mokėjimo, jei draudėjas

įrodo, kad apskaičiavo per mažas įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo

jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Kad kaltės nėra,

draudėjas turi įrodyti pats. Ši lengvata netaikoma draudėjui, kuris padarė bent

vieną šiame straipsnyje nurodytą piktybinį įstatymų pažeidimą.

Piktybiniu

įstatymų pažeidimu laikoma, jei:

1)

nustatytais terminais neatvykstama į valstybinio socialinio draudimo įstaigą

įsiregistruoti draudėju ar nepranešamas pasikeitęs draudėjo adresas;

2)

draudėjas aplaidžiai ar apgaulingai tvarko buhalterinę apskaitą arba neišsaugo,

paslepia ar sunaikina apskaitos dokumentus ir dėl to negalima visiškai ar iš

dalies nustatyti jo komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ar

įvertinti turto;

3)

draudėjas valstybinio socialinio draudimo įstaigai pateikiamoje apyskaitoje,

ataskaitoje ir kitame dokumente įrašo žinomai neteisingus duomenis apie savo

pajamas, sąskaitas bankuose, darbuotojų pajamas bei įmokas;

4)

draudėjas valstybinio socialinio draudimo įstaigai laiku nepateikia apyskaitos,

ataskaitos apie draudžiamųjų asmenų pajamas ir socialinio draudimo įmokas arba

nesumoka įmokų po to, kai valstybinio socialinio draudimo įstaiga raštu priminė

pareigą pateikti apyskaitą, ataskaitą ar kitą dokumentą ir sumokėti įmokas;

5)

draudėjas leidžia dirbti asmenims neįforminus darbo santykių, nepasirašius

darbo sutarčių;

6)

draudėjas pažeidžia Darbo apmokėjimo įstatymą;

7)

draudėjas į buhalterinės apskaitos dokumentus neįtraukia darbuotojams mokamų su

darbo santykiais susijusių išmokų;

8)

draudėjas neleidžia valstybinio socialinio draudimo įstaigos pareigūnui

susipažinti su apskaitos dokumentais;

9)

draudėjas, gavęs valstybinio socialinio draudimo įstaigos nurodymą, be svarbių

priežasčių neatvyksta į ją nurodytu laiku;

10)

draudėjas klastoja arba pateikia valstybinio socialinio draudimo įstaigų

pareigūnams žinomai suklastotus dokumentus;

11)

draudėjas vengia mokėti socialinio draudimo įmokas arba trukdo jas nustatyti ar

surinkti;

12)

draudėjas pažeidinėja apskaitos taisykles.

Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai gali atidėti baudų

išieškojimą iki vienerių metų, nustatydami baudos mokėjimo grafiką. Delspinigiai

skaičiuojami, jeigu pažeidžiamas mokėjimo grafikas.

Apskaičiuotos,

bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir

draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka

netaikant senaties termino. Pirmiausia sumokamos privalomosios įmokos, po to -

baudos, o vėliausiai - delspinigiai. Apskaičiuoti arba perskaičiuoti galima ne

daugiau kaip penkerių praėjusių kalendorinių metų valstybinio socialinio

draudimo fondui priklausančias įmokas.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1062, 95.10.17, Žin., 1995, Nr. 89-1987 (95.11.02)

Nr.

I-1353, 96.05.28, Žin., 1996, Nr. 53-1250 (96.06.05)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

39 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo valdymo sistema Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemą sudaro: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai; 3) kitos akredituotos valstybinio socialinio draudimo įstaigos; 4) draudėjai.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

40 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba

Valstybinio socialinio draudimo fondui, kaip savarankiškai finansų ir kredito sistemos grandžiai, Lietuvos Respublikoje vadovauja 15 narių taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms (profesinėms sąjungoms, susivienijimams, asociacijoms ir kt.), darbdavių organizacijoms (susivienijimams, asociacijoms ir kt.) bei valstybės valdymo institucijoms. Apdraustųjų ir darbdavių atstovus deleguoja atstovaujamos organizacijos, o valstybės valdymo institucijų atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tarybos sudėtį tvirtina Vyriausybė. Tarybai vadovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministras arba jo įgaliotas tarybos narys.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

41 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos kompetencija

Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba: 1) nustato perspektyvinius ir einamuosius valstybinio socialinio draudimo uždavinius; 2) teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų; 3) aprobuoja valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą bei jo vykdymo ataskaitą ir teikia tvirtinti Vyriausybei; 4) tvirtina darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio draudimo organizavimo išlaidų normatyvus, taip pat darbo apmokėjimo schemas; 5) organizuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos patikrinimus, kurie turi būti ne rečiau kaip vieną kartą per metus; 6) nagrinėja ir sprendžia kitus valstybinio socialinio draudimo klausimus; 7) priima sprendimus dėl kreditorinių reikalavimų, atsiradusių dėl įmokų, baudų ir delspinigių nesumokėjimo, vykdymo terminų atidėjimo arba atsiskaitymo už kreditorinius reikalavimus Vyriausybės nustatyta tvarka turtu, akcijomis ir vertybiniais popieriais, kai bankrutuojanti įmonė sanuojama ar sudaroma taikos sutartis. Tarybos sprendimai priimami jos narių paprasta balsų dauguma. Tarybos darbas organizuojamas pagal jos pačios patvirtintą reglamentą.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-964,

98.12.10, Žin., 1998, Nr.114-3191 (98.12.30)

42 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybaPakeista šioje redakcijoje

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų išlaikoma įstaiga, turinti juridinio asmens teises, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir sąskaitas bankuose. Valdyba: 1) vykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą; 2) sudaro sutartis su kitais juridiniais ar fiziniais asmenimis dėl kai kurių draudimo funkcijų atlikimo, išskyrus įmokų rinkimą; 3) užtikrina šiame įstatyme numatytą apdraustųjų aprūpinimą; 4) įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savanorišką valstybinį socialinį draudimą; 5) užsiima kita veikla, numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatuose. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka patikėjimo teise naudoja, valdo Valstybinio socialinio draudimo fondo turtą bei juo disponuoja. Valdyba turi teisę: 1) įsigyti arba išsinuomoti Lietuvoje ar užsienyje turtą, reikalingą socialinio draudimo veiklai; 2) įsigyti vertybinių popierių ir jais disponuoti; 3) savarankiškai sudaryti sutartis su Lietuvos Respublikos ir užsienio ūkio subjektais, atsiskaityti už pateiktas prekes, atliktus darbus ir paslaugas bet kokia sutarta forma; 4) įstatymų nustatyta tvarka steigti įmones veiklai, susijusiai su socialiniu draudimu; 5) Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos nustatyta tvarka įgyvendinti priemones papildomoms pajamoms gauti. Valdybai vadovauja direktorius, kurį skiria Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba. Valdyba veikia pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatus.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

Ankstesnė redakcija

43 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinės įstaigos

Rajonuose ir miestuose steigiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriai, kurie yra tiesiogiai atsakingi už: 1) valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą; 2) pensijų išmokėjimą teisingai ir laiku; 3) kitų Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatuose numatytų funkcijų vykdymą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra juridiniai asmenys, turi antspaudą su Lietuvos Respublikos valstybinio herbo atvaizdu.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

44 straipsnis. Draudėjų pareigos

Visi draudėjai, kurie turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas už draudžiamuosius, išvardintus šio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, taip pat 4 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys privalo registruotis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniuose skyriuose. Draudėjai yra atsakingi už teisingą ir laiku atliekamą valstybinio socialinio draudimo įmokų priskaičiavimą ir įmokėjimą į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Draudėjai išmoka apdraustiesiems valstybinio socialinio draudimo pašalpas Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatų numatyta tvarka.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

45 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų teisė į kontrolę

Akredituota

vykdyti valstybinį socialinį draudimą įstaiga turi teisę patikrinti dokumentus,

kuriais grindžiamos jos žinioje esančios įmokos ir išmokos.

Vykdami

valstybinio socialinio draudimo kontrolę, valstybinio socialinio draudimo

įstaigų pareigūnai turi teisę:

1)

gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant bankus ir

kitas kredito bei finansų įstaigas, pareigoms atlikti reikalingas žinias bei

dokumentų nuorašus apie tikrinamo juridinio, fizinio asmens ar neturinčio

juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas;

2)

norėdami nustatyti, kaip draudėjas vykdo prievoles valstybinio socialinio

draudimo fondui, be išankstinio įspėjimo, pateikę tarnybinį pažymėjimą,

įeiti į draudėjo patalpas ar teritoriją, susijusias su jo veikla (įskaitant ir

nuomojamas), tikrinti darbo sąlygas, darbuotojų skaičių ir panašiai. Pareigūnas

turi šią teisę ir tais atvejais, kai veiklai bei pajamoms gauti naudojamos

gyvenamosios patalpos ir kiti objektai. Įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai

bei fiziniai asmenys, trukdantys pareigūnui pasinaudoti šia teise, traukiami

atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Be išankstinio įspėjimo įeiti į

draudėjo patalpas ar teritoriją (įskaitant ir nuomojamas) galima tik draudėjo

darbo metu. Kitais atvejais reikalingas draudėjo sutikimas;

3)

paimti laikinai - iki 30 dienų - iš draudėjo dokumentus, fiksuojančius darbo

pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip

pat išmokos iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, palikus dokumentų

paėmimo aktą; užantspauduoti dokumentų, vertybinių popierių, pinigų ir

materialinių vertybių saugojimo vietas, daryti dokumentų kopijas arba išrašus,

žymas ant draudėjo dokumentų, kad būtų išvengta jų klastojimo;

4)

duoti draudėjui privalomus vykdyti nurodymus valstybinio socialinio

draudimo klausimais;

5)

surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal

įstatymą priskirtos valstybinio socialinio draudimo pareigūno kompetencijai;

6)

pareikalauti iš draudėjo, kad būtų sutvarkyta buhalterinė apskaita;

7) gauti iš draudėjo paaiškinimus dėl

valstybinio socialinio draudimo įmokų ir išmokų mokėjimo bei paaiškinimus iš

draudėjo teritorijoje esančių asmenų dėl darbo santykių, tarp jų ir draudėjo

buvimo, kai yra pagrindo manyti, kad jie faktiškai ten dirba;

8)

surašyti nustatytų pažeidimų aktus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų,

baudų ir delspinigių apskaičiavimo, žalos, padarytos valstybinio socialinio

draudimo fondo biudžetui, atlyginimo arba nepriemokų išmokėjimo gavėjams, taip

pat kitų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo

reikalavimų vykdymo.

Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai,

teritorinių skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai turi teisę:

1)

išieškoti ne ginčo tvarka iš įmonių sąskaitų komerciniuose bankuose laiku

nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei netesybas;

2)

duoti nurodymus bankams nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš įmonių

sąskaitų, jeigu jos nustatytu laiku nepateikė valstybinio socialinio draudimo

įstaigoms finansinės apyskaitos ar nemoka socialinio draudimo įmokų ilgiau kaip

3 mėnesius, neleidžia patikrinti socialinio draudimo įmokų bei išmokų arba kai

tikrinimo metu nustatyti neteisingo įmokų apskaičiavimo faktai;

3)

įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines nuobaudas. Paskirtos piniginės

baudos išieškomos į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą;

4)

kreiptis į visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų vadovus dėl

aplinkybių ir sąlygų, trukdančių valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų

pareigūnams tinkamai atlikti pareigas. Įmonių vadovai bei kiti pareigūnai

privalo išnagrinėti valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pareigūnų

nurodymus ir nedelsdami (ne vėliau kaip kitą dieną po nurodymo gavimo) pranešti

valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigai apie priimtas priemones.

Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi

teisę:

1)

siūlyti rejestro tvarkytojui atšaukti įmonės registravimą, jeigu ši be

pateisinamų priežasčių nevykdo socialinio draudimo įstaigų pareigūnų

reikalavimų dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo, finansinių

ataskaitų ir duomenų apie apdraustuosius pateikimo;

2)

areštuoti draudėjo turtą bei sąskaitas bankuose, jeigu nesumokėta (nepervesta)

valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigoms įmokos, baudos ir delspinigiai.

Draudėjų

ir apdraustųjų pretenzijas dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigų

pareigūnų, vykdančių kontrolę, veiksmų sprendžia atitinkamos įstaigos

vadovas arba jo pavaduotojas, o dėl pastarųjų pareigūnų veiksmų - Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdyba. Pareiškėjas, nesutinkantis su Valdybos

sprendimu, turi teisę per 10 dienų po sprendimo gavimo kreiptis į teismą.

Straipsnio

Nr.

I-455, 94.05.12, Žin., 1994, Nr. 39-702 (94.05.25)

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)

Nr.

I-1545, 96.09.25, Žin., 1996, Nr.98-2232 (96.10.11)

Nr. VIII-1086,

99.03.16, Žin., 1999, Nr.32-900 (99.04.09)

46 straipsnis. Ginčų, kylančių iš valstybinio socialinio draudimo teisių santykių, sprendimas

Ginčus tarp draudėjų ir valstybinio socialinio draudimo įstaigų sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinis arbitražas arba teismas. Apdraustųjų ginčai su draudėjais ir valstybinio socialinio draudimo įstaigomis dėl pensijų, pašalpų ir kitokio aprūpinimo yra sprendžiami Valstybinių pensijų įstatyme, kituose įstatymuose, taip pat Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatuose numatyta tvarka.

Straipsnio

Nr.

I-676, 94.11.29, Žin., 1994, Nr. 96-1874 (94.12.14)